- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-08
- Bylos Nr.
- 1A-67-581/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00249-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė (pirm.), Donatas Jatužis, Algirdas Gaputis
- Kaltinamasis
- D. P., Panevėžio apygardos prokuratūros
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
- 7.1.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),
išteisintajam D. P., jo gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui ir atstovei pagal įstatymą K. P.,
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajai specialistei Laimai Petravičienei,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo D. P. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Ričardo Juozainio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. P. išteisintas iš kaltinimo, kad jis išžagino nepilnametę D. T., t. y. 2017 m. lapkričio 8 d., laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 20.44 val., parke, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad ji yra nepilnametė ir turi psichikos sutrikimų, turėdamas tikslą ją seksualiai išnaudoti, pasinaudodamas bejėgiška nepilnametės D. T. būkle dėl jos psichikos sutrikimų, dėl kurių ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų prasmės ir dėl to negalėjo jiems pasipriešinti, lytiškai santykiavo su nepilnamete D. T..
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Išteisintasis D. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį – išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu – neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Skunde apeliantas nurodo:
2.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis pažinojo D. T. ir kaltinime nurodytu laiku (2017 m. spalio 8 d.) buvo su ja susitikęs ir lytiškai santykiavo. Viso proceso metu jis nuosekliai parodė, kad 2017 m. spalio 8 d. su nukentėjusiąja D. T. jis nebuvo susitikęs ir lytiškai nesantykiavo. Nurodė, kad D. T. jis nepažįsta, matė tik jos nuotraukas socialiniame tinkle „Facebook“, jame tik vieną kartą su ja bendravo, taip pat vieną kartą matė ją miesto maršrutiniame autobuse. Kai D. T. parašė, kad jį myli, jis pagalvojo, kad kažkas nusprendė papokštauti, todėl užblokavo jos adresą ir daugiau socialiniuose tinkluose su ja nebendravo.
2.2. Teismas nurodė, kad remiasi pačios D. T. parodymais, kuriuose ji nurodė, kad jį (D. P.) pažįsta ir su juo turėjo lytinius santykius. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad D. T. gali sąžiningai klysti, nes ji ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta apie tai, kaip jis atrodo, taip pat jai nebuvo pateiktas jo atpažinimas nei iš fotonuotraukų, nei gyvai. Neatmesta galimybė, kad kitas asmuo, pasinaudojęs tuo, jog D. T., manydama, jog susirašinėja su juo ir tariasi susitikti, jo vardu susirašinėjo su D. T., susitiko ir lytiškai santykiavo. Šią prielaidą patvirtina ir liudytojos N. K. parodymai apie tai, kad ji kontroliavo D. T. susirašinėjimus socialiniuose tinkluose; jog D. T. bendravo su asmeniu, kurio paskyra „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“; paskyra „(duomenys neskelbtini)“ buvo užblokuota, todėl D. T. susirašinėjo su asmeniu, kurio paskyra „(duomenys neskelbtini)“. Jis viso proceso metu nurodė, kad tokios paskyros „(duomenys neskelbtini)“ niekada neturėjo ir iš jos D. T. niekada nerašė. Byloje nėra nustatyta, kam priklauso paskyra „(duomenys neskelbtini)“. Teismo padaryta prielaida, kad minėta paskyra priklauso jam, niekuo nepagrįsta.
2.3. Tai, kad kiti asmenys socialiniuose tinkluose bendravo su D. T., prisistatydami jo vardu, bei tai, kad pati D. T. bendravo su kitais asmenimis, manydama, kad bendrauja su juo, patvirtina teisminio bylos nagrinėjimo metu gauti duomenys.
2.4. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad ir 2017 m. spalio 8 d. ne jis, o kažkoks kitas asmuo, prisistadydamas jo vardu, susirašinėjo su D. T. iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros „(duomenys neskelbtini)“ ir susitarė su ja susitikti, galbūt tas pats asmuo tą vakarą turėjo lytinius santykius su D. T., o ji klaidingai manė, jog bendrauja su juo.
2.5. Teismas nepagrįstai išvadą, jog jis lytiškai santykiavo su D. T., grindžia jo susirašinėjimu su M. V., kur jis pastarajam parašė, jog „pašėrė mergą“, kad jai buvo 17 metų. Tiek jis, tiek M. V. paaiškino, kad jų susirašinėjimai buvo tik pajuokavimas, jie taip dažnai tarpusavyje bendrauja. Teismas neatkreipė dėmesio į visą susirašinėjimo turinį, iš kurio yra aišku, kad jų susirašinėjimas nebuvo susijęs su lytiniu santykiavimu.
3. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras Ričardas Juozainis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. P. pripažinti kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam bausmę; patenkinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Panevėžio miesto savivaldybės atstovės pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodo:
3.1. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji D. T. jos atžvilgiu daromos nusikalstamos veikos metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paprastąja šizofrenija, dėl ko ji, atsižvelgiant į jos psichikos sutrikimą bei su juo susijusį socialinį supratingumą, intelektą, mąstymą bei individualias psichologines ypatybes, negalėjo suprasti su ją atliekamų veiksmų pobūdžio ir aktyviai pasipriešinti išteisintojo veiksmams. Liudytojas K. N. parodė, kad D. T. elgesys skyrėsi nuo kitų merginų. Liudytoja K. S. parodė, kad ją trikdė tai, kad nukentėjusioji viešai visoms rašė apie tai, ką ji veikė su D. P.. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojos N. K. parodymus apie tai, kad dar iki įvykio – 2017 m. birželio mėnesio – apie nukentėjusiosios ligą pasakė išteisintajam. Tai patvirtino pats D. P.. Teismas nenurodė, kodėl atmeta šios liudytojos parodymus, kurie sutapo su išteisintojo D. P. parodymais. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. P. nesuprato ir negalėjo suprasti, kad nukentėjusioji turi psichinę negalią ir padarė subjektyvią D. P. teisinančią išvadą. Dėl to nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jame padarytois išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų nebuvo pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais.
3.2. Teismo nuosprendis buvo surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes nebuvo išspręstas prokuroro prašymas priimti atskirą nutartį liudytojos B. Š. atžvilgiu, kuri, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės apie melagingų parodymų davimą teisme, sąmoningai davė melagingus parodymus. Teismas taip pat nieko nepasisakė dėl prokuroro prašymo priimti atskirą nutartį ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui apie G. G., K. K., A. Č. elgesį, sprendžiant klausimą dėl vaiko minimalios priežiūros priemonių taikymo dėl jų elgesio terorizuojant socialinių ryšių pagalba nukentėjusiają D. T..
2. Teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėjas prašė jų skundą tenkinti, o prokuroro – atmesti, prokuras prašė jo skundą tenkinti, o išteisintojo – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliaciniai skundai atmetami.
6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. P. pagrįstai išteisintas iš kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
7. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus – išteisintojo D. P. parodymus, nukentėjusiosios D. T. parodymus, liudytojų N. K., J. B., M. V., K. N., K. S., V. Š., B. Š., V. R., M. M. parodymus, ekspertų S. S., N. R. parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ekspertizės aktas), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūrų protokolus ir kt., įvertinęs jų visetą, padarė šias išvadas: 1) kaltinime nurodytu laiku – 2017 m. spalio 8 d., D. P. lytiškai santykiavo su nukentėjusiaja D. T.; 2) nukentėjusioji D. T. įvykio metu buvo bejėgiškos būklės dėl psichikos sutrikimų; 3) D. P. nesuprato, jog nukentėjusioji D. T. turi psichikos sutrikimų, todėl jo veikoje nebuvo tyčios pasinaudoti nukentėjusiosios D. T. bejėgiška būkle ir su ja lytiškai santykiauti. Teismas D. P. iš jam pareikšto kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį išteisino ,vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
8. Išteisintasis D. P. apeliaciniame skunde ginčija teismo išvadą, kad kaltinime nurodytu laiku – 2017 m. spalio 8 d. – jis (D. P.) lytiškai santykiavo su D. T., tai neigdamas, bei prašo pakeisti išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, pagrindą – vietoje pirmosios instancijos teismo nustatyto BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nustatyti BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą – neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Prokuroras apeliaciniame skunde ginčija teismo išvadą, kad D. P. nesuprato, jog nukentėjusioji D. T. turi psichikos sutrikimų ir kad jo veikoje nebuvo tyčios pasinaudoti nukentėjusiosios D. T. bejėgiška būkle ir su ja lytiškai santykiauti, teigdamas priešingai, bei prašo D. P. pripažinti kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį.
9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimu, įvertino byloje esančius įrodymus ir, vadovaudamasis jų visuma, padarė pagrįstą bei teisingą išvadą dėl D. P. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimų požymių.
Dėl išteisintojo D. P. skundo
10. Išteisintasis D. P. skunde prašo pakeisti išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, pagrindą, t. y. vietoje BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nustatyti BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą – neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
11. D. P. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis pažinojo D. T., kad 2017 m. spalio 8 d. buvo su ja susitikęs ir lytiškai santykiavo. Nurodo, kad D. T. jis nepažinojo, matė tik jos nuotraukas socialiniame tinkle „Facebook“, kur tik vieną kartą su ja bendravo, taip pat vieną kartą matė ją miesto maršrutiniame autobuse, tačiau su nukentėjusiąja įvykio dieną susitikęs nebuvo ir lytiškai nesantykiavo, o tą galėjo padaryti kitas asmuo, kuris socialiniuose tinkluose bendravo su D. T., prisistatydamas jo (D. P.) vardu.
12. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pirmiau minėtą D. P. versiją motyvuotai atmetė bei konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad D. P. kaltinime nurodytu metu – 2017 m. spalio 8 d., lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja D. T.. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka.
13. Darydamas minėtą išvadą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pačios nukentėjusiosios D. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose ji išsamiai papasakojo apie bendravimą su D. P. – t. y. kad dar iki įvykio (iki 2017 m. kovo 8 d.) jie bendravo, buvo susitikę kovo mėnesį ir vėliau, susirašinėjo žinutėmis; nukentėjusioji išsamiai papasakojo visas įvykio – 2017 m. spalio 8 d., aplinkybes – apie susitikimą su D. P. parke bei turėtus lytinius santykius. Priešingai nei skunde nurodo D. P., jokio pagrindo spręsti, kad nukentėjusioji D. T. galėjo suklysti, jog ji bendravo ir lytiškai santykiavo su D. P., ir manyti, kad ji tai galėjo daryti su kitu asmeniu, nėra. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji pažinojo D. P., nurodė, kad jis gyvena netoliese, su juo bendravo, jautė jam šiltus jausmus ir būtent dėl to kaltinime nurodytu metu ir vietoje su juo lytiškai santykiavo. Pagrindo netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra, nes be to, kad jie buvo aiškūs ir detalūs, juos iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Aplinkybė, kad D. T. nuo kovo mėnesio bendravo su D. P., patvirtino liudytoja N. K., kuri parodė, kad stebėjo D. T. bendravimus su kitais asmenimis socialiniuose tinkluose ir matydavo D. P. bei D. T. susirašinėjimus žinutėmis. Ši liudytoja kategoriškai tvirtino, kad D. T. bendravo būtent su D. P., bendrauti jie pradėjo nuo 2017 metų kovo mėnesio, ji (N. K.) pažinojo D. P., jo senelius, žinojo, kad jie gyvena netoliese. Be to, ši liudytoja nurodė ir tai, kad dar iki įvykio – 2017 m. birželio mėnesio pradžioje, ji buvo nuėjusi pas D. P. į namus, norėjo pasikalbėti su jo tėvais, kad D. P. nebendrautų su D. T., tą kartą ji bendravo su išteisintuoju D. P. – jam grasino dėl nuolatinių kvietimų į pasimatymus. Pats D. P. patvirtino šiuos liudytojos N. K. parodymus, t. y. kad N. K. buvo atėjusi pas jį į namus ir grasino, jog jeigu lys prie D. jam bus blogai (b. l. 116, 3 tomas). Teisėjų kolegijos vertinimu šie įrodymai leidžia tvirtinti, kad D. T. bendravo būtent su D. P., nes priešingu atveju, liudytojai N. K. nebūtų jokio pagrindo eiti pas D. P. į namus ir prašyti, jog pastarasis nebendrautų su D. T., o pastarajam – teisintis dėl bendravimo su D. T.. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad apie bendravimą, turėtus lytinius santykius su D. P. nukentėjusioji D. T. papasakojo ne tik N. K., tačiau ir liudytojai K. S., kuri parodė, kad D. T. socialiniame tinkle „Facebook“ rašydavo apie savo santykius su D. P., papasakojo, jog lytiškai su juo santykiavo. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog D. P. užblokavo D. T. prieigą prie savo paskyros socialiniame tinkle „Facebook“, o nukentėjusioji, negalėdama susisiekti su D. P., pastarojo ieškojo būtent per jį pažinojusius asmenis – K. N., K. S., kas vėlgi, tik patvirtina D. T. parodymus dėl D. P..
14. Priešingai nei skunde nurodo D. P., pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino duomenis, užfiksuotus D. P. ir liudytojo M. V. 2017 m. spalio 8 d. susirašinėjime (2018-01-31 apžiūros protokolas (3 t., b. l. 3-11)). Iš paminėto susirašinėjimo matyti, kad 2017 m. spalio 8 d., laikotarpiu nuo 20.44 val. iki 21.39 val., t. y. iš karto po to, kai pagal nukentėjusiosios D. T. parodymus ji lytiškai santykiavo su D. P., D. P. susirašinėjo su M. V.. Šio susirašinėjimo turinys rodo, kad D. P. pasisakė M. V. apie ką tik turėtus lytinius santykius su mergina; kad jai tai buvo pirmas kartas; nurodė, kad jis yra pavargęs po tos mergos ir kt. Nors D. P. skunde nurodo, kad tiek jis, tiek liudytojas M. V. parodė, kad šis susirašinėjimas buvo tik pajuokavimas, jie taip dažnai tarpusavyje bendrauja, jog jų susirašinėjimo turinys nėra susijęs su turėtais lytiniais santykiais, tačiau tokie D. P. argumentai vertintini tik kaip siekis sušvelninti savo padėtį. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl minėto susirašinėjimo turinio, kurį sugretus su pirmiau aptartais įrodymais, pripažįstama, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje D. P. lytiškai santykiavo su D. T.. Šios išvados nepaneigia kiti D. P. skunde dėstomi argumentai – ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas parodymas atpažinti, nenustatyta, kam priklauso socialinio tinklo „Facebook“ paskyra „(duomenys neskelbtini)“, kad kiti asmenys socialiniuose tinkluose bendravo su D. T. prisistatydami jo vardu.
15. Pirmiau išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą bei teisingą išvadą, jog kaltinime nurodytu metu – 2017 m. spalio 8 d. D. P. lytiškai santykiavo su D. T.. Dėl to D. P. skundas, kuriame jis šią išvadą ginčija, atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
16. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje – veikos aprašyme, yra padarytas rašymo apsirikimas, t. y. suklysta nurodant veikos padarymo mėnesį – vietoje 2017 m. spalio 8 d., neteisingai nurodyta 2017 m. lapkričio 8 d. Akivaizdu, jog tai yra rašymo apsirikimas, nes iš visų bylos duomenų matyti, kad įvykis buvo spalio mėnesį. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo remtasi būtent kaltinamajame akte (3 t., b. l. 50) nurodytu veikos padarymo laiku – 2017 m. spalio 8 d., skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje tiek prie įrodymų aprašymo, jų vertinimo nurodytas veikos padarymo laikas – 2017 m. spalio 8 d., bei teismo apibendrinamosiose išvadose konstatuota, kad D. P. su D. T. lytiškai santykiavo 2017 m. spalio 8 d. Taigi ši nuosprendžio dalis tikslintina, nes nekeičia nuosprendžio esmės.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
9. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog D. P. nesuprato ir negalėjo suprasti, jog nukentėjusioji D. T. turi psichinę negalią, todėl padarė neteisingą išvadą dėl D. P. išteisinimo. Prokuroras teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus: neįvertino liudytojo K. N. parodymų, kad D. T. elgesys skyrėsi nuo kitų merginų; liudytojos K. S. parodymų, kad ją trikdė tai, jog nukentėjusioji viešai visoms rašė apie tai, ką ji veikė su D. P.; nepagrįstai atmetė liudytojos N. K. parodymus, kad dar iki įvykio (2017 m. birželio mėnesį) ji apie nukentėjusiosios D. T. ligą pasakė D. P., kai pats D. P. patvirtino, kad N. K. iki įvykio buvo atėjusi pas jį į namus ir reikalavo, kad jis nedraugautų su D. T., t. y. nukentėjusiąja, kuri turi psichikos sutrikimų; teismas nenurodė, kodėl atmetami liudytojos N. K. parodymai, kurie sutapo su D. P. parodymais. Šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais.
10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog D. P. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 3 dalyje, sudėties, o būtent tyčios pasinaudoti bėjėgiška nukentėjusiosios D. T. būkle ir su ja lytiškai santykiauti, tinkamai, taip, kaip numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įvertino byloje esančių įrodymų visetą – išteisintojo D. P. parodymus, liudytojų N. K., J. B., K. N., K. S. parodymus, ekspertės S. S. parodymus, bylos rašytinę medžiagą, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje bei išsamiai argumentavo išvadą dėl D. P. išteisinimo jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.
11. Prokuroras skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojos N. K. parodymus, kuriuose ji nurodė, jog dar iki įvykio (2017 m. birželio mėnesį) ji buvo atėjusi pas D. P. į namus ir pastarajam pasakė apie nukentėjusiosios D. T. ligą. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad šių liudytojos parodymų nepakanka D. P. kaltei pagrįsti. Iš D. P. parodymų, akistatos protokolo, matyti, kad jis patvirtino tik tai, kad N. K. buvo atėjusi pas jį į namus, tačiau jis neigė, kad N. K. tada jam pasakė apie D. T. sveikatos problemas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje jokių patikimų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog D. P. iš tiesų buvo žinoma apie nukentėjusiosios D. T. psichikos sutrikimus, kad jis tai suprato ir pasinaudodamas tuo lytiškai su ja santykiavo, nėra. Šios išvados nekeičia prokuroro skunde selektyviai dėstomos liudytojų K. N., K. S. parodymų dalys, t. y. kad K. N. parodė, jog D. T. elgesys skyrėsi nuo kitų merginų, o liudytoja K. S. parodė, kad ją trikdė tai, jog nukentėjusioji viešai visoms rašė apie tai, ką ji veikė su D. P., nes kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. P. nežinojo ir nesuprato apie D. T. psichikos sutrikimus yra pagrįsta išsamiu bylos įrodymų, tuo pačiu ir paminėtų liudytojų parodymų, visumos vertinimu.
12. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, darydamas pirmiau minėtą išvadą, išsamiai išanalizavo duomenis, susijusius su D. T. konstatuotu psichikos sutrikimu, jos elgesiu visuomenėje, bendravimu su kitais asmenimis, o būtent: teismo posėdžio metu duotus ekspertės S. S. parodymus, kad D. T. bendravimas, elgesys vertinimo metu buvo adekvatus; nukentėjusiosios mąstymas atitinka tokio amžiaus vaikų mąstymą, atsižvelgiant į jos ribinio intelekto galimybes; nukentėjusiosios tuometinė psichikos būsena netrukdė jai būti adekvačiai santykiuose su kitais; įvertino globos namų „(duomenys neskelbtini)“, Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologės T. G. pateiktą nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos įvertinimo išvadą, kurioje nurodyta, kad D. T. mezga kontaktą su kitais vaikais; į klausimus atsakinėja plačiai, atvirai ir kt.; įvertino liudytojų, bendravusiu su D. T. parodymus – J. B. (D. T. etikos mokytojos) parodymus, kad iš nukentėjusiosios D. T. elgesio, bendravimo ji nepastebėjo požymių, leidžiančių suprasti, kad nukentėjusioji turi psichikos sutrikimų; jos elgesys buvo adekvatus, mokymasis vyko sklandžiai; taip pat jos bendraamžių liudytojų K. N., K. S. parodymus, kad jie, bendraudami su D. T., nežinojo apie jos turimus psichikos sutrikimus, jos elgesyje tokių požymių nepastebėjo; įvertino ir tas aplinkybes, jog D. T. buvo savarankiška – aktyviai naudojosi šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis, bendravo su kitais asmenimis, ieškojo pažinčių, viena išeidavo į gatvę, taip pat tai, kad pati nukentėjusioji rodė iniciatyvą bendrauti ir susitikti su D. P.. Be paminėtų duomenų, teismas atsižvelgė ir į paties D. P. subjektyvų suvokimą apie įvykio aplinkybes, t. y. į tai, kad jam įvykio metu buvo 15 metų.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant byloje jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog D. P. žinojo apie D. T. psichikos ligą bei atsižvelgus į byloje esančius, taip pat aukščiau aptartus ir pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuotus bylos duomenis, sprendžia, kad jų visumos vertinimas, priešingai nei skunde nurodo prokuroras, nesuponuoja išvados, kad D. P. suprato/turėjo suprasti, kad D. T. turi psichikos sutikimą ir tuo pasinaudodamas su ja lytiškia santykiavo. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl D. P. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
14. Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 6 dalies nuostatas: nebuvo išspręstas prokuroro prašymas priimti atskirą nutartį liudytojos B. Š. atžvilgiu, kuri, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės apie melagingų parodymų davimą, teisme, sąmoningai davė melagingus parodymus; taip pat dėl to, kad teismas nieko nepasisakė dėl prokuroro prašymo priimti atskirą nutartį ir pranešti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui apie G. G., K. K., A. Č. elgesį, sprendžiant klausimą dėl vaiko minimalios priežiūros priemonių taikymo dėl jų elgesio terorizuojant socialinių ryšių pagalba nukentėjusiają D. T.. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats prokuroras nustatęs nusikalstamos veikos požymius, privalo tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 169 straipsnio 1 dalis), todėl prokuroro argumentas dėl atskiros nutarites nepriėmimo nėra pagrindas nuosprendį pripažinti nepagrįstu. Taip pat pažymėtina, jog prokuroro nurodytoje normoje – BPK 305 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali būti išdėstytos ir kitos svarbios aplinkybės bei sprendimų argumentai. Taigi, šios normos įgyvendinimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė, t. y. bylą nagrinėjantis teismas savo nuožiūra sprendžia dėl šioje normoje įtvirtintos teisės įgyvendinimo, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Dėl to nėra jokio pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 6 dalies nuostatas.
15. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Išteisintojo D. P. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Ričardo Juozainio apeliacinius skundus atmesti.
Ištaisyti Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje padarytą rašymo apsirikimą – vietoje 2017 m. lapkričio 8 d. nurodyti 2017 m. spalio 8 d.