Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-20 · Administracinė byla Nr. eI-474-426/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-20
Bylos Nr.
eI-474-426/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Artūras Melisiakas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-474-426/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02556-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Artūrui Melisiakui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. (E. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. P. (toliau – pareiškėjas) skunde teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00789 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. P.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi).

Skunde pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nurodo, kad Sprendimo argumentai paremti prielaidomis arba vertinti formaliai, arba selektyviai. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje 2013 m. kovo 4 d. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė, įmonė) su 31 856 Eur įstatiniu kapitalu, 50 procentų Bendrovės akcijų priklauso pareiškėjui. Bendrovėje šiuo metu dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai, užsiima krovinių vežimo paslaugomis. Sprendime nurodoma, kad Departamentui pareiškėjas nepateikė jokių sutarties su UAB (duomenys neskelbtini) vykdymą patvirtinančių dokumentų, ši sutartis sudaryta prieš kelis mėnesius, darbai dar nėra pradėti, sutartyje nėra numatyta tiksli darbų vykdymo data, todėl UAB (duomenys neskelbtini) kaip užsakovas sprendžia, kada pradėti darbus. Nuo Bendrovės užsakymų gavimas nepriklauso; susisiekus su UAB (duomenys neskelbtini) buvo gautas patvirtinimas, kad sutartis nėra nutraukta.

Dėl Sprendimo argumentų, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė įmonės PVM sąskaitos faktūros 1 830 Eur sumai, išrašytos (duomenys neskelbtini), apmokėjimo įrodymų, jis nurodo, kad minėta sąskaita nėra apmokėta dėl (duomenys neskelbtini) vidinių problemų, su šia įmone vyksta derybos, bylą nagrinėjant ginčas turėtų būti išspręstas taikiai.

Dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog vykdė sutartį tarp Bendrovės ir (duomenys neskelbtini), pažymi, kad su UAB (duomenys neskelbtini) vyksta derybos dėl krovinių pervežimo, bylos nagrinėjimo metu darbai turėtų būti pradėti.

Dėl įmonės teiktų montavimo darbų pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nustatyta, jog Bendrovės veiklos objektas įstatuose nurodomas trumpai apibūdinant jos ūkinės komercinės veiklos pobūdį. Pasak pareiškėjo, tai, kad nebuvo nurodyti pašaliniai veiklos variantai, minėto įstatymo nepažeidžia.

Dėl Bendrovės paslaugų tiekimo realumo, nurodo, jog už darbus buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, o pareiškėjas nepateikė atsakovui kasos pajamų orderių. Dėl apmokėjimo grynaisiais pinigais pareiškėjas nurodo, kad fiziniai asmenys, pageidaujantys apmokėti už paslaugas grynaisiais, motyvuoja dideliais bankų komisiniais bei lėta lėšų įskaitymo tvarka. Bendrovė atlieka paslaugas tik gavusi mokėjimą, norėdama išvengti nesąžiningų klientų, todėl mokėjimas grynaisiais iš fizinių asmenų užtikrina, kad įmonei bus sumokėta už paslaugas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas dėl pateiktų duomenų abstraktumo paaiškino, kad Bendrovės vadovas pateikė visus duomenis, kurių reikalavo atsakovas, o, jei duomenys buvo neaiškūs, atsakovas turėjo teisę reikalauti, kad pareiškėjas juos patikslintų. Vertino, kad atsakovas netinkamai vykdė viešojo administravimo funkcijas, vėliau apkaltindamas pareiškėją duomenų abstraktumu.

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad iš spaudų pase matosi, jog jis kerta išorinę Europos Sąjungos sieną įvairiose valstybėse, nes investuoja visoje Europoje. Bendrovę galima kontroliuoti ir nuotoliniu būdu, tačiau apribojus akcininko teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, būtų apribota jo galimybė dalyvauti priimant sprendimus, kuriuos gali priimti pats akcininkas.

Be to, dėl vadovo atlyginimo pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas neprašė paaiškinti, kodėl įmonės vadovas negavo sutartyje numatytojo 880 Eur atlyginimo. Pažymi, kad tais mėnesiais, kai vadovas dėl asmeninių priežasčių kelias dienas nebūdavo darbe, už šias dienas jam atlyginimas nebuvo mokamas.

Be to, pareiškėjas dėl formaliai įdarbintų įmonės darbuotojų nurodo, kad iš sumokėto atlyginimo ir GPM mokesčių bei mokesčių SODRAI, bei laikotarpį, už kurį buvo mokėta, nekyla abejonių, jog Bendrovės darbuotojai realiai dirbo, gavo atlyginimą ir mokėjo mokesčius. Dėl buhalterės pabrėžė, kad atsakovas sprendime nepaminėjo fakto, jog buhalterė įmonę aptarnauja pagal paslaugų sutartį, o ne „nėra oficialiai įdarbinta“, kaip teigia atsakovas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, atsakovas prieštarauja savo argumentams Sprendime, kad pareiškėjas formaliai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, tačiau to neužtenka, kad jam būtų suteiktas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Nesutinka su atsakovo vertinimu, kad Bendrovė įkurta tik formaliai, o Sprendimas grindžiamas prielaidomis ir įtarimais, o ne nustatytais faktais.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti remiantis skunde išdėstytomis aplinkybėmis.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad, išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi ir vėliau papildomai pateiktus dokumentus, įvertinęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Valdyba) atlikto Bendrovės patikrinimo rezultatus, kitą surinktą medžiagą, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė Sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Akcentuoja, kad Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas tik siekė atitikti Įstatymo reikalavimus, tačiau, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad jis šių reikalavimų neatitinka. Paaiškino, kad pareiškėjas atsakovui pateikė 2017 m. gruodžio 20 d. su UAB (duomenys neskelbtini) sudarytą Krovinių vežimo sutartį, tačiau nepateikė jokių šios sutarties vykdymą patvirtinančių dokumentų. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad ši sutartis iki pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nebuvo vykdoma.

Pareiškėjas atsakovui taip pat pateikė 2017 m. gruodžio 25 d. su įmone (duomenys neskelbtini) sudarytą Sutartį dėl bendradarbiavimo ir bendros veiklos. Pagal 2018 m. kovo 29 d. Migracijos departamento gautą Bendrovės nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d. išrašomų PVM mokesčio sąskaitų faktūrų registro duomenis, įmonė 2018 m. vasario 28 d. (pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo dieną), išrašė (duomenys neskelbtini) sąskaitą faktūrą 1 830 Eur sumai, tačiau jos apmokėjimą patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti. Nors skunde nurodoma, kad sąskaita nebuvo apmokėta dėl (duomenys neskelbtini) vidinių problemų, tačiau pareiškėjas turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog jis ne mažiau kaip 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdė teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Su prašymu pareiškėjas taip pat pateikė 2018 m. vasario 2 d. su UAB (duomenys neskelbtini) sudarytą Sutartį dėl bendradarbiavimo ir bendros veiklos, tačiau jokių šios sutarties vykdymą pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Prie prašymo buvo pateikti nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. Bendrovės išrašomų PVM mokesčio sąskaitų faktūrų registro duomenys, iš kurių matyti, kad buvo išrašyta tik 13 sąskaitų faktūrų, kurių bendra vertė – 25 437 Eur ir kurių didžioji dalis išrašyta užsienio fiziniams ar juridiniams asmenims. Atsakovas, įvertinęs minėtų sąskaitų-faktūrų duomenis, nustatė, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog įmonė nevykdo nuoseklios kasdienės veiklos, sandoriai pagal išrašytas sąskaitas-faktūras yra atsitiktiniai ir keliantys pagrįstų abejonių dėl realių paslaugų teikimo.

Taip pat atsakovas pažymėjo, kad iš prie prašymo pridėtų nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. gaunamų PVM mokesčio sąskaitų-faktūrų registro duomenų nustatyta, jog 2017 metais Bendrovė sąskaitas-faktūras gavo tik iš UAB „Buhalterinės konsultacijos“ už buhalterinių paslaugų teikimą.

Atkreipia dėmesį, kad prie prašymo pareiškėjas pridėjo 2018 m. verslo planą, kuriame nurodoma, kad Bendrovės veikla yra „tarptautinių vežimų paslaugų užsienio bei Lietuvos įmonėms ir fiziniams asmenims teikimas“, bei, kad įmonė „krovininiais ir lengvaisiais automobiliais pristatinėja krovinius į bet kurią Europos valstybę, artimuosius bei tolimuosius rytus, taip pat ir šalies viduje“. Akcentuoja, kad nors verslo plane buvo iškeltas tikslas „nuosavos licencijos kroviniams vežti gavimas“, tačiau iki šios dienos Bendrovė neturi išduotos ir galiojančios Bendrijos licencijos vežti krovinius ar licencijos verstis krovinių vežimu vidaus maršrutais. Įmonės verslo plane taip pat deklaratyviai teigiama, kad „darbuotojams mokamas konkurencingas darbo užmokestis“, tačiau šis teiginys yra prieštaringas ir neatitinkantis tikrovės. Bendrovėje įdarbintiems 3 asmenims nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. buvo mokami minimalūs mėnesiniai darbo užmokesčiai, nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. – 381 Eur mėnesiniai darbo užmokesčiai. Departamento manymu, darbo užmokesčiai 2018 m. sausio 1 d. buvo padidinti tik tam, kad minėtas užsienietis ir antras Bendrovės akcininkas trečiosios šalies pilietis formaliai atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimams laikinai gyventi gauti. Pažymėjo, kad įmonės verslo plane teigiama, jog: 1) 2015 m. pardavimo pajamos sudarė 36 129 Eur, tačiau iš tikrųjų jos buvo 9 305 Eur; 2) grynasis pelnas – 1 437 Eur, tačiau iš tikrųjų jis yra 580 Eur. Verslo plane taip pat yra nurodytos ir 2017 m. pardavimo pajamos (20 717 Eur). Tai reiškia, kad verslo planas yra parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio mėn. Dėl nurodytų priežasčių, Sprendime buvo pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje.

Teigia, kad išvada, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, padaryta nustačius ir tai, kad įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Apklausus Bendrovės darbuotojus buvo nustatyta, kad jų darbo diena yra nefiksuota.

Teigia, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus, tačiau jis pats šia teise nepasinaudojo, o atsakovas vertino, jog pateiktieji dokumentai nepatvirtino, kad Bendrovė ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi pakeisti leidimą laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas neginčijo, jog jis Lietuvoje negyveno, dažnai lankydavosi kitos Europos Sąjungos valstybėse. Akcentuoja, kad pareiškėjas piktnaudžiavo leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir teigia, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios Bendrovės vykdomos veiklos. Akcentuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, grindžiamas surinktais duomenimis. Prašo pareiškėjo skundą atmesit kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsakovas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2018 m. birželio 3 d.

Pareiškėjas yra akcininkas, jam priklauso 50 procentų Bendrovės akcijų.

Pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje 2018 m. gegužės 21 d. pateikė atsakovui prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi. Su prašymu pareiškėjas pateikė verslo planą, finansinius dokumentus, darbo sutartis.

Migracijos departamento Imigracijos skyriaus vedėja, vadovaudamasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija), nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. o pagal 14 punktą – jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Akcentuotina, kad, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytais reikalavimais, verslo vykdymo faktas (realus ar formalus) pats savaime nėra pagrindas išduoti leidimą, nes būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad dėl Lietuvos Respublikoje jo vykdomos komercinės veiklos jam būtina gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje laikinai. Taigi, Lietuvos Respublikoje veikiančio ūkio subjekto, kurį įsteigė užsienietis, pobūdis, veiklos rūšis ar veiklos apimtis turi būti toks, dėl kurio užsieniečio faktinis ir realus dalyvavimas valdant ar vykdant veiklą šiame ūkio subjekte, yra būtinas. Pareiškėjo skundo argumentai, kad tomis pačiomis aplinkybėmis jam buvo anksčiau išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime negali būti pagrindas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Teismas sutinka su atsakovo vertinimu ir konstatuoja, kad atsakovas tinkamai nustatė ir įvertino su Bendrovės vykdoma veikla pareiškėjo pateiktus duomenis.

Pažymėtina, kad dėl kito Bendrovės akcininko LVAT administracinėje byloje Nr. eA-5388-602/2018 priėmė galutinį sprendimą, kuriuo paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pastarajam pakeisti leidimą laikinai gyventi. Taigi, minėtoje byloje jau buvo įvertinti tie patys įmonės pateikti finansiniai dokumentai, todėl iš naujo šios aplinkybės nevertintinos, kadangi jau yra nustatytos įsiteisėjusiu sprendimu ir turi prejudicinę reikšmę šioje nagrinėjamoje byloje.

Teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su Bendrovės realios veiklos nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

Buvo vertinti pareiškėjo pateikti duomenys, kuriais jis grindė prašymą pakeisti leidimą laikina gyventi. Taigi, įvertinus Bendrovės 2017 m. gruodžio 20 d. su UAB (duomenys neskelbtini) sudarytą Krovinių vežimo sutartį, 2017 m. gruodžio 25 d. su (duomenys neskelbtini) sudarytą Sutartį dėl bendradarbiavimo ir bendros veiklos, UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. vasario 2 d. su (duomenys neskelbtini) sudarytą Sutartį dėl bendradarbiavimo ir bendros veiklos, buvo nustatyta, kad sutarčių su (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) ir su (duomenys neskelbtini) sudarymas bei sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) išrašymas nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Be to, buvo nustatyta, kad įmonė nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. išrašė 13 sąskaitų-faktūrų 25 437 Eur sumai, tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių realių paslaugų pagal Bendrovės išrašytas sąskaitas faktūras teikimą patvirtinančių dokumentų. Tokių aplinkybių pakartotinis vertinimas, esant įsiteisėjusiam LVAT galutiniam sprendimui dėl įmonės vykdomos veiklos, būtų beprasmis.

Taigi, atsakovo išvada, kad Bendrovė nevykdo nuoseklios kasdienės veiklos pagal verslo planą, sandoriai pagal išrašytas sąskaitas faktūras yra atsitiktiniai ir keliantys pagrįstų abejonių dėl realių paslaugų teikimo, yra pagrįsta. Būtent pats pareiškėjas turėjo įrodyti veiklos vykdymą pagal verslo planą.

Taigi, pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2018 m. vasario 28 d., o verslo planas paruoštas ne anksčiau nei 2018 m. sausio mėnesį. Akivaizdu, kad Bendrovė objektyviai negalėjo pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdyti veiklos, nes verslo planas buvo parengtas prieš pat jo kreipimąsi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Toks vertinimas dėl verslo plano parengimo datos atitinka naujausią LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose (2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018; 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4839-502/2018). Šiuo aspektu pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia atsakovo išvadų. Minėta nuostata yra imperatyvi ir Bendrovė jos neatitiko.

Akivaizdu, kad pareiškėjas vykdomos veiklos pagal verslo planą pobūdį turėjo pagrįsti teikiamais dokumentais. Šiuo atveju atsakovas tinkamai įvertino jo pateiktus dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui.

Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Nr. 1V-329) nuostatas, esant būtinybei atsakovas turi apklausti užsienietį ar pareikalauti papildomus dokumentus.

Pats pareiškėjas pasirinko, kokius dokumentus pateikti vykdomai veiklai pagrįsti. Kad dokumentų pareiškėjas dėl objektyvių aplinkybių negalėjo teikti atsakovui, byloje nenustatyta. Be to, ir skunde pareiškėjas abstrakčiai nesutinka su atsakovo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau duomenų, kuriais pagrįstų realia vykdomą veiklą teismui nepateikė. Šiuo atveju pats pareiškėjas pateiktą prašymą pakeisti leidimą turėjo pagrįsti.

Teismas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, jog atsakovas formaliai atliko tyrimą ir pažeidė gero administravimo principą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Bendrovė, be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose (šiuo atveju – Bendrovės įstatuose) nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, įmonė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018). Minėta, kad Bendrovė objektyviai negalėjo pagal verslo planą vykdyti veiklos, nes jos verslo planas buvo parengtas prieš prašymo pateikimo dieną. Akcentuotina, kad toks aiškinimas dėl verslo plano parengimo datos atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.

Taigi, Migracijos departamentas padarė teisingas išvadas, kad pateikti dokumentai neįrodo, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, nepaneigia pastarojo išvadų pagrįstumo. Atsakovas įvertino pareiškėjo su prašymu pateiktus dokumentus. Teismas sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. šio užsieniečio tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas atliko išsamų tyrimą, t. y. prašė pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus, susijusius su Bendrovės vykdoma veikla. Taigi, pareiškėjas turėjo realią galimybę pateikti visus reikiamus duomenis, kad pagrįstų vykdomos įmonės veiklos realumą. Sutiktina su atsakovu, kad ir pateikti papildomi duomenys nepagrindė pareiškėjo atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam reikalavimui dėl vykdomos veiklos pagal verslo planą. Atsakovas apklausė ir Bendrovės direktorių, įvertinęs tai, kad jam nėra nustatytų vairuotojo pareigų, darė išvadą, kad jis įmonėje nedirba visą darbo laiką. Atsakovas, vertindamas kitų darbuotojų Bendrovėje įdarbinimą, mokamą darbo užmokestį, nustatė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Taigi, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Be to, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo dažnas išvykas, nustatė jo sąsajas su Italija, t. y. pakankamai dažni Italijos Respublikos sienos kirtimo spaudai bei lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, šaltinis – minėtas užsienietis Migracijos departamentui pateikė Italijos Respublikos pažymą apie einamosios sąskaitos likutį.

Atsakovas pagal Kriterijų aprašą nustatė kriterijus, sudarančius rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas norėdamas pasikeisti turimą leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); nustatyta, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad minėto užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (jis siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (7 punktas).

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.3.3 papunktis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-2005-662/2016) pažymėjo, jog Migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.

Taip pat pažymėtina, kad atsakovas Sprendimą grindė ne tik Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jos planuojamą veiklą ir darbą jam priklausančioje Bendrovėje, bet ir dėl to, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Kadangi leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla, tai sutiktina su atsakovu, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios bendrovės veiklos. Taigi, gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Akcentuotina, kad, vertinant nelegalios migracijos grėsmę, atsižvelgiama į visas faktines aplinkybes, kurios gali kelti pagrįstų abejonių dėl užsieniečio deklaruojamo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046/2015 ir kt.). Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai įvertino ir nelegalios migracijos grėsmę.

Pabrėžtina, kad LVAT yra ne kartą pažymėjęs, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę (žr., pvz., 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018; 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4875-822/2018). Pareiškėjas abstrakčiai teigė, kad yra būtinas jo dalyvavimas vykdant veiklą Bendrovėje. Kaip matyti, iš pareiškėjo dažnų išvykų, jam nebuvo kliūtis dalyvauti Bendrovės veikloje.

Teismo vertinimu, visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo veiklą, t. y. jis nevykdė veiklos pagal verslo planą, siekdamas tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą. Atsakovo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.

Nepanaikinus Sprendimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. (E. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas