Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2020-05-27 · Administracinė byla Nr. A-2039-629/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Data
2020-05-27
Bylos Nr.
A-2039-629/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03768-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Pareiškėjas
L. L.

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

6Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 2 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

8Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. spalio 22 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K kamerų plotas buvo apie 7 kv. m, kameros buvo apstatytos baldais, jose įrengtas sanitarinis mazgas, todėl neužteko minimalaus gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigė, kad kamerų sienos ir lubos buvo atsilupusios, supelijusios, negalėjo jų valyti ar dezinfekuoti, sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas, kamerose nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl buvo jaučiamas nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo.

10Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12Atsakovo atstovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nenustatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

14Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos.

17Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo L. L. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punkte, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymėjo, kad vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. spalio 22 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus.

21Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir į kamerų užstatymą baldais, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, neatsižvelgė.

23Teismas analizavo Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kuriame nustatyti sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai ir pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

25Teismas dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu nustatė, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Teismas konstatavo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir kitas asmuo buvo laikomi Lukiškių TI-K kamerose iš viso 161 parą bei darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

27Teismas analizavo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir nustatė, kad juose nėra duomenų, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo apipelijusios. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu išduoti jam valymo inventorių, todėl nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus šiuo aspektu.

29Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais iš viso 161 parą, bei į kitas reikšmingas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinės žalos dydį.

32Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo L. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

34Atsakovo atstovas nurodo, kad nors ir EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, tiek dabar galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015, tokie standartai nėra numatyti. Atsakovo atstovas teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas, kai sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovo atstovas nurodo, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, priešingu atveju priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.

36Atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

40Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas L. L. kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. spalio 22 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

42Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 161 parą nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

44Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – Lukiškių TI-K ar jo darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat pažymi, jog nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius padarinius arba kitus analogiškus nepatogumus.

46Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

50Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumento, susijusio su sanitarinio mazgo įrengimu, teisėjų kolegija pažymi, jog nors Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nuo likusio kameros ploto nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų reikalavimų (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (tiek toje pačioje kameroje laikomi asmenys, tiek prižiūrėtojai) gali matyti ten esantį asmenį. Pagal EŽTT praktiką kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

52Pažymėtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose ir yra ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

54Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. spalio 22 d.) 161 parą buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu. Atsakovo atstovas šių faktinių aplinkybių neginčija. Pažymėtina, jog šis pažeidimas yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio, kuris garantuoja asmens teisę į privatumą, pažeidimą. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

56Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

58CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

60Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

62Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

64Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

66Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdama į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (161 para), į ginamų vertybių pobūdį (pareiškėjo privatumas) ir intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, bei į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

68Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

69Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

70Atsakovo atstovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

71Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

72Nutartis neskundžiama.