Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (įstatymo Nr. XII-501, įsigaliojusio 2013 m. liepos 13 d., redakcija), ir jam paskirta 65 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridedant Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės dalį, ir A. L. paskirta galutinė 90 parų arešto bausmė, bausmę atliekant areštinėje. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. L. sulaikymo dienos, jį suimant, į bausmės laiką įskaičiuojant laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 22 d. 11.20 val. iki 2018 m. lapkričio 23 d. 10.35 val. ir visiškai atliktą arešto bausmę pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. baudžiamąjį įsakymą. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš A. L. 26,11 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, nustatė visus būtinuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir A. L. pagrįstai pripažino kaltu dėl to, kad jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, nežymiai sužalojo šeimos narį – savo sugyventinę D. J.. Sprendžiant dėl pastarojo kaltės, buvo vertinta surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, objektų apžiūros protokolų turinys, kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir tinkamai motyvavo daromas išvadas.

8. Apeliaciniame skunde abejojama liudytojų V. J. ir A. T. parodymų patikimumu, kadangi įvykio metu jie buvo neblaivūs. Nepaisant neblaivumo fakto, šie liudytojai davė nuoseklius parodymus apie nuteistojo ir nukentėjusiosios atėjimą į jų namus, alkoholio vartojimą kartu bei konflikto eigą. Tokie jų parodymai sutampa tarpusavyje bei su nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, o iš dalies ir su paties nuteistojo parodymais, todėl jais abejoti teismas neturi pagrindo. Nei V. J., nei A. T. nematė paties smūgio sudavimo fakto, vis dėlto, apklausiamas liudytoju, V. J. nurodė, kad išgertuvių metu tarp D. J. ir A. L. kilo žodinis konfliktas, tam, kad į jį nesikišti, jis nuėjo kūrenti krosnies, kūrendamas lyg ir girdėjo, kaip nukentėjusioji prašė nuteistojo nesimušti, A. L. jau ne kartą yra nukentėjusiąją sumušęs. Liudytoja A. T. taip pat patvirtino, kad A. L. yra linkęs smurtauti prieš D. J., įvykio metu ji matė, kaip jis bandė pastarajai suduoti, paties smūgio sudavimo nepastebėjo. Taigi, liudytojų parodymai patvirtina, kad įvykio metu tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo kilęs konfliktas, kurio metu A. L. išreiškė ketinimą smurtauti prieš nukentėjusiąją, kurią praeityje yra ne kartą sumušęs.

9. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis iš esmės sutinka, kad tarp jo ir nukentėjusiosios tą dieną buvo kilęs žodinis konfliktas, tačiau pateikia sau palankią jo baigtį – nurodo, kad jis nukentėjusiąją tik pastūmė, nuo ko krisdama ji ir galėjo susižaloti. Tokią nuteistojo gynybinę poziciją patikrino ir išsamiai paneigė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi, kad nuteistojo nurodytos įvykio aplinkybės nesutampa su baudžiamojoje byloje nustatytosiomis. Pirmiausia, prieštaravimai įžvelgtini ir paties nuteistojo teiginiuose. Iš pradžių A. L. nurodo, kad jis D. J. tik pastūmė, liesdamas dešinį petį, vėliau teigia, kad galėjo besimuistant jai suduoti smūgį, tačiau to nedarė tyčia. Vis dėlto, baudžiamojo proceso metu surinkti įrodymai patvirtina, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti tyčiniais nuteistojo veiksmais.

10. Nukentėjusioji visą laiką nuosekliai teigė, kad konflikto metu A. L., jai sėdint ant lovos, vieną kartą kumščiu trenkė į kairę veido pusę, po ko ji nukrito aukštielninka, galva atsiremdama į sieną. Apie patirtą fizinį smurtą D. J. iš karto pranešė policijos pareigūnams, kurie, atvykę į įvykio vietą, užfiksavo smurto artimoje aplinkoje požymius. Iš baudžiamojoje byloje esančių fotonuotraukų, kuriose užfiksuotas D. J. veidas, matyti, kad kairysis jos skruostas yra nežymiai patinęs ir paraudęs. Nežymus patinimas kairės pusės skruostikaulio srityje nukentėjusiajai buvo nustatytas ir VšĮ „U. L.“, tokį kairiojo skruosto srities sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių nežymiu patinimu, teismo medicinos ekspertas pripažino nežymiu sveikatos sutrikdymu, tuo pačiu paneigdamas, kad toks sužalojimas galėjo atsirasti moteriai griūnant aukštielninkai ant lovos. Taigi, nustatytų sužalojimų pobūdis atitinka nukentėjusiosios nurodytas jų kilimo priežastis ir paneigia nuteistojo pateikiamą versiją dėl susižalojimo griūnant. Be to, nuteistasis melagingai nurodo, kad jis nematė, kaip griuvo nukentėjusioji. Tiek pastarosios, tiek liudytojo V. J. parodymai patvirtina, kad A. L. iš V. J. namų pasišalino tik D. J. ėmus kviesti policiją, ką taip pat patvirtina ir skambučių Bendrajam pagalbos centrui turinys, kur nukentėjusioji nurodo, kad ją sumušęs vyras pabėgo. Baudžiamojoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad nukentėjusioji galėtų apkalbėti nuteistąjį, jų nenurodė ir nuteistasis. Taigi, visumoje vertinant nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus, jos parodymus, skambučių Bendrajam pagalbos centrui turinį, liudytojų parodymus dėl A. L. agresyvaus elgesio nukentėjusiosios atžvilgiu, taip pat ir paties nuteistojo teiginius, kad smūgis vis dėlto galėjo būti suduotas, laikoma įrodytu tai, kad 2018 m. lapkričio 20 d., apie 16.30 val., name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), per vykusias išgertuves kilusio konflikto su sugyventine D. J. metu, A. L. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajai D. J. į veido sritį, dėl ko pastarajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

11. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų proporcinga nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

12. A. L. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą prieš savo šeimos narį – sugyventinę. Nusikaltimo padarymo metu nuteistasis buvo penkis kartus teistas, šiuo metu teistas šešis kartus, taip pat ir už analogiškus nusikaltimus prieš tą patį asmenį, teistumai neišnykę ir nepanaikinti, baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės rodo A. L. polinkį nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių, reguliarius smurtinio elgesio protrūkius prieš artimą asmenį. Nors praeityje nuteistajam buvo skiriamos ir su laisvės atėmimo nesusijusios bausmės (laisvės apribojimas, viešieji darbai), tačiau tokios bausmių rūšys teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nedaro, pastarasis jo nekoreguoja, ir toliau nusikalsta. Baudžiamojoje byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą pastarasis padarė būdamas recidyvistas, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, kurį savo nuosprendyje vertino ir pirmosios instancijos teismas, nuteistajam pagrįstai paskirta arešto bausmė, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo tokią bausmės rūšį laikyti neproporcinga. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama išsaugoti asmens turimus socialinius ryšius, vis dėlto, turima nuolatinė gyvenamoji vieta ir registravimosi Užimtumo tarnyboje faktas negali būti laikomi jo turimais tvirtais socialiniais ryšiais. Be to, iš baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių galima daryti išvadą, kad nuteistojo siekis išsaugoti socialinius ryšius yra tik deklaratyvus, kadangi jis yra nuteistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimą prieš šeimos narį.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. L. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, skirdamas nuteistajam bausmę, teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.