Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankroto administratoriaus MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ įgalioto asmens Ž. A. prašymą dėl bankrutuojančio fizinio asmens G. B. mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinis studijų fondas, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „B. H.“, BAB bankas Snoras, UAB „Ignitis“ (AB „Lesto“, AB ESO), UAB „Intrum Lietuva“, antstolis V. K., antstolis G. J., antstolė R. S., antstolė J. Ž., antstolė R. G., antstolė L. P., antstolė V. V., antstolis R. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjui G. B. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“, administratoriaus įgaliotas asmuo Ž. A..

2020 m. rugpjūčio 18 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nutartimi patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens G. B. kreditoriai ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi patvirtintas patikslintas pareiškėjo G. B. kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

Bankrutuojančio asmens G. B. bankroto administratorius MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ įgaliotas asmuo Ž. A. prašo patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens G. B. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Nurodo, kad 2020 m. gruodžio 1 d. įvyko bankrutuojančio fizinio asmens G. B. kreditorių susirinkimas, ir surašytas kreditorių susirinkimo protokolas, kurio metu buvo sprendžiama dėl patikslinto pritarimo fizinio asmens G. B. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planui, tačiau planui nepritarta.

Kiti suinteresuoti asmenys savo pozicijos dėl bankroto administratoriaus pateikto prašymo nepareiškė, teismo procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio nuostatą fizinio asmens bankroto institutu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo institutu iš esmės siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą, t.y. grąžinti skolininko ekonominį pajėgumą, kartu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus. Taigi fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus, t. y. ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros.

Viena fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra.

Fizinio asmens mokumo atkūrimo plano ir jo tvirtinimo procedūrų teisėtumas turi būti vertinami per pirmiau nurodytą fizinio asmens bankroto proceso tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą FABĮ nustatyta tvarka, siekti teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros, t.y. suteikti reikalingą apsaugą skolininkui su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises.

Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą, kartu su plano projektu, pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Jei kreditorių susirinkimas pritarė mokumo atkūrimo planui, tai planas teikiamas teismui tvirtinti. Teismo nutartis patvirtinti planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, yra galutinė ir neskundžiama (FABĮ 8 straipsnio 4, 5, 9 dalys). Teismas turi teisę netvirtinti plano, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, tuo atveju, jeigu buvo pažeista įstatymo nustatyta plano tvirtinimo procedūra (FABĮ 8 straipsnio 7 dalis). Jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų, fizinis asmuo, atsižvelgęs į kreditorių pastabas, turi teisę plano projektą tikslinti ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui. Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nesutikimo priežasčių arba nesutikimo priežastys nesusijusios su plano projektui nustatytais reikalavimais, tai įstatyme nenustatyta tokio plano tikslinimo galimybės, jis iš karto teikiamas teismui tvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Teismas, svarstydamas plano, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, patvirtinimo klausimą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, tokį planą patvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis). Spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl pirmiau nurodytų priežasčių, nustatyta siekiant apriboti nesąžiningų kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė patikslintą mokumo atkūrimo planą administratoriui, o administratorius 2020 m. lapkričio 23 d. parengė išvadą dėl bankrutuojančio fizinio asmens G. B. patikslinto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano, ir sušaukė kreditorių susirinkimą dėl pritarimo patikslintam kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo plano projektui. 2020 m. gruodžio 1 d. įvyko bankrutuojančio fizinio asmens G. B. kreditorių susirinkimas, kuriame dalyvavo/ iš anksto raštu balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma sudaro 984 144,11 Eur, t.y. 99,58 procentai visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos (bendra kreditorių reikalavimų, patvirtintų teismo nutartimi, suma - 988 284,81 Eur), surašytas kreditorių susirinkimo protokolas, kurio metu pagrindinė kreditorė UAB „Intrum Lietuva“, kurios reikalavimai sudaro 98,58 procentus teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų, nesutiko su mokumo atkūrimo planu, nes, kaip ji nurodė, pakoreguotas mokumo atkūrimo planas iš esmės nesiskiria nuo pirminio kreditorių susirinkimui pateikto tvirtinti plano bei jame nėra atsižvelgta į esmines didžiausio bankrutuojančio asmens kreditoriaus UAB „Intrum Lietuva“ pateiktas pastabas.

1) Pagal siūlomą pakoreguotą mokumo atkūrimo planą bankrutuojančio asmens kreditoriaus UAB „Intrum Lietuva“, kurio finansinis reikalavimas sudaro 98,58 procentus visų patvirtintų finansinių reikalavimų, finansinio reikalavimo tenkinimui per visą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo 36 mėn. laikotarpį numatyta tik 5,10 Eur.

2) Siūloma patvirtinti 303,50 Eur/mėn. suma bankrutuojančio asmens būtinųjų poreikių tenkinimui priimtina, tačiau siūloma patvirtinti papildomai po 200 Eur/mėn. kiekvienam iš dviejų auginamų nepilnamečių vaikų (viso papildomai 400 Eur/mėn.), kreditorės vertinimu, yra nepagrįsta, nes bankrutuojantis asmuo turi sutuoktinę, kuri taip pat turi prisidėti prie vaikų išlaikymo, taip pat valstybė kas mėnesį už kiekvieną nepilnametį vaiką moka vaiko reikmėms skirtus pinigus – 60 Eur/mėn., todėl kiekvieno vaiko išlaikymui siūloma skirti po 200 Eur/mėn. suma vien iš bankrutuojančio asmens gaunamų pajamų yra neproporcingai per didelė. Siekiant bankrutuojančio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, bankrutuojančio asmens būtinųjų poreikių tenkinimui ir vaikų išlaikymui turi pakakti 503,50 Eur/mėn. iš bankrutuojančio asmens gaunamų 920 Eur/mėn. pajamų, t.y. 303,50 Eur/mėn. suma bankrutuojančio asmens būtinųjų poreikių tenkinimui ir papildomai 200 Eur/mėn. nepilnamečių vaikų išlaikymui. Ši kreditorės siūloma patvirtinti būtiniesiems poreikiams ir vaikų išlaikymui suma yra 20 procentų didesnė negu minimalus darbo užmokestis atskaičius mokesčius, kuris yra apie 430 Eur/mėn.

3) Bankrutuojančio asmens turimas vienintelis turtas – sandėliuko patalpa Kalno g. 24a, Neringa, gali būti menkavertis, todėl šio turto vertinimo ataskaitai patiriami kaštai gali būti neproporcingai dideli, lyginant su už realizuotą turtą gautinomis pajamomis; turto vertei nustatyti pakaktų vertintojo licenciją turinčio vertintojo, kurio kandidatūra būtų suderinta su kreditorių susirinkimo pirmininku, konsultacinės pažymos, kuri būtų gerokai pigesnė nei siūloma atlikti turto vertinimo ataskaita.

4) Administratoriui iki MAP patvirtinimo teismas jau leido naudoti 1 000 Eur bankroto procedūroms atlikti, todėl administratoriaus prašoma papildomai patvirtinti 3 600 Eur + PVM suma visam 36 mėn. bankroto procedūros laikotarpiui, t.y. 100 Eur/mėn. + PVM, atsižvelgiant į bankroto procedūros nesudėtingumą, yra nepagrįstai per didelė. Atsižvelgiant į analogiškų fizinių asmenų bankroto bylų praktiką administratoriaus atlyginimui bei kitoms administravimo išlaidoms visiškai pakanka 50 Eur/mėn. (tame tarpe PVM), t.y. 1 800 Eur visam 36 mėn. bankroto procedūros laikotarpiui plius papildomas 7 procentų (tame tarpe PVM) atlyginimas, paskaičiuojamas nuo realizuoto bankrutuojančiam asmeniui priklausančio turto kainos.

Jeigu pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui, šis pateikiamas teismui. Teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis ir įvertinti, ar fizinis asmuo dėjo pastangas ištaisyti plano projektą taip, kad jis kuo labiau atitiktų skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas kiekvienu atveju turi įvertinti, ar kreditorių nurodyti plano trūkumai yra esminiai, dėl kurių negali būti pasiekti bankroto procedūros tikslai, t.y. neužtikrinama teisinga skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra, ar nurodyti trūkumai tėra formalūs ir gali būti pašalinami planą tikslinant, taip pat įvertinti, ar plane numatytos priemonės, kurioms nepritarė kreditoriai, iš tiesų neatitinka skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros. Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl konkrečių jų nurodytų priežasčių, nustatyta siekiant apriboti kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, fizinio asmens bankroto byloje spręsdamas klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti FABĮ nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti ir įvertinti priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitiktį FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams.

Kreditorė UAB „Intrum Lietuva“, nesutikdama su plano projektu, nurodė, kad mokumo atkūrimo plane numatyta, jog kreditorei per 36 mėnesius tenka 5,10 Eur. Tačiau toks teiginys yra nepagrįstas, nes kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais (išskyrus įkeitimu ir (ar) hipoteka už tikrintus kreditorių reikalavimus); pirmuoju etapu pagal nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, antruoju etapu ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos). Pirmąja eile tenkinami : 1) darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; 2) reikalavimai dėl valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų; 3) reikalavimai dėl lėšų vaikui (įvaikiui) iš laikyti (alimentų); antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai, įskaitant atgręžtinius reikalavimus, atsiradusius dėl šio straipsnio 8, 9 ir 10 dalyse nurodytų reikalavimų tenkinimo. Kiekvienu etapu kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės kreditorių reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą. (FABĮ 29 straipsnio 2 dalis, 3 dalis 6 dalis). Pateiktame mokumo atkūrimo plane numatyta, jog pirmuoju etapu pirmąja eile tenkinami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, finansinio reikalavimo suma – 3 594,90 Eur; pirmuoju etapu antrąja eile tenkinami visų kitų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimai proporcingai pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą. Įvertinus bankrutuojančio asmens gaunamas pajamas, reikalingas lėšas būtiniesiems poreikiams tenkinti, bankrutuojantis asmuo įsipareigoja kiekvieną pusmetį mokėti nemažiau kaip po 720 Eur. Papildomai bus gautos piniginės lėšos už nekilnojamojo turto pardavimą. Todėl preliminariai mokumo atkūrimo plane numatyta, kad per pirmus penkis pusmečius FABĮ 29 straipsnio 2 dalies, 3 dalies, 6 dalies nuostatas bus patenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kreditorinis reikalavimas, bei iš dalies patenkintas UAB “Intrum Lietuva” kreditorinis reikalavimas. Tuo tarpu patenkinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kreditorinį reikalavimą vien per šeštą pusmetį yra numatyta, kad kreditorei UAB “Intrum Lietuva” numatoma išmokėti 707,62 Eur suma. Kaip pažymėta mokumo atkūrimo plane numatytas ir bankrutuojančiam asmeniui priklausančio turto pardavimas, kuris būtų pradėtas iškarto po mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, todėl turtą pardavus ir laikantis FABĮ 29 straipsnio 2 dalies, 3 dalies, 6 dalies nuostatų patenkinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kreditorinį reikalavimą jau per pirmą ar antrą pusmetį, tokiu atveju pagal mokumo atkūrimo plano nuostatas ir FABĮ 29 straipsnio nuostatas UAB “Intrum Lietuva” kiekvieną pusmetį gaus nemažiau kaip po 707,62 eurų, t. y. 98,28 procentus bankrutuojančio asmenų pajamų dalies skirtinos kreditoriniams reikalavimams tekinti. Todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes kreditorės teiginys, kad jai numatyta tik 5,10 Eur, yra nepagrįstas bei neatitinkantis mokumo atkūrimo plano nuostatų.

Kreditorė taip pat nurodė, kad mokumo atkūrimo plane numatytos būtinosios lėšos bankrutuojančio asmens būtiniesiems poreikiams ir nepilnamečių vaikų išlaikymui yra per didelės, bei mano, kad 503,50 Eur (303,50 Eur bankrutuojančio asmens ir po 100 Eur kiekvienam nepilnamečiui vaikui) lėšos būtų pakankamos, nes bankrutuojantis asmuo turi sutuoktinę, kuri taip pat turi prisidėti prie vaikų išlaikymo, taip pat valstybė kas mėnesį už kiekvieną nepilnametį vaiką moka vaiko reikmėms skirtus pinigus – 60 Eur/mėn., todėl kiekvieno vaiko išlaikymui siūloma skirti po 200 Eur/mėn. suma vien iš bankrutuojančio asmens gaunamų pajamų yra neproporcingai per didelė.

Vaikų teisių (tarp jų ir išlaikymo) užtikrinimas yra prioritetinė tėvų pareiga. Šis principas grindžiamas konstitucinėmis socialinės sanklodos nuostatomis, kuriose įtvirtintos būtent tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Šis principas įtvirtintas ir Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje, numatančioje, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka pagrindinė atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Iš laikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir už tikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje formuojama nuostata, kad, siekiant, jog vaikas taptų pilnaverte asmenybe, iš laikymo forma ir jo dydis negali būti ribojami vien nepilnamečio vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko ugdymo, laisvalaikio, saviraiškos pomėgiams ir gabumams lavinti. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nustatant nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį orientaciniu kriterijumi gali būti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), kuri šiuo metu yra lygi 642 Eur. Nagrinėjamu atveju, bankrutuojantis asmuo, kaip vienas iš tėvų, prašo patvirtinti 200 Eur dydžio sumą kiekvienam vaikui. Taigi nurodyta suma neviršija šiuo metu patvirtinto minimaliosios mėnesinės algos dydžio, todėl toks prašymas yra pagrįstas ir nepažeidžia kreditorių reikalavimų.

Aplinkybė, kad yra mokamos išmokos vaikams, nepaneigia pareiškėjo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu pareiškėjas pagrįstai į jo gaunamų pajamų sumą netraukia gaunamus vaikų pinigus, kadangi Valstybė jas skiria vaikams, o ne bankrutuojantiems tėvams. Pareiškėjai gaunamas pajamas tik tvarko uzufrukto teise, išimtinai vaikų interesais (CK 3.186 straipsnio 1 dalis, 3.203 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Išmokų vaikams įstatymo nuostatas šiuo įstatymu vaikui teikiama išmoka (3 straipsnio 2 punktas) skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t.y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint – užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius. Toks nurodytų Išmokų vaikams įstatymo nuostatų ir atitinkamai pačios išmokos paskirties aiškinimas atitinka minėto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – finansinės paramos šeimoms, auginančioms vaikus ar įvaikius, teikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020). Vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais bei duomenimis, taip pat teismų formuojama praktika, teismas laiko jog pareiškėjo nepilnamečių vaikų poreikiams numatyta suma nėra per didelė ir papildomai valstybės skiriama išmoka neturi būti ir negali būti traukiama į bendras jo pajamas, todėl šioje dalyje kreditorės argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu pareiškėjas pagrindė savo poreikius ir patikslinto mokumo atkūrimo planas nepažeis kreditorių ir skolininkų interesų pusiausvyros.

Teismo vertinimu kreditorės UAB „Intrum Lietuva“ argumentai dėl turto kainos ir pardavimo tvarkos yra nepagrįstos. Plano įgyvendinimo metu bankroto administratorius turi imtis veiksmų, kad bankrutuojančio asmens turtas būtų įvertintas racionaliai. Bankroto administratorius nurodė, kad jei turto vertė nepadengs vertinimo kaštų, toks vertinimas nebus užsakomas, o bus ieškoma kitų būdų nustatyti turto vertę, tai derinant su kreditoriais. Taip pat sutiktina su administratoriaus argumentu, kad šiuo metu, jau dabar numatyti, kokiu būdu bus nustatinėjama turto vertė, nėra tikslinga, todėl kreditorės pastaba nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo netvirtinti mokumo atkūrimo plano projekto.

Kreditorė taip pat pateikė pastabas dėl bankroto administravimo išlaidų sumos ir jų pagrindimo. Kreditorės vertinimu administratoriaus prašoma patvirtinti 3 600 Eur + PVM suma visam 36 mėn. bankroto procedūros laikotarpiui, t.y. 100 Eur/mėn. + PVM, atsižvelgiant į bankroto procedūros nesudėtingumą, yra nepagrįstai per didelė.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas. FABĮ 22 straipsnyje, reglamentuojančiame bankroto administravimo išlaidų dydį, nurodyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių fizinio asmens lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (FABĮ 22 straipsnio 5 dalis), todėl pinigų sumos, skiriamos administravimo išlaidoms padengti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo patenkinimo galimybėmis – kuo daugiau lėšų bus skirta fizinio asmens bankroto administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-218/2018).

Iš byloje pateikto pareiškėjo kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projekto matyti, kad nuo nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos iki bankroto bylos pabaigos siūloma nustatyti bankroto administravimo išlaidoms ir bankroto administratoriaus atlyginimui – 3 600 Eur (be PVM) plius 7 proc. pajamų, gautų nuo parduoto turto. Bankroto administravimo išlaidos, įskaitant atlyginimą bankroto administratoriui, bus apmokamos iš bankrutuojančio asmens gaunamo darbo užmokesčio, viršijančio sumą, reikalingą būtiniesiems poreikiams tenkinti, bei gautų pajamų už turto pardavimą. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos pirmiausiai ir ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius (FABĮ 22 straipsnio 2 ir 5 dalis). Įstatyme nenustatytas bankroto administravimo išlaidų, kurios gali būti naudojamos nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo iki bankroto bylos užbaigimo, dydis, tačiau FABĮ 22 straipsnio 4 dalyje nustatyti kriterijai, kurių pagrindu galėtų ir turėtų būti nustatomas administratoriaus atlyginimo dydis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog bankroto administravimo išlaidų dydis, remiantis FABĮ 22 straipsnio 4 dalimi, priklauso nuo to, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, atsižvelgiant į parduodamo turto rūšį ir jo kiekį, bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto Nr. AC-46-1. Teismų praktika. 2017, 46, p. 551–592). Nustatant bankroto administratoriaus fizinio asmens bankroto byloje atlyginimo dydį atsižvelgtina į taikomus bankroto administratoriaus atlyginimo dydžio kriterijus įmonių bankroto bylose – bankroto administratoriaus atlyginimo dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančio asmens kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-219/2018).

Teismas pažymi, kad nustatant bankroto administravimo išlaidų dydį būtina atsižvelgti į tai, kad per plano įgyvendinimo laikotarpį bankroto administratorius vykdys pareigas numatytas FABĮ 12 straipsnyje, t.y. disponuos fizinio asmens turtu ir depozitinės sąskaitos lėšomis įstatymo nustatyta tvarka, atliks plane numatytus mokėjimus kreditoriams, tvarkys visų fizinio asmens gautų lėšų ir jų naudojimo apskaitą, šauks kreditorių susirinkimus, be balsavimo teisės dalyvaus kreditorių susirinkimuose ir užtikrins jų protokolavimą, ne rečiau kaip kartą per pusę metų teiks teismui, kreditorių susirinkime kreditoriams ir fiziniam asmeniui plano vykdymo eigos ataskaitą, teiks duomenis ir informaciją apie fizinio asmens bankroto procesą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai pagal šios institucijos nustatytas ataskaitų formas, gins fizinio asmens ir visų kreditorių teises ir teisėtus interesus, atliks kitas FABĮ nustatytas funkcijas pareigas. Atsižvelgiant į bankroto administratoriaus įstatyme numatytas pareigas ir jų apimtį, darytina išvada, jog plano projekte nurodyta administravimo išlaidų suma yra pagrįsta. Teismų praktikoje sprendžiant įmonių bankroto bylas, laikomasi nuostatos, jog administratoriaus atlyginimas turi būti toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, užtikrintų tiek administratoriaus, tiek ir bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą, kartu atitiktų protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Taip pat įvertintina ir tai, kad bankroto administratorius yra verslo subjektas, teikiantis administravimo paslaugas, ir jam už suteiktas paslaugas turi būti atlyginama.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, taip pat įvertinus plane nurodytas administravimo išlaidas, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į tai, kad iš nurodytos sumos turės būti sumokėti visi privalomieji mokesčiai, administratorius privalo mokėti už veiklos atsakomybės draudimą, į tai, kad FABĮ numato bankroto administratoriui privalomus atlikti veiksmus viso bankroto proceso metu, darytina išvada, kad pateiktame mokumo atkūrimo plane nurodytos administravimo išlaidos nėra per didelės, yra pagrįstos, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Be to, kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas administravimo išlaidų sąmatos keitimas, galimybė nustatyti jų mokėjimo tvarką (FABĮ 22 straipsnio 2 dalis). FABĮ 26 straipsnyje nustatyta, kad, be kitų teisių, kreditorių susirinkimas turi ir teisę tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti šių išlaidų mokėjimo tvarką ir pan. (FABĮ 26 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog minėtos nuostatos reiškia, kad kreditorių susirinkimas kompetentingas ne tik kontroliuoti mokumo atkūrimo plano rengimo procese nustatomas administravimo išlaidas, bet ir savo sprendimu jas keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo tvarką. Kreditorių susirinkimas gali kontroliuoti plano vykdymą, vertindamas pagal susidariusią situaciją administravimo išlaidų dydį, ir, nustatęs pagrindą, spręsti dėl šių išlaidų pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017). Esant tokiai formuojamai teismų praktikai, mokumo atkūrimo plano projekto vykdymo laikotarpiu kreditoriai turės teisę spręsti dėl administravimo išlaidų mažinimo, jeigu nustatys faktines aplinkybes, jog bankroto administratorius atliks mažiau funkcijų, nei numatyta FABĮ bei mokumo atkūrimo plano projekte.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog kreditorė UAB „Intrum Lietuva“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad 2020 m. gruodžio 1 d. kreditorių susirinkimui pateiktas tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektas iš esmės nesiskyrė nuo 2020 m. spalio 7 d. kreditorių susirinkimui pateikto mokumo atkūrimo plano projekto, kurio 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismas pagrįstai netvirtino. Tačiau teismas pažymi, kad teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo atsisakyta tvirtinti mokumo atkūrimo planą, nes pateikiant planą nebuvo laikytasi įstatyme nustatyto pakartotinio plano tikslinimo ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime procedūros, o ne dėl to, kad pateiktas mokumo atkūrimo planas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų.

Fizinių asmenų bankroto įstatyme imperatyviai įtvirtinta teismo teisė tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektą, jei nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, arba jo netvirtinti, jei nustatoma, jog buvo pažeista mokumo atkūrimo plano projekto pateikimo tvirtinti procedūra, reglamentuota Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnyje. FABĮ 8 straipsnio 8 dalis numato teismui teisę patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo planą atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinus nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus.

Susipažinus su bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo plano turiniu, matyti, jog mokumo atkūrimo plano projekte yra nurodyti ir aptarti FABĮ 7 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, išanalizuota pareiškėjo galimybė jį įvykdyti pagal esamą situaciją, mokumo atkūrimo plane yra nurodytos kiekvieną mėnesį pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinos lėšos, numatomos išlaidos bankroto procedūroms atlikti ir atlyginimo administratoriui dydžiai, numatomos priemonės pareiškėjo mokumui atkurti, pateikiamas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, taip pat duomenys apie pareiškėjų sudarytas sutartis, nemokumo priežastys. Taigi susipažinus su pareiškėjo mokumo atkūrimo plano projektu, pripažintina, jog FABĮ reikalavimai, keliami mokumo atkūrimo planui, nėra pažeisti.

Bankroto administratoriaus 2020 m. lapkričio 23 d. išvadoje dėl bankrutuojančio fizinio asmens G. B. patikslinto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano nurodyta, kad mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ įstatymo 7 straipsnyje numatytą struktūrą. Nurodyti būtinųjų poreikių tenkinimo suma ir būtinųjų išlaidų paskirstymas yra pagrįsti. Bankroto administratoriaus išlaidoms skirtina piniginių lėšų suma yra pagrįsta ir tenkintina. Nurodytos bankrutuojančio asmens nemokumo priežastys. Taip pat detaliai pateikta atsiskaitymo su kreditoriais tvarka, konkretūs atsiskaitymo terminai ir datos. Plano įgyvendinimui reikšmingos faktinės aplinkybės leidžia tikėtis plano projekte numatytų lėšų, kad būtų įvykdyti plano projekte numatyti mokėjimai. Fizinis asmuo numato panaudoti visas galimybes gauti lėšų kreditorių reikalavimams patenkinti. Bankroto administratoriaus nuomone, galima pritarti bankrutuojančio fizinio asmens G. B. pateiktam patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui.

Teismas, įvertinęs byloje nurodytas aplinkybes, tirtus įrodymus, vadovaujantis FABĮ 8 straipsnio 8 punktu, 13 punktu, įvertinęs nemokaus fizinio asmens bei kreditorių teises ir teisėtus interesus, sprendžia, kad patikslintas mokumo atkūrimo planas atitinka kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą, todėl G. B. bankroto administratoriaus MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ įgalioto asmens Ž. A. prašymas dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo tenkintinas ir patikslintas mokumo atkūrimo plano projektas tvirtintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 - 291 straipsniais, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 6, 8 dalimis, teismas

nutaria:

patvirtinti pareiškėjo G. B. patikslintą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos įteikimo gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.