Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijos pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis ir gyvenamą vietą deklaruojantis (duomenys neskelbtini), įgijęs aukštąjį išsilavinimą, (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje, 255 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. pažeidė šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo taisykles. Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: G. P. ne vėliau kaip iki 2023 m. balandžio 15 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatą, nurodančią, jog ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti jų saugojimą, neužtikrino teisėtai turimo šaunamojo ginklo – dujinio revolverio „ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM“, Nr. (duomenys neskelbtini), saugumo, dėl ko minėtas šaunamasis ginklas buvo prarastas. Tokiais savo veiksmais G. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 255 straipsnio 1 dalyje.

Be to, G. P. teismui perduotu kaltinamuoju aktu buvo kaltinamas davęs melagingus parodymus, o būtent – 2023 m. gruodžio 19 d., laikotarpiu nuo 12.06 val. iki 12.40 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose, esančiose T. Ševčenkos g. 26, Vilniuje, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48232-23, tyčia davė tyrėjai žinomai melagingus parodymus, kad 2023 m. balandžio 15 d., apie 12.00 val., į jo butą atvykęs jo sūnus A. P. (A. P.) paėmė jam priklausantį šaunamąjį ginklą – dujinį revolverį „ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM“, Nr. (duomenys neskelbtini)9, ir iš buto su minėtu ginklu pasišalino. Tokiais savo veiksmais G. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys.

BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis nustatyta, kad G. P. 2023 m. gruodžio 19 d. 10.35 val. pranešė, jog po jo sūnaus A. P. apsilankymo, iš namų dingo dujinis revolveris „ME 38 Compact“ Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 7 b. l.).

Iš protokole – pareiškime nurodytų aplinkybių matyti, kad G. P., dalyvaujant vertėjui, nurodė, kad 2023 m. balandžio 15 d., apie 12.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jo sūnus A. P. pavogė jam priklausantį dujinį revolverį „ME 38 CCMPACT G, 380 ME GUM“ (serijinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris buvo padėtas į spintelę miegamojo kambaryje. Jam padaryta 200 eurų turtinė žala. Prašo pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., 8 – 12 b. l.).

Iš ieškomo ginklo išraše pateiktų duomenų matyti, kad 2023 m. gruodžio 19 d. buvo paskelbta pneumatinio revolverio, kurio serijinis Nr. (duomenys neskelbtini), paieška (1 t., 13 b. l.).

Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodytų duomenų matyti, kad G. P. 2023 m. gruodžio 19 d. savanoriškai pateikė 2013 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Licencijavimo skyriaus išduotą neterminuotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti (nešiotis) ginklus ir 2013 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos išduotą ginklo (mažos galios revolveris „ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM“ Nr. (duomenys neskelbtini)) pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 42 – 48 b. l.).

Iš įvykio vietos apžiūros protokole nurodytų duomenų matyti tyrimo metu apžiūrėtas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., 49 – 62 b. l.).

Iš kratos protokole nurodytų duomenų matyti, kad A. P. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2023 m. gruodžio 19 d. buvo atlikta krata, kurios metu nieko rasta ir paimta nebuvo (1 t., 67 – 81 b. l.).

Iš A. P. pateikto paso duomenų ir asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną išraše pateiktų duomenų matyti, kad A. P. į Vietnamą atvyko 2022 m. gruodžio 2 d., o iš Vietnamo išvyko 2023 m. balandžio 23 d., vienai dienai buvo nuskridęs į Tailandą, o iš ten per Stambulą 2023 m. balandžio 25 d. parskrido į Lietuvą (1 t., 101, 104 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Teismo išvados dėl duomenų vertinimo ir veikų kvalifikavimo

Dėl G. P. kaltės pagal BK 255 straipsnio 1 dalį

Šio baudžiamojo nusižengimo objektyvieji požymiai pasireiškia šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių pažeidimu; kito asmens neteisėtu pasinaudojimu šiais objektais ar realios galimybės pasinaudoti jais įgijimu; priežastiniu ryšiu tarp laikymo taisyklių pažeidimo ir kito asmens šių objektų panaudojimo ar realios galimybės juos panaudoti.

Šio baudžiamojo nusižengimo subjektyvioji pusė pasireiškia neatsargumu. Asmuo, laikantis šaunamąjį ginklą, šaudmenis ar sprogstamąsias medžiagas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktais nustatytų jų laikymo ar saugojimo reikalavimų, numato, kad šiais objektais gali pasinaudoti asmenys, neturintys atitinkamo leidimo, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba nenumato, kad netinkamai laikomu šaunamuoju ginklu, šaudmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis gali pasinaudoti kiti asmenys, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir privalo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-1073/2020).

BK 255 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl sprendžiant, kokia veika sudaro šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo pažeidimą, vadovaujamasi atitinkamais teisės aktais. Nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – ir GŠKĮ), kurio tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi. Civilinėje apyvartoje esančių ginklų ir šaudmenų laikymo ir saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Reikalavimai patalpoms, kuriose laikomi ginklai ir šaudmenys, yra įtvirtinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180 patvirtintų Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių laikymo, saugojimo ir laikino saugojimo reikalavimų 35.2 punkte, kuriame nustatyta, kad C kategorijos ginklai ir jų šaudmenys, D kategorijos ginklai ir jų šaudmenys, ginklų priedėliai (išskyrus A kategorijos ginklų priedėlius) turi būti laikomi taip, kad jais negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys.

Nors kaltinamasis G. P. neprisipažino, kad padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 255 straipsnio 1 dalyje, tačiau teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad G. P. kaltė, padarius minėtą baudžiamąjį nusižengimą, yra įrodyta. Tokią išvadą teismas daro ištyręs ir įvertinęs visų bylos aplinkybių visumą.

Teisiamojo posėdžio metu G. P. kaltę neigė, tačiau pripažino, kad atėjus į jo namus sūnui A. P. buvo ištraukta dėžutė su ginklu bei šaudmenų komplektu ir padėta ne į seifą, o į spintelę. Pats ginklas fiziškai ištrauktas nebuvo. G. P. teismui aiškino, kad, kai išeina į darbą, ištraukia dėklą su pistoletu, kurį įdeda į diržą, po to diržą užsisega, kadangi ginklą visada su savimi nešiojasi savigynai. Ginklas nebuvo seife, kadangi sūnus pas jį atėjo netikėtai, o grįžęs po darbo nespėjo visko sudėti į seifą. Pas jį į namus netikėtai atėjęs sūnus A. P. ginklo nematė, nes jis iš karto paslėpė ginklą į dėžutę, o tą dėžutę įdėjo į didelę spintelę ir apdėjo ją daiktais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad G. P. bute gyvena vienas, tačiau teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausti A. P. ir G. P. patvirtino, kad po G. P. ir G. P. skyrybų butas priklauso tiek G. P., tiek G. P., todėl tiek pati G. P., tiek jų bendras sūnus A. P. minėtame bute turi teisę lankytis. Be kita ko, teisiamojo posėdžio metu, G. P. nurodė, kad tiek ji, tiek sūnus A. P. yra registruoti minėtame bute.

Teismas kritiškai vertina kaltinamojo G. P. išsakytą poziciją, kad sūnus pas jį atėjo netikėtai, todėl nespėjo ginklo įdėti į seifą, o iš karto paslėpė šį į dėžutę, kurią įdėjo į didelę spintelę ir apdėjo ją daiktais. Jau minėtos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtina, kad nors ir G. P. bute gyveno vienas, tačiau į butą turi teisę ateiti ir kiti asmenys, šiuo atveju – G. P. ir A. P.. Teismo vertinimu, ginklas galėjo būti lengvai prieinamas tiek buvusiai sutuoktinei, tiek sūnui, todėl G. P., net ir trumpą laiko tarpą laikydamas šaunamąjį ginklą – dujinį revolverį dėžutėje, kurią įdėjo į spintelę, pažeidė GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir neužtikrino teisėtai turimo šaunamojo ginklo – dujinio revolverio saugumo, dėl ko minėtas ginklas buvo prarastas.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamos veikos baudžiamumui neturi reikšmės G. P. argumentai, jog sūnus A. P. pavogė iš jo teisėtai turimą ginklą, nes tą padarė ikiteisminį tyrimą pagal G. P. pateiktą pareiškimą, vykdžiusi institucija (1 t., 21 – 23 b. l.). Kaltinamojo nurodytos aplinkybės, kad prarastas ginklas yra dujinis pistoletas, o ne šaunamasis ginklas yra vertinamos kritiškai, kaip kaltinamojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi G. P. turėtas ginklas – revolveris „ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM“, Nr. (duomenys neskelbtini) yra dujinis ginklas, o GŠKĮ 2 straipsnio 3 punkte nurodyta, jog dujinis ginklas – šaunamasis ginklas, sukonstruotas ar pritaikytas šaudyti tik kenksmingosiomis, dirginamosiomis ar kitomis dujinėmis veikliosiomis medžiagomis, jų užtaisais ar imitaciniais šaudmenimis. Tuo tarpu minėto įstatymo to paties straipsnio 65 punkte nurodyta, kad šaunamasis ginklas – ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga per vamzdį paleidžiamos kulkos, sviediniai arba kenksmingosios, dirginančiosios ar kitos dujinės veikliosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duodamas garso ar šviesos signalas. Šaunamaisiais ginklais šiame įstatyme laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys.

Byloje esantis G. P. ginklo pažymėjimas patvirtina, kad jo turėtas ginklas yra mažos galios revolveris (1 t., 46 b. l), o tai reiškia, kad pagal GŠKĮ 5 straipsnį toks ginklas priskiriamas C kategorijos ginklams, kurie pagal jau minėtus Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių laikymo, saugojimo ir laikino saugojimo reikalavimus turi būti laikomi taip, kad jais negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys (35.2 punktas). Įvertinus teisinį reguliavimą ir nustačius, kad G. P. ginklas dingo ne iš seifo, o iš dėžutės, esančios spintelėje, teismo vertinimu tarp G. P. ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nes iš anksto buvo galima numanyti, kad ginklo nepadėjus į seifą, buvo sudaryta reali galimybė kitiems asmenims pasinaudoti ginklu, dėl ko ginklas buvo prarastas.

Tiek kaltinamojo parodymai, tiek liudytojų nurodytos aplinkybės, tiek byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad G. P. veikė nusikalstamai nerūpestingai, t. y. jis nenumatė, jog dėl jo nepakankamo rūpestingumo saugant ginklą – įdedant ginklą į dėžutę ir padedant minėtą dėžutę į spintą – ir neužtikrinant teisėtai turimo šaunamojo ginklo saugumo, jis prarado minėtą šaunamąjį ginklą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. G. P. turėjo leidimą laikyti ginklą, o tai reiškia, kad jis turėjo žinoti savo, kaip teisėto ginklo savininko, pareigą saugoti šaunamąjį ginklą ir jo neprarasti.

Visos aptartos nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog G. P. tinkamai nepasirūpino teisėtai turimu ginklo saugojimu, taip pažeisdamas GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir prarasdamas teisėtai turimą ginklą. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad vadovaujantis pirmiau aptartais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaltinamojo G. P. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 255 straipsnio 1 dalį kaip baudžiamasis nusižengimas.

Dėl G. P. kaltės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį

BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-222/2019).

Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą viena iš pagrindinių nuostatų yra ta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė. Dėl to, kaltinant asmenį melagingų parodymų davimu pagal BK 235 straipsnį, turi būti nustatyta šios veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Šių požymių buvimas turi būti grindžiamas įrodymais, įvertintais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.

Byloje surinktas duomenų visetas leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltinimas G. P. dėl melagingų parodymų davimo 2023 m. gruodžio 19 d., laikotarpiu nuo 12.06 val. iki 12.40 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose, esančiose T. Ševčenkos g. 26, Vilniuje, neįrodytas. Teismo išvados, kad asmuo kaltas padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, daromos tik tada, kai nekyla jokios abejonės ir kai teismo išvadoms pagrįsti pakanka patikimų įrodymų. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nepašalintos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.

Šioje byloje G. P. kaltinamas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2023 m. gruodžio 19 d., laikotarpiu nuo 12.06 val. iki 12.40 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose, esančiose T. Ševčenkos g. 26, Vilniuje, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48232-23, tyčia davė tyrėjai žinomai melagingus parodymus, kad 2023 m. balandžio 15 d., apie 12.00 val., į jo butą atvykęs jo sūnus A. P. paėmė jam priklausantį šaunamąjį ginklą – dujinį revolverį „ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš buto su minėtu ginklu pasišalino.

Taigi, G. P. kaltinamas davęs tyčia melagingus parodymus, tačiau prokuroro teismui perduotu kaltinamuoju aktu nebuvo kaltinamas pateikęs melagingą pareiškimą apie nusikalstamą veiką, nors įspėjimą dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pasirašė (1 t., 8 b. l.).

Baudžiamojo proceso įstatyme imperatyviai reglamentuojama būtent prokuroro diskrecijos teisė nustatyti asmeniui formuojamų kaltinimų apimtį, o teisme baudžiamoji byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota su kaltinamuoju aktu.

Kaip matyti iš kaltinimo, G. P. kaltinamas davęs melagingus parodymus apie tai, kad: 1) 2023 m. balandžio 15 d., apie 12.00 val., į jo butą atvykęs sūnus A. P.; 2) sūnus A. P. paėmė jam priklausantį šaunamąjį ginklą – dujinį revolverį ir iš buto su minėtu ginklu pasišalino.

Bylos duomenimis nustatyta, kad G. P. 2023 m. gruodžio 19 d. atvykęs į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, esantį T. Ševčenkos g. 26, Vilniuje, ir pateikęs pareiškimą – protokolą pranešė, kad 2023 m. balandžio 15 d., apie 12.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sūnus A. P. pavogė jam priklausantį dujinį revolverį (1 t., 7 – 12 b. l.). Dėl gauto G. P. pranešimo dar tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48232-23 sūnaus A. P. atžvilgiu dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 254 straipsnio 1 dalyje (1 t., 1 – 2 b. l.). 2023 m. gruodžio 19 d. G. P., apklaustas kaip liudytojas ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (1 t., 33 b. l.), nurodė, kad 2023 m. balandžio 15 d. iš seifo ištraukė jam priklausantį ginklą ir padėjo dėžutę su tuo ginklu į spintelę. Taip pasielgė todėl, kad ruošėsi eiti į darbą, o kartu su savimi visada pasiimdavo ginklą savigynai. Tą pačią dieną, apie 12.00 val., į jo butą buvo atvykęs sūnus A. P., kuris, jo manymu, paėmė jam priklausantį ginklą ir iš buto su minėtu ginklu pasišalino. Po įvykio jis ne kartą bandė skambinti sūnui, tačiau jo numeris buvo užblokuotas, bandė skambinti ir savo buvusiai žmonai, tačiau irgi prisiskambinti nepavyko. Po kurio laiko su sūnumi pavyko susisiekti per „Telegram“ programėlę, jis prašė, kad sūnus grąžintų jam ginklą, o sūnus jam atsakė, kad nieko nežino (1 t., 34 – 37 b. l.). Iš esmės identiškus parodymus G. P. davė viso proceso metu. 2024 m. sausio 23 d. G. P. įteikus pranešimą apie įtarimą galimai padarius BK 255 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, šis kaltės nepripažino teigdamas, kad A. P. 2023 m. balandžio 15 d., apie 10.00 val., buvo atvykęs pas jį į svečius. Prieš ateinant sūnui, apie 9.50 val., jis savo teisėtai laikomą ginklą išėmė iš seifo ir padėjo į spintelę savo kambaryje, todėl atėjus sūnui jo ginklas buvo jo kambaryje, spintelėje. Po trumpo laiko tarpo, sūnus net neatsisveikinęs išbėgo iš jo buto. Tada jis patikrino spintelę ir pamatė, kad ginklo toje dėžutėje nebebuvo. Į policiją iš karto nesikreipė, nes galvojo, kad sūnus ginklą jam grąžins, tačiau kadangi ilgą laiką su sūnumi nepavyko susisiekti, kreipėsi į policiją, pateikdamas pareiškimą dėl dingusio ginklo (1 t., 130 – 132 b. l.). 2024 m. sausio 29 d. G. P. įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą galimai padarius BK 255 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, šis kaltės nepripažino, nurodydamas, kad galėjo suklysti dėl datos, kai sūnus lankėsi jo bute. Teigė, kad sūnus atėjo ne 2023 m. balandžio 15 d., o vėliau, kada tiksliai, pasakyti negali. Jis nemeluoja, nes jo sūnus tikrai pavogė jam priklausantį ginklą (1 t., 142 – 144 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu G. P. kaltės taip pat nepripažino teigdamas, kad sūnus pas jį lankėsi du kartus, tikslių datų neprisimena. Apie dingusį ginklą pranešė nežinodamas tikslios ginklo dingimo datos. Jis tikėjosi, kad sūnus ginklą jam grąžins, todėl neskubėjo kreiptis į policiją. Kai pranešė apie įvykį, jis nesiruošė ir tiksliai nežinojo datų, jaudinosi, todėl pasakė dingimo datą apytiksliai. Po dingusio ginklo, jis bandė susisiekti su sūnumi, bet šis neatsiliepė į skambučius. Tris mėnesius jam niekas nerašė. Su sūnumi bendravo „Telegram“ programoje. Šiai dienai jokių žinučių ar skambučių nėra išlikę, kadangi sūnus nuolat keičia savo anketas. Klausė sūnaus, kur yra ginklas, o jis atsakė, kad gal pardavė ir pamiršo.

Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. sausio 3 d. liudytoju apklaustas A. P. paaiškino, kad paskutinį kartą tėvo namuose buvo 2023 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje, tikslios datos neprisimena, bet paprastai jis kartą per mėnesį ar kelis mėnesius atvažiuoja paimti sąskaitų už komunalines paslaugas, nes butas po tėvų skyrybų yra padalintas ir dalis priklauso jo mamai. Prieš važiuodamas jis parašo tėvui SMS žinutę, kad atvažiuos sąskaitų, arba šiam paskambina mama ir pasako apie jo atvykimą. Dažniausiai pas tėvą jis važiuodavo per pietus. Liudytojas taip pat pažymėjo, kad pas tėvą namuose tikrai lankėsi grįžęs po kelionės (1 t., 97 – 100 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. P. teigė, kad tėvas nė kartą jam yra siūlęs perrašyti turėtus ginklus. Pas tėvą svečiuose lankosi retai, tačiau laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. balandžio 25 d. buvo išvykęs į kelionę ir iš kelionės atvežė tėvui cigarečių, todėl sekančią dieną po grįžimo jis nusprendė nuvykti pas tėvą atiduoti lauktuves ir papasakoti įspūdžius. Nuvykęs pas tėvą pabuvo gal 1,5 val. svečiuose, pasidalino įspūdžiais, su tėvu bendravo virtuvėje. Pas tėvą yra dviejų kambarių butas, kuris padalintas per pusę, nes pusė buto priklauso mamai. Mamos durys užrakintos būna. Tėvo kambarys irgi yra rakinamas. Į tėvo kambarį jis nebuvo nuėjęs, nes jeigu tik nueina, tai tėvas visada sako, kad jis kažką vagia. Kai buvo kelionėje su tėvu formaliai bendravo per „Telegram“ programėlę.

Teismas, įvertinęs liudytojo A. P. ir kaltinamojo G. P. nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pasitvirtino, jog sūnus A. P. lankėsi pas tėvą namuose po kelionės, kadangi tiek A. P., tiek G. P. tą patvirtino ir pripažino. Teismo vertinimu, G. P., pranešęs apie dingusį ginklą ir pateikęs pareiškimą – protokolą, sąžiningai galėjo suklysti datą, kuomet sūnus lankėsi pas jį bute, kadangi nuo G. P. tariamo ginklo dingimo dienos iki tada, kai G. P. pranešė apie dingusį ginklą praėjo daugiau kaip aštuoni mėnesiai. Taigi, šiuo atveju kyla klausimas, ar G. P. pateikęs pranešimą – protokolą ir apklausiamas dėl savo paties pranešimo apie dingusį ginklą suvokė duodantis tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti negali būti nors ir objektyvios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl sąžiningai klydo, duodamas parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2013).

Teismo vertinimu, pranešęs apie galimai sūnaus padarytą nusikalstamą veiką, G. P. galėjo sąžiningai suklysti tarp datų ir laiko, kuomet sūnus lankėsi pas jį bute. Kita vertus, teismas kritiškai vertina kaltinamojo elgesį, kuomet apie ginklo dingimą G. P. pranešė praėjus tokiam ilgam laiko tarpui, tačiau baudžiamasis įstatymas nenumato, per kokį laiko tarpą turi būti pranešta apie nusikalstamos veikos padarymą. Be to, įvertinta ir tai, kad G. P. ir A. P. sieja šeimos santykiai, todėl teismas neturi pagrindo abejoti, kad tėvas G. P., teigdamas, jog sūnus pagrobė jam priklausantį ginklą, delsė pranešti apie dingusį ginklą vien dėl to, kad tikėjosi, jog sūnus ginklą savanoriškai grąžins. Tą viso proceso metu aiškino ir pats G. P. teigdamas, kad su sūnumi bandė susisiekti ne kartą, tikėjosi, kad sūnus ginklą pats jam grąžins.

Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, nustatyta neatitikimų ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48232-23. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-1-48232-23 dėl galimai A. P. padarytos nusikalstamos veikos, G. P., būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, buvo apklaustas kaip liudytojas. Teismas pažymi, kad G. P. nemoka valstybinės kalbos, todėl apklausoje dalyvavo vertėja. Vertėja taip pat buvo įspėta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, tačiau byloje esančiame įspėjime dėl vertėjos atsakomybės už melagingą ir žinomai neteisingą vertimą numatytas kitas ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-77443-23 (1 t., 9 b. l.). Tas pats ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-77443-23 nurodytas ir liudytojo teisių ir pareigų išaiškinimo protokole, kurį pasirašė G. P. (1 t., 33 b. l.). Tuo tarpu, liudytojo G. P. apklausos protokole nurodytas ikiteisminio tyrimo Nr. yra 01-1-48232-23 (1 t., 34 b. l.). Po apklausos, liudytojas G. P. buvo pripažintas nukentėjusiuoju ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48232-23 (1 t., 38 b. l.). Dar tą pačią dieną – 2023 m. gruodžio 19 d. pareigūnai atliko nukentėjusiojo G. P. buto apžiūrą (1 t., 49 – 62 b. l.) ir nusprendė padaryti kratą A. P. gyvenamojoje vietoje, kurioje nieko nebuvo rasta ir paimta (1 t., 63 – 81 b. l.). Be jau minėtų procesinių veiksmų, 2023 m. gruodžio 19 d. buvo apklausta liudytoja G. P., kuri teigė, kad neprisimena, ką veikė 2023 m. gegužės 15 d., tačiau mano, kad galimai buvo namie, o kur buvo sūnus, negali prisiminti, tačiau lyg ir prisimena, kad tuo metu buvo išskridęs į Vietnamą. Liudytoja pažymėjo, kad 2023 m. gruodžio 8 d. vakare, prie jų namo buvo atvažiavęs G. P., kuris reikalavo atiduoti ginklą (1 t., 90 – 95 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48232-23 sūnui A. P. pranešimas apie įtarimą įteiktas nebuvo, minėtas asmuo taip pat nebuvo apklaustas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 254 straipsnio 1 dalyje. 2023 m. gruodžio 29 d. tarnybiniame pranešime dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo nurodyta, kad pats ginklo savininkas pažeidė GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalį, todėl nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-48232-23 pagal BK 254 straipsnio 1 dalį tikslinga perkvalifikuoti pagal BK 255 straipsnio 1 dalį (1 t., 15 b. l.). Gavus tarnybinį pranešimą ir įvertinus kitus, ikiteisminiame tyrime buvusius, duomenimis, 2024 m. sausio 2 d. nutarimu buvo nuspręsta nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 254 straipsnio 1 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nutarimu nuspręsta tęsti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-48232-23 pagal BK 255 straipsnio 1 d. ir panaikinti 2022 m. gruodžio 19 d. nutarimą pripažinti G. P. nukentėjusiuoju (1 t., 21 – 24 b. l.). Nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 254 straipsnio 1 dalyje, tik tada A. P. byloje buvo apklaustas kaip liudytojas (1 t., 97 – 100 b. l.). Iš minėto A. P. parodymų matyti, kad apie tėvo ginklus jis žinojo, tėvas ne kartą jam yra siūlęs ginklus persirašyti savo vardu, taip pat tėvas yra siūlęs ginklus atiduoti.

Teismas, išanalizavęs ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, jos patikimumą, konstatuoja, kad nagrinėjimu atveju, G. P. pateikta versija, jog ginklą iš jo pavogė sūnus nei pasitvirtino, nei buvo paneigta. Nėra pagrindo konstatuoti, kad G. P. suvokė, jog teigdamas, kad ginklą iš jo pavogė sūnus, duoda tikrovės neatitinkančius parodymus. Teismas pažymi ir tai, kad vien ta aplinkybė, kad asmuo, šiuo atveju G. P., pranešė apie nusikalstamą veiką ir pranešimo pagrindu pradėjus ikiteisminį tyrimą jis vėliau buvo nutrauktas, byloje nesant kitų įrodymų, jog asmens, šiuo atveju G. P., pateikta informacija akivaizdžiai neatitinka tikrovės, nesudaro pagrindo priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.

BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001). Nacionalinėje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, 2K-496-746/2015).

Teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, t. y. visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad G. P., ikiteisminio tyrimo metu pasirašytinai įspėto dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodytos aplinkybės yra akivaizdžiai melagingos ir neatitinkančios tikrovės. Byloje nebuvo nustatyta, kad G. P., pateikdamas aplinkybes apie dingusį ginklą ikiteisminio tyrimo subjektams, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, jog nurodo tikrovės neatitinkančius faktus ir norėjo taip veikti, todėl G. P. dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

Kaltinamojo G. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių išnagrinėjus baudžiamąją bylą nenustatyta.

Dėl kaltinamajam skirtinos bausmės

Skirdamas kaltinamajam bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais BK 54 straipsnyje nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, t. y., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamojo asmenybę.

G. P. padarė vieną neatsargų baudžiamąjį nusižengimą (BK 255 straipsnio 1 dalis). Praeityje G. P. teistas nebuvo, tačiau jo atžvilgiu du kartus buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, kurie buvo nutraukti: 2016 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos ir galimai padarytos nusikalstamos veikos buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę; 2019 m. spalio 21 d. ikiteisminis tyrimas dėl BK 284 straipsnyje numatytos ir galimai padarytos nusikalstamos veikos buvo nutrauktas, susitaikius su nukentėjusiuoju (1 t., 113 – 115 b. l.). Administracinių nusižengimų registro išraše nurodyti duomenys patvirtina, kad G. P. per pastarųjų trejų metų laikotarpį administracine tvarka baustas nebuvo (1 t., 119 b. l.). G. P. yra (duomenys neskelbtini), dirbantis ir gaunantis nuolatines pajamas, išlaikytinų asmenų neturi. Duomenų apie kaltinamojo priklausomybės ligų gydymąsi ar psichikos ligų gydymąsi byloje nėra.

BK 255 straipsnio 1 dalies sankcija numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo bei arešto bausmes.

Parinkdamas bausmės rūšį teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti G. P., kaip dirbančiam ir pirmą kartą teisiamam asmeniui, paskyrus padaryto baudžiamojo nusižengimo sankcijoje numatytą baudos bausmę, kurios dydis nustatytinas pagal BK 61 straipsnio nuostatas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme gauti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pranešimai ir pažymos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų priteisimo:

- 2024 m. birželio 18 d. gauta pirminė pažyma dėl 243,75 eurų išlaidų už teisinę pagalbą kaltinamajam G. P. (2 t., 7 – 12 b. l.).

- 2024 m. birželio 20 d. gauta patikslinta pažyma dėl 327,08 eurų išlaidų už teisinę pagalbą kaltinamajam G. P.;

- 2024 m. rugsėjo 5 d. gauta patikslinta pažyma dėl 360,41 eurų išlaidų už teisinę pagalbą kaltinamajam G. P..

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir siekiant užtikrinti tinkamą G. P. teisių ir teisėtų interesų gynimą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi pripažino gynėjo dalyvavimą būtinu ir kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (1 t., 174 – 176 b. l.). Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. birželio 6 d. gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pranešimas, kuriame nurodyta, kad kaltinamąjį G. P. ginti parinktas advokatas S. Chiminas (2 t., 1 – 2 b. l.). Teisme 2024 m. birželio 17 d. gautas advokato S. Chimino orderis ginti G. P. (2 t., 6 b. l.). Teismas 2024 m. rugsėjo 3 d. protokoline nutartimi paskyrė kaltinamojo G. P. gynėju advokatą S. Chiminą.

Šioje byloje, sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš kaltininko, atsižvelgtina į tai, kad G. P. savo iniciatyva gynėjo nesirinko, teismas pripažino gynėjo dalyvavimą būtinu. Nors teismas nustatė, kad šiuo metu G. P. oficialiai yra dirbantis ir gaunantis nuolatines pajamas, tačiau, kaip jau buvo minėta, savanoriškai gynėjo advokato kaltininkas nepasirinko, gynėjas advokatas jam buvo paskirtas remiantis privalomuoju įstatymo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo ir protingumo principus bei nepagrįstai apsunkintų kaltininko padėtį, dėl to prašymas dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš G. P. dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą teisme netenkintinas.

Dėl kardomosios priemonės ir kitų klausimų

G. P. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., 133 – 134 b. l.) – paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, jam įsiteisėjus naikintina.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas nebuvo.

Proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 – 305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

G. P. (G. P.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 255 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 25 MGL (1 250 eurų) dydžio baudą.

G. P. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti, jam įsiteisėjus, panaikinti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš G. P..

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.