Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-09-18 · Civilinė byla Nr. e2S-713-856/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-18
Bylos Nr.
e2S-713-856/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Skolininkas
M. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-713-856/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02678-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos 3.2.6.10; 3.3.2.5. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko M. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-6050-776/2017, kuria netenkintas prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Skolininkas M. V. kreipėsi į teismą, prašydamas išdėstyti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. teismo įsakymu priteistos 1121,29 Eur skolos, 1495,62 Eur palūkanų, 1821,37 Eur delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų ir 25,00 Eur žyminio mokesčio mokėjimą po 30 eurų per mėnesį. Nurodė, kad mokėti daugiau nei 30 eurų negali, nes kas mėnesį skolininkui yra atskaitoma iš atlyginimo pagal kelis vykdomuosius raštus. Per mėnesį skolininkui lieka 242,00 Eur.

Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kapitalo valda“ prašė atmesti skolininko prašymą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, nurodė, kad skolininkas nepateikė jokių objektyvių ir išsamių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie skolininko turtinę padėtį bei finansines galimybes, t. y. nepateikta jokių duomenų apie skolininko turimą turtą, jo santaupas, skolininko šeimyninę padėtį bei bendras šeimos gaunamas pajamas, kitas skolininko pajamas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. nutartimi atmetė skolininko M. V. prašymą dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų išdėstymo.

Teismas nurodė, kad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas skolininko prašomam laikotarpiui – daugiau nei dvylikai metų (po 360,00 Eur per metus), lemtų teismo sprendimo privalomumo principo pažeidimą, jo reikšmės sumenkinimą, pažeistų šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus bei kreditoriaus interesus, nepriklausomai nuo to, kurio iš šalių turtinė padėtis yra geresnė.

Teismas konstatavo, kad skolininko pateikti duomenys nėra pakankami ir išsamūs konstatuoti jo blogai finansinei padėčiai. Be to, skolininku M. V. verčia abejoti ta aplinkybė, kad skolininkas geruoju įvykdys įsipareigojimus kreditoriui (mokės dalimis), kadangi M. V. apie šią skolą daugelį metų žinojo, tačiau skolos nemokėjo, su kreditoriumi nebendradarbiavo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu skolininkas M. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį ir priimti naują nutartį, leidžiant mokėti įsiskolinimą kreditoriui po 30 Eur per mėnesį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas teismui pateikė duomenis apie išskaitymų iš atlyginimo dydį. Siekdamas išvengti skolų mokėjimo, skolininkas gali nedirbti, slėpti pajamas, tačiau to nedaro, nes nori atsiskaityti su kreditore. Teismo nutartis palieka tik vieną kelią – fizinio asmens bankrotą. Tuo atveju nebus patenkinti kreditorių lūkesčiai.

Skolininkas gyvena mamos bute, padeda jai materialiai, nes jos gaunamų pajamų neužtenka pragyvenimui, nekilnojamojo turto bei santaupų M. V. neturi.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorė UAB „Kapitalo valda“ prašo skolininko atskirojo skundo netenkinti, o Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad skolininkas nepateikė jokių objektyvių ir išsamių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie skolininko turtinę padėtį bei finansines galimybes, prašoma mokėti 30,00 Eur/mėn. dydžio įmoka yra pernelyg maža, lyginant su priteistos skolos dydžiu, M. V. apie šią skolą daugelį metų žinojo, tačiau skolos nemokėjo, su kreditore nebendradarbiavo. Skolininko M. V. atskirajame skunde nurodytas argumentas, kad, jeigu teismas neleis jam mokėti priteistą skolą 30 Eur/mėn., skolininkas dirbs nelegaliai, kaip tik parodo (atskleidžia) tą faktą, kad skolininkas M. V. yra nesąžiningas. Skolininkas yra visiškai nesuinteresuotas atsiskaityti su kreditore, skola būtų grąžinama per ilgesnį kaip 12 metų laikotarpį. M. V. teismui nepateikė jokių duomenų apie jo mamos Z. V. gaunamas pajamas, apie jos turimą turtą, santaupas ir pan., taip pat skolininkas nepateikė jokių duomenų apie jo tėvo V. R. V. gaunamas pajamas (t. y. Z. V. ir V.R. V. bendras pajamas). Be to, tai, kad Z. V. nepakanka pajamų pragyvenimui, nėra pagrindas skolininko nepagrįstiems prašymams, pažeidžiantiems kreditorių interesus, tenkinti. Skolininko M. V. pateikti duomenys (informacija) neatitinka tikrovės dar ir dėl tos priežasties, kadangi skolininkas M. V. naudojasi advokato paslaugomis. Kreditorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas naujai teikiamų skolininko dokumentų apskritai neturėtų vertinti, kadangi skolininkas M. V. praleido nustatytą terminą šiems dokumentams pateikti, dokumentus turėjo teikti laiku ir pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto M. V. atskirasis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 7 straipsnyje įtvirtinti koncentracijos ir ekonomiškumo principai kartu su CPK 18 straipsnyje apibrėžtu teismo sprendimo privalomumo principu užtikrina civilinę bylą laimėjusio asmens teisėto intereso, kad jam palankus įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau, apsaugą. Išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, remiantis CPK 284 straipsnio 1 dalimi, numatyta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Akcentuotinas šios normos taikymo išimtinumas sietinas su nuostata, jog bylą laimėjusio asmens teisė į realų apgintos civilinės teisės įgyvendinimą gali būti ribojama tik tuo atveju, jeigu bloga skolininko turtinė padėtis objektyviai apriboja jo galimybes įvykdyti teismo sprendimą, egzistuoja reali tikimybė, jog teismo sprendimo vykdymo išdėstymas sukurs prielaidas tinkamam teismo nustatytų įpareigojimų vykdymui, įpareigojimų įvykdymo atidėjimas nesukurs neigiamų pasekmių kreditoriaus turtinei padėčiai ir veiklai.

Atsižvelgiant į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ir ar apskritai nebus paneigtas pats teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. balandžio 28 d. teismo įsakymu tenkino kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą, priteisdamas kreditorei iš skolininko M. V. 1121,29 Eur skolą, 1495,62 Eur palūkanas, 1821,37 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio palūkanas ir 25 Eur žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas netenkino skolininko M. V. prašymo dėl skolos išdėstymo, nurodydamas, kad skolininko pateikti duomenys nėra pakankami ir išsamūs konstatuoti blogą skolininko finansinę padėtį. Skolininkas M. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydamas, jog jis pateikė visus duomenis apie savo turtinę padėtį, nekilnojamojo turto ir santaupų neturi, gyvena mamos bute, padeda jai materialiai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad skolininko prievolė padengti skolą atsirado dar 2009 m. gruodžio 31 d. Skolininkas M. V. 2006-12-07 Ūkio banko lizingo kortelės su kredito limitu sutartimi įsipareigojo kreditorei grąžinti 4000 Lt kreditą, sumokėti palūkanas ir kitus sutartyje numatytus mokėjimus iki 2009-12-31. Dėl skolininko įsipareigojimų nevykdymo kreditorė UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, pareiškime nurodydama, jog skolininkas itin ilgą laiką vengė ir vengia įvykdyti prievolę kreditoriui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skolininkas su 2017 m. balandžio 28 d. teismo įsakyme nurodytu įsiskolinimu sutiko, prieštaravimų dėl kreditorės pateikto reikalavimo nereiškė, tačiau pateikė prašymą išdėstyti 2017 m. balandžio 28 d. teismo įsakymu iš jo priteistą skolą, per mėnesį mokant po 30 Eur, prašymą argumentuodamas sunkia turtine padėtimi. Prašymui pagrįsti pateikė duomenis – 2017-05-15 pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, bei mokėjimo nurodymą, jog kreditorei 2017-05-16 jis sumokėjo 30 Eur. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad skolininko pateikti rašytiniai įrodymai neleidžia teismui konstatuoti, jog M. V. yra nepajėgus įvykdyti teismo sprendimą be jo įvykdymo išdėstymo, todėl sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti skolininko prašymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamu klausimu formuojamą teismų praktiką, sprendimo įvykdymo išdėstymo instituto paskirtį, byloje pateiktų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sunki šalies turtinė padėtis nėra aplinkybė, kuri per se (pati savaime) lemia sprendimo vykdymo išdėstymą, atidėjimą ar pan., nes, sprendžiant sprendimo vykdymo išdėstymo klausimą, atsižvelgtina ir į įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis) bei į kitos šalies teisėtus interesus. Šiuo atveju teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas dvylikai metų (po 30 eurų per mėnesį), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sąlygotų ne tik teismo sprendimo privalomumo, lygiateisiškumo principų pažeidimą, bet ir kitos šalies, šiuo atveju kreditorės, teisėtų lūkesčių pažeidimą. Nors, apelianto teigimu, jo blogą turtinę padėtį patvirtina jo gaunamos mažos pajamos, tačiau teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra išskirtinės ir savaime pakankamos teismo sprendimo vykdymo išdėstymui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skolininkas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių sunkią jo turtinę padėtį, nors CPK 178 straipsnis įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. M. V. pirmosios instancijos teismui pateikta vien tik pažyma apie išmokėtą darbo užmokestį nėra pakankama tinkamai įvertinti skolininko turtinę padėtį. Nors skolininkas teigia, kad nekilnojamojo turto neturi, tačiau nepateikė teismui tai patvirtinančių įrodymų, kaip nepateikė ir duomenų apie turimus skolinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams ar apie turimas lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose, turimą kilnojamąjį turtą. Nepateikus skolininko turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, nėra pagrindo apelianto atžvilgiu taikyti sprendimo vykdymo išdėstymo institutą.

Pažymėtina, kad skolininkas, siekdamas įrodyti siekį atsiskaityti su kreditore, pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymą, kad jis kreditorei 2017-05-16 sumokėjo 30 eurų skolą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 30 eurų skolos grąžinimas per beveik 8 metus, neįrodo skolininko geranoriškumo ir sąžiningumo vykdant įsipareigojimus kreditorei. Priešingai, šios aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantas nededa jokių pastangų sumokėti priteistą skolą. Nors atskirajame skunde apeliantas nurodė, kad kreditorei yra padaręs du pervedimus, tačiau teismui nepateikė įrodymų, jog be 30 eurų jis dar papildomai būtų sumokėjęs kokią tai skolos dalį. Skolininko prievolė sumokėti kreditorei skolą atsirado 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. prieš beveik 8 metus, todėl galima teigti, kad skolininkui sprendimo vykdymas ne tik kad buvo išdėstytas, bet ir atidėtas viso įsiskolinimo sumokėjimas.

Antra, teismų praktikoje, be kita ko, apskritai laikomasi nuostatos, jog pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą yra tik tuo atveju, jei yra duomenų, leidžiančių tikėtis, kad skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-978-407/2015). Todėl ir dėl šios priežasties - apeliantui nei su prašymu, nei su atskiruoju skundu nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jo finansinės padėties pagerėjimo ateityje perspektyvas - darytina išvada, kad išdėstyti teismo sprendimo vykdymą nėra pagrindo, nes tokiu būdu akivaizdžiai neproporcingai būtų pažeisti kitos šalies interesai (CPK 284 straipsnis). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konkrečiu atveju skolos kreditorei priteisimą sąlygojo būtent paties skolininko veiksmai pastarajam gera valia nevykdant įsipareigojimų, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju vien tik apelianto noras išvengti neigiamų priverstinio sprendimo vykdymo pasekmių negali būti priežastis suteikti jam prioritetą prieš įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkintą kreditorės turtinį interesą, kurio atsiradimą sąlygojo būtent skolininko veiksmai.

Nesutiktina su apelianto argumentu, kad jo mamos gaunamų pajamų nepakanka mamos pragyvenimui, todėl jis materialiai turi remti savo mamą. Nors apeliantas nurodo sunkią savo mamos materialinę padėtį, tačiau nepateikia jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pritartina kreditorės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentui, kad aplinkybė, jog Z. V. nepakanka pajamų pragyvenimui, nėra pagrindas tenkinti skolininko prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.

Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – antstolių patvarkymus dėl vykdomųjų bylų užbaigimo, Z. V. neįgaliojo pažymėjimą, gimimo liudijimą, UAB „Kapitalo valda“ internetinio puslapio išrašą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra dvi: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, sprendžia, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliantas nepateikė įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs juos priimti ar kad įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl apeliacinės instancijos teismas naujai pateiktų įrodymų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei skolininko atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su teismo sprendimo įvykdymo išdėstymu, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, dėl ko priėmė teisiškai pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė