Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-16 · Administracinė byla Nr. I-2831-402/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-16
Bylos Nr.
I-2831-402/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00538-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2831-402/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00538-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui D. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 100000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b.l. 4-5).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. jis bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-jame sektoriuje, 8 būryje, 74 brigadoje ir 4 būryje, 4 brigadoje. Nurodė, kad pataisos namuose yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, kurios jo teigimu, yra neatitinkančios teisės aktų ir higienos normų reikalavimų. Žalą kildina dėl netinkamų sąlygų, nes patalpos buvo pastoviai perpildytos ir vienam žmogui atitekdavo ploto apie 2,5 kv.m., patalpose apšvietimas neatitiko normų reikalavimų. Netinkamai įrengti sanitariniai mazgai (prausyklos, dušai, tualetai), jų tiesiog yra per mažai tokiam kiekiui žmonių, be to dažnai vandens nebūdavo. Nuo blokavimo sistemų jam dažnai skaudėjo galvą. Neturėjo galimybės naudotis šaldytuvu, kadangi jame niekad nebūdavo vietos maistui susidėti. Virtuvėje buvo tik viena taburetė, todėl valgyti tekdavo stovint. Mano, kad sąlygos atliekant bausmę buvo nežmoniškos, žeidė žmogaus orumą. Tokios sąlygos sukėlė jam neigiamą poveikį sveikatai, patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b.l. 8-17) paaiškino, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsakovas nėra gavęs pareiškėjo nusiskundimų dėl jam nesudarytų tinkamų sąlygų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, skundo argumentai jo manymu yra nekonkretūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis. Pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (civilinės atsakomybės kilimo sąlygų), todėl neturtinė žala jam negali būti atlyginta. Prašė taikyti senatį dėl reikalavimų dalies, o kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų - atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) netinkamomis sąlygomis, t.y. patalpos buvo pastoviai perpildytos ir vienam žmogui atitekdavo ploto apie 2,5 kv.m., patalpose apšvietimas neatitiko normų reikalavimų, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai (prausyklos, dušai, tualetai), jų tiesiog yra per mažai tokiam kiekiui žmonių, be to dažnai vandens nebūdavo. Nuo blokavimo sistemų jam dažnai skaudėjo galvą. Neturėjo galimybės naudotis šaldytuvu, kadangi jame niekad nebūdavo vietos maistui susidėti. Virtuvėje buvo tik viena taburetė, todėl valgyti tekdavo stovint.

Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį.

Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 straipsnio nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b.l. 14).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje netinkamomis laikymo sąlygomis laikotarpyje nuo 2010-11-01iki 2015-04-24. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti (b.l. 18-21), kad į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją pareiškėjas buvo atvežtas 2011-01-03, iš laisvės atėmimo vietos paleistas 2012-01-24. Antrą kartą pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją buvo atvežtas 2014-05-21, iš laisvės atėmimo vietos paleistas 2015-04-24. Taigi, Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2011-01-03 iki 2012-01-24 ir nuo 2014-05-21 iki 2015-04-24. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu pareiškėjas keletą kartų buvo etapuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių, taip pat į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administraciją. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pradžios, t.y. nuo 2011-01-03, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015-04-20 (b.l. 6).

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-01-03 iki 2012-01-24 taikytinas ieškinio senaties terminas, aplinkybės susijusios su šiuo laikotarpiu teismo nevertintinos, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Taigi sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2014-05-21 iki 2015-04-24.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, patalpose trūko ploto. Iš teismui atsakovo pateiktos pažymos Nr. 77-822 (b.l. 59) matyti, kad 6 būrio 63 brigados 4 patalpos (kur pareiškėjui paskirta 17 lova) plotas yra 55,97 kv.m., joje įrengtos 32 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui atiteko 1,74 kv.m. ploto (55,97:32), 4 būrio 42 brigados 3 patalpos (kur pareiškėjui paskirta 12 lova) plotas yra 52,00 kv.m., joje įrengtos 24 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui atiteko 2,16 kv.m. ploto (52:24).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino patalpos. LR BVK 117 straipsnis numato, kad nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t.

Pažymėtina, kad pareiškėjas bausmę atliko specifinėje Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, Tai matyti iš byloje pateiktos būrio nuteistųjų dienotvarkės (b.l. 38-47). Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku, be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės, kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui, todėl nepakankamas pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas turėjo sąlyginai nedidelį poveikį pareiškėjo teisėms. Atkreiptinas dėmesys, jog ir EŽŽT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nurmagomedov prieš Rusiją yra pažymėjęs, kad ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam retai kada pasitaikydavo galimybė pasigaminti maistą, taip pat kad tekdavo valgyti stovint, šaldytuve nebūdavo vietos, virtuvėlė pataisos namuose yra antisanitarinės.

Sutinkamai su Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, tiek pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, tiek drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui). Kaip matyti, teisės aktai nustato virtuvėlių įrengimą pataisos namų gyvenamosiose patalpose esant techninėms galimybėms, tokių patalpų įrengimas nėra privalomas. Nuteistiesiems pataisos namuose maitinimo paslaugos yra teikiamos pataisos įstaigos valgykloje.

Pataisos įstaigoje maistas gaminamas ir išduodamas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (jo aktualia redakcija) patvirtintomis normomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatomis. Iki 2014 m. liepos 1 d. galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, patvirtinti valgiaraščiai. Šiuo įsakymu buvo patvirtinti valgiaraščiai: 1.1. Valgiaraštis dirbantiems vyrams; 1.2. Valgiaraštis nedirbantiems vyrams; 1.3. Valgiaraštis dirbančioms moterims; 1.4. Valgiaraštis nedirbančioms moterims; 1.5. Valgiaraštis nepilnamečiams; 1.6. Valgiaraštis nėščioms moterims; 1.7. Valgiaraštis krūtimi maitinančioms moterims; 1.8. Valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams); 1.9. Valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams); 1.10. Valgiaraštis dirbančioms moterims (vegetarėms); 1.11. Valgiaraštis nedirbančioms moterims (vegetarėms).

Dėl sanitarinių mazgų (dušų, prausyklų, tualetų) įrengimų byloje pateikta pažyma (b.l. 49) iš kurios matyt, jog dušo ir prausyklos patalpos įrengtos nepažeidžiant higienos normų reikalavimų. Tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausyklomis. Patalpų ventiliavimas savaiminis (per orlaides). Kaip matyti iš jau aukščiau paminėtų byloje pateiktų nuteistųjų dienotvarkės, yra numatytas ir skirtas laikas naudotis dušu. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Teisės aktais nenustatyta kiek sanitarinių mazgų (tualetų) turi būti įrengta atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, ir tai nesudaro pagrindo neturtinei žalai atsirasti.

Taip pat pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl netinkamo apšvietimo patalpose. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas savo teiginiams patvirtinti įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie blogą apšvietimą nepateikė. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai apie sanitarinių patalpų būklę negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Kaip matyti byloje nėra duomenų, kad iš nuteistųjų buvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan., be to, nuteistieji gali naudotis kitais sektoriuje esančiais sanitariniais mazgais. Teismas akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Sanitariniai mazgai, tualetai yra įrengti atskirai nuo miegamųjų patalpų. Dėl netinkamo apšvietimo pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog apšvietimas neatitinka normų reikalavimų, nenurodydamas kitų aplinkybių ir nepateikdamas teismui įrodymų. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje pateikti duomenys (b.l. 31) susiję su pareiškėjo sveikatos bei psichologine būkle, kurie patvirtina, kad dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ar su tuo susijusių sveikatos ir/ar psichologinių problemų, pareiškėjas nesikreipė nei į Sveikatos priežiūros tarnybos, veikiančios laisvės atėmimo vietoje, specialistus, nei į Psichologinės tarnybos specialistus. Pateikti medicininiai dokumentai (b.l. 22-30) nepatvirtina, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo, ar atsirado susirgimai dėl gyvenimo sąlygų pataisos namuose ir esant pataisos namų administracijos kaltei.

Sprendžiant valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą CK 6.271 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio kontekste, kiekvienu konkrečiu atveju privalu nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, nes neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2009-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -372/2009). Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo seka, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien deklaratyvių teiginių apie išgyvenimus atlyginimui nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie Pravieniškių PN administracijos veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str. TĮ 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007).

Iš to darytina išvada, jog atsakovas neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko (ABTĮ 57 str.). Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Teismas taip pat akcentuoja, kad išrašų iš medicininių dokumentų duomenys (b.l. 14-16) taip pat nepatvirtina pareiškėjų nurodytų išgyvenimų, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Natalja Zelionkienė