Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Alonos Romanovienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Rimvidos Zubernienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-05-06 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovui atsirado pareiga grąžinti ieškovei skolą pagal atsakovo 1999-02-26 išduotą garantinį raštą ir 2007-01-05 sutartį dėl skolos grąžinimo.

Apeliantas teigia, kad su ieškove sudaryta sutartis niekada nebuvo laikoma paskolos sutartimi, nes neatitiko CK 6.870 str. 1 d. numatytų paskolos sutarties reikalavimų, jokių pinigų asmeniškai iš ieškovės nėra gavęs. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

Pagal CK 6.870 straipsnio, įtvirtinančio paskolos sutarties sampratą, 1 dalies nuostatą, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymų nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymų nustatytas prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str.). Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui; tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui.

Nagrinėjamu atveju aplinkybę, jog paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta ir pinigai buvo perduoti atsakovo nuosavybėn, ieškovė įrodinėja: atsakovo 1999-02-26 išduotu garantiniu raštu ir 2007-01-05 sutartimi dėl skolos grąžinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo 1999-02-26 išduotas raštas nelaikytinas garantija (CK 6.90 str.), nes šio rašto turinys nepatvirtina, kad atsakovas įsipareigoja garantijoje nurodyta suma visiškai atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jei skolininkas prievolės neįvykdys. Šiuo raštu atsakovas tik patvirtino 80 000 Lt skolos ieškovei faktą. Nors šiame rašte nėra užfiksuotas pinigų perdavimo atsakovui momentas, tačiau atsakovas neneigia, kad iš ieškovės pinigus gavo, ir tai patvirtina jo paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo išduotą garantinį raštą prilygino paskolos rašteliui. Tai, kad atsakovas gavo iš ieškovės pinigus ir tarp šalių nuo 1999-02-26 susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, patvirtina ir šalių 2007-01-05 sudaryta sutartis dėl skolos grąžinimo. Iš šios sutarties turinio matyti, kad atsakovas pripažino, jog 1999 m. iš ieškovės asmeniškai pasiskolino 80 000 Lt, o jų paskolinimo faktą patvirtina 1999-02-26 skolos raštelis, kad ieškovei atsakovas grąžino 18 780 Lt, o likusi grąžintina skolos suma – 61 220 Lt, ją atsakovas įsipareigoja sumokėti lygiomis dalimis per 24 mėnesius nuo 2007-01-05 iki 2009-01-05, tai yra kas mėnesį mokėdamas po 5 102 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios sutarties turinį, sprendžia, kad joje šalys aptarė paskolos sutarčiai būdingus elementus, aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą atsakovui, apie tai, kad atsakovas pinigus gavo ir juos priėmė bei įsipareigoja juos grąžinti ieškovei per sutartyje nustatytą terminą. 2007-01-05 sutartyje padaryti įrašai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2007-03-07 iki 2007 gegužės mėn. atsakovas ieškovei gražino 6 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tiek atsakovo išduotas 1999-02-26 raštas, tiek vėliau 2007-01-05 sudaryta sutartis dėl skolos grąžinimo įrodo, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai.

Nepagrįsti apelianto argumentai apie tai, kad UAB „Solama“ įsipareigojo grąžinti pinigus ieškovei, o ne atsakovas. Bylos duomenimis, atsakovas buvo UAB „Solama“ vadovas, jai Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-26 nutartimi iškelta bankroto byla, 2011-08-08 sprendimu UAB „Solama“ pripažinta likviduota dėl bankroto ir jos veikla pasibaigė, patvirtintas nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. Iš PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad UAB „Solama“, atstovaujama atsakovo, 1999-02-26 pirko medieną iš O Savostickajos IĮ; 1999-02-23 – iš RAB „Avega“; 1999-03-01 – iš RAB „Avega“ (t. 1, b. l. 154–159). Nors apeliantas teigia, kad paskoliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovės ir UAB „Solama“, pinigai buvo sumokėti UAB „Solama“, nes tarp ieškovės, A. Č. ir UAB „Solama“ vyko verslo santykiai dėl medienos pirkimo-pardavimo, todėl būtent UAB „Solama“ įsipareigojo grąžinti pinigus ieškovei, tačiau įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes, teismui nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad komercinės ūkinės veiklos subjektų finansinės operacijos turi būti grindžiamos apskaitos dokumentais, todėl atsakovas įrodinėdamas, kad įmonei, o ne jam, buvo suteikta paskola ir būtent įmonė buvo šių paskolinių teisinių santykių dalyvė, turėjo pateikti tai pagrindžiančius buhalterinius dokumentus, kuriuose būtų užfiksuota ir įtraukta į apskaitą įmonės gauta paskola bei įmonės vykdomi paskolos grąžinimai ieškovei. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad pinigus jis gavo, tai, kad pinigai buvo skolinami ne asmeniškai atsakovui, o jo vadovaujamai UAB „Solama“, jokie buhalteriniai dokumentai to fakto nepatvirtina. Jokių sutarčių tarp ieškovės ir UAB „Solama“ sudarytų nebuvo, o tai, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, ant įmonės blanko surašė, kad jo skola ieškovei yra 80 000 Lt, nepatvirtina, kad paskoliniai santykiai buvo susiformavę tarp ieškovės ir atsakovo vadovaujamos įmonės. Be to, pažymėtina ir tai, kad UAB „Solama“ iškėlus bankroto bylą, ieškovė nebuvo įtraukta į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, jos kreditinis reikalavimas nebuvo patvirtintas, o tai tik patvirtina, jog jokie paskoliniai teisiniai santykiai ieškovės ir UAB „Solama“ nesiejo. Aplinkybė, kad atsakovas gautus pinigus panaudojo savo vadovaujamos įmonės veiklai plėtoti, nėra pagrindas teigti, kad paskola buvo suteikta įmonei, ir negali paneigti atsakovo pareigos grąžinti pinigus ieškovei. Nė viename atsakovo pasirašytame bei šalių pasirašytame dokumente nėra užfiksuota sąlyga, jog ieškovė pinigus skolina įmonei ir būtent įmonė, o ne atsakovas įsipareigoja grąžinti gautus pinigus ieškovei. Priešingai, paskolos raštelyje ir paskolos sutartyje aiškiai nurodoma, kad pinigai buvo skolinami atsakovui asmeniškai. Pažymėtina, kad paskolos panaudojimo aplinkybės, jos ėmimo tikslai neturi jokios įtakos ir nepanaikina atsakovo prisiimtos prievolės grąžinti skolą ieškovei. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš paskolos sutarties, atsakovas, o ne UAB „Solama“ asmeniškai skolinosi iš ieškovės pinigus, todėl pareiga grąžinti skolą atsirado būtent atsakovui, o ne jo vadovaujamai įmonei, ir pagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovei 55 220 Lt skolą ir procesines palūkanas.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad 1992-02-26 išduotas raštas yra apsimestinis ir negaliojantis. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestiniu sandoriu dengiamas kitas sandoris, kurio padarinių šalys siekia. Apsimestinis sandoris pripažintinas negaliojančiu (niekiniu), nes jame išreikšta sandorio dalyvių valia neatitinka jų tikrųjų ketinimų ir siekiamų tikslų. Pridengiamasis sandoris, t. y. tas sandoris, kurio padarinių šalys siekė, pagal CK 1.87 straipsnį galioja ir sukelia teisinius padarinius, jeigu jis neprieštarauja imperatyviosioms CK normoms. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo, kad 1992-02-26 raštu būtų buvę bandoma pridengti kitokius sandorius, sandorio apsimestinumo nepaaiškina. Iš apeliaciniame skunde suformuluotos apelianto pozicijos yra akivaizdu, kad apeliantas sutinka, kad šis sandoris yra galiojantis, tačiau mano, kad skolą turi grąžinti ne jis, o jo vadovaujama įmonė UAB „Solama“, t. y. apeliantas siekia tik pakeisti sutarties šalį, kuri turi prievolę grąžinti skolą ieškovei, tuo pripažindamas ginčijamo rašto bei vėlesnės sutarties dėl skolos grąžinimo teisėtumą. Bylos duomenimis, atsakovas neginčija fakto, kad jis gavo pinigus iš ieškovės, tik teigia, kad pinigai buvo skolinami ne jam asmeniškai, o įmonei. Taigi šalių sudaryti sandoriai laikytini paskolos sutartimis, o pinigų panaudojimas neturi įtakos sutarčių galiojimui. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovas nei garantinio rašto, nei sutarties dėl skolos grąžinimo iki kreipimosi į teismą neginčijo. Atsakovas 1992-02-26 savo valia išreiškė, kad jis skolingas ieškovei, vėliau sudarytoje 2007-01-05 sutartyje atsakovas savo valia dar kartą patvirtino apie turimą skolą ieškovei. Atsakovas tiek po garantinio rašto surašymo, tiek po sutarties dėl skolos grąžinimo sudarymo grąžino ieškovei dalį skolos, tokiais veiksmais patvirtino, kad tarp šalių buvo susiklostę būtent paskoliniai santykiai.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą priteistinos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovė pateikė įrodymus, iš kurių matyti, kad sumokėjo advokatui 1 000 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, ieškovės prašoma priteisti suma neviršija teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 str. 2 d.), todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-05-06 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. K. iš atsakovo A. S. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.