Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. K. ir nuteistojo V. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmes visiškai sudedant, ir skirta galutinė 3 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos galutinės bausmės laiką įskaityta visiškai ar iš dalies atlikta bausmė pagal Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. lapkričio 4 d., apie 11.25 val., būdamas suimtas ir laikomas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus, esančio (duomenys neskelbtini), kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš toje pačioje kameroje laikomą suimtąjį M. K., tai yra ne mažiau kaip tris kartus kumščiu smogė M. K. į veidą ir taip padarė jam poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose ir kairės akiduobės srityje, nosies kaulų ir apatinio žandikaulio lūžimus. Tokiu būdu mušdamas sužalojo M. K. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniuose skunduose tiek nuteistasis V. J., tiek M. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.Skunduose nurodoma, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų, kurie nematė paties įvykio, parodymais, ir neatsižvelgė į tai, kad nuteistojo V. J. versija, jog jis nemušė nukentėjusiojo, visiškai atitinka ir paties nukentėjusiojo M. K. parodymus, kuomet jis kategoriškai nurodė, jog jo niekas net nelietė. Šie parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus atsiliepime į nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą prašoma Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir nukentėjusiojo skundą atmesti. Prokuroro nuomone, nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo deklaratyvūs. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai, nuosekliai išdėstė argumentus ir motyvus dėl įrodymų vertinimo, tarp jų ir dėl nukentėjusiojo M. K. bei kitų liudytojų parodymų.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir V. J. dėl nusikaltimo išteisinti, nuteistasis V. J. ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.Nukentėjusiojo M. K. ir nuteistojo V. J. apeliaciniai skundai atmestini.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis apeliaciniuose skunduose ginčija atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl V. J. kaltės, nurodydami, jog byloje neįrodyta, jog jis smurtavo prieš nukentėjusįjį M. K..Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-942/2017, 2K-301-139/2016 ir kt.).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismo nuosprendyje pateikti itin išsamūs įrodymų vertinimo motyvai – paaiškinta, kodėl tam tikrais duomenimis teismas nesiremia, taip pat nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina bei kurias aplinkybes dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo iškeltos versijos paneigia. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad būtent liudytojų – A. B. ir A. K. parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga – specialisto išvadose užfiksuoti duomenys, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir kiti duomenys, atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, jų visetas yra pakankamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.Skundžiamu nuosprendžiu V. J. nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytu laiku, nurodytoje vietoje panaudojo fizinį smurtą prieš toje pačioje kameroje laikomą suimtąjį M. K., tai yra ne mažiau kaip tris kartus kumščiu smogė M. K. į veidą ir taip padarė jam poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose ir kairės akiduobės srityje, nosies kaulų ir apatinio žandikaulio lūžimus, tokiu būdu nesunkiai sutrikdydamas M. K. sveikatą.Nuteistasis kaltę dėl M. K. sužalojimo viso proceso metu neigia, tvirtindamas, kad nukentėjusysis pats griūdamas susižalojo į kameros grotas. Šią versiją patvirtina ir M. K., tačiau jų apeliaciniuose skunduose nepateikta jokių naujų šiuos argumentus pagrindžiančių aplinkybių, kurios nebūtų aptartos skundžiamame nuosprendyje. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma visiškai paneigia V. J. ir M. K. iškeltą versiją, kad pastarojo sužalojimai atsirado nukentėjusiajam griuvus ir atsitrenkus į grotuotas duris.Nors pagrindinis apeliacinių skundų argumentas yra siejamas būtent su nukentėjusiojo parodymais, kurie neva patikimai patvirtina V. J. versiją apie sužalojimo aplinkybes, tačiau, apygardos teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas jokiems įrodymams nesuteikia pirmenybės, todėl įrodymų patikimumo prasme tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo ar nuteistojo parodymai yra vienodi. Tačiau sprendžiant dėl šių įrodymų patikimumo, jie turi būti vertinami ne atsietai, kaip pageidauja apeliantai, bet įrodymų visumos kontekste (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju, vertindamas M. K. parodymus, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė, kad jis, aiškindamas įvykio aplinkybes, nebuvo nuoseklus. Pastebėtina, kad versija, jog M. K. susižalojo veidą, atsitrenkęs į grotuotas kameros duris, atsirado tik apklausiant jį teisme, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis nenurodė sužalojimo mechanizmo, tik tvirtino, kad išėjęs iš tualeto nugriuvo, o atsibudęs pamatė sužalojimus, kuriuos pats sau pasidarė (1 t., b. l. 28). Svarbu pažymėti, jog nepaisant šio nenuoseklumo, M. K. versija dėl sužalojimo mechanizmo (griuvimo metu atsitrenkė į grotas) yra visiškai paneigta kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais. Visų pirma, liudytojas A. K. nuosekliai tvirtino, kad kameroje išgirdęs triukšmą ir grotų bildėjimą, iš karto prie jos priėjo ir per langelį pamatė, kaip M. K. gulėjo kameros kampe, o V. J. buvo virš jo ir keletą kartų jam sudavė. Liudytojas kategoriškai patvirtino, kad tai nebuvo plekšnojimas per veidą, kaip tikino V. J., ginčydamas savo kaltę, tai buvo aiškūs smūgiai, užsimojant ranka. Tai, kad M. K. gulėjo ant žemės kitame kameros kampe nei buvo kameros durys, į kurias pagal nuteistojo ir nukentėjusiojo versiją, pastarasis atsitrenkė, patvirtina ir kitas liudytojas A. B., iš karto po iškvietimo priėjęs prie minėtos kameros. Taigi, matyti, jog versijos, kad M. K. susižalojo atsitrenkdamas į duris, be jo paties ir nuteistojo parodymų nepatvirtina daugiau jokie įrodymai.Minėtą versiją taip pat paneigia ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G2904/2016(02) ir pG2974/2016(02). Šiose išvadose M. K. konstatuota poodinė kraujosruva kairės akies vokuose ir kairės akiduobės srityje, nosies kaulų ir apatinio žandikaulio lūžimai, ir nustatyta, kad šie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių ir yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui, tai yra smūgių sudavimui (suduodant kumščiu, spiriant koja ir pan.) (1 t., b. l. 38-40, 44).Aukštesniojo teismo vertinimu, išdėstytų aplinkybių analizė leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas nuteistojo ir M. K. keliamas gynybines versijas, V. J. kaltę pagrįstai grindė nuosprendyje išdėstytais liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis. Apylinkės teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog V. J. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius.Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. J., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 37,64 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš V. J. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nukentėjusiojo M. K. ir nuteistojo V. J. apeliacinius skundus atmesti.