Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir nuteistas 40 (keturiasdešimt) parų areštu.

Į bausmę įskaitytas laikas E. D. išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2018 m. liepos 22 d. 5.10 val. iki 2018 m. liepos 23 d. 14.06 val., viso 2 (dvi) paros.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, E. D. skirta baudžiamojo poveikio priemonė, uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, 3 (trejų) metų laikotarpiui.

E. D. paskirtas kardomąsias priemones, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą, nuspręsta palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios. Nuosprendį pradėjus vykdyti panaikinti.

Iš E. D. konfiskuoti 7 390 eurų, kuriuos nuosprendžiui įsiteisėjus, iš E. D. nuspręsta išieškoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. D. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, už tai, kad 2018 m. liepos 22 d., apie 04.45 val., adresu (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę, automobilį „Audi A4 Avant“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatyta 2,71 promilių etilo alkoholio kraujyje).

2. Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad E. D. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Motyvuodamas bausmės skyrimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, E. D. asmenybę, kad anksčiau teistas, administracine tvarka baustas, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir konstatavo, jog jam skirtina arešto bausmė nustatant jos dydį mažesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis. Taip pat teismas sprendė, jog už padarytą vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimą skirtina baudžiamojo poveikio priemonė, uždraudimas naudotis teise vairuoti maksimaliam trejų metų terminui. Taip pat motyvuojant tuo, kad automobilis priklauso ir yra grąžintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš E. D. nuspręsta išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. D. skundžia Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę – baudą, sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą iki 2 metų, bei panaikinti automobilio konfiskavimą arba sumažinti konfiskuotiną pinigų sumą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja palaikė apeliaciniame skunde pareikštą prašymą. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Nuteistojo E. D. apeliaciniame skunde nėra ginčijama jo kaltė ir padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o prašoma paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą, bei netaikyti automobilio konfiskavimo arba sumažinti konfiskuotiną pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl provokacijos ir bausmės rūšies bei dydžio

7. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

9. Pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje provokacijos sąvoka atskleista ir išplėtota nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose buvo naudojami neviešo pobūdžio tyrimo metodai, tačiau provokacijos versija (nebent ji yra visiškai neįtikinama) turi būti tikrinama ir tada, kai nusikalstamos veikos imitavimas oficialiai nebuvo sankcionuotas, tačiau kyla įtarimų, kad teisėsaugos pareigūnai ar pagal jų nurodymus veikiantys asmenys galėjo imituoti nusikalstamą veiką de facto (faktiškai). Pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus; nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta (t. y. jos turi pareigą) paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami), ir tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį atlikimą; nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-647/2012, Nr. 2K-435/2014, Nr. 2K-209-489/2015, Nr. 2K-373-303/2015 ir kt.).

11. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, jog policijos pareigūnai gavo iškvietimą apie sklindantį triukšmą iš automobilio. Tiek liudytojais apklausti policijos pareigūnai Ž. K. ir Ž. K., tiek nuteistasis patvirtino, kad policijos pareigūnams atvažiavus į (duomenys neskelbtini) joje stovėjo automobilis, kurio keleivio pusėje sėdėjo E. D., o vairuotojo pusėje miegojo D. D., muzika negrojo. Nors E. D. neblaivumas nebuvo tikrintas, tačiau nuteistasis pripažino, kad buvo išgėręs, o policijos pareigūnai pirmosios instancijos teisme taip pat paliudijo, jog jautėsi, kad E. D. yra išgėręs. Kadangi pareigūnams įtarimų sukėlė moters būklė, nes ji nereagavo bandant ją pažadinti, buvo iškviesti papildomi policijos ekipažai, kas matyti ir iš byloje esančio vaizdo įrašo, bei greitoji pagalba. Kadangi moteris greitai pati pabudo, todėl greitoji buvo atšaukta. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai Ž. K. ir Ž. K. paliudijo, kad nenustačius jokio viešosios tvarkos pažeidimo, jie liepė E. D. ir D. D. eiti namo, nes pastarieji paaiškino, kad gyvena netoliese. Po to pareigūnai nuvažiavo, tačiau netoli sustojo ir stebėjo ar asmenys niekur nevažiuos neblaivūs. Policijos pareigūnams pamačius, kad nuteistasis įsėdo į automobilį ir pradėjo su juo apsisukinėti, jie jį pasivijo ir sustabdė. Alkotesteriu buvo patikrintas E. D. blaivumas, kuris parodė 2,93 promiles. Pareigūnai viso proceso metu teigė, kad nuteistajam vairuoti neliepė, pastabų dėl netinkamai pastatyto automobilio neturėjo, bei neliepė jo perstatyti, neminėjo, kad automobilis bus nutemptas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo netikėti Ž. K. ir Ž. K. parodymais. Policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs ir papildo vieni kitus. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnams nustačius, jog automobilis „Audi A4 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjo neleistinoje vietoje, E. D. už padarytą administracinį nusižengimą būtų buvęs surašytas administracinio nusižengimo protokolas, tačiau šiuo atveju to padaryta nebuvo. Iš tarnybinio automobilio vaizdo įrašo (00:33–00:41 val.), bei daiktų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 71–74), matyti, kad automobilis „Audi A4 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas prie gyvenamojo namo tinkamai, t. y. ne pačioje sankryžoje ir eismui netrukdė, o tai patvirtina, jog pareigūnai neturėjo jokio teisėto pagrindo nutempti automobilį ar liepti jį perstatyti. Pirmosios instancijos teisme liudytoja D. D. taip pat paaiškino, kad pareigūnai tiesiogine prasme neliepė traukti automobilio. Be to, nagrinėjamu atveju tiek nuteistasis, tiek liudytoja buvo neblaivūs, ką patvirtino ir jie patys, dėl ko, tikėtina, jie galėjo apskritai netinkamai suprasti policijos pareigūnų nurodymus. Taigi kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo E. D. ir liudytojos D. D. parodymus dėl pareigūnų provokacijos vertino kritiškai, kaip siekį sušvelninti E. D. baudžiamąją atsakomybę.

12. Atsižvelgiant į išdėstyto teisinio reguliavimo nuostatas ir nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad policijos pareigūnai neatliko provokuojančių veiksmų nuteistojo atžvilgiu. Iš byloje esančių ir ištirtų įrodymų matyti, kad nesant padaryto administracinio nusižengimo ar nusikalstamos veikos pareigūnai neturėjo jokios teisės imtis kokių nors aktyvių veiksmų E. D. atžvilgiu (liepiant patraukti automobilį ar grasinant jį nutempti), juolab kad ir pats E. D. net nesėdėjo prie automobilio vairo. Pareigūnai tinkamai atliko savo pareigas liepdami neblaiviems asmenims eiti namo, kurie buvo visiškai prie pat. Iš kitos pusės vertinant situaciją – pažymėtina, kad policija turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos. Dėl to policijos pareigūnai siekdami įsitikinti, kad E. D. ir D. D. laikysis jų nurodymų eiti namo, pagrįstai pavažiavę toliau juos stebėjo, o pamačius, kad E. D., vietoj to, kad eitų į šalia esančius namus, būdamas neblaivus įsėdo į automobilį ir pradėjo važiuoti, pagrįstai ėmėsi priemonių neleisti jam neblaiviam vairuoti, t. y. iš karto pasiviję sustabdė. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai nesukurstė nuteistojo padaryti nusikaltimą, o tik atliko savo pareigas. Taip pat konstatuotina, kad pareigūnai neatliko tokių veiksmų, kurių pasėkoje nuteistasis nebūtų turėjęs pasirinkimo galimybės nedaryti nusikalstamos veikos (nevairuoti), ar būtų sudaryta tokia situacija, kad jis turėtų daryti nusikalstamą veiką, kurios jis neplanavo daryti.

13. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. D. bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, ar neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nėra pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į E. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

14. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies pagrįstumą, apygardos teismas pažymi, jog E. D. iki nuosprendžio priėmimo buvo 3 kartus teistas už viešosios tvarkos pažeidimus, iš kurių vieną padarė būdamas neblaivus (1 t., b. l. 122–124, 131–143). Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 1 metus matyti, jog E. D. 1 kartą baustas administracine tvarka už tai, kad būdamas neblaivus viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), aplinkinių akivaizdoje garsiai šūkavo, triukšmavo, išplūdo necenzūriniais žodžiais ligoninės darbuotojus, tuo pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, bei išplūdo policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, žemino jų garbę ir orumą, nereagavo į daugkartinius perspėjimus nutraukti savo neteisėtus veiksmus (1 t., b. l. 125–126). Visos aukščiau nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo manymu, rodo, jog E. D. yra linkęs būdamas neblaivus nusikalsti, taigi jam inkriminuotas nusikaltimas nebuvo padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, o buvo tik loginis nuteistojo gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu susijusią bausmės rūšį – areštą. Taip pat aiškiai per griežtu ar neproporcingu, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, nelaikytinas ir paskirtos arešto bausmės dydis, kadangi jis yra mažesnis nei numatytas šios bausmės vidurkis.

15. Abejoti paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu neleidžia ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis vienas augina du mažamečius vaikus, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su juo, todėl jam atliekant arešto bausmę nebus kam jais pasirūpinti. Pažymėtina, kad nors ir nuteistasis augina du mažamečius vaikus, tačiau tai jam nesutrukdė nakties metu nebūti namuose su vaikais ir būnant neblaiviam padaryti nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BK 49 straipsnio 5 dalį, jeigu paskirta iki keturiasdešimt penkių parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis. Nagrinėjamu atveju E. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta 40 parų arešto, o į bausmę įskaičius laiką E. D. išbūtą laikinajame sulaikyme – 2 paras, nuteistasis turės atlikti 38 parų arešto bausmę. Taigi, bausmės vykdymo metu nuteistasis E. D. turi teisę teikti teismui prašymą dėl leidimo atlikti paskirtą arešto bausmę poilsio dienomis. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju to nesprendžia, nes apeliantas dėl to nepateikė jokio prašymo.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat kelia jam taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones pagrįstumo klausimą, prašydamas jam paskirtos šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki 2 metų.

17. BK 68 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje, numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisyklės ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-103/2010, Nr. 2K-353/2009 ir kt.).

18. Kadangi E. D. nusikaltimą padarė vairuodamas automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo koncentracija kraujyje nustatyta didesnė negu 1,5 promilės (BK 281 straipsnio 7 dalis) ir taip šiurkščiai pažeisdamas KET, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jam tikslinga uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejų metų laikotarpiui. E. D. šios aplinkybės neginčija, prisipažįsta būdamas neblaivus vairavęs transporto priemonę, sutinka, jog jam turi būti atimta specialioji teisė (vairuoti transporto priemones), tačiau teigia, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė per ilgą specialiosios teisės (vairuoti transporto priemones) atėmimo terminą, neatsižvelgė į lengvinančią aplinkybę.

19. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas yra susijęs su bausmės skyrimu, todėl sprendžiant tokios priemonės skyrimo ar neskyrimo pagrįstumą, taikytinos tos pačios nuostatos, kaip ir skiriant bausmę. BK 68 straipsnio 2 dalis (straipsnio redakcija galiojusi iki 2019 m. kovo 31 d.) nustato, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. Baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina į visumą aplinkybių, t. y. ne tik į nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, bet taip pat į jos padarymo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę.

20. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatydamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tačiau neįvertino E. D. asmenybę charakterizuojančių aplinkybių, jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimo. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti baudžiamojo poveikio priemonę maksimaliam trejų metų laikotarpiui nėra pagrįstas. Teisėjų kolegija, nekartodama šiame nuosprendyje jau aptartų nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisingumo principas, bei teisinga viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyra bus įgyvendinti sumažinant E. D. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones laiką iki vidurkio, t. y. 2 metų. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas, konstatavus, jog netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis uždraudimą naudotis specialia teise (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl konfiskuotino turto vertės dydžio

21. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nesutinka su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – automobilio vertės konfiskavimu. Nuteistojo nuomone, jis buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo šios priemonės netaikyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais nuteistojo argumentais.

22. BK 42 straipsnio 6 dalyje, 67 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuteistam asmeniui turto konfiskavimas kaip baudžiamoji priemonė gali būti skiriamas kartu su bausme. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei atitinkantys BK 72 straipsnyje numatytus požymius, konfiskuojami.

23. Šio nuosprendžio 11–12 punktuose aiškiai nustatyta, jog nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai nuteistojo atžvilgiu neatliko jokių provokuojančių veiksmų. Taip pat pats nuteistasis pripažino, kad jis būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę „Audi A4 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuri priklauso ir buvo grąžinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 38, 57, 65–66). Taigi, minėta transporto priemonė atitiko BK 72 straipsnio požymius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš kaltininko turi būti išieškota automobilio vertę atitinkanti pinigų suma. Pažymėtina, jog tokia praktika yra formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2018, Nr. 2K-114-1073/2018, Nr. 2K-122-699/2018, Nr. 2K-133-719/2018, Nr. 2K-134-1037/2018 ir kt.).

24. Procese galiojant rungimosi principui nuteistasis nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kitų duomenų apie transporto priemonės vertę nepateikė. Todėl kolegija sprendžia, kad automobilis „Audi A4 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kainuoja ne mažiau nei 6 107 Eur (be PVM). Vis dėlto apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad apylinkės teismas nepagrįstai nusprendė konfiskuoti automobilio vertę su PVM. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo automobilio vertės skaičiavimo pridedant PVM.

25. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas. Prekės teikiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį. PVMĮ 14 straipsnis numato, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai PVMĮ nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. Akivaizdu, kad turto vertės konfiskavimo atveju nėra teikiamos jokios prekės ar paslaugos, kurios turėtų būti apmokestintos PVM. Taip pat konfiskavimo atveju nėra išrašoma sąskaita faktūra.

26. PVMĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas. Šio straipsnio reglamentavimas yra platesnis, tačiau jame nėra nuostatų, kad nagrinėjamu atveju, t. y. konfiskuojant turtą reikėtų mokėti PVM. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad konfiskuotino turto vertė skaičiuojama be PVM (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-628/2018 ir kt.).

27. Taigi konstatuojama, kad E. D. nėra PVM mokėtojas, o nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimas nėra PVM objektas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas suklydo skaičiuodamas konfiskuotino turto vertę su PVM ir netinkamai išsprendė klausimą dėl konfiskuotino turto vertės nustatymo. Šioje dalyje apylinkės teismo sprendimas yra keičiamas. Teisėjų kolegija, nustatydama konfiskuotino turto vertę, remiasi byloje esančia VšĮ „Emprekis“ pažyma (1 t., b. l. 45), kurioje nurodyta, kad automobilio „Audi A4 Avant“ vidutinė kaina be PVM yra 6 107 Eur. Teismas sprendžia, jog būtent tokio dydžio suma, atitinkanti automobilio vertę veikos padarymo metu, turi būti konfiskuota iš E. D., todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir šioje dalyje (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

28. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nustatant baudžiamojo poveikio priemonės trukmę ir netinkamai išspręstų kitų (t. y. dėl konfiskuotinos daikto vertės) klausimų (BPK 328 straipsnio 1 ir 4 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo E. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį pakeisti:

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl E. D. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu paskirti E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejų) metų laikotarpiui.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo ir iš E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), konfiskuoti automobilio „Audi A4 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę – 6 107 Eur (šešis tūkstančius šimtą septynis eurus) valstybės naudai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.