- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-29
- Bylos Nr.
- 2S-1370-467/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00266-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- S. Č.
- Atsakovas
- Ž. V.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Alma Urbanavičienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės S. Č. atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Č. ieškinį atsakovui Ž. V. dėl turto atidalinimo natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė S. Č. 2012 m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama atidalyti iš ieškovės ir atsakovo Ž. V. bendrosios dalinės nuosavybės jų paveldėtus ir bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomus nekilnojamojo turto daiktus – garažą, (duomenys neskelbtini); 2 kambarių butą, (duomenys neskelbtini); 1/4 ūkio pastato, (duomenys neskelbtini); 1/8 viralinės, (duomenys neskelbtini); 1/3 ūkio pastato, (duomenys neskelbtini); 1/3 ūkio pastato, (duomenys neskelbtini), šių nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisę pripažįstant ieškovei S. Č. ir įpareigojant ją sumokėti atsakovui Ž. V., atstovaujamam rūpintojos J. V., piniginę 12823,88 Lt kompensaciją. Šio ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti prašomą atidalyti nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti tretiesiems asmenims.
Varėnos rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nutartyje nurodė, jog ieškovė prašyme nepateikė motyvų, dėl kurių prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Be to apie civilinės bylos iškėlimą yra pranešama viešajam nekilnojamojo turto registrui (CPK 137 str. 6 d.).
Atskiruoju skundu ieškovė S. Č. prašo nutartį panaikinti. Nurodo, jog ji ieškinyje nurodė, kad 2011 m. lapkričio 9 d., nuvykus apžiūrėti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė rado jame pakeistas lauko duris, spynas, bute neteisėtai be ieškovės sutikimo apsigyveno atsakovo rūpintoja J. V.. Ieškovė taip pat rado pakeistas spynas ir garaže, ūkio pastatuose. Tokiu būdu atsakovas savavališkai užėmė ir užvaldė visą šalims priklausantį turtą, ieškovė juo naudotis negali, nors jai priklauso didesnioji turto dalis. Be to atsakovo rūpintoja J. V. 2011 m. rugsėjo mėnesį yra gavusi teismo leidimą, kurio pagrindu ketino parduoti visą turtą. 2012 m. kovo 14 d. ieškovė iš atsakovo gavo siūlymą nusipirkti atsakovui priklausančią turto dalį už žymiai didesnę kainą, nei yra jos rinkos vertė. Tokie atsakovo rūpintojos veiksmai akivaizdžiai parodo, jog ji siekia užvaldyti visą turtą, sudaryti apsimestinį sandorį, dėl ko priimto sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Ž. V. rūpintoja J. V. prašo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jos nėra būtinos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Nei atsakovas, nei jo rūpintoja negali disponuoti ieškovei priklausančiu turtu, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra grėsmė, jog atsakovas su rūpintoja užvaldys ir ieškovei priklausančią turto dalį. Atsakovas su rūpintoja priklausančioje buto dalyje apsigyveno, deklaravo ten savo gyvenamąją vietą, pradėjo turtu rūpintis, jį gerinti bei išlaikyti. Atsakovo interesus šiuo metu atitinka turto naudojimas pagal paskirtį, o ne jam priklausančios turto dalies perleidimas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės yra pagrįstas ir sudaro pagrindą apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.
Įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t.y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t.y. konkrečios bylos aplinkybės. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.).
Apeliantė iš esmės yra teisi, tvirtindama, jog pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad ieškovė nepateikė motyvų, dėl kurių prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nepagrįsti, kadangi ieškovė ieškinyje nurodė, jog 2011 m. lapkričio 9 d. buvo nuvykusi apžiūrėti butą, esantį (duomenys neskelbtini), jame rado pakeistas lauko duris, spynas, bute neteisėtai be ieškovės sutikimo buvo apsigyvenusi atsakovo rūpintoja J. V.. Ieškovė taip pat rado pakeistas spynas ir garaže, ūkio pastatuose. Po to ieškovei tapo žinomos aplinkybės, kad atsakovo rūpintoja J. V. 2011 m. rugsėjo mėnesį gavo teismo leidimą, kurio pagrindu ketino parduoti visą turtą, o 2012 m. kovo 14 d. ieškovė iš atsakovo gavo siūlymą nusipirkti atsakovui priklausančią turto dalį už žymiai didesnę kainą, nei yra jos rinkos vertė. Tai, kad atsakovo rūpintojai buvo išduotas leidimas turto perleidimui, patvirtina pati rūpintoja atsiliepime į atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo rūpintojos veiksmai, gaunant teismo leidimą turto perleidimui, siunčiant ieškovei pasiūlymą dėl atsakovui priklausančios turto dalies pirkimo, rodo, kad atsakovo rūpintoja siekia parduoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą ir atlieka CK 4.79 straipsnio antrojoje dalyje numatytus veiksmus. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog, patenkinus ieškinio reikalavimus, tai yra atidalinus turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir turtą natūrą priteisus ieškovei, įpareigojant ją atsakovui išmokėti piniginę kompensaciją, teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas arba labai pasunkėtų, jeigu atsakovo nuosavybės teisė į dalinamą turtą būtų perleista tretiesiems asmenims. Dėl to teismas daro išvadą, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės buvo pagrįstas (CPK 185 str., 144 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo netenkino.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti, kad yra pagrindas areštuoti nekilnojamąjį turtą, esantį šalių ginčo objektu. Teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimus ir atsižvelgdamas į laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamus tikslus, daro išvadą, jog šiuo atveju tinkamai užtikrintų galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, bet tuo pačiu mažiausiai pažeistų abiejų šalių interesus, CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugo priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje, kadangi yra pateikta pakankamai duomenų, jog egzistuoja reali grėsmė, kad galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį panaikina ir klausimą išsprendžia iš esmės – ieškovės ieškinio užtikrinimui taiko CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 2 punktu, teismas
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės S. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti iš dalies.
Padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į ieškovės S. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir atsakovo Ž. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) vardu registruotą nekilnojamąjį turtą:
garažą, (duomenys neskelbtini);
2 kambarių butą, (duomenys neskelbtini);
1/4 ūkio pastato, (duomenys neskelbtini);
1/8 viralinės, (duomenys neskelbtini);
1/3 ūkio pastato, (duomenys neskelbtini);
1/3 ūkio pastato, (duomenys neskelbtini).
Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.