- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- 1A-508-935/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06115-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis, Stasys Lemežis
- Kaltinamasis
- A. R.
- Nukentėjusysis
- J. N.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokuroro (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. (A. R.) buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo J. N. pareikštas 320 Eur dydžio civilinis ieškinys buvo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2017 m. vasario 3 d., apie 15.30 val., būdamas (duomenys neskelbtini), iš kabineto Nr. (duomenys neskelbtini) nuo stalo pagrobė J. N. priklausančią medžiaginę piniginę su 320 Eur, tokiu būdu pagrobė svetimą, nukentėjusiajam J. N. priklausantį 320 Eur vertės turtą. Tokiais savo veiksmais A. R. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, A. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, skirti jam areštą aštuoniasdešimčiai parų, šią bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu paskirta 10 MGL dydžio bauda, ir paskirti areštą aštuoniasdešimt penkioms paroms, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2018 m. balandžio 28 d. iki 2018 m. gegužės 17 d., nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkinti ir jam iš A. R. priteisti 320 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo J. N. parodymai yra nepatikimi. Prokuroras pažymi, jog nuo įvykių, apie kuriuos teisme nukentėjusysis davė parodymus, praėjo daug laiko, todėl jis dalies aplinkybių galėjo tiksliai nebeprisiminti. Nukentėjusysis, įvertinus jo ir A. R. santykių pobūdį, neturėjo jokio pagrindo apkalbėti, nepagrįstai apkaltinti išteisintojo. Nukentėjusysis pasitikėjo A. R. ir negalėjo patikėti tuo, jog piniginę pavogė ilgą laiko tarpą jam pažįstamas asmuo, kurį iš esmės vertino teigiamai. Būtent dėl šios priežasties J. N. piniginės ieškojo ne tik savo kabinete, bet ir automobilyje, kitose vietose. Faktą, jog J. N. pasitikėjo A. R., patvirtina aplinkybė, kad nukentėjusysis paliko išteisintąjį savo kabinete vieną, be to, jis tikėjosi, jog išteisintasis jam piniginę grąžins, kai su juo pasikalbės, nes žinojo šio gyvenamąją vietą, todėl kreiptis į policiją su pareiškimu, net ir pasitaręs su policijos pareigūnu, neskubėjo.
4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. N. į policiją telefonu dėl vagystės kreipėsi tą pačią dieną, kai dingo piniginė. Policijos pareigūnas nukentėjusiajam nurodė kreiptis pagalbos Bendruoju pagalbos telefonu. Vėliau J. N. manė, jog A. R. persigalvos ir grąžins jam piniginę, tačiau to nesulaukęs, jis 2017 m. vasario 7 d. paskambino Bendruoju pagalbos telefonu. Atvykusio policijos pareigūno, nukentėjusysis buvo įspėtas dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą. Apylinkės teismas šių aplinkybių niekaip netikrino, neapklausė su nukentėjusiuoju bendravusių policijos pareigūnų.
5. Prokuroras tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog A. R. teigė, kad jis kabinete piniginės nematė, po aptariamų įvykių daugiau į seniūniją nebuvo atvykęs, jis įvykio dieną į seniūniją atvyko besibaigiant darbo valandoms, kai seniūnijoje nebuvo kitų darbuotojų bei lankytojų. Prokuroro nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. R. apsilankymo priežastis pas nukentėjusįjį buvo formali. A. R., negavęs iš nukentėjusiojo atsakymo apie galimybę įdarbinti, daugiau seniūnijoje nesilankė, galimybėmis įsidarbinti nesidomėjo. Pagrobti nukentėjusiojo piniginę galėjo tik A. R., kurio parodymai, jog jis iš pastato išėjo kartu su J. N., yra vertintini tik kaip jo gynybinė versija, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, tokią versiją paneigia nukentėjusiojo parodymai.
6. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nustatęs prieštaravimus tarp A. R. ir J. N. parodymų, pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis priemonių, jog šie prieštaravimai būtų pašalinti. Teismas galėjo pasinaudoti BPK 286 straipsnio nuostatomis ir pasiūlyti išteisintajam bei nukentėjusiajam atlikti specialių žinių reikalaujantį psichofiziologinį tyrimą.
7. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokiais byloje esančiais įrodymais nėra paneigti A. R. parodymai, jog jis visą laiką kabinete buvo kartu su nukentėjusiuoju, jie iš pastato išėjo kartu, kabinete jis piniginės nematė ir jos negrobė. Tokius išteisintojo teiginius paneigia byloje esantys netiesioginiai įrodymai.
8. Apeliantui nėra aišku, kodėl apylinkės teismas patikėjo A. R., kuris neturi pastovios gyvenamosios vietos, nedirba, yra teistas du kartus, sistemingai daro teisės pažeidimus, turi skolų, yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, parodymais, o kitais byloje esančiais duomenimis suabejojo, priskirdamas juos netiesioginiams įrodymams, kurie neleidžia daryti išvados, jog A. R. padarė nusikalstamą veiką. Teismas, nevertindamas dalies įrodymų, tokio savo sprendimo niekaip nemotyvavo ir nepagrįstai konstatavo, kad A. R. nepadarė jam inkriminuojamos veikos.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų pripažinti A. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.
11. Nukentėjusiojo J. N. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 174-175, 22, 23), jo 2017 m. vasario 7 d. rašytame pareiškime (b. l. 9), ataskaitų žiūryklėje (b. l. 12-13) užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, jog 2017 m. vasario 3 d., apie 15.30 val., pas nukentėjusįjį į kabinetą, pasiteirauti dėl galimybės atlikti viešuosius darbus, buvo atėjęs A. R.. A. R. kabinete trumpam buvo paliktas vienas. Nukentėjusiajam grįžus į kabinetą, A. R. jau buvo išėjęs. Tuomet J. N., kilus įtarimams, apžiūrėjo kabinetą ir pasigedo jame buvusios piniginės, kurioje buvo 320 Eur. Tokiomis nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo netikėti. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptarti duomenys nėra pakankami tam, jog būtų galima be jokių abejonių teigti, kad nukentėjusiojo pinginę su pinigais iš tikrųjų pagrobė A. R.. Tuo pačiu būtina pabrėžti, jog paminėtų duomenų šaltinis yra vienas ir tas pats, t. y. J. N., todėl atsižvelgus į tai, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, gautų iš kitų šaltinių, kurie patvirtintų nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, šie duomenys turi būti vertinami ypač atidžiai ir pakankamai kritiškai.
12. Nukentėjusysis J. N. pirmosios instancijos teisme teigė, jog po to, kai jis pasigedo savo piniginės su pinigais, jos ieškojo tiek kabinete, tiek automobilyje, tiek namuose. Piniginės kitose vietose ieškojo instinktyviai, nors buvo įsitikinęs, kad ją buvo palikęs kabinete ant stalo ir ją pagrobė A. R. (b. l. 175). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokie nukentėjusiojo teiginiai leidžia manyti, kad jam pačiam kilo abejonių dėl to, ar tikrai A. R. pagrobė jo piniginę su pinigais, t. y. jam kilo minčių, kad piniginę jis pats galėjo būti palikęs namuose ar automobilyje, galėjo ją pasidėti ir kitoje kabineto vietoje, nebūtinai ant stalo. Tuo pačiu aptartos aplinkybės leidžia manyti, kad J. N. piniginę su joje buvusiais pinigais galėjo prarasti ir iki A. R. apsilankymo nukentėjusiojo kabinete ir net nebūtinai nukentėjusiajam būnant savo darbovietėje (pavyzdžiui, vykstant į darbą ir pan.). Nukentėjusiojo nurodomos aplinkybės, be jokios abejonės, patvirtina tik tai, kad jis piniginės su pinigais pasigedo po to, kai iš jo kabineto išėjo išteisintasis. Šiuo atveju neatmestina reali tikimybė, kad J. N., nepavykus rasti piniginės, „instinktyviai“ galėjo jos dingimą susieti su paskutiniu pas jį kabinete apsilankiusiu asmeniu, kuris tuo metu kaip tik turėjo finansinių sunkumų ir dėl to norėjo dirbti viešuosius darbus.
13. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusysis duoda melagingus parodymus ar sąmoningai apkalba A. R.. Vis tik neatmestina tikimybė, kad J. N. paprasčiausiai sąžiningai klysta vertindamas faktus, neprisimena tam tikrų reikšmingų aplinkybių, susijusių su turto praradimu, galbūt jis tokių aplinkybių net nepastebėjo ar pastebėjęs nesureikšmino bei nesusiejo tarpusavyje, tuo pačiu padarė klaidingas prielaidas dėl piniginės su pinigais dingimo aplinkybių (vietos ir (ar) laiko).
14. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad J. N. tą pačią dieną, kai pasigedo savo piniginės su pinigais, skambino į policijos komisariatą ir jam telefonu buvo paaiškinta, kad apie įvykį jis turi pranešti Bendruoju pagalbos telefonu. Vis tik tokios aplinkybės leidžia tik teigti, jog nukentėjusiajam jau 2017 m. vasario 3 d. kilo įtarimas, kad piniginė galėjo būti pagrobta, tačiau jos niekaip nepatvirtina, jog piniginę pagrobė išteisintasis.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis teigė, kad po įvykio nebandė ieškoti A. R., o savo paties 2017 m. vasario 7 d. rašytame pareiškime nurodė, jog pats bandė susisiekti su išteisintuoju. Taigi tai yra akivaizdus nurodomų aplinkybių nesutapimas. Vis tik jis neturi esminės reikšmės nukentėjusiojo parodymų vertinimui, nes nėra susijęs su esminėmis įrodinėtinomis aplinkybėmis.
16. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti J. N. teiginiais, kad jis A. R. savo kabinete buvo trumpam palikęs vieną, o, kai grįžo, išteisintojo kabinete jau neberado, kadangi tokias aplinkybes jis nuosekliai nurodė viso proceso metu. Taigi nuketėjusiojo parodymai paneigia A. R. teiginius, kad jis iš seniūnijos išėjo kartu su nukentėjusiuoju. Vis tik net ir paneigus dalį A. R. nurodytų aplinkybių, įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, negalima daryti išvados, jog jis neteisingai nurodo ir kitas aplinkybes, t. y., kad nepagrobė nukentėjusiojo piniginės su pinigais. Išteisintojo kaltės neįrodo ir tai, kad jis pirmosios instancijos teisme, kreipdamasis į teismą paskutiniu žodžiu, nurodė, jog grąžins nukentėjusiajam pinigus. Pažymėtina, jog kreipimosi į teismą paskutiniu žodžiu metu išsakyti teiginiai nėra vertintini kaip asmens parodymai (paskutinis žodį kaltinamasis sako po baigiamųjų kalbų, pabaigus įrodymų tyrimą). Be to, visiškai tikėtina, kad A. R., suvokdamas savo padėtį, vertindamas teismo turimus jį charakterizuojančius duomenis apie jo turtinę padėtį, baustumus administracine tvarka, ankstesnius apkaltinamuosius nuosprendžius, jo priklausomybę nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nurodė, kad grąžins nukentėjusiajam pinigus, kadangi paprasčiausiai siekė palengvinti savo teisinę padėtį tuo atveju, jeigu jam būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
17. Nepagrįsti prokuroro teiginiai, jog A. R. į seniūniją tyčia atėjo besibaigiant darbo valandoms, kai J. N. darbo vietoje nebuvo nei kitų darbuotojų, nei lankytojų, jo apsilankymas pas seniūną buvo formalus, kad išteisintasis nukentėjusiojo kabinete tikrai matė piniginę. Tokios prokuroro prielaidos leistų manyti, kad A. R. iš anksto planavo pagrobti svetimą turtą, tačiau duomenų, kurie patvirtintų tokias prielaidas, byloje nėra. Tiek nukentėjusiojo, tiek išteisintojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad A. R. iš tikrųjų atėjo pasiteirauti dėl galimybės dirbti viešuosius darbus ir tokiu būdu gauti pajamų, jo apsilankymo seniūnijoje priežastis nebuvo formali.
18. Prokuroras yra įsitikinęs, jog faktą, kad būtent A. R. pagrobė svetimą turtą, įrodo tai, jog jis negavęs informacijos, dėl kurios kreipėsi į J. N., t. y. nežinodamas, ar jam bus pasiūlyta dirbti viešuosius darbus, išėjo iš nukentėjusiojo kabineto ir vėliau į nukentėjusįjį tais pačiais klausimais nebesikreipė. Toks prokuroro manymas nėra pagrįstas. Iš J. N. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis A. R. pasakė, jog viešųjų darbų programa dar neprasidėjo ir dėl jų atlikimo bus galima spręsti tik vėliau, kai ši programa prasidės (b. l. 174). Taigi A. R. gavo atsakymą į jį dominantį klausimą, todėl jis neturėjo jokios priežasties laukti, kol nukentėjusysis nueis į tualetą ir iš jo grįš. Tuo pačiu teigtina, jog A. R. sužinojęs, kad konkrečiu metu nėra galimybės gauti pajamų, atliekant viešuosius darbus, neturėjo pagrindo artimiausiu metu į J. N. kreiptis pakartotinai. Taigi faktas, jog A. R. po 2017 m. vasario 3 d. nebuvo atvykęs į seniūniją, neleidžia daryti pakankamai pagrįstos išvados, kad jis taip elgėsi, kadangi pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą.
19. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras nurodė, jog išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu davė bendro pobūdžio parodymus, nepripažino, kad buvo atėjęs pas nukentėjusįjį į kabinetą, todėl jo parodymai vertintini kaip nepatikimi. Su tokiu teiginiu sutikti negalima, kadangi iš A. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis neneigė, kad nukentėjusiojo kabinete yra lankęsis ne kartą. Nekyla abejonių, kad išteisintasis galėjo tiksliai ir neatsiminti, kada paskutinį kartą buvo susitikęs su J. N. jo kabinete, kadangi jo apklausa vyko praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo nagrinėjamų įvykių.
20. Prokuroras apeliaciniame skunde netiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais išteisintojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, iš esmės įvardina ir duomenis, kurie neigimai charakterizuoja A. R., tačiau šie duomenys nei patys savaime, nei juos vertinant su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nėra ir negali būti pagrindas konstatuoti, kad išteisintasis pagrobė J. N. turtą.
21. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, teigtina, jog vien J. N. nurodomų aplinkybių nepakanka tam, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog piniginę su pinigais pagrobė A. R.. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nėra galimybių surinkti duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo iškeltą versiją dėl piniginės pagrobimo ir tuo pačiu paneigtų A. R. poziciją, kad jis neėmė J. N. pinigų, t. y. kylančių abejonių pašalinimui yra išnaudotos visos galimybės. Taigi kilusios abejonės, kurių pašalinti nėra galimybės, pagrįstai buvo įvertintos baudžiamojon atsakomybėn traukto asmens naudai.
22. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti byloje objektyvią tiesą, galėjo pasiūlyti išteisintajam ir nukentėjusiajam atlikti psichofiziologinį tyrimą, t. y. atlikti tyrimą poligrafu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais prokuroro teiginiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį, galima remtis tik tais duomenimis, kurių gavimo ir išnagrinėjimo tvarka yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatuose. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas (toliau – PNĮ). Pagal PNĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja. Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti savarankišku įrodymu. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, jog poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų. Tyrimas poligrafu gali būti priemone surinkti bylos duomenis siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją – pagalbine priemone sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksniu, lemiančiu ar darančiu įtaką teismo sprendimui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-697/2018, 2K-31-511/2018, 2K-147-697/2017 ir kt.).
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė netinkamą A. R. išteisinimo pagrindą. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad A. R. yra išteisinamas, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad A. R. yra išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas ne tą A. R. išteisinimo pagrindą, kurį reikėjo nurodyti, pažeidė BPK reikalavimus, todėl nuosprendis pakeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendį – rezoliucinėje dalyje nurodyti, jog A. R. (A. R.) dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.