Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Menesa“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-731-169/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Menesa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grūstė“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Menesa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Grūstė“ prašydama: 1) įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir išgabenti iš jo daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginį; 2) priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2016 m. kovo 24 d. su atsakove sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria (taip pat ir vėlesniais jos pakeitimais) susitarė, kad ieškovė išnuomoja atsakovei ir perduoda laikinai valdyti bei naudoti pastato pirmo aukšto patalpas (apie 394,97 m² ploto). Minėtos nuomos sutarties 1 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad išnuomojamos patalpos bus naudojamos šiai paskirčiai: „mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas“.

Ieškovė nurodė, kad 1998 m. lapkričio 23 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir vėlesnių šios sutarties pakeitimų pagrindu valdo ir naudoja žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Ieškovė pažymėjo, jog šiuo metu stovėjimo aikštelėje atsakovė yra pasistačiusi kilnojamąjį daiktą, daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginį, kuris užima tam tikrą žemės sklypo ploto dalį. Ieškovė, kaip teisėta žemės sklypo valdytoja, valdymo ir naudojimo teisių į žemės sklypo dalį atsakovei nėra perdavusi, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė žemės sklypo dalį, esančią po taromatu, valdo ir naudoja neturėdama tam jokio teisinio pagrindo. Ieškovė ir atsakovė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi nesusitarė dėl žemės sklypo dalies subnuomos; žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o prie juridinių faktų nurodytas vienintelis įrašas, kad ieškovė yra sudariusi nuomos sutartį dėl žemės sklypo, jokių įrašų apie subnuomos sutartis, servitutus ar ieškovės teisės valdyti ir naudoti žemės sklypą suvaržymus nėra. Ieškovė akcentavo, jog tai yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė, pasistatydama taromatą žemės sklype, pažeidžia nuomos sutarties nuostatas, nes vienintelio egzistuojančio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės pagrindu atsakovei buvo suteikta teisė valdyti ir naudoti patalpas, o ne žemės sklypą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė prašo teismo įpareigoti atsakovę išgabenti iš ieškovės valdomo sklypo daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginį.

Atsakovė UAB „Grūstė“, atsiliepdama į ieškinį, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuomininkas turi pareigą savo sąskaita atlikti ne tik patalpų, bet ir teritorijos aplink patalpas ūkinę priežiūrą, proporcingai nuomojamų patalpų daliai; sutarties 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuomininkas yra visiškai atsakingas už darbų saugą patalpose ir teritorijoje aplink jas. Atsakovės teigimu, šios sutarties nuostatos leidžia teigti, kad nuomininkė šią teritoriją visą sutarties laikotarpį naudoja ir disponuoja kaip savo; jog savo veiklą nuomininkė vykdo ne tik patalpų viduje, dalis veiklos susijusi ir su atitinkamų veiksmų atlikimu teritorijoje aplink patalpas. Atsakovė pabrėžė, kad minėta sutartimi buvo numatyta, kad nuomotojas turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galimai trukdysiančių nuomininkui, jo darbuotojams, pirkėjams naudotis patalpomis, automobilių stovėjimo aikštele bei privažiavimais prie nuomojamų patalpų ir kitomis jų prieigomis, įskaitant ir pakrovimo – iškrovimo darbams atlikti visą nuomos laikotarpį. Atsakovės teigimu, ieškovė, įgyvendindama savo nuosavybės teisę, sudarydama sutartį su atsakove ir jai suteikdama teisę naudotis stovėjimo aikštele ir gaudama už tai turtinės naudos, nepagrįstai teigia, kad nėra jokių sutarčių pagrindu atsakovei perdavusi valdymo ir naudojimo teisių į žemės sklypą ir kad atsakovė žemės sklypo dalį, esančią po taromatu, naudoja neturėdama tam jokio teisinio pagrindo.

Atsakovė pažymėjo, jog niekada nekvestionavo ieškovės teisių ir nuosavybės, tačiau nesutinka su ieškovės argumentais, jog, pastačius taromatą, yra pažeidžiamos ieškovės teisės. Atsakovė nurodė, kad galimybė priduoti „užstatinę“ tarą yra reikšminga jos klientams, kurie to pageidauja, ir tiesiogiai susijusi su atsakovės veikla (taromato statymas yra būtinas veiksmas prekybininkui ir yra tiesiogiai susijęs su atsakovės vykdoma veikla – prekyba). Klientai turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį turėti galimybę, atvykdami apsipirkti į atsakovės parduotuvę, priduoti ir „užstatinę“ tarą, kas laikytina svarbiu veiksniu klientų nuomonės apie atsakovę formavimui. Atsakovė nurodė, jog tariamas ieškovės teisių pažeidimas laikytinas nepagrįstu ir deklaratyviu, todėl vertintinas kritiškai. Ieškovė nenurodė, kokias jos teises pažeidė atsakovė, pastatydama taromatą jos naudojamoje stovėjimo aikštelėje.

Atsakovė akcentavo, kad nevykdo jokios veiklos, kuri prieštarautų galiojantiems teisės aktams, neatlieka jokių veiksmų, kuriems būtų reikalingi atitinkami institucijų leidimai, nepažeidžia viešosios tvarkos, neatlieka kitokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos ieškovės teisės, bloginama patalpų būklė, niokojama teritorija ir pan. Atsakovė nurodė, kad taromato įrengimui statybos leidimas nereikalingas; taromatas buvo pastatytas stovėjimo aikštelėje, kurią atsakovė naudoja ir kuria rūpinasi Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu. Aikštele galima naudotis pagal paskirtį, todėl ieškovės teiginiai apie tariamai pažeistas teises yra visiškai nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovės UAB „Menesa“ ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog ta aplinkybė, kad šalys nebuvo sudariusios žemės sklypo dalies, kurioje yra automobilių stovėjimo aikštelė, subnuomos sutarties, nereiškia, kad atsakovė, nesant tam teisinio pagrindo, savavališkai pasistatė taromatą ant ieškovės valdomos žemės sklypo dalies. Teismas sprendė, kad Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalykas yra negyvenamosios patalpos, tačiau neatsiejama šios sutarties dalis yra ir ginčo objektas – automobilių stovėjimo aikštelė, kurios naudojimosi paskirtis sutartyje nebuvo aiškiai reglamentuota. Teismas konstatavo, jog nesant sutartyje apibrėžtam automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo būdui, kitiems apribojimams, išskyrus draudimą plėsti aikštelės plotą, atsakovei buvo suteikta teisė savo nuožiūra naudoti šią aikštelę iki nuomos sutarties galiojimo pabaigos.

Teismas pažymėjo, kad taromatas laikytinas neatsiejama atsakovės pagrindinės veiklos vykdymo dalis, be to, yra laikinas kilnojamasis daiktas, laisvai perkeliamas iš vienos vietos į kitą, todėl pasibaigus Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai ar jos galiojimo laikotarpiu gali būti laisvai perkeliamas į kitą automobilių stovėjimo aikštelės vietą. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovė, kaip teisėta žemės sklypo, kuriame yra automobilių stovėjimo aikštelė, valdytoja, neįrodė negatoriniui ieškiniui būtinos sąlygos, t. y. teisių pažeidimo į jos valdomą žemės sklypo dalį, ant kurios stovi taromatas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovė (apeliantė) UAB „Menesa“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir iš atsakovės UAB „Grūstė“ ieškovės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė negatoriniui ieškiniu būtinos sąlygos, t. y. jos teisės valdyti ir naudoti žemės sklypą pažeidimo. Atsakovė, pastačiusi automobilių stovėjimo aikštelėje taromatą, apribojo ieškovės teisę valdyti ir naudoti žemės sklypą, kadangi patalpų nuomos sutartis jai nenumatė galimybės naudoti automobilių stovėjimo aikštelės savo nuožiūra. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nuostatoje, kuria įtvirtintas automobilių stovėjimo aikštelės naudotojų ratas, nėra nurodyta pačios atsakovės, todėl yra klaidinga, remiantis šia sutarties nuostata, daryti išvadą, kad ji suteikia teisę atsakovei be apribojimų naudotis automobilių stovėjimo aikštele (patalpų nuomos sutartimi atsakovei, kaip juridiniam asmeniui, nebuvo suteikta teisė naudotis automobilių stovėjimo aikštele, o taromatą atsakovė pastatė kaip juridinis asmuo). Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nuostatas, be pagrindo išplėtė sutartyje numatytų atsakovės teisių apimtį, o tai yra savarankiškas pagrindas pripažinti skundžiamą sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu.

Ieškovė (apeliantė), kaip teisėta žemės sklypo valdytoja ir naudotoja, turėtų turėti teisę visą žemės sklypą, įskaitant ir jame esančią automobilių stovėjimo aikštelę, valdyti savo nuožiūra. Tokia ieškovės (apeliantės) teisė neturėtų būti ribojama ir priklausoma nuo atsakovės valios. Atsakovė buvo prašyta išgabenti taromatą iš automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau tą padaryti ji nesutiko, tad atsakovė nėra linkusi bendradarbiauti ir įgyvendinti ieškovės prašymus. Skundžiamu sprendimu nusprendus, kad nėra pagrindo atsakovę įpareigoti pašalinti taromatą, ieškovei (apeliantei) yra neproporcingai apribojami jos teisėti interesai.

Skundžiamu sprendimu teismui patvirtinus, kad atsakovė pastatė taromatą teisėtai, sukuriama tokia situacija, kai ieškovė (apeliantė) savo veiksmais negali užtikrinti teisėto žemės sklypo valdymo; negali užtikrinti, kad atsakovė savo veiksmais nepažeis kitų asmenų, kurie taip pat nuomojasi patalpas, interesų.

Pareiga surinkti daugkartines ir vienkartines pakuotes yra numatyta atsakovei, o sprendime teismas taip suformulavo argumentus, kad esą ieškovė (apeliantė) turi pareigą užtikrinti atsakovei tokias sąlygas, kad ji galėtų tinkamai įgyvendinti jai kylančias pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – PPATĮ). Teismas neįvertino į bylą pateiktų įrodymų (apie kitokio tipo taromatus, kurie gali būti įrengti parduotuvės prekybos salėje) ir suformavo klaidingą išvadą dėl atsakovės galimybės įgyvendinti PPATĮ numatytą pareigą dėl daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo, nors atsakovė jai numatytą pareigą gali įgyvendinti ir visiškai neribodama ieškovės (apeliantės) teisės naudoti ir valdyti žemės sklypą.

Atsakovė UAB „Grūstė“, atsiliepdama į apeliacinį skundą, prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, teisingai aiškino sutartį ir tinkamai įvertino pateiktus įrodymus, todėl priėmė teisingą sprendimą. Pažymėjo, kad ieškovės (apeliantės) aiškinimas, kas turi teisę naudotis aikštele, apsiriboja pažodiniu Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties vertinimu ir prieštarauja protingumo principams. Apeliaciniame skunde deklaratyviai pateikiama informacija, niekuo nesusijusi su tariamai pažeidžiamomis ieškovės (apeliantės) teisėmis, bei tariamai pažeidžiamas trečiųjų asmenų teises. Atsakovė akcentavo, jog teorinė galimybė pastatyti taromatą patalpų viduje nepaneigia atsakovės teisės taromatą pastatyti automobilių stovėjimo aikštelėje, kurią atsakovė teisėtai naudoja ir prižiūri.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės (apeliantės) UAB „Menesa“ ieškinys buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (apeliantė) UAB „Menesa“ 1998 m. lapkričio 23 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (su papildomais 2004 m. birželio 28 d. ir 2016 m. birželio 14 d. susitarimais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu 99 metams išsinuomojo 0,1756 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį Lietuvos valstybei. 2016 m. vasario 5 d. turto pardavimo be varžytynių akto pagrindu ieškovė (apeliantė) įsigijo 1145,88 m² ploto pastatą – parduotuvę, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Dalį (394,97 m²) šio pastato 2016 m. kovo 24 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. balandžio 21 d. sutarties pakeitimais) pagrindu dešimčiai metų išnuomojo atsakovei UAB „Grūstė“.

Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nuomotojas patvirtina bei garantuoja, kad nuomininko darbuotojai ir pirkėjai galės be jokių kliudymų ar trukdymų iš nuomotojo pusės, ar bet kokio kito asmens, veikiančio nuomotojo vardu, jo reikalavimu ar nurodymu, naudotis patalpomis, automobilių stovėjimo aikštele bei privažiavimais prie nuomojamų patalpų ar kitomis jų prieigomis, įskaitant ir pakrovimo-iškrovimo darbams atlikti, visą nuomos laikotarpį (ir nuomos termino pratęsimo laikotarpiu) – 365 (366) dienas per metus, 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą. Sutarties 5 straipsnio 3 dalyje šalys susitarė, jog nuomininkas privalo savo sąskaita atlikti patalpų ir teritorijos aplink patalpas ūkinę priežiūrą (valyti patalpas, teritoriją, prižiūrėti aplinką, valyti sniegą), proporcingai nuomojamų patalpų daliai. Sutarties 5 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nuomotojas nuomininkui suteikia teisę sutarties galiojimo laikotarpiu savo lėšomis, neprašant atskiro nuomotojo leidimo ar sutikimo, vykdyti patalpų parengimo ar pritaikymo nuomininko veiklai vykdyti reikalingus patalpų (nesant priestatų ar antstatų prie ir ant patalpų ir pastato), pastato (išorės ir vidaus) ir/ar automobilių stovėjimo aikštelės (nekeičiant jos ploto) rekonstrukcijos ir remonto darbus, jeigu nebus griaunamos pastato laikančiosios kolonos, remonto metu nebus keičiamas pastato aukštis ir užstatymo rodikliai. 2016 m. balandžio 15 d. susitarimo dėl sutarties pakeitimo 1 straipsnyje susitarta, jog nuomotojas taip pat įsipareigoja užtikrinti, kad dėl kitų žemės sklypo naudotojų veiklos nuomininkui, jo klientams, tiekėjams bei kitiems suinteresuotiems asmenims ar jų transportui nebus užkirsta galimybė laisvai naudotis patalpomis, automobilių stovėjimo aikštele, šaligatviais bei privažiavimais prie nuomojamų patalpų ar kitomis jų prieigomis, kaip tai yra numatyta Sutarties 2 straipsnio 2 dalyje.

Atsakovė UAB „Grūstė“, kaip pirmo aukšto patalpos, pastato, esančios adresu (duomenys neskelbtini), valdytoja ir naudotoja, ieškovės (apeliantės) valdomoje (nuomojamoje) žemės sklypo dalyje – automobilių stovėjimo aikštelėje pasistatė kilnojamąjį daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginį – taromatą. 2017 m. spalio 20 d. ieškovė (apeliantė) pateikė atsakovei pretenziją dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatų pažeidimo, kurioje nurodė, jog atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, naudojasi automobilių stovėjimo aikštele savo vykdomai veiklai atlikti; aikštelėje laiko daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginį (taromatą) ir taip pažeidžia jos teises. Atsakovė, neįžvelgusi savo veiksmuose neteisėtų veiksmų, 2017 m. lapkričio 10 d. raštu nesutiko su pateikta pretenzija ir atsisakė išgabenti taromatą iš ieškovės (apeliantės) valdomos žemės sklypo dalies. Ieškovė (apeliantė), manydama, jog kilnojamojo daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginio pastatymas pažeidžia jos teisę į žemės sklypo dalį, esančią po šiuo įrenginiu, pareiškė negatorinį ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnio pagrindu.

Dėl ginčo esmės

Savininko teisė reikšti negatorinį ieškinį įtvirtinta CK 4.98 straipsnyje. Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovė (apeliantė) UAB „Menesa“, kaip žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ilgalaikė nuomininkė, gali naudotis tokiais pačiais daiktinių teisių gynimo būdais kaip ir daikto savininkas, t. y. turi teisę pareikšti negatorinį ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018). Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015).

Nagrinėjamojo byloje ieškovė (apeliantė) prašė teismo įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti žemės sklypą (esantį adresu (duomenys neskelbtini)) – išgabenti iš jo daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginį. Nurodė, jog atsakovė žemės sklypu naudojasi neturėdama teisinio pagrindo, todėl tokiu būdu yra suvaržomos ieškovės, kuriai žemės sklypo nuomos sutartimi įtvirtinta teisė naudotis žemės sklypu, teisės į žemės sklypą. Nagrinėjamu atveju konstatavus neabejotiną ieškovės (apeliantės) teisę naudotis tokiais pačiais daiktinių teisių gynimo būdais kaip ir daikto savininkui, būtina nustatyti ieškovės (apeliantės) teisių pažeidimo faktą.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė žemės sklypu, dėl kurio kilęs ginčas, naudojasi 2016 m. kovo 24 d. sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. balandžio 21 d. sutarties pakeitimais) pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs minėtos sutarties sąlygas, pagrįstai konstatavo, kad ieškovę (apeliantę) ir atsakovę sieja sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai – nuomos sutarties pagrindu atsakovei buvo suteikta teisė naudotis ne tik išsinuomota patalpa, bet ir automobilių stovėjimo aikštele, privažiavimais prie nuomojamų patalpų ar kitomis jų prieigomis. Pagal aptariamos sutarties 2 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas nuomotojas patvirtina bei garantuoja, kad nuomininko darbuotojai ir pirkėjai galės be jokių kliudymų ar trukdymų iš nuomotojo pusės, ar bet kokio kito asmens, veikiančio nuomotojo vardu, jo reikalavimu ar nurodymu, naudotis patalpomis, automobilių stovėjimo aikštele bei privažiavimais prie nuomojamų patalpų ar kitomis jų prieigomis, įskaitant ir pakrovimo-iškrovimo darbams atlikti, visą nuomos laikotarpį. Nuomotojas taip pat įsipareigoja užtikrinti, kad dėl kitų žemės sklypo naudotojų veiklos nuomininkui, jo klientams, tiekėjams bei kitiems suinteresuotiems asmenims ar jų transportui nebus užkirsta galimybė laisvai naudotis patalpomis, automobilių stovėjimo aikštele, šaligatviais bei privažiavimais prie nuomojamų patalpų ar kitomis jų prieigomis (2016 m. balandžio 15 d. susitarimo dėl sutarties pakeitimo 1 straipsnis). Įvertinęs minėtas sutarčių straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovei nuomos sutarties pagrindu buvo suteikta teisė visą nuomos laikotarpį naudotis ne tik išsinuomotomis patalpomis, bet ir automobilių stovėjimo aikštele, kurios naudojimosi paskirtis, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuomos sutartyje nebuvo reglamentuota. Minėtų sutarčių turinys paneigia ieškovės (apeliantės) skunde išdėstytus argumentus, jog Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nuostatoje, kuria įtvirtintas automobilių stovėjimo aikštelės naudotojų ratas, nėra nurodyta pačios atsakovės. Sisteminė nuomos sutarties bei jos pakeitimų analizė leidžia daryti išvadą, kad atsakovei ne tik buvo suteikta teisė be apribojimų naudotis automobilių stovėjimo aikštele, bet ir numatyta pareiga atlikti naudojamos teritorijos ūkinę priežiūrą.

Ieškovė (apeliantė), sutarties pagrindu suteikusi atsakovei teisę naudotis automobilių stovėjimo aikštele, nurodo, jog atsakovė pažeidžia jos teisę į tą žemės sklypo dalį, ant kurios stovi atsakovės pastatytas daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginys. Akcentuoja, jog teismui nusprendus, kad nėra pagrindo atsakovę įpareigoti pašalinti taromatą, ieškovei (apeliantei) yra neproporcingai apribojami jos teisėti interesai, taip pat apribojama galimybė užtikrinti, kad atsakovė savo veiksmais nepažeistų kitų asmenų, kurie taip pat nuomojasi patalpas, interesų. Įvertinęs ieškovės (apeliantės) nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės (apeliantės) teisių pažeidimą ar suvaržymą. Savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas. Šiuo atveju taromatas buvo pastatytas ant atsakovei sutarties pagrindu priskirtos naudotis automobilių stovėjimo aikštelės, todėl ieškovės (apeliantės) teiginiai, jog atsakovė pažeidžia jos teisę (taip pat ir trečiųjų asmenų interesus) į tą žemės sklypo dalį, ant kurios stovi atsakovės pastatytas daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginys, atmestini kaip deklaratyvūs ir neįrodyti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė (apeliantė), pareikšdama negatorinį ieškinį tam, kad būtų apginta nuosavybės teisė, šiuo atveju yra saistoma sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nuostatų. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė naudojasi automobilių stovėjimo aikštelės dalimi, turėdama teisėtą pagrindą; išsinuomotomis patalpomis, taip pat ir žemės sklypo dalimi, naudojasi atlygintinai; o ieškovė (apeliantė), kaip teisėta žemės sklypo, kuriame yra automobilių stovėjimo aikštelė, valdytoja neįrodė jos teisių pažeidimo į valdomą žemės sklypo dalį, kurioje pastatytas daugkartinių ir vienkartinių pakuočių priėmimo įrenginys.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias savininko daiktinių teisių gynimo būdus, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl į bylą pateiktų įrodymų (apie kitokio tipo taromatus, kurie gali būti įrengti parduotuvės prekybos salėje) vertinimo šiuo atveju teisinės reikšmės neturi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog ieškovės (apeliantės) UAB „Menesa“ apeliacinis skundas atmestinas, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl ieškovės (apeliantės) patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovės UAB „Menesa“ apeliacinį skundą atmesti.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.