Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Išnagrinėjęs prašymą, atsakovas 2024 m. balandžio 10 d. atsiuntė pareiškėjui sprendimą Nr.10-S-7351(3.55E-10) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriame nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, bei atsižvelgiant į 2024 m. balandžio 8 d. patvirtintą išvadą Nr.10-IL-6238 ,,Dėl asmens duomenų tikrinimo“ buvo priimtas sprendimas negrąžinti pareiškėjo į vidaus tarnybą Vilniaus AVPK ir pareiškėjo prašymo netenkinti.

2024 m. balandžio 18 d. atsakovas atsiuntė sprendimą Nr.10-S-7963(3.55E-10) (toliau – ir Sprendimas Nr.2), kuriame nurodė, kad vykdant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinių įstaigų vidaus tarnybos sistemos pareigūnų rengimo ir tarnybos organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-645 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinėse įstaigose“ (toliau – ir Taisyklės), 178 punkto reikalavimus, atsižvelgiant į 2024 m. balandžio 8 d. patvirtintą išvadą Nr.10-IL-6238 „Dėl asmens duomenų tikrinimo“, pareiškėjas neatitinka Statuto 83 straipsnyje ir Taisyklių 174 punkte nustatytų reikalavimų, todėl priimtas sprendimas negrąžinti pareiškėjo į vidaus tarnybą Vilniaus AVPK. Sprendime Nr. 2 buvo nurodyta, kad atsakovo 2024 m. balandžio 10 d. raštas (sprendimas Nr. 1) Nr.10-S-7351(3.55E-10) laikytinas negaliojančiu.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. sausio 22 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju. Teisės aktuose gali būti nustatyti ir specialūs reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje – specialiosios sąlygos siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Jos taip pat turi būti aiškios ir bendros visiems, siekiantiems atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojantiesiems į valstybės tarnybą jos turi būti žinomos iš anksto. Iš tokių reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų – paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan. reikalavimai; taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras pareigas, gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnį, statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla ir specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams, susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.

Skundžiamame Sprendime Nr. 2 atsakovas nenurodo konkrečių Statuto straipsnių, kurių neatitinka pareiškėjas. Pareiškėjas pareiškia, kad jis nėra teistas, nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, yra lojalus Lietuvos valstybei, iš vidaus tarnybos nebuvo atleistas neigiamais pagrindais.

Pareiškėjas pabrėžia, kad pagal Taisyklių 177 punktą, statutinės įstaigos vadovas, kuris, atsižvelgęs į statutinės įstaigos pareigūnų poreikį, mano, kad buvęs pareigūnas galėtų būti grąžintas į vidaus tarnybą šioje statutinėje įstaigoje, per 5 darbo dienas nuo prašymo grąžinti gavimo dienos perduoda šį prašymą statutinės įstaigos personalo tarnybai, pavesdamas per 30 kalendorinių dienų įvertinti buvusio pareigūno atitiktį Taisyklių 174 punkte nurodytiems reikalavimams ir pateikti išvadą dėl buvusio pareigūno grąžinimo į vidaus tarnybą šioje statutinėje įstaigoje. Tais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių (nebaigtas kitų įstaigų atliekamas tikrinimas ir negautos išvados dėl buvusio pareigūno atitikties Taisyklių 174 punkte nurodytiems reikalavimams) nėra galimybės per 30 kalendorinių dienų pateikti išvadą dėl buvusio pareigūno grąžinimo į vidaus tarnybą šioje statutinėje įstaigoje, statutinės įstaigos vadovas pratęsia nustatytą terminą, kol bus gautos atitinkamos išvados ir statutinės įstaigos personalo tarnyba galės pateikti išvadą. Pagal Taisyklių 178 punktą, jeigu statutinės įstaigos personalo tarnyba pateikia išvadą, kad buvęs pareigūnas neatitinka Taisyklių 174 punkte nurodytų reikalavimų, statutinės įstaigos vadovas per 3 darbo dienas nuo šios išvados gavimo dienos apie tai raštu informuoja buvusį pareigūną.

Atsakovas pareiškėjo prašymą grąžinti į vidaus tarnybą gavo 2024 m. kovo 7 d., skundžiamą sprendimą pareiškėjui pateikė 2024 m. balandžio 18 d., Sprendimas buvo priimtas 2024 m. balandžio 8 d. išvados Nr.10-IL-6238 pagrindu. Tokiu būdu buvo pažeista prašymo nagrinėjimo procedūra.

Taisyklių 174 punktas numato reikalavimus pageidaujantiems grįžti į vidaus tarnybą buvusiems pareigūnams: turi atitikti Vidaus tarnybos statuto 8 ir 9 straipsniuose nustatytus reikalavimus ir neturėti Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnyje nustatytų apribojimų. Nagrinėjamu atveju policijos įstaigos sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl grąžinimo į vidaus tarnybą lėmė nustatyti neginčijami/patikrinti pareiškėją kompromituojantys duomenys, kas atitinka Statuto 16 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pagal kurį „į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo: <...> 7) apie kurį yra nustatyta kitų patikrintų kompromituojančių duomenų“.

Pagal teismų praktiką vadovas turi diskrecijos teisę motyvuotai nuspręsti dėl asmens grąžinimo į vidaus tarnybą. Sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, teismas laiko, kad diskrecijos teisė skirti ar atsisakyti skirti į pareigas remiantis komisijos išvada priklauso tik vidaus reikalų įstaigos vadovui. Jis teisės aktais nėra įpareigotas grąžinti į tarnybą vidaus reikalų sistemoje pareigūną, atleistą iš vidaus tarnybos paties prašymu (administracinė byla Nr. I-1927-331/2010).

Priimdama ginčijamą sprendimą Vilniaus AVPK nešališkai ir objektyviai atliko teisės aktuose nustatytas procedūras, priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą ir kaip viešo administravimo subjektas laikėsi įstatymo viršenybės principo.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas pagal Statutą laikomas nepriekaištingos reputacijos. Atsakovas skundžiamą atsakymą pateikė pavėluotai.

Byloje nustatyta, kad 2024 m. kovo 7 d. Vilniaus AVPK buvo gautas A. Š. prašymas dėl grąžinimo į tarnybą (reg. Nr. AP-2291).

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valdymo srities statutinių įstaigų vidaus tarnybos sistemos pareigūnų rengimo ir tarnybos organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 1V-645 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinėse įstaigose“, nuostatas buvo pradėta grąžinimo į vidaus tarnybą procedūra.

Patikrinus informaciją apie siekiantį į vidaus tarnybą grįžti pareiškėją policijos įstaigai prieinamuose valstybiniuose ir žinybiniuose registruose, įvertinus gautą informaciją iš pareiškėjo ankstesnės tarnybos vietos buvo parengta 2024 m. balandžio 8 d. Išvada dėl asmens duomenų tikrinimo Nr. 10- IL-6238, kurioje pateiktas personalo tarnybos siūlymas negrąžinti A. Š. į vidaus tarnybą, nes Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Korupcijos prevencijos ir analizės skyriui atlikus duomenų apie asmenį patikrinimą, nustatyta, kad yra kompromituojančių duomenų apie A. Š.

Vilniaus AVPK viršininkas R. Ž. 2024 m. balandžio 8 d. patvirtino Išvadą.

Vilniaus AVPK 2024 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 10-S- 7351(3.55-E-10) informavo pareiškėją, kad priimtas sprendimas negrąžinti jo į vidaus tarnybą Vilniaus AVPK. Rašte nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, bei atsižvelgiant į 2024 m. balandžio 8 d. patvirtintą išvadą Nr.10-IL-6238 ,,Dėl asmens duomenų tikrinimo“ buvo priimtas sprendimas negrąžinti pareiškėjo į vidaus tarnybą Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir pareiškėjo prašymo netenkinti.

Vilniaus AVPK 2024 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 10-S- 7963(3.55-E-10) nurodė, kad vykdant Taisyklių 178 punkto reikalavimus, atsižvelgiant į 2024 m. balandžio 8 d. patvirtintą išvadą Nr.10-IL-6238 „Dėl asmens duomenų tikrinimo“, pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 83 straipsnyje ir Taisyklių 174 punkte nustatytų reikalavimų, todėl priimtas sprendimas negrąžinti pareiškėjo į vidaus tarnybą Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Sprendime buvo nurodyta, kad 2024 m. balandžio 10 d. raštas (sprendimas) Nr.10-S-7351(3.55E-10) laikytinas negaliojančiu.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Vilniaus AVPK 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 10-S-7963(3.55E-10) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl grąžinimo į vidaus tarnybą. Pareiškėjas pabrėžia, kad iš skundžiamo Sprendimo Nr. 2 turinio nėra neaišku dėl kokių veiksmų pareiškėjas yra netinkamas vidaus tarnybai.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, atsakovas atsisakė priimti pareiškėją atgal į tarnybą, kadangi jis neatitinka Statuto 83 straipsnis ir Taisyklių 174 punktas.

Statuto 83 straipsnis numato, kad buvęs pareigūnas, atitinkantis Statuto 7 ir 8 straipsniuose nustatytus reikalavimus ir neturintis Statuto 15 straipsnyje nustatytų apribojimų, savo prašymu gali būti grąžinamas į vidaus tarnybą ir skiriamas į pareigūno pareigas Statuto 27 straipsnyje nurodytu atrankos būdu. Statuto 28 straipsnio 7 dalyje nurodyti buvę pareigūnai 5 metus nuo jų atleidimo dienos į pareigūno pareigas skiriami be atrankos, jei atitinka šios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką, suderinęs su teisingumo ir finansų ministrais, nustato vidaus reikalų ministras.

Taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 9 d. iki 2024 m. gegužės 10 d.) 174 punkte numatyta, kad buvę pareigūnai, atleisti iš vidaus tarnybos statutinėje įstaigoje, pageidaujantys grįžti į vidaus tarnybą, turi atitikti Vidaus tarnybos statuto 8 ir 9 straipsniuose nustatytus reikalavimus ir neturėti Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnyje nustatytų apribojimų.

Statuto (redakcija galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 1 d.) 7 straipsnio 1 dalis numato, kad pretenduojantis į vidaus tarnybą asmuo turi: būti Lietuvos Respublikos pilietis ir mokėti lietuvių kalbą; būti sukakęs ne mažiau kaip 18 metų ir ne daugiau kaip 60 metų; būti nepriekaištingos reputacijos; būti lojalus Lietuvos valstybei; turėti ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą; būti tokios sveikatos būklės, kuri leidžia eiti pareigas vidaus tarnybos sistemoje; sveikatos būklės reikalavimus nustato vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrai; būti tokio fizinio pasirengimo, kuris leidžia eiti pareigas vidaus tarnybos sistemoje; pareigūnų fizinio pasirengimo reikalavimus, suderinęs su teisingumo ir finansų ministrais, nustato vidaus reikalų ministras. Pagal šio straipsnio 2 dalį pretenduojantys į vidaus tarnybą vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinėse įstaigose asmenys taip pat turi būti baigę vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinę profesinio mokymo įstaigą ir įgiję kvalifikaciją arba Statuto 10 straipsnyje nurodytu siuntimu baigę Lietuvos aukštąją mokyklą (toliau – aukštoji mokykla) ir įgiję aukštojo mokslo kvalifikaciją, arba turi būti baigę vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinės profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursus. Statuto 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ministras ar jo įgalioti centrinių statutinių įstaigų vadovai gali nustatyti papildomų reikalavimų, taikomų asmenims, pageidaujantiems mokytis statutinėje profesinio mokymo įstaigoje ar aukštojoje mokykloje arba pretenduojantiems tarnauti tam tikruose statutinių įstaigų padaliniuose. Šie papildomi reikalavimai siejami su asmens intelektiniais, fiziniais ir praktiniais gebėjimais, moraliniu ir psichologiniu tinkamumu vidaus tarnybai ar tinkamumu eiti pareigas tam tikruose statutinių įstaigų padaliniuose.

Statuto 8 straipsnio 1 dalis numato, kad pretenduojantys į vidaus tarnybą asmenys ir pareigūnai turi būti nepriekaištingos reputacijos. Statuto 8 straipsnio 2 dalyje reglamentuoti atvejai, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos.

Statuto 15 straipsnyje numatyta, kad į vidaus tarnybą negali būti priimamas asmuo: kuris neatitinka Statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų; kuris yra įtariamas arba kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu; kuris pateikia informaciją apie save ar savo privačius interesus, žinodamas, kad ji neteisinga; kuris nėra lojalus Lietuvos valstybei; kuris skiriamas į pareigas statutinėje įstaigoje, kurioje pareigas eina jo sutuoktinis, sugyventinis (partneris), artimasis giminaitis (artimaisiais giminaičiais laikomi tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai (įtėviai) ir vaikai (įvaikiai), seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai (įbroliai) ir seserys (įseserės) (toliau – asmens artimasis giminaitis)) ar asmuo, su pareigūnu susijęs svainystės ryšiais (svainystė yra santykis tarp vieno sutuoktinio ir antro sutuoktinio giminaičių (posūnio, podukros, patėvio, pamotės, uošvės, uošvio, žento, marčios) bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių (vyro brolio ar sesers ir žmonos brolio ar sesers, vyro tėvo ar motinos ir žmonos tėvo ar motinos) (toliau – asmuo, su pareigūnu susijęs svainystės ryšiais)), jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais; kai esama Statuto 23 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytų aplinkybių; apie kurį yra nustatyta kitų patikrintų kompromituojančių duomenų.

Statuto 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad gavus Statuto 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad asmens tarnyba vidaus tarnybos sistemoje būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais, arba Statuto 15 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų galimai kompromituojančių duomenų apie šį asmenį, sprendimą dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai, įvertinęs gautus duomenis, priima centrinės statutinės įstaigos vadovas.

Tačiau iš Sprendimo Nr. 2 turinio nėra aišku, kokių minėtų reikalavimų iš esmės neatitinka pareiškėjas

Sprendime daroma nuoroda į 2024 m. balandžio 8 d. patvirtintą išvadą Nr. 10-IL-6238 „Dėl asmens duomenų tikrinimo“, tačiau ir ši išvada, teismo vertinimu, yra visiškai formali.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 dalyse nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės ir administracinio sprendimo motyvai.

LVAT yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje (Viešojo administravimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015-03-31 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr. pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013). Tai reiškia, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir atsakovui – Vilniaus AVPK, kuris yra viešojo administravimo subjektas, priimant individualius administracinius aktus, nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą sprendimą – 2024 m. balandžio 18 d. Sprendimą.

Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį (VAĮ redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; ir kt.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014).