- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-11
- Bylos Nr.
- e2A-221-407/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00125-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- E. V., J. V.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei SEB bankui
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. V. (E. V.) ir J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal minėtų ieškovų ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai nurodė, kad AB SEB banko (toliau – ir banko, atsakovo) klientais tapo 2002 m., buvo neprofesionalūs investuotojai, savarankiškai sprendimų investuoti nepriimdavo, spręsdavo vadovaudamiesi banko rekomendacijomis. 2010-02-05 bankas el. laišku pateikė pasiūlymą ieškovams investuoti į įvairių valstybių obligacijas (tarp kurių buvo ir Graikijos obligacijos), kadangi suėjo ieškovų turėtų Lenkijos obligacijų išpirkimo terminai. Ieškovas E. V. 2010-04-06, o ieškovė J. V. 2011-03-28 pasirašė vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartis ir vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sandorio patvirtinimus dėl Graikijos vertybinių popierių įsigijimo, kuriais įsigijo bendrai 344 000 Eur nominalios vertės Graikijos obligacijų. Obligacijų išpirkimo terminas numatytas 2012-05-18. Vykdant Graikijos ekonominę reformą 2012 m. kovo mėn. ieškovų turėtos Graikijos obligacijos buvo pakeistos kitais vertybiniais popieriais, sumažinant palūkanų normą ir nukeliant obligacijų išpirkimo terminą. Ieškovai nurodė, kad 2010-04-06 ir 2011-03-28 Graikijos obligacijų pirkimo pardavimo sandoriai sudaryti už reguliuojamos rinkos ribų, nors vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo sutarčių specialiose dalyse ieškovai yra nurodę nesutinkantys, kad tarpininkas, esant poreikiui, ieškovų pavedimus dėl finansinių priemonių vykdytų už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų. Ieškovų teigimu, sudarydamas sandorius už reguliuojamos rinkos ribų, bankas pažeidė vertybinių popierių tvarkymo sutartis bei imperatyvią teisės normą, įtvirtintą Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 24 straipsnio 5 dalį, todėl prieštarauja CK 1.80 straipsniui.Pateiktu ieškiniu ieškovai prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2010-04-06 ir 2011-03-28 vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sandorius ir taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo ieškovams 99 321,09 Eur palūkanų už atsakovo be pagrindo įgytą turtą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Teismas sprendė, jog tai, kad nebuvo gautas ieškovų sutikimas, kaip numato FPRĮ 24 straipsnio 5 dalis, nesudaro pagrindo pripažinti vertybinių popierių įsigijimo sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2015-04-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015; 2015-04-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015), pagal kurią tais atvejais, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimui, teismas neturi pagrindo pripažinti sutartį šiuo pagrindu niekine ir negaliojančia. Nurodė, kad nei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir MiFID), nei FPRĮ nenustato, kad pažeidus tokį reikalavimą sandoris dėl finansinių priemonių pripažintinas negaliojančiu.Teismo vertinimu, ieškovų sutikimo nebuvimas savaime neturėjo jokios įtakos ieškovų interesų pažeidimui. Ieškovai savo interesų pažeidimą iš esmės sieja su tuo, jog Graikijos obligacijos, kurios buvo įsigytos ginčijamais sandoriais, vėliau buvo pakeistos kitomis obligacijomis, o jų pelningumas ir išpirkimo terminas ieškovams nėra priimtini. Graikijos Vyriausybės sprendimas vienas obligacijas pakeisti kitomis įvyko praėjus daugiau nei 2 m. nuo pirminių sandorių sudarymo, todėl šis įvykis yra visiškai nesusijęs su ginčijamų sandorių metu egzistavusiomis aplinkybėmis, t. y. su tuo, kad ieškovai nebuvo išreiškę atitinkamo sutikimo sudarant sandorius. Graikijos Vyriausybės sprendimas keisti obligacijas nebuvo siejamas su jų įsigijimo vieta, nes konvertavimas taikytas visų vertybinių popierių atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti reguliuojamoje rinkoje, daugiašalėje prekybos sistemoje ar už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų. Teismas sprendė, jog nėra priežastinio ryčio tarp pažeidimo ir sutarties artumo. Sprendimą dėl konkrečių vertybinių popierių, įskaitant ir Graikijos obligacijų, įsigijimo ieškovai priėmė savarankiškai, atsižvelgdami į savo lūkesčius, o atsakovas - tarpininkas, kaip tai buvo numatyta su ieškovais sudarytose vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartyse (bendrosios dalies 6.1.1 p.), vykdė kliento pavedimus OMXV, reguliuojamoje rinkoje ar daugiašalės prekybos sistemoje ar už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų geriausiomis klientui sąlygomis.Teismas nustatė, kad ieškovai pasirašė ginčo sandorių patvirtinimus, kuriuose nurodyta, jog prekybos vieta – OTC (over-the-counter), o šis angliškas trumpinys reiškia, jog sandoris yra sudaromas už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų. Ieškovų teiginius, kad šis angliškas trumpinys jiems nebuvo žinomas, teismas vertino kritiškai, pažymėdamas, kad ieškovai investuotojais buvo ilgą laiką (nuo 2002 m.), ilgus metus ėjo atsakingas pareigas draudimo bendrovėje, be to, daugelis kitų ieškovų vardu ir sąskaita sudarytų sandorių, kurie nėra ir nebuvo ginčijami, buvo sudaryti už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų. Teismas pažymėjo, kad esmės visi vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sandoriai sudaryti remiantis ieškovų prašymais dėl pavedimų atlikimo, t. y. pirminę valią ieškovai dėl konkrečių vertybinių popierių įsigijimo ar pardavimo išreiškė dar iki atitinkamo sandorio sudarymo, o vėliau ji papildomai patvirtinama, pasirašant minėtus dokumentus. Šie ieškovų pavedimai, teismo nuomone, gali būti vertinami ir kaip ieškovų sutikimai atlikti pavedimus už reguliuojamos rinkos ribų, kadangi be jų atsakovas nebūtų galėjęs sudaryti ieškovų vardu ginčijamų sandorių. Be to, ieškovai per banko el. bankininkystę dažnai prisijungdavo prie prekybos vertybiniais popieriais sistemos, kurioje galima stebėti konkrečių klientų turimų vertybinių popierių kainą, pokyčių dinamiką, taip pat fiksuojama informacija, susijusi su konkrečiais vertybinių popierių įvykiais, taip pat informacija, ar buvo sudarytas užbiržinis sandoris. Teismas pažymėjo, jog prisijungimo suvestinių informacija rodo, kad ieškovai aktyviai sekė informaciją, susijusią su jų turimais vertybiniais popieriais, t. y. ieškovams buvo žinoma, kad yra sudaryti sandoriai (ginčijami sandoriai) už reguliuojamos rinkos ribų, tačiau ieškovai dėl to nereiškė jokių pretenzijų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad tiek aktyvūs ieškovų veiksmai (jų pasirašyti vertybinių popierių pirkimo-pardavimo patvirtinimai, naujų sandorių sudarymas ir kitos aplinkybės), tiek ir pasyvus jų elgesys (jokių pretenzijų atsakovui ilgą laiką nereiškimas), sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog ieškovai iš esmės ratifikavo atsakovo jų vardu ir sąskaita sudarytus Graikijos vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sandorius. Teismas sprendė, kad banko ieškovams teikiamos paslaugos apėmė tik pavedimų vykdymą klientų sąskaita, banko oficialiai ieškovams pateiktuose atsakymuose nėra jokių duomenų apie tai, kad bankas rekomendavo ieškovams įsigyti konkrečius vertybinius popierius ar turimus parduoti. Tai, kad jog bankas ieškovams teikė ne investicijų rekomendacijas, o paslaugas, susijusias su pavedimų vykdymu klientų sąskaita, patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovai užpildė tik finansinių priemonių tinkamumo anketas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo pateikimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas netinkamai taikė FPRĮ 24 straipsnio 5 dalį ir CK 1.80 straipsnį. Bankas nebuvo gavęs išankstinio kliento sutikimo sudaryti Graikijos obligacijų pirkimo pardavimo sandorius už reguliuojamos rinkos ribų, priešingai – bankas buvo gavęs klientų nesutikimą tokių sandorių sudarymui, ir tyčia jo nepaisė, sąmoningai pažeisdamas įstatymo imperatyvą. Ieškovai, žinodami, kad banko parduodami vertybiniai popieriai bus perkami už reguliuojamos rinkos ribų, niekada tokių sandorių nebūtų sudarę. Tokie sandoriai, kurie sudaryti prieš ieškovų valią ir pažeidžiant imperatyvias teisės normas, turi būti pripažinti negaliojančiais. Teismas vadovavosi teismų praktika, kuri šiuo atveju negali būti taikoma dėl to, kad iš esmės skiriasi imperatyvių normų reguliuojama sritis ir bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Be to, teismo sprendimas prieštarauja naujausiai kasacinio teismo praktikai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-06 nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-421/2016.Teismas visiškai ignoravo faktą, kad ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai. Ieškovai neprivalėjo žinoti angliško termino ,,OTC“ (over-the-counter) reikšmės. Šioje byloje keliami klausimai neabejotinai buvo susiję su valstybės viešuoju interesu apsaugoti visus neprofesionalius investuotojus bei užtikrinti įstatymo imperatyvų laikymąsi, o ne jų taikymą priklausomai nuo finansų įstaigos valios. Teismo motyvai, jog sandorių negalima pripažinti negaliojančiais dėl to, jog bankas jau ne pirmą kartą ir ne vieną kartą yra pažeidęs įstatymo imperatyvą ir yra sudaręs kitų sandorių už reguliuojamos rinkos ribų be ieškovų sutikimo, yra nelogiški ir prieštarauja pamatiniam teisės principui, jog iš neteisės teisė negali kilti. FPRĮ 24 straipsnio 5 dalies (atitinkamai ir MiFID 21 straipsnio 3 dalies 2 punkto) pažeidimas sukelia didesnę riziką investuotojams, ko ieškovai išimtinai ir siekė išvengti prašydami banko pateikti tik saugias investavimo rekomendacijas. Net banko atstovas pripažino, jog sandorio, sudaryto už reguliuojamos rinkos ribų, negavus aiškaus išankstinio investuotojo sutikimo, pasekmė yra padidėjusi rizika, o reguliuojamoji rinka ir nereguliuojamoji rinka iš esmės yra dvi skirtingo rizikingumo laipsnio rizikos. Apie tai, jog sandoriai, sudaryti už reguliuojamos rinkos ribų, yra rizikingesni lyginant su sandoriais, sudarytais reguliuojamoje rinkoje, informavo ir AB DNB banko finansų konsultantė.Ieškovai niekada nepatvirtino sandorių, sudarytų už reguliuojamos rinkos ribų. Nežinodami, jog sandoris sudarytas už reguliuojamos rinkos ribų, ieškovai negalėjo išreikšti pritarimo tokiam sandoriui. Ieškovų asmeninės savybės, pareigos ar dirbtas darbas, negali turėti įtakos neprofesionaliems investuotojams taikomai apsaugai. Tai, kad ieškovai prisijungė prie el. bankininkystės, įrodo tik tai, kad jie prisijungė prie el. bankininkystės. Tai neįrodo ir negali įrodyti nebūtų aplinkybių, t. y., kad jie prisijungę prie banko internetinės bankininkystės įgijo profesionalių investuotojų žinių, kvalifikacijos, ar kad patys priėmė sprendimą, nepasitarę su banko paskirta asmenine finansų patarėja, kuri ne tik pasiūlė pirkti nurodytus vertybinius popierius, bet ir užpildė visus banko pavedimus juos nupirkti.Teismas referuoja į vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo sutarčių bendrosios dalies 6.1.1. punktus, kurie laikomi standartinėmis sutarties sąlygomis, nutylėdamas specialiosios dalies sąlygą, kuria ieškovai išreiškė nesutikimą dėl sandorių sudarymo už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų. Teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą priimdamas sprendimą, kuris grindžiamas įrodymais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje, t. y. konstatavo, jog ieškovė J. V. pateikė bankui prašymus ir nurodymus pirkti Graikijos obligacijas, nors tokių duomenų į bylą nebuvo pateikta. Aplinkybės dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo nėra susijusios su šio ginčo dalyku, todėl teismas, jas analizuodamas, peržengė ieškinio ribas. Be to, priešingai nei sprendė teismas, bankas ieškovams teikė investavimo rekomendacijas, ką pagrindžia ieškovų susirašinėjimas su banko darbuotojais.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Ieškovai savo valią įsigyti Graikijos obligacijas išreiškė du kartus: teikiant pavedimus, kuriuos bankas įvykdė, ir pasirašant patvirtinimus apie įvykdytus sandorius. Be to, aplinkybė, kad sandoriai dėl Graikijos obligacijų įsigijimo buvo sudaryti už reguliuojamos rinkos ribų, ieškovams buvo žinoma ir 2012 m., kai bankas ieškovams pateikė vertybinių popierių sąskaitų išrašus, kuriuose aiškiai pažymėta, kad šie sandoriai yra užbiržiniai. Ieškovai remiasi formalaus pobūdžio pažeidimu tam, kad galėtų susigrąžinti 100 proc. investuotų lėšų sumos. Pagal kasacinio teismo praktiką, vien formalus imperatyvios teisės normos pažeidimas nesuponuoja sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015). FPRĮ 24 straipsnio 5 dalies pažeidimas gali suponuoti finansines paslaugas teikiančio subjekto administracinės atsakomybės taikymą. Graikijos Vyriausybės sprendimas vienas obligacijas pakeisti kitomis įvyko praėjus daugiau nei 2 m. nuo pirminių sandorių sudarymo, t. y. šis įvykis yra visiškai nesusijęs su ginčijamų sandorių metu egzistavusiomis aplinkybėmis, tame tarpe ir su tuo, jog ieškovai nebuvo išreiškę atitinkamo sutikimo sudarant sandorius. Kaip išaiškino Lietuvos bankas, Graikijos Vyriausybės sprendimas keisti obligacijas nebuvo siejamas su jų įsigijimo vieta. Nepriklausomai nuo vertybinių popierių įsigijimo vietos ir nepriklausomai nuo to, ar ieškovai būtų žinoję, kokia yra jų įsigyjamų vertybinių popierių vieta (reguliuojama rinka ar ne), atitinkami sandoriai vis tiek būtų buvę sudaryti. Ieškovai savo pareikštus reikalavimus sieja su sudarytų sutarčių netinkamu vykdymu, o toks pažeidimas gali reikšti tik civilinės atsakomybės taikymą ir nėra pagrindas pripažinti ginčo sutartis negaliojančias. Tačiau ieškovai ekonominius nuostolius patyrė (jeigu patyrė) ne dėl to, kad sudarant ginčijamus sandorius nebuvo gautas jų sutikimas dėl sandorių sudarymo už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, o dėl visiškai kitų aplinkybių. Ieškovų teiginiai, jog tai, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti už reguliuojamos rinkos ribų, reiškia mažesnę jų interesų apsaugą, yra nepagrįsti. Tokią poziciją ieškovai iš esmės grindžia vien tik AB DNB banko (kurio klientais ieškovai yra) darbuotojos pateiktu išaiškinimu, kuris nėra pagrįstais jokiais objektyviais šaltiniais. Tiek FPRĮ, tiek MiFID numato ir kitas pareigas finansų tarpininkui bei įtvirtinta jo atsakomybės standartus, kurie nepriklauso nuo to, ar vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje ar už reguliuojamos rinkos ribų.Nors ieškovai apeliaciniame skunde dar kartą nurodo, kad el. bankininkyste naudodavosi tik mokėjimams už komunalines paslaugas ir sąskaitų likučiui patikrinti, tačiau prisijungimo suvestinių informacija aiškiai rodo, kad ieškovai aktyviai sekė informaciją, susijusią su jų turimais vertybiniais popieriais.Priešingai nei teigia ieškovai, nėra jokių duomenų apie tai, kad bankas rekomendavo ieškovams įsigyti konkrečius vertybinius popierius ar turimus parduoti. Bankas ieškovams visada teikdavo tik bendro pobūdžio informaciją. Atsakovas niekada neteigė ir neįrodinėjo, kad ieškovai yra profesionalūs investuotojai finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ginčo esmės
Apeliaciniame skunde ieškovai įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino ginčo vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutarčių, kaip prieštaraujančių imperatyviai teisės normai, įtvirtintai FPRĮ 24 straipsnio 5 dalyje (CK 1.80 str.). Šioje teisės normoje nustatyta, kad prieš pradėdama vykdyti kliento pavedimą už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, finansų maklerio įmonė turi gauti aiškų išankstinį kliento sutikimą. Toks sutikimas gali būti bendro pobūdžio arba dėl kiekvieno sandorio atskirai. Byloje nustatyta, kad ieškovai sudarė vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo sutartis, kurių specialiojoje dalyje nurodė, jog nesutinka, kad tarpininkas, esant poreikiui, pavedimus dėl finansinių priemonių, kurios yra įtrauktos į reguliuojamos rinkos ar daugiašalės sistemos sąrašus, pagal pavedimų vykdymo politiką vykdytų už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų (2010-04-06 vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartis, sudaryta tarp ieškovo E. V. ir AB SEB banko; 2011-03-28 vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartis, sudaryta tarp ieškovės J. V. ir AB SEB banko). Remiantis CK 6.187 straipsniu, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ši vertybinių popierių tvarkymo sutarčių specialiojoje dalyje įtvirtinta nuostata turi pirmenybę lyginant ją su šių sutarčių bendrosiomis nuostatomis, kurių 6.1.1 punkte, be kita ko, numatyta, kad tarpininkas turi teisę vykdyti kliento pavedimus už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų. Kita vertus, tą pačią dieną kaip ir vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartys (atitinkamai 2010-04-06 ir 2011-03-28), ieškovų pasirašytuose pirkimo pardavimo sandorių patvirtinimuose nurodyta, kad ieškovai įsigyja vertybinius popierius OTC (over the counter), t. y. už reguliuojamos rinkos ribų. Taigi bylos duomenys apie tai, ar buvo ieškovų sutikimas sudaryti sandorius už reguliuojamos rinkos ribų yra nevienareikšmiai. Ieškovai tam tikra prasme buvo informuoti apie tai, kad sandoriai sudaryti už reguliuojamos rinkos ribų, tačiau kyla klausimas, ar toks informavimas yra tinkamas.Ieškovai nurodo, kad jie yra neprofesionalūs investuotojai, todėl šis angliškas termino trumpinys jiems nebuvo ir neturėjo būti žinomas. Priešingai nei nurodo ieškovai, byloje nėra ginčo, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, tai pripažįsta pats atsakovas. Skundžiamo sprendimo turinys taip pat paneigia ieškovų argumentus, kad teismas pripažino ieškovus profesionaliais investuotojais, nes tokios išvados sprendime nėra padarytos. Tai, kad teismas vertino ieškovų individualias, asmenines savybes, nereiškia, kad jis pripažino, jog ieškovai yra profesionalieji investuotojai.Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-191-196/2015 ir joje nurodyta praktika). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl abiejų CK 1.80 straipsnio sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2016).Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl to, kad nurodyta teisės norma yra imperatyvi, t. y., kad prieš pradėdama vykdyti kliento pavedimą už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, finansų maklerio įmonė turi gauti aiškų išankstinį kliento sutikimą. Tai, kad aiškaus išankstinio klientų (ieškovų) sutikimo nebuvo gauta, ginčo byloje iš esmės taip pat nėra. Esminis klausimas nagrinėjamoje byloje yra tas, ar tokio sutikimo nebuvimas sudaro pagrindą pripažinti sandorius (Graikijos obligacijų pirkimo pardavimo sandorius) negaliojančiais. Spręsdamas dėl FPRĮ 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo nesilaikymo padarinių ginčijamiems vertybinių popierių pirkimo pardavimo sandoriams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nei FRPĮ, nei MiFID nėra nustatyta šio reikalavimo nesilaikymo teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų pozicija, kad FPRĮ 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu reikalavimu gauti aiškų išankstinį klientų sutikimą siekiama užtikrinti investuotojų apsaugą, investuojant už reguliuojamos rinkos ribų. Nagrinėjamu atveju ieškovų teisių pažeidimas, kaip jie patys nurodo ieškinyje, pasireiškė tuo, kad konvertavus įsigytas Graikijos obligacijas į kitas obligacijas, jų vertė yra žymiai mažesnė ir žymiai pailgintas konvertuotų obligacijų išpirkimo terminas. Tačiau kaip nurodyta Lietuvos banko pažymoje, nepriklausomai nuo to, kokioje rinkoje įsigytos obligacijos, jos vis tiek būtų konvertuotos, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Šios išvados ieškovai neginčija.Ieškovai nurodo, kad žinodami, jog ginčo sandoriai bus sudaromi nereguliuojamoje rinkoje, niekada nebūtų sudarę tokių sandorių. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovai sudarinėjo ir daugiau užbiržinių sandorių, pavyzdžiui įsigydami Albanijos, Urainos vertybinių popierių. Ieškovai teigia, kad tik iš kitos bylos duomenų (Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-832-553/2017, kurioje ieškovai yra pareiškė ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo), t. y. 2015 m. sužinojo, kad ginčo sandoriai sudaryti už reguliuojamos rinkos ribų. Tokį teiginį paneigia atsakovams 2012 m. įteiktas sąskaitos išrašas, kurį jie patys pripažįsta gavę 2012 m., ir iš kurio matyti, kad ginčo sandoriai yra užbiržiniai. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai dažnai prisijungdavo prie prekybos vertybiniais popieriais sistemos, kurioje sekė informaciją apie vertybinius popierius (o ne tik prisijungdavo prie el. bankininkystės, kaip nurodo apeliaciniame skunde). Ginčyti šiuos sandorius ieškovai pradėjo tik tada, kai buvo atlikta obligacijų konvertacija, kuri ieškovams yra nepalanki, tačiau kuri būtų buvusi atlikta nepriklausomai nuo to, kokioje rinkoje būtų įsigytos Graikijos obligacijos. Byloje nėra ginčo, kad atsakovai norėjo įsigyti Graikijos obligacijas, kad pirkimo pardavimo sandorius ieškovų sąskaita bankas sudarė esant ieškovų prašymams sudaryti tokius sandorius (nors byloje nėra pateikto ieškovės J. V. prašymo sudaryti tokią sutartį, paties prašymo egzistavimo ieškovai neginčija), patys ieškovai patvirtino tokių sandorių sudarymo faktą. Nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, padarytą vadovaujantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2015-04-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015), kad nėra santykio tarp pažeidimo ir sudarytos sutarties artumo. Kaip minėta, byloje iš esmės nėra ginčo, kad tokio ieškovų sutikimo, kaip įtvirtinta FPRĮ 24 straipsnio 5 dalyje nebuvo gauta, t. y. atsakovas pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą. Tačiau dėl aukščiau nurodytų motyvų, kolegijos vertinimu, toks pažeidimas nėra pagrindas panaikinti sutartį, kaip prieštaraujančią imperatyviai teisės normai. Ginčijamų sutarčių nuostatos imperatyvių reikalavimų nepažeidžia. Kolegijos vertinimu, toks ieškovų pasirinktas teisių gynimo būdas (reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančias ir taikyti restituciją) yra netinkamas. FPRĮ 91 straipsnyje įtvirtintos šio įstatymo pažeidimo pasekmės, kurio 2 punkte nurodyta, kad asmenys, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-832-553/2017 (CPK 179 str. 3 d.), pagal ieškovų ieškinį atsakovui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią ieškovai įrodinėja patyrę dėl sudarytų ginčo sandorių. Ieškovų argumentas, kad teismo sprendimas prieštarauja naujausiai kasacinio teismo praktikai, konkrečiai 2016-05-06 kasacinio teismo nutartyje Nr. e3K-3-253-421/2016 pateiktam išaiškinimui, pagal kurį net ir tuo atveju, kai imperatyvioje įstatymo normoje nėra nurodyta normos nesilaikymo pasekmė, sandoris turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, yra neteisingas. Ši kasacinio teismo nutartis, priešingai nei nurodo ieškovai, nekeičia skundžiamame sprendime pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų. Teismo nutartyje, kuria remiasi ieškovai, buvo sprendžiama savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės sudarytos patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia klausimas, todėl minėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Be to, priešingai nei nurodo ieškovai, joje nebuvo pakeista praktika, pagal kurią, jei pasekmės nėra numatytos pačioje imperatyvioje teisės normoje, tai šalys gali naudoti tokius sutartinius gynybos būdus, kurie šioje situacijoje yra protingi. Minėtoje byloje kasacinis teismas nesivadovavo 2015-04-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 pateiktais išaiškinimais dėl to, kad skirtingos bylų faktinės aplinkybės. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo
Ieškovai apeliaciniame skunde prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, siekiant išaiškinti MiFID įtvirtintas taisykles, susijusias su sandorių sudarymu už reguliuojamos rinkos arba daugiašalės prekybos sistemos ribų be išankstinio kliento sutikimo. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalimi, teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas kyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija byloje netaikė Europos Sąjungos teisės normų ir jai nekilo šių teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, todėl ieškovų prašymo kreiptis į ESTT netenkino.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantai pateikė rašytinius paaiškinimus. Rašytiniuose paaiškinimuose nurodomi nesutikimo su atsakovo atsiliepimu į apeliacinį skundą argumentai, t. y. teikiamas atsiliepimas į atsiliepimą, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo įstatymo leidėjas nenumato (CPK 318 str.). Kita vertus, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama, o pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovai iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus (CPK 323 str.). Atsižvelgiant į tai, ieškovų 2017-04-18 pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.Dėl žodinio bylos nagrinėjimoIeškovai bylą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau ginčas sprendžiamas remiantis rašytiniais bylos įrodymais, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (CPK 322 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 500 Eur advokato išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Toks išlaidų dydis neatitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir bylos sudėtingumo, be to, sprendžiant dėl priteistinų išlaidų dydžio kolegija atsižvelgia į tai, kad atsakovą pirmosios instancijos teisme atstovavo ta pati advokatų kontora. Todėl atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 900 Eur (CPK 98 str.). Šios išlaidos atsakovui iš ieškovų priteisiamos lygiomis dalimis (CK 6.5 str.), iš kiekvieno po 450 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui akcinei bendrovei SEB bankas (juridinio asmens kodas 112021238) iš ieškovų E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 450 Eur (po keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.