- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-05
- Bylos Nr.
- I-4448-872/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02599-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G., skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. Lukiškių TI buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas sienele, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Pareiškėjas atlikdamas gamtinius reikalus buvo stebimas kameroje esančių asmenų bei pareigūnų pro stebėjimo akutę. Sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos. Kamerose trūko šviežio oro, nebuvo tinkamo apšvietimo. Šiukšlių konteineriai buvo įrengti prie gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjas nuolat jautė iš jų sklindančius nemalonius kvapus. Pareiškėjui nebuvo išduodamos higienos priemonės švarai palaikyti. Pažymėjo, jog etapavimo iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą metu, buvo dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė dalyvauti socialiniuose užsiėmimuose. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė sunkius sukrėtimus, todėl prašo atlyginti 1 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų administracijos veiksmų.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–15).
Nurodė, kad įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau - ir taisyklės), III skyriuje yra kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. Taisyklėse nurodoma, kad duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Pažymi, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena: valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui visą laiką buvo išduodami į kameras.
Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Vilniaus PN esančiose kamerose įrengiamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 16.7 punktu, pagal kurį gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu suimtiesiems buvo taikomos pagrindinės užimtumo formos: socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai. Pareiškėjas, būdamas Vilniaus PN, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Vilniaus PN bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Vilniaus PN vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Vilniaus PN direktoriaus patvirtintą Vilniaus PN laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Pažymėjo, jog įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas dalyvavo atitinkami skyriai, bendravimas su nuteistaisiais buvo vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Akcentavo, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Nuteistajam buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės, nes laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, nes naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas privatumas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų nereglamentuoja. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
TI Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešime ,,Dėl T. G. skundo“ (b. l. 18–20) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. TI Taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos (b. l. 18–19).
Nors Vilniaus PN kameros įrengimas atitinka TI Taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas su kitu asmeniu, sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad pagal atsakovės atstovės pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjas 2019 m. balandžio 2 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių (b.l. 7). Taigi, byloje vertintinas laikotarpis, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI - nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 2 d.
Pagal į bylą pateiktus duomenis nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 2 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 283, 296, 373 buvo laikomas ne vienas, nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad įstaigos kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas laikotarpiais nuo 2019 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 25 d., nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 20 d., iš viso: 12 parų.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog pro tualeto duryse įrengtą stebėjimo langelį, buvo stebimas jį prižiūrinčių pareigūnų.
Pagal Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pagal TI Taisyklių 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, nors kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, ventiliacija. Sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 ir 17 punktuose nustatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).
Į bylą pateiktas Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl T. G. skundo“ (b. l. 18–20), kuriame nurodoma, kad Vilniaus PN nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 lx, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte.
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktų (b. l. 22–72) turinio matyti, jog visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu, o dalis atliktų patikrinimų duomenų nesusiję su vertinamu laikotarpiu.
Teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija ir apšvietimas. Pareiškėjas nenurodė reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių. Be to, pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN teiginiais, jog kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Byloje nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir netinkamo apšvietimo kamerose atmestini kaip nepagrįsti.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Lietuvos higienos normai HN 134:2015, reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pareiškėjas skunde teigė, kad dažnai buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 nustatyti nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje reikalavimai.
Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, neatitinka faktinių duomenų. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras dažnai nevyko. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ar BVK 70 straipsnyje nustatyti reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Akcentuotina, kad ne pareiškėjui, o įstaigos administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų/nuteistųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nedraudžia Vilniaus PN administracijai perkėlinėti suimtuosius iš vienos kameros į kitą, taigi tai, kad pareiškėjui galėjo dėl perkėlimo kilti tam tikrų nepatogumų, negali būti pagrindu žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo išduodamos higienos priemonės švarai palaikyti.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pažymėtina, kad pareiškėjas aplinkybės dėl higienos priemonių neišdavimo nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kokios konkrečios higienos priemonės jo prašymu nebuvo išduotos, todėl abstrakčių ir niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti Vilniaus PN veiksmai.
Pareiškėjo teigimu, šiukšlių konteineriai buvo įrengti prie gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjas nuolat jautė iš jų sklindančius nemalonius kvapus.
Skunde pareiškėjas nedetalizuoja, kokiu laikotarpiu vyko šie jo nurodyti veiksmai, taip pat prie kurios kameros lango galimai buvo netinkamai laikomos buitinės atliekos. Byloje nėra šiuos pareiškėjo teiginius patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo buitinių atliekų laikymo taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas.
Vadovaujantis BVK 136 straipsniu, laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Pagal BVK 57 straipsnio 2 dalį, socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.
Vilniaus PN pateiktame atsiliepime (b. l. 6–15) nurodoma, jog pareiškėjas būdamas Vilniaus PN, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Vilniaus PN bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Vilniaus PN vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Vilniaus PN direktoriaus patvirtintą Vilniaus PN laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas neįvardijo nei vienos programos, kurioje būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebūtų užtikrinta. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių esamas programų skaičius buvo nepakankamas. Šiuo atveju aktuali ne tik aplinkybė, kad pareiškėjas iš esmės savo šio teiginio nedetalizavo, tačiau ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo socialinių programų ir renginių skaičiaus atmestini kaip objektyviai nepagrįsti.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 36 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo T. G. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 36 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 36 Eur (trisdešimt šešis eurus) neturtinei žalai atlyginti už jo kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 2 d.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.