Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Byla dėl neturtinės žalos dėl neužtikrintos švarios (be buitinių parazitų) aplinkos kalint Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. birželio 10 d. nutrauktina, dėl kitų reikalavimų skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmais laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. (skundo padavimo dienos) jį kalinant Pravieniškių PN-AK teisinį reglamentavimą neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų neatitinkančiose patalpose, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą.

Atsakovės atstovo duomenimis, pareiškėjas Pravieniškių PN-AK su pertraukomis kalėjo nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. kovo 7 d. (b. l. 24).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Nustatyta, kad Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3463-422/2016 pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamos apšvietos, švarios (be buitinių parazitų) aplinkos nesudarymo, blogos inventoriaus būklės laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. birželio 10 d. jam kalint Pravieniškių PN-AK 12 būrio 2 brigadoje. Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs.

Atsakovės atstovas byloje prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Pareiškėjo nuomone, jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas ginčo santykiams tiesiogiai taikytinoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), taikant atsakomybę už Konvencijos 3 straipsnio pažeidimus.

Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardytų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimiems laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, neprašė teismo šį terminą atnaujinti.

Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2016 m. kovo 31 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 7 d., išskyrus aplinkybes dėl neužtikrintos švarios (be buitinių parazitų) aplinkos pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. birželio 10 d., kurios buvo įvertintos įsiteisėjusiu sprendimu Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3463-422/2016 (dėl to ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu byla nutraukta).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo, tvirtino, kad dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė jose buvę sanitariniai įrenginiai ir baldai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) įtvirtintos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų, principų įgyvendinimo nuostatos. Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, Taisyklės).

Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m ar 3,6 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, taigi, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą, iš jo neišskaičiuojamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 24, 29–34), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 7 d. buvo paskirtas gyventi į 12 būrio 2 brigadą, kurios gyvenamasis plotas 52,18 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2017 m. sausio 5 d. pareiškėjas paskirtas gyventi į 18 būrio 1 brigadą (faktiškai joje gyveno nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. sausio 5 d.), kurios gyvenamasis plotas yra 86,29 kv. m, joje įrengta 27 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m.

Nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. pareiškėjas paskirtas į 9 būrio 4 brigadą (šioje patalpoje nurodytu laikotarpiu negyveno 2017 m. gegužės 4–5 d.), kurios gyvenamasis plotas yra 66,25 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,15 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 30 d. iki 2019 m. vasario 13 d. paskirtas gyventi į 12 būrio 2 brigadą (šioje patalpoje negyveno 2017 m. birželio 5–14 d., nuo 2018 m. sausio 23 d. iki 2018 m. vasario 7 d., nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. kovo 1 d., nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. sausio 21 d.), kurios gyvenamasis plotas yra 52,18 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,26 kv. m.

Nuo 2019 m. vasario 13 d. pareiškėjas paskirtas gyventi į 21 būrio 1 brigadą (šioje patalpoje gyveno 2019 m. vasario 13 d.), kurios gyvenamasis plotas 51,58 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,22 kv. m.

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad jam kalint būrio brigadoje jis buvo rakinamas, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas turėjo būti skaičiuojamas kaip kamerų tipo patalpose, t. y. nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

BVK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad drausmės grupės patalpos yra įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus.

Laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 12 d. pareiškėjas kalėjo 4 kamerų tipo patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 13,88 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,63 kv. m.

Nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (etapuotas į Lukiškių TI-K) pareiškėjas kalėjo 21 kameroje, kurios plotas 14,12 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui joje teko 7,06 kv. m.

Nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kalėjo 3 kameroje, kurios plotas 14,78 kv. m. Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė, kad šioje kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, tačiau iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad joje įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 30, 96–97), – tai patvirtino ir pareiškėjas, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį plotą, laikytina, kad 3 kameroje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, o vienam asmeniui joje teko 3,69 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėjas kalėjo 17 kameroje, kurios plotas 7,22 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,61 kv. m.

Nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 14 d. pareiškėjas gyveno 10 kameroje, kurios plotas 8,25 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,13 kv. m.

Nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 7 d. pareiškėjas kalėjo 6 kameroje, kurios plotas 14,20 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,73 kv. m.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkama gyvenamųjų patalpų ventiliacija bei žema oro temperatūra šaltuoju metų laiku.

Ginčui aktualios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015), 17 punkte nurodyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 7–11) nurodė, kad Pravieniškių PN-AK ginčo gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, o jai neveikiant, oras cirkuliuoja per ventiliacinę angą. Šiose patalpose užtikrinama tinkama temperatūra. Esant būtinumui, nuteistųjų prašymu jiems išduodami šildytuvai ir ventiliatoriai. Šias aplinkybes grindė Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 3 d. pažyma Nr. 77-680 (b. l. 31–34).

Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai išvardijo, jo manymu, atsakovės atstovo padarytus pažeidimus, tačiau tinkamai nedetalizavo, kada ir kokioje ginčo patalpoje buvo netinkama oro temperatūra bei ventiliacija, kada ir į kokią instituciją dėl nurodytų pažeidimų kreipėsi, kada ir kokius atsakymus, kuriais galimai buvo konstatuoti nurodyti pažeidimai, gavo.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad 2016 m. spalio 11 d. pareiškėjas, tuo metu gyvendamas 3 kamerų tipo patalpoje, kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, prašydamas patikrinti kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams (taip pat prašė išmatuoti oro temperatūrą, įvertinti ventiliaciją jo gyvenamojoje patalpoje bei Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 4 ir 21 kamerų tipo patalpose) (b. l. 118). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo, netinkamos drėgmės, temperatūros, sienų, sanitarinio mazgo būklės, pelėsio atliko patikrinimą Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 3, 4, 8 ir 21 kamerose, tačiau pareiškėjo nurodytų pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 123–133).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jo gyvenamojoje patalpoje buvo buitinių parazitų (blakių), dėl kurių sukandimų jis negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 34, 54–57). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų (b. l. 58–73) matyti, jog vertinamuoju laikotarpiu ginčo būrių patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyje nustatytų įsipareigojimų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikta buitinių parazitų. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatą patvirtina, kad pareiškėjas dėl blakių sukandimų ginčui aktualiu metu yra kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus (b. l. 77, 111). Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais neužtikrino pareiškėjui švarios (be buitinių parazitų) aplinkos, todėl pažeidė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto nuostatas.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl sanitarinių įrenginių (klozetų, pisuarų, praustuvių) jam kalint bendrabučio tipo patalpose trūkumo. Nurodė, kad 70–90 nuteistųjų naudojosi 8 praustuvėmis, 6 sanitariniais mazgais ir 4 pisuarais.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo aprašas), buvo nurodyta, kad tualete, prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, praustuvę – dešimčiai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nurodyta, kad prausykloje, tualete numatytas vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, viena praustuvė – ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 9 ir 12 būrių sanitariniuose mazguose įrengta po 6 unitazus, 4 pisuarus ir 8 praustuves, 18 būrio sanitariniame mazge – 7 klozetai ir 4 praustuvės, 21 būrio sanitariniame mazge – 3 klozetai ir trys praustuvės, be to, šio būrio kiekvienoje patalpoje įrengta po 1 klozetą, 1 pisuarą ir 1 plautuvę. Šį tvirtinimą grindė Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 3 d. pažyma Nr. 77-680 (b. l. 31–34).

Pravieniškių PN-AK į bylą pateikė duomenis apie pareiškėjo paskyrimo į būrį dienomis buvusį nuteistųjų skaičių 18, 9, 12 ir 21 būriuose (b. l. 74, 157), kurie patvirtina, jog šiomis dienomis sanitarinių įrenginių skaičius atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Tačiau iš pateiktų duomenų apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo brigadose (ne būriuose) (b. l. 29, 156) matyti, kad brigadose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtų miegamųjų vietų skaičius sutampa arba žymiai viršija nurodytus duomenis apie paskyrimo dieną buvusį nuteistųjų skaičių visame būryje (pvz., 18 būrio 1 brigadoje įrengtos 27 miegamosios vietos, 2016 m. liepos 7 d. šioje brigadoje buvo 18 nuteistųjų, tą pačią dieną visame būryje buvo 18 nuteistųjų (b. l. 74, 157), duomenų apie kitomis ginčui aktualiomis dienomis, kuomet pareiškėjas kalėjo šiuose būriuose, nuteistųjų skaičių į bylą nepateikta, taip pat, nors ir buvo teismo reikalauta (b. l. 114), nepateikta duomenų apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių 18, 9, 12 ir 21 būriuose (teismui pakartotinai pateikti byloje esantys duomenys (b. l. 29–30, 74, 155–157), todėl, teismo vertinimu, pateiktų duomenų pagrindu nėra galimybės nustatyti, ar ginčo laikotarpiu sanitarinių įrenginių skaičius būrių, kuriuose kalėjo pareiškėjas, sanitariniuose mazguose, atitiko pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo tvirtinimo dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, laikytina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui kalint 18, 9, 12 ir 21 būrių atitinkamose brigadose jis buvo nepakankamai aprūpintas sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl karšto vandens nebuvimo kamerose, kurios priskirtinos prie maitinimo patalpų, bei nuteistųjų virtuvėlėse.

Higienos normos HN 134:2015 18 punkte nurodyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su aplinkybe, jog dėl pataisos namų perpildymo galėdavo išsimaudyti tik 1 kartą per 14 dienų. Dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo užuolaidų, be to, nebuvo kilimėlių, o plytelės buvo slidžios.

Vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 44 punktu, taip pat Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, kalinčiam asmeniui turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Atsakovės atstovas pareiškėjo pozicijos dėl negalėjimo kartą per savaitę išsimaudyti neargumentavo, o tai šiuo aspektu, teismo nuomone, leistų konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, reikalavimo dušo patalpoje įrengti užuolaidas nėra nustatyta. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, Įstaigos 2 sektoriaus kamerų tipo patalpų dušo patalpoje maudymosi vietos atskirtos iki lubų, yra galimybė užsidaryti. Bendroje nuteistųjų dušinėje maudymosi vietos atskirtos iki lubų, durų ar užuolaidėlių nėra (b. l. 33, 86). Šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo, todėl, teismo nuomone, dėl įrengtų pertvarų dušo patalpose pareiškėjui naudojantis dušu buvo užtikrintas privatumas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad virtuvėlės, skalbyklos ir džiovyklos patalpos, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži kalėjusių nuteistųjų skaičiui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad trumpalaikių pasimatymų kambaryje nebuvo sanitarinio mazgo. Šią aplinkybę pripažino atsakovės atstovas atsiliepime į skundą.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 23 punktą, trumpalaikių pasimatymų patalpose įrengiamas lankytojų laukiamasis, trumpalaikių pasimatymų salė (-ės), sanitarinis mazgas lankytojams. Sanitariniame mazge lankytojams įrengiama šalto vandens tiekimo sistema, klozetas, praustuvas su rankų priežiūros įranga, veidrodis (27 p.). Kadangi pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas sanitarinis mazgas turi būti įrengtas tik lankytojams, o pareiškėjas nėra priskiriamas šiai asmenų kategorijai, be to, jis nenurodė, kaip yra pažeidžiamos jo teisės šiuo aspektu, todėl jo argumentai dėl sanitarinio mazgo patalpos nebuvimo trumpalaikių pasimatymų patalpose atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su aplinkybe, jog jam kalint kamerų tipo patalpose nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti ir džiovinti asmeninius drabužius bei patalynę.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 40 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.