Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto T. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarimo, kuriuo T. M. pripažintas kaltu padarius pažeidimus, numatytus:

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 426 straipsnio 5 dalyje ir jam skirta 1100 eurų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams,

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 124¹ straipsnio 8 dalyje ir jam skirta 8 eurų bauda.

Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, T. M. paskirta galutinė nuobauda – 1100 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. nubaustas už tai, kad jis 2016 m. liepos 20 d. 3 val. 49 min – 2016 m. liepos 20 d. 3 val. 54 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę Honda Accord, valst. nr. (duomenys neskelbtini), važiavo neįsijungęs artimųjų žibintų šviesų, (duomenys neskelbtini) gatvėje, policijos pareigūnams stabdant įjungus tarnybinio automobilio specialiuosius šviesos signalus, minėtos transporto priemonės vairuotojas nepakluso teisėtam policijos reikalavimui sustabdyti automobilį bei padidinęs greitį važiavo (duomenys neskelbtini) gatvėmis. Persekiojamas automobilis nebuvo sustabdytas, kadangi T. M. miesto gatvėmis manevravo dideliu greičiu ir tokiais veiksmais padarė administracinį nusižengimą numatytą ANK 426 straipsnio 5 dalyje bei administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje.

Skunde nurodoma, kad 2016 m. liepos 19 d. apie 19-20 val. savo pažįstamui V. J. (a.k. (duomenys neskelbtini)), gyv. (duomenys neskelbtini), T. M. perdavė suremontuoti jam priklausantį automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nes automobilis blogai užsivesdavo, trūkčiojo. Nurodo, kad kitą dieną, t. y. 2016 m. liepos 20 d., šį automobilį V. J. jam grąžino sutaisytą. Teigia, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. iš policijos paaiškėjo, jog 2016 m. liepos 20 d. apie 3 val. nakties šiuo automobiliu buvo važiuota ir, policijos pareigūnams stabdant, nestota, policijoje T. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nors apeliantas teigia iš karto nurodęs, kad automobilį tikrai vairavo ne jis, tačiau tuo metu jis net neatsiminė, kad būtent tą vakarą automobilį buvo davęs V. J.. Pažymi, kad tik grįžęs namo iš policijos ir susižiūrėjęs datas kalendoriuje bei pasikalbėjęs su tėvu, prisiminė, jog būtent tos dienos vakare, po to, kai jis atidavė remontuoti automobilį V. J., T. M. su jo tėvu R. M. vyko į (duomenys neskelbtini) oro uostą ir grįžo į (duomenys neskelbtini) vėlai naktį, o automobilis visą naktį buvo pas V. J., todėl pradėjo V. J. ieškoti. Pažymi, kad V. J. jam pavyko rasti tik lapkričio mėn. pabaigoje, apie tai, kad būtent šis asmuo vairavo T. M. priklausantį automobilį 2016 m. liepos 20 d. apie 3 val. Šiaulių apylinkės teisme nurodė 2016 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu. Teigia, kad V. J. pripažino, jog tą naktį važiavo T. M. automobiliu, jį stabdė policijos pareigūnai, tačiau jis nestojo. Nurodo, kad T. M. paprašius, jis savo ranka 2016 m. lapkričio 24 d. surašė ir pateikė rašytinį paaiškinimą, tačiau bylą perdavus į teismą ir kviečiant atvykti į teismo posėdžius, jis vengė tai daryti. Pažymi, kad V. J. pradėjo reikalauti iš T. M. pinigų už atvykimą į teismo posėdį tai 20 Eur, tai 30 Eur, tai 50 Eur, o po to ir 100 Eur, priešingu atveju, jei neduos pinigų, jis grasino teisme sakyti, jog jis nepripažins, kad tą naktį vairavo jis ir visą kaltę bandys suversti T. M.. Nurodo, kad T. M. jam pinigų nedavė, o jis į teismo posėdžius neatvykdavo iki tol, kol buvo atvesdintas policijos pareigūnų, tačiau teismas vadovavosi V. J. teisme duotais parodymais, o ne jo laisva valia duotu rašytiniu paaiškinimu apie tos nakties aplinkybes, ir ginčijamoje nutartyje nenurodė, kodėl taip pasielgė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

ANK 567 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pagal įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės; priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pažymėtina, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas T. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kaip ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tvirtina, kad byloje nustatytu laiku jis automobilio Honda Accord, valst. nr. (duomenys neskelbtini), nevairavo, šį automobilį įvykio dieną vairavo V. J.. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pagrįstai sprendė dėl T. M. kaltės padarius ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, tiek ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apeliantas skunde pateikia subjektyvų byloje esančių įrodymų vertinimą ir deklaruoja tas pačias aplinkybes bei kelia tą pačią įvykio versiją, kurią buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teisme, savo nekaltumą iš esmės grindžia tik savo paties ir bylos baigtimi suinteresuoto tėvo parodymais, bei V. J. rašytiniais paaiškinimais, kurie, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, prieštarauja teismo posėdžio metu apklaustų policijos pareigūnų parodymams, liudytojo V. J. parodymams duotais apylinkės teismo posėdžio metu bei kitiems byloje esantiems objektyviems įrodymams.

Skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismas detaliai ir aiškiai argumentavo, kodėl T. M. ir jo tėvo parodymais, kad jis automobilio nevairavo, nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto kaltę įrodo byloje esantys objektyvūs įrodymai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. J. paneigė savo duotą paaiškinimą raštu (b. l. 75), kad neva V. J. 2016 m. liepos 20 d. padarė pažeidimus vairuodamas T. M. automobilį. Apygardos teismas pažymi, kad pagrindo netikėti nuosekliais ir išsamiais V. J. parodymais, duotais apylinkės teisme, kur V. J. nurodė, jog T. M. jo paprašęs prisiimti kaltę dėl T. M. padarytų pažeidimų 2016 m. liepos 20 d., žadėjo atsilyginti, ką rašyti paaiškinime buvo nurodęs T. M., iš pradžių V. J. sutiko, tačiau vėliau persigalvojo, nes bijojo, kad dėl pažeidimo, gali būti panaikintas lygtinis paleidimas iš įkalinimo įstaigos, be to V. J. nurodė, kad vairuotojo pažymėjimo neturi, vairuoti nemoka, be to, apie mašinų remontą nieko nenusimano ir garažo, kuriame pasak T. M. V. J. tvarkė jo mašiną, neturi (b. l. 80-82). Pažymėtina ir tai, kad V. J. parodymus, kad jis persigalvojo prisiimti kaltę, dėl baimės vėl patekti į įkalinimo įstaigą dėl padaryto pažeidimo patvirtina byloje esantis įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie V. J., iš kurio matyti, kad V. J. iš tiesų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi buvo patvirtintas Vilniaus pataisų namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas ir V. J. buvo paleistas lygtinai, neatlikus teismo paskirtos bausmės (b. l. 85-96). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. J. niekada nėra buvęs baustas administracine tvarka dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų vairuojant automobilį (b. l. 99-104), kas papildomai patvirtina V. J. parodymus, kad jis nemoka vairuoti automobilio.

Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad būtent T. M. 2016 m. liepos 20 d. 3 val. 49 min – 2016 m. liepos 20 d. 3 val. 54 min. vairavo transporto priemonę Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir būtent jis nepakluso pareigūnų reikalavimui sustoti, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad policijos pareigūnai, kurie stabdė T. M., gerai matė asmenį vairuojantį minėtą automobilį. Šias aplinkybes patvirtina vaizdo įrašai iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio, iš kurių yra akivaizdu, kad pareigūnai gerai matė kas vairavo automobilį, nes policijos pareigūnai švietė ilgosiomis šviesomis tiesiai į vairuotoją, kai pastarasis apsisuko su automobiliu patekęs į nepravažiuojamą kelio ruožą ir nedideliu atstumu prasilenkė su pareigūnais, be to, nuo policijos bėgęs automobilis buvo neįsijungęs šviesų, kas tik papildomai patvirtina, kad pareigūnams nebuvo jokių kliūčių gerai įsižiūrėti į mašinos vairuotoją. Pažymėtina ir tai, kad pareigūnai kalbėdami su budėtoju nurodė, kad pabėgęs vairuotojas turėtų būti „banglas, su ilgais plaukais bachuriukas“ (b. l. 13). Pažymėtina, kad pareigūnai tiek savo tarnybiniuose pranešimuose, tiek teismo posėdžio metu patvirtino, kad vairuotojas buvo vyras ilgais tamsiais garbanotais plaukais, nurodė, kad vairuotojo veidą matė aiškiai (b. l. 5, 6, 28-33), pagrindo netikėti pareigūnų parodymais nėra, be to, V. J. apylinkės teisme taip pat nurodė, kad pirmo susitikimo metu su T. M., T. M. buvo ilgais plaukais, o paties V. J. plaukai visada būna trumpi (b. l. 80-82), kas taip pat paneigia versiją, kad automobilį vairavo ne T. M.. Kitų objektyvių duomenų, kad automobilį galėjo vairuoti kiti asmenys išskyrus T. M., byloje nėra.

Atsakant į skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo netenkinto T. M. atstovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas T. M. atsakomybės klausimas ne dėl pažeidimo numatyto ATPK 124¹ straipsnio 5 dalyje (dabar ANK 417 straipsnio 6 dalis), o dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje (dabar ANK 426 straipsnio 5 dalis) numatyto pažeidimo padarymo. Šių normų reglamentavimas ir taikymas yra aiškus, normos viena kitai neprieštarauja, nes jose yra numatytos visiškai skirtingų administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) sudėtys, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas taip pat pagrįstai atmetė T. M. prašymą papildomai apklausti pareigūnus E. P. ir D. Š. apie tai, ar jie pažeidėją stabdydami pranešė per garsiakalbį, nes kaip ir nurodė apylinkės teismas, minėti liudytojai buvo išsamiai apklausti, be to, apygardos teismas pažymi, kad byloje yra pateikti įvykio vaizdo įrašai su garsu, iš kurių yra matyti visas įvykis ir pareigūnų atlikti veiksmai, nuo pat automobilio važiuojančio be šviesų pastebėjimo, automobilio gaudynių ir iki minėto automobilio nesėkmingos paieškos, todėl minėtų pareigūnų apklausa nagrinėjamu atveju būtų buvusi perteklinė, neatskleidžianti jokių naujų aplinkybių, reikšmingų teismui išsamiai ir teisingai išnagrinėti bylą.

Pritartina apelianto argumentams, kad teisės aktuose yra nustatyta automobilio stabdymo tvarka. Pažeidimo metu galiojusio ATPK 130 straipsnio pastaboje nurodyta, kad uniformuoto policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, arba per garsiakalbį liepiant sustoti. Uniformuoto policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę taip pat gali būti išreiškiamas įjungus specialiomis spalvomis nudažyto ir policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės ženklu pažymėto automobilio švieslentę su užrašu STOP POLICIJA arba STOP. Neturintis tarnybinio ženklo muitinės pareigūnas bet kokiu atveju parodo transporto priemonės vairuotojui tarnybinį pažymėjimą. Tamsiuoju paros metu policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės pareigūnas, stabdydamas transporto priemonę, turi vilkėti uniformą su šviesą atspindinčiais elementais (vilkėti specialiąsias liemenes, mūvėti rankogalius ar turėti kitus šviesą atspindinčius elementus). Patrulyje turi dirbti ne mažiau kaip du policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės pareigūnai, turintys specialiomis spalvomis nudažytą ir policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos skiriamaisiais ženklais arba muitinės ženklu pažymėtą automobilį, stabdyti transporto priemonę šviečiančia reguliuotojo lazdele arba minėtu šviesą atspindinčiu skrituliu, įjungus patrulinio automobilio mėlynos ir (arba) raudonos spalvos švyturėlius.

Nagrinėjamu atveju minėtos automobilio stabdymo tvarkos buvo laikomasi tik iš dalies, nes pareigūnai persekiodami pažeidėjo automobilį naudojo tik patrulinio automobilio mėlynos ir raudonos spalvos švyturėlius ir garsinį signalą, tačiau per garsiakalbį neliepiant sustoti. Vis dėl to, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad minėta stabdymo tvarka yra reikalinga tam, kad stabdomam asmeniui nekiltų abejonių, jog būtent jis yra stabdomas, be to, vien visų priemonių nepanaudojimas, negali būti lemiančia aplinkybe sprendžiant dėl minėto administracinio nusižengimo inkriminavimo galimam teisės pažeidėjui. Iš bylos medžiagos matyti, kad automobilio Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui negalėjo kilti jokių abejonių, kad būtent jis yra stabdomas, nes buvo nakties metas (3 val. 49 min. – 3 val. 54 min.), kitų eismo dalyvių beveik nebuvo, policijos automobilis, kuris buvo nudažytas specialiomis spalvomis, važiavo nedideliu atstumo nuo persekiojamo automobilio su įjungtais švyturėliais ir mirksėjo ilgosiomis šviesomis, automobilis buvo persekiojamas keleto policijos ekipažų, pažeidėjas važiavo itin dideliu greičiu, nes iš vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnų ekipažas važiavo daugiau nei 160 km/h, tačiau persekiojamas automobilis greitai nutolsta, kiti policijos ekipažai bandė užstoti pažeidėjui kelią, tačiau šis nestojo, atsidūręs akligatvyje apsisuko ir vos nesusidūręs su policijos ekipažu toliau bėgo nuo policijos. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad T. M. tyčia bėgo nuo policijos pareigūnų, nors transporto priemonės stabdymas buvo aiškiai išreikštas.

Nors apeliantas nurodo, kad iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies ir ATPK 124¹ straipsnio 5 dalyje sudėčių nėra aišku, kuriuo atveju vairuotojas turi suprasti, jog turi tik praleisti policijos automobilį, o kuriuo atveju būtent jis yra stabdomas, tačiau nagrinėjamu atveju T. M. neatliko nė vieno iš šių veiksmų, kas taip pat patvirtina T. M. tyčią nevykdyti policijos pareigūnų teisėto reikalavimo sustabdyti transporto priemonę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai ir jų visuma nekelia abejonių dėl T. M. kaltės jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, jog T. M. nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn. Įvertinus aukščiau minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog T. M. padarė ANK 426 straipsnio 5 dalyje ir ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje numatytus pažeidimus.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2017 m. gegužės 29 d. nutarimą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą, pagrįstą ir argumentuotą procesinį sprendimą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą administracine tvarka nubausto asmens apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

T. M. apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.