Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Laimos Gerasičkinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos žinios“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos žinios” dėl tikrovės neatitinkančių, asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paneigimo bei neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo R. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimu nustatyta, kad dienraštis „Lietuvos žinios“ 2009 m. spalio 8 d. Nr. 232 (12459) išspausdino korespondento R. V. straipsnį „Aukštasis mokslas greituoju būdu“, kuriame paskelbti teiginiai „Netradiciniu būdu- netrynę studijų suolo, nelankę paskaitų ir nelaikę egzaminų-universiteto diplomą įgijo <...> Lietuvos televizijos laidų vedėja R. M.“, neatitinka tikrovės“;

3) įpareigoti atsakovą UAB „Lietuvos žinios“ pašalinti tikrovės neatitinkančius ir ieškovės garbę ir orumą žeminančius teiginius „Netradiciniu būdu-netrynę studijų suolo, nelankę paskaitų ir nelaikę egzaminų-universiteto diplomą įgijo <...> Lietuvos televizijos laidų vedėja R. M.“, iš internetinio portalo www.lzinios.lt;

4) priteisti iš atsakovo UAB „Lietuvos žinios“ 9000 Lt neturtinės žalos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2009 m. spalio 8 d. atsakovas dienraščio „Lietuvos žinios“ Nr. 232 (12459) ir interneto svetainėje www.lzinios.lt išspausdino korespondento R. V. straipsnį „Aukštasis mokslas greituoju būdu“. Šiame straipsnyje publikuotas teiginys: „Netradiciniu būdu - netrynę studijų suolo, nelankę paskaitų ir nelaikę egzaminų- universiteto diplomą įgijo <...> Lietuvos televizijos laidų vedėja R. M.“. Šis teiginys neatitinka tikrovės bei žemina ieškovės garbę ir orumą. Atsakovo paskelbti teiginiai yra duomenys, o ne subjektyvi straipsnio autoriaus R. V. nuomonė, nes teiginiai gali būti patikrinti įrodinėjimo priemonių pagalba. Straipsnyje teigiama, kad ieškovė aukštojo mokslo diplomą įgijo neteisėtai, universitetą baigė nelankydama paskaitų, nelaikydama būtinų egzaminų, t.y. sistemingai nesimokydama. Tokie publikuojami su ieškovės asmeniu siejami faktai yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės, todėl atsakovas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą pareigą skleisti teisingą, tikslią ir nešališką informaciją, sąmoningai neiškraipyti faktų, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus bei pareigą, skleidžiant informaciją, užtikrinti kitas žmogaus teises ir laisves. Atsakovo paskleisti duomenys apie ieškovę diskredituoja ieškovę, kaip žurnalistę, kaip Lietuvos televizijos laidų vedėją. Publikuodamas ginčo teiginius, atsakovas paskelbė vienareikšmiškai suprantamą žinią, kad ieškovė padarė tiek teisei, tiek moralės normoms priešingą poelgį, universiteto diplomą įgijo neteisėtai ir tik tada, kai diplomo prisireikė karjerai televizijoje. Tokie atsakovo teiginiai žemina ieškovės garbę ir orumą, kenkia jos, kaip žurnalistės ir Lietuvos televizijos laidų vedėjos įvaizdžiui. Atsakovo paskleisti duomenys buvo ne tik dienraštyje „Lietuvos žinios“, kuris yra platinamas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir internetiniame portale www.lzinios.lt. Dėl to paskleistos žinios paplito itin plačiai. Nors ieškovė, kaip žurnalistė, laidų vedėja, redaktorė gali būti priskiriama viešiesiems asmenims, tai neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už ieškovės garbės ir orumo pažeidimą, paskleisti duomenys peržengė viešojo asmens kritikos ribas. Dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo, ieškovei buvo padaryta didelė neturtinė žala, po straipsnio paskelbimo ieškovei teko pastoviai kęsti atsiradusį aplinkinių nepasitikėjimą, ieškovė turėjo nuolat teisintis ir tokiu būdu ginti savo, kaip žurnalistės, autoritetą, straipsnis neigiamai paveikė ieškovės fizinę ir psichinę savijautą, todėl prašė priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas visiškai nesiaiškino ir neanalizavo, kokie duomenys buvo paskleisti, neanalizavo ginčijamos citatos viso straipsnio kontekste. Teismas neteisingai vertino ginčo straipsnyje pavartotą žodį „netradicinis“, nepagrįstai jį prilygino žodžiui „neteisėtas”. Vertinant žodžių „tradicinis“, „netradicinis“ reikšmę, ieškovės studijoms universitete tiesos kriterijus negali būti taikomas. Teismas, išnagrinėjęs bylą neatribojo faktų ir jų vertinimo. Žurnalistas R. V. netradicine įvertino 19 metų R. M. mokslo trukmę, sistemingai nelankant paskaitų, nelaikant egzaminų, kelis kartus iš naujo priimant tęsti studijų, baigiamojo darbo rašymą vietoj baigiamųjų egzaminų. Taip vertinti R. V. turėjo teisę, tai yra jo nuomonė, ir ši nuomonė negali būti paneigiama. Negali būti tiesiogiai paneigiamas ir išsireiškimas „netrynę studijų suolo“, nes tai yra žurnalistinė metafora. Nors teismas tinkamai išaiškino metaforos sąvoką, tačiau nepagrįstai minėto teiginio metafora nelaikė ir įpareigojo jį suprasti tiesiogine prasme. Iš šios sprendimo dalies galima suprasti, kad teismas visiškai atmeta meninių išraiškos priemonių naudojimą ir palieka teisę visuomenės informavimo priemonėmis skleisti informaciją, jų nenaudojant, tačiau teismų praktikoje nurodyta, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neatskleidęs paskleistų žinių žeminančio pobūdžio. Duomenys apie asmens netinkamą elgesį yra žeminančio pobūdžio tuomet, kai duomenys teisės, moralės ar kitų visuomenės priimtų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar vaizduoja jį kitokiu neigiamu aspektu. Teksto ištraukos, kurioje neatskleidžiamas žeminantis žinių pobūdis, paneigimas neturi prasmės, nes jis nėra suprantamas kaip garbės ir orumo gynimas nuo šių vertybių sumenkinimo. Straipsnyje nebuvo teigiama, kad ieškovė studijų diplomą gavo neteisėtai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėjantis bylą, turi analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, o ne atskiras jų pastraipas, sakinius ar jų dalis. Akivaizdu, kad, teismas tokių veiksmų neatliko, nes kitokiu atveju teismas būtų priėjęs išvados, kad R. M. veiksmai teisės ir moralės aspektais iš viso nebuvo analizuoti. Tokiu būdu, teismas nenustatė ir žeminančių garbę ir orumą duomenų paskleidimo fakto ir pažeidė CK 2.24 straipsnio 1 dalies nustatytą reikalavimą ištirti, ar turėjo reikalavimo teisę ieškovė.

2. Teismas visiškai netyrė ir nevertino faktinių ginčo aplinkybių bei byloje esančių įrodymų. Teismas nesiaiškino, kiek tradiciškai trunka bakalauro studijos Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, ar šio fakulteto neakivaizdinio skyriaus studentai lanko paskaitas ir ar ieškovė laikė baigiamuosius egzaminus. Teismas neanalizavo, kiek laiko R. M. iš viso studijavo universitete, kokiu būdu būdavo pašalinama ir vėl priimama, keliama iš kurso į kursą ir ar priimant bei keliant iš kurso į kursą, laikė egzaminus. Teismas nesiaiškino, ar turėjo pagrindo žurnalistas R. V. R. M. mokymąsi universitete vertinti kaip netradicinį. Teismas netyrė, ar tą pačią citatą ieškovė pagrįstai vertina priešingu teisei ir moralei aspektu. Teismas turėjo atkreipti dėmesį, kad egzistuoja dvi priešingos nuomonės dėl to paties reiškinio. Nurodydamas, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją neturi teisės jos iškraipyti, teismas nesiaiškino, kaip ir kokia informacija buvo iškraipyta. Nors sprendime ir buvo paminėtas rašytinis įrodymas- Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto pažyma, tačiau teismas šios pažymos neanalizavo ir nevertino. Teismas taip pat nevertino Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto pažymoje nurodytos informacijos, kad bakalauro studijos trunka 4 metus. Teismas, įsigilinęs į faktines aplinkybes, 19 metų trukmės bakalauro studijų nebūtų laikęs tradicinėmis. Teismas nesiaiškino ar ieškovė laikė baigiamuosius egzaminus ar jai pakako tik apginti bakalauro darbą. Atsakovas prašė iškviesti ir apklausti Komunikacijos fakulteto atstovą, kuris paaiškintų teismui įprastinę studijų šiame fakultete tvarką, tačiau teismas tokį prašymą atmetė. Taigi, teismui taip ir liko nežinoma tradicinė, t.y. įprasta, bakalauro studijų Vilniaus universitete tvarka ir todėl nagrinėjant bylą nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

3. Teismas, R. M. nelaikydamas viešuoju asmeniu, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą. R. M. yra žinoma žurnalistė ir visuomenino transliuotojo vieno iš padalinių vadovė. Dėl savo veiklos ir užimamų pareigų ji neabejotinai laikytina viešuoju asmeniu. Teismas nenustatęs šios aplinkybės, negalėjo teisingai išspręsti kritikos leistinumo ribų ir neturtinės žalos klausimų. Tuo teismas pažeidė CK 2.24 straipsnio 6 dalį.

4. Kadangi R. M. yra viešas asmuo, teismas neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pagal nusistovėjusią praktiką neturtinė žala, patenkinus viešojo asmens ieškinį, pinigine išraiška nevertinama ir jam nepriteisiama. Net ir patenkinus viešojo asmens ieškinį, svarbiausiu viešojo asmens gynimo būdu laikomas garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas. Neturtinės žalos dydis neturi dominuojančio vaidmens. Viešasis asmuo turi didesnių galimybių apginti savo teises. Tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių teismo praktiką viešajam asmeniu vien pažeidimo konstatavimo faktas yra pakankamas jo teisių gynimui. Be to, ieškovė neįrodė, kad ji patyrė neturtinę žalą. Ieškovė privalėjo ne tik nurodyti kokiu būdu patyrė neturtinę žalą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nesant šių įrodymų, teismas nežinia kuo remiantis konstatavo patį neturtinės žalos faktą bei nustatė jos dydį, nepagrįstai priteisdamas iš atsakovo 5000 Lt ieškovės naudai. Taigi, teismas pažeidė CPK 183 ir 185 straipsnių reikalavimus bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos neturtinės žalos klausimu.

5. Neteisingai išsprendęs aukščiau paminėtus klausimus, teismas taip pat neteisingai išsprendė ir įpareigojimo paneigti duomenis, paneigimo teksto, bylinėjimosi bei pašto išlaidų klausimus. Taigi, priimant skundžiamą sprendimą buvo neteisingai taikytos tiek procesinės, tiek materialinės teisės normos, šios klaidos turi būti ištaisytos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjus bylą iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip minėta, ginčas yra kilęs dėl UAB „Lietuvos žinios“ 2009 m. spalio 8 d. dienraščio „Lietuvos žinios“ Nr. 232 (12459) numeryje bei interneto svetainėje www.lzinios.lt. korespondento R. V. straipsnyje „Aukštasis mokslas greituoju būdu“ išspausdinto teiginio „netradiciniu būdu - netrynę studijų suolo, nelankę paskaitų ir nelaikę egzaminų –universiteto diplomą įgijo <...> Lietuvos televizijos laidų vedėja R. M.“ vertinimo asmens garbės ir orumo gynimo normų (CK 2.24 str.) kontekste. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys, siekiant apginti savo garbę ir orumą, yra pagrįstas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kasacinis teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-347/2011) yra pateikęs išsamius išaiškinimus apie šios kategorijos bylose nustatinėtinas aplinkybes, jų vertinimą, įrodinėjimo naštos paskirstymą praktikoje. Kaip pagrįstai nurodė ir apylinkės teismas, asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnio nuostatas ginami, nustačius faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą, 4) faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės.

Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.

Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektoriniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo.

Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia.

Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006 ir kt.).

Pateikiamiems teiginiams, juolab apie privatų asmenį, negali trūkti aiškaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, juose esantys duomenys privalo būti neiškraipyti, galbūt ne visiškai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti. Duomenis paskleidusiam asmeniui padarius viską, ką tokioje situacijoje būtų padaręs sąžiningas duomenų skleidėjas, siekdamas nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą, neesminiai teiginių netikslumai neturėtų būti pagrindas CK 2.24 straipsniui taikyti.

Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-828/2001).

Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006).

CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Dėl to pareiga įrodyti paskleistų duomenų tikrumą (aplinkybę, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę), taip paneigiant nurodytą prezumpciją, tenka duomenis paskleidusiam asmeniui (atsakovui), bet ne asmeniui, apie kurį tie duomenys paskleisti (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006 ir kt.).

Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas visiškai nesiaiškino ir neanalizavo, kokie duomenys buvo paskleisti, neanalizavo nagrinėjamos citatos viso straipsnio kontekste, neteisingai vertino publikacijoje pavartotą žodį „netradicinis“, neįvertino teiginių metaforiškumo, nenustatė žeminančių garbę ir orumą duomenų paskleidimo fakto. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Kalbant apie duomenų paskleidimo faktą, apeliantas prieštarauja pats sau, vienoje apeliacinio skundo dalyje nurodydamas duomenų paskleidimo fakto nenustatymą, kitoje dalyje teigdamas, kad duomenys buvo paskleisti, tačiau pirmosios instancijos teismas neaiškino ir neanalizavo kokie duomenys. Šiuo atveju duomenų apie ieškovę paskleidimo faktas tiek dienraštyje, tiek interneto svetainėje iš esmės yra akivaizdus ir nebuvo kvestionuojamas.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas detaliai ir teisingai aptarė Visuomenės informavimo įstatyme nurodytas „žinios“ ir „nuomonės“ sąvokas (dėl to šiuo aspektu teisėjų kolegija nesikartoja ir plačiau nepasisako) bei pagrįstai vertino publikacijoje pateiktą informaciją kaip žinią. Apeliantas nurodo, kad tretysis asmuo, vertindamas ieškovės studijas kaip netradicines, turėjo teisę jas taip vertinti ir tai buvusi jo nuomonė. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka, tik šiame kontekste pažymi, kad net ir nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo redakcijos, galiojusios publikacijos metu, 2 straipsnio 33 punktas) ir, kaip nurodo ir pats apeliantas, remtis tikrais faktais.

Taigi, apeliaciniame skunde, kaip minėta, apeliantas nurodo, kad tretysis asmuo, ieškovės studijas įvertinęs netradicinėmis, turėjo teisę, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, pareikšti tokią nuomonę, taip pat pateikia sąvokos „tradicija“ aiškinimą.

Iš tikrųjų, bendrąja prasme sąvokos „(ne)tradicinis“ turinys, reiškinio (ar šiuo atveju – studijų) „(ne)tradiciškumas“ galėtų būti diskusijų objektas. Vienok nagrinėjamu atveju tretysis asmuo pats apibrėžė šios nagrinėjamoje publikacijoje pavartotos sąvokos turinį – netradicinis būdas, anot publikacijos autoriaus, yra „netrynę studijų suolo, nelankę paskaitų ir nelaikę egzaminų“. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad „netrynę studijų suolo“ iš tikrųjų yra žurnalistinė metafora. Tačiau apeliantas, nurodydamas, kad neva pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčijamos citatos viso straipsnio kontekste (nors, kolegijos nuomone, teismo sprendimas tokiai išvadai pagrindo neduoda), pats tiek iš viso straipsnio konteksto, tiek netgi iš visos minėtos citatos aptaria tik atskirai paimtų žodžių „netradicinis būdas“ reikšmę bei minėtą metaforą. Tuo tarpu apie kitą citatos dalį – „nelankę paskaitų ir nelaikę egzaminų“, kuri akivaizdžiai gali būti patikrinta tokių faktų (ne)buvimo prasme, taigi, atitinka „žinios“ sąvoką, apeliantas faktiškai nutyli. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas sprendime atsakovo aiškinimą apie metaforiškumą, pasisakė ne dėl šios iš konteksto atskirai paimtos metaforos (kaip tai daro apeliaciniame skunde atsakovas), o dėl visos citatos apskritai. Akivaizdu, kad aukštojo mokslo diplomo įgijimas „nelankius paskaitų“ ir net „nelaikius egzaminų“, leistų daryti išvadą, kad diplomas įgytas ne taip, kaip jį sąžiningai ir teisėtai įgyja (ir turi įgyti) visi aukštosios mokyklos studentai. Šių faktinių duomenų bei viso straipsnio kontekste negatyvią (nesimokymo) prasmę įgyja ir minėta metafora. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad publikacijos autorius vertino ilgą - 19 metų mokslo trukmę, nes, visų pirma, apie tai publikacijoje nekalbama, veikiau priešingai – teigiama, kad diplomas įgytas „greituoju būdu“, antra, iš Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto pažymos matyti, kad (duomenys neskelbtini) laikotarpiais ieškovė apskritai nebuvo studentų sąrašuose (b.l. 68).

Nepagrįsti argumentai, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neatskleidė paskleistų žinių žeminančio pobūdžio. Pastebėtina, kad ir pats apeliantas nurodo, kad duomenys apie asmens netinkamą elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai duomenys teisės, moralės ar kitų visuomenės pripažintų normų ir priimtų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar vaizduoja jį kitokiu neigiamu aspektu.

Pirmosios instancijos teismas būtent ir konstatavo, kad atsakovas, paskleisdamas aptariamą teiginį informavo visuomenę, jog ieškovė nelankiusi paskaitų, nelaikiusi egzaminų, įgijo aukštojo mokslo diplomą, t.y. davė suprasti visuomenei, jog ieškovė neteisėtais (plačiąja šio žodžio prasme) būdais užbaigė studijas. Akivaizdu, kad tokios neatitinkančios tikrovės informacijos pateikimas apie asmenį žemina jo garbę ir orumą. Pažymėtina, kad apeliantas ir nepateikia argumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad tokio pobūdžio informacija galėtų būti priimama kitokia - ne negatyviąja - asmens elgesio vertinimo prasme. Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.

Todėl teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčijamos citatos vertinimu skundžiamame sprendime, nėra pagrįsti, ir nesutikti su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis apie tai, kad pateikti duomenys vertintini kaip žinia, kad šie duomenys neatitinka tikrovės ir žemina ieškovės garbę ir orumą, nėra pagrindo.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182, 185 straipsnių reikalavimus tiriant ir vertinant įrodymus: netyrė ir nevertino faktinių ginčo aplinkybių, byloje esančių įrodymų, nesiaiškino, kiek tradiciškai trunka bakalauro studijos, ar neakivaizdinio skyriaus studentai lanko paskaitas, ar ieškovė laikė baigiamuosius egzaminus, netyrė ieškovės studijų trukmės ir priežasčių. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

Argumentai dėl faktinių aplinkybių nesiaiškinimo nėra pagrįsti, nes į bylą yra pateikta Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto pažyma apie ieškovės studijų eigą (b.l. 68). Publikacijoje konstatuotos faktinės aplinkybės, kad ieškovė nelankė paskaitų, nelaikė egzaminų. Esant tokiems teiginiams, sudarantiems „netradicinio būdo“ turinį, būtent atsakovui kyla pareiga įrodyti jų pagrįstumą (CPK 12, 178 str.), o tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Pažymėtina, kad apeliantas nurodo visą eilę, jo nuomone, aiškintinų aplinkybių, susijusių su studijų nutraukimu ar pradėjimu vėl studijuoti, tačiau šios aplinkybės faktiškai išeina už ginčo dalyko ribų. Atmestinas atsakovo argumentas, kad teismas nepagrįstai neapklausė liudytojo apie įprastinę („tradicinę“) studijų tvarką, nes, kaip minėta, publikacijoje kalbama apie „netradicinį būdą“, jo turinys apibrėžiamas konkrečiais teiginiais, kuriems pasitvirtinus, t.y. atsakovui juos įrodžius, teisėjų kolegijos nuomone, išties galima būtų manyti apie diplomo įgijimo būdo netradiciškumą. Kaip minėta, tokių įrodymų atsakovas nepateikė, nenurodo ir kokių konkrečių byloje esančių įrodymų teismas neištyrė.

Nepagrįsti (ir faktiškai prieštaraujantys skundžiamame sprendime nurodytiems motyvams) apeliacinio skundo teiginiai dėl ieškovės nepagrįsto nelaikymo viešuoju asmeniu ir šios aplinkybės neaptarimu. Priešingai, iš esmės šios aplinkybės nekvestionavo ir ieškovė, o pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė atsakovo argumentus dėl ieškovės, kaip viešojo asmens, pakantumo laipsnio ir neneigė atsakovo argumentų dėl ieškovės, kaip viešo asmens, statuso, tik konstatavo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 punktą asmens kritika yra asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant, o šiuo atveju paskleista žinia nėra neįžeidžianti, ji nepriskirtina kritikai, tokios informacijos pateikimu faktiškai piktnaudžiauta, o ne siekta sąžiningai supažindinti visuomenę su ieškovės studijų eiga. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas pažeidė CK 2.24 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nes neįvertino ieškovės, kaip viešo asmens, statuso bei aplinkybės, kad neturtinė žala apskritai nėra įrodyta. Tačiau teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir šioje dalyje.

Kaip jau virš minėta, atmestinas atsakovo argumentas, kad apylinkės teismas nevertino ieškovės kaip viešojo asmens. Sutiktina su atsakovu, kad teismų praktikoje vien asmens teisių pažeidimo konstatavimo faktas tam tikrais atvejais yra pakankamas jo teisių apgynimui. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai negali būti vertinama kaip privaloma visais atvejais taisyklė. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad viešas asmuo gali būti žeminamas pateikiant bet kokio pobūdžio tikrovės neatitinkančią ir žeminančią asmenį informaciją, o asmuo teikęs tokią informaciją po kurio laiko (galimai ir netrumpo) visada blogiausiu atveju „atsipirktų“ tik tokios informacijos paneigimu, kurią ir perskaitys, tikėtina, tik dalis skaičiusiųjų pirminę informaciją.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įrodymų, dėl šių įstatyme įtvirtintų kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, ne visada objektyviai galima surinkti, todėl teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2006). Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutinka su ieškovės argumentais apie atsiradusį aplinkinių nepasitikėjimą, neigiamą poveikį fizinei ir psichinei savijautai ir pan. Natūralu, kad net ir daugiau ar mažiau pagrįsta neigiama informacija apie asmenį sukelia jam tam tikrus dvasinius išgyvenimus, o juo labiau tai pasakytina apie atvejus, kai tokio pobūdžio informacija neatitinka tikrovės, ji pateikiama net ne ribotam asmenų ratui, o itin plačiai - visai visuomenei tiek dienraštyje, tiek internetu, siekiant sukelti abejones ne tik dėl jo profesinės reputacijos, dalykinių savybių, bet ir dėl jo kaip asmens sąžiningumo apskritai,t.y. jį pažeminti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo teismo sprendimo dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo ir jos dydžio nustatymo negalima vertinti kaip neatitinkančio protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų.

Nenustačius materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų, dėl virš paminėtų aplinkybių apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos žinios“ 1 500 Lt už advokato pagalbą ieškovei R. M., 11,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.