- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- N-62-2280-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00804-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutarties D. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. balandžio 1 d. nutarimu D. V. pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą ir jai skirta 500 Lt bauda. Nuobauda skirta už tai, kad 2009 m. spalio 23 d., apie 17 val. ji laikė keturis šunis savo sodybos kieme, Molėtų r., Dubingių sen., (duomenys neskelbtini) k., kuris blogai aptvertas kiaura tvora, šunys ištrūko ir užpuolė E. K. jos kieme, sukeldami grėsmę jos sveikatai. Šiais veiksmais D. V. pažeidė 2008 m. gegužės 28 d. Molėtų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. B1-82 patvirtintų taisyklių „Dėl šunų, kačių ir kitų gyvūnų laikymo Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje“ (toliau – ir Taisyklės) 14 ir 15.3 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
D. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Institucijos nutarimą ir bylą nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 1 d. nutartimi pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – Institucijos nutarimą, kuriuo paskirta 500 litų bauda, pakeitė ir, pritaikęs ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, skyrė jai 100 litų baudą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. V. prašo panaikinti ar pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir ją išteisinti. Nurodo, jog apie Institucijos nutarimą sužinojo po daugiau nei mėnesio. Teigia, jog protokole melagingai rašoma, jog jos kiemas aptvertas kiaura tvora ir kad šunys E. K. užpuolė jos kieme. Pasak apeliantės, šunys E. K. užpuolė raiste, kur ribojasi namų valdos, prie pat pareiškėjos tvoros, kurią E. K. buvo ką tik išardžiusi. Teigia, jog kaimynė nuolat ardo jos tvorą, kad po to galėtų kaltinti pareiškėją dėl atklydusių gyvulių. Mano, jog kaimynė tyčia ją kaltina, nes apeliantė apsitvėrė tvora savo namų valdą, taip nebeleisdama kaimynei užgrobti daugiau žemės. Taip pat paaiškina, kad jos regėjimas yra labai nusilpęs, todėl iš tolo nematė, kad buvo padarytas praėjimas šunims, todėl ėjo link kaimynės, o šunys bėgo priekyje ir ją aplojo, bet ant nugaros nešoko, neįkando. Pareigūnas A. S. siekia jai pakenkti, keršija, nė karto nenubaudė jos skriaudikų, priešingai – juos globoja. Papildomai nurodo, jog yra I grupės invalidė, jai sunku nuolat tikrinti ir taisyti tvorą, tačiau yra priversta tai daryti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
D. V. patraukta atsakomybėn už pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnio 3 dalyje padarymą, t. y. už tai, kad jos laikomi šunys ištrūko iš kiemo ir užpuolė E. K.. D. V. neigia padariusi jai inkriminuojamą pažeidimą ir nurodo, jog jos tvorą tyčia praardė pati kaimynė. Be to, jos šunys ant nugaros nešoko, kaimynės nekandžiojo.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Su Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytomis išvadomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja. Apeliantės keliama versija, kad būtent E. K. praardė tvorą, nepagrįsta jokiais įrodymais, yra tik atsakomybėn traukiamo asmens prielaida. Be to, iš Molėtų rajono savivaldybės administracijos Dubingių seniūnijos pateiktos D. V. charakteristikos (b. l. 23) matyti, kad pareiškėja yra netvarkinga, nesutaria su kaimynais, neįsiklauso į kitų nuomonę, nepaiso seniūnijos nurodymų. Seniūnija yra gavusi (duomenys neskelbtini) gyventojų skundų dėl jos palaidų šunų. Namų valdoje palaidos ožkos, išlindusios per nepatikimai aptvertą tvorą, ir ganyklose nutrūkę gyvuliai niokoja kaimo gyventojų daržus, gėlynus, vaismedžius. Šios aplinkybės sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir nepasirūpino, kad jos namų valdą juosianti tvora būtų kokybiška, pro ją negalėtų ištrūkti šunys.
Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati apeliantė pripažįsta, jog šunys pro tvorą ištrūko ir užpuolė kaimynę už D. V. namų valdos ribų (b. l. 42), kas sudaro ATPK 110 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėtį, todėl atmestini kaip nereikšmingi apeliantės teiginiai, jog šunys E. K. užpuolė ne kaimynės kieme, o raiste. Tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš pačios D. V. paaiškinimų matyti, jog šunys iš apeliantės namų valdos ištrūko ir kaimynę užpuolė jau pastarosios namų valdoje. Nagrinėjamuoju atveju nėra svarbu, kaip pavadinta teritorijos dalis, kurioje įvyko užpuolimas, svarbu tai, kad šunys išbėgo už juos privalančios prižiūrėti šeimininkės teritorijos ribų ir sukėlė realią grėsmę kito asmens sveikatai. Be to, pažymėtina, kad D. V. protokole nesuformuluotas kaltinimas dėl šunų padaryto asmens apkandžiojimo ar kitokios žalos sukėlimo, todėl apeliantės argumentai, susiję su šunų elgesiu užpuolimo metu, nėra reikšmingi. Taip pat atmestini apeliantės argumentai dėl nukentėjusiosios ir pareigūno suinteresuotumo, siekio jai pakenkti, kadangi jie nėra pagrįsti jokiais įrodymais.
Dėl paminėtų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Ją keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
D. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį D. V. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.