Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas G. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmestinas

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas prašo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės terminą; paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti ir paskirti atitinkamus įpareigojimus. Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas prašo įvertinti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taip pat įvertinti, kad jis turi priklausomybę.

Dėl bausmės

5. Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

6. Įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio 1 dalyje numatė vienintelę galimą bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo 2 iki 8 metų (vidurkis 5 metai). Taigi, įstatymų leidėjas šią nusikalstamą veiką vertino kaip itin pavojingą. Nagrinėjamoje byloje V. T. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta bausmė, mažesnė nei aptariamo straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis - laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Apeliantas neginčija paskirtos bausmės rūšies (laisvės atėmimo), tačiau ginčija nustatytą jos terminą.

7. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nustatydamas jos terminą, atsižvelgė į nuteistojo V. T. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į tai, kad padarytas baigtas sunkus tyčinis nusikaltimas, susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Teismas įvertino nuteistojo V. T. asmenybę charakterizuojančius duomenis: ne kartą teistas, teistumai nėra išnykę, administracine tvarka baustas, daugiausiai už keleivių važiavimo keleivinėmis kelių transporto priemonėmis tvarkos pažeidimus, dauguma paskirtų baudų nėra sumokėtos. Teismas atsižvelgė, kad V. T. nėra vedęs, nedirba, neregistruotas Užimtumo tarnyboje, be to, duomenų, kad būtų gydytas psichiatrinėse gydymo įstaigose dėl priklausomybės ligų, nėra. Buvo nustatyta viena V. T. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

8. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nuteistasis V. T. iki skundžiamo nuosprendžio buvo teistas trylika kartų, už nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, padarymą baustas 2 kartus: 1) Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, paskirtas areštas 30 parų (po to ši bausmė subendrinta su kitu nuosprendžiu); 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 27 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnį paskirtas areštas 35 parų. Jam skirtos bausmės buvo susijusios su trumpalaikiu areštu, laisvės atėmimo bausmėmis, taip pat V. T. skirta baudos bausmė, tačiau tai nuo naujų nusikalstamų veikų darymo jo nesustabdė. Pažymėtina, kad V. T. su teisėsaugos institucijomis susidūrė dar būdamas nepilnametis (4 t., b. l. 12–26).

9. Administracinių nusižengimų registro išrašo (4 t., b. l. 3-11) duomenys už 3 metus patvirtina, kad nuteistasis baustas administracine tvarka, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, daugiausia už administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad šis faktas nekeičia teismo išvadų, nes nors padaryti administraciniai nusižengimai nėra susiję su narkotinėmis/psichotropinėmis medžiagomis, t. y. jų platinimu, apsvaigimu nuo jų ir kt., administraciniai nusižengimai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus dar kartą parodo, kad V. T. nėra linkęs laikytis įstatymų. Atitinkamai prokuroras atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamos veikos padarymas yra dėsningas V. T. elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo.

10. Apeliantas teigia, kad skirdamas bausmę teismas turėjo atsižvelgti, jog jis turi priklausomybę, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo V. T. argumentu nesutinka. Visų pirma, baudžiamojoje byloje duomenų, kad V. T. būtų gydytas psichiatrinėse gydymo įstaigose dėl priklausomybės ligų, nėra (4 t., b. l. 29–30). Tai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu V. T. parodė, kad jis Priklausomybės ligų centre neįregistruotas, o įsirašyti į metadono programą nepageidauja, nes tai nepadeda (3 t., b. l. 101–104).

11. Antra, pagal teismų praktiką, įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-661/2012). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamas nusikaltimas buvo padarytas neatsitiktinai ir ne nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Bylos duomenimis, kitas nuteistasis – G. Š. baudžiamojo proceso metu parodė, kad pažįsta V. T. (jį vadina ,,V“), jis iš V. T. visada perka narkotines medžiagas (3 t., b. l. 110–128; 4 t., b. l. 192–193), liudytojas R. Š. parodė, kad keletą kartų narkotines medžiagas pirko iš V. T. (2 t., b. l. 5–8; 4 t., b. l. 196–197). Visa tai rodo, kad apeliantas sistemingai pardavinėja narkotines medžiagas, jį, kaip narkotikų pardavėją, žino ir kiti asmenys, be to, pirmesniais nuosprendžiais jam paskirtos švelnesnės bausmės (areštas, baudos bausmės) teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo.

12. Be kita ko, V. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Vis dėlto, įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. T., aptarė aplinkybes, susijusias su šios baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu V. T.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pradedant bylą nagrinėti teisme V. T. neigė savo kaltę, o pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės bei apklausus liudytojus R. Š., A. F., K. M., V. T. sutiko su kaltinimu bei davė parodymus; be to, ikiteisminio tyrimo metu V. T. neigė kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Atitinkamai teismas padarė išvadą, kad V. T. savo nusikalstamą elgesį vertina nekritiškai, kaltę pripažino jau po visų byloje surinktų duomenų ištyrimo, todėl jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka.

13. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia, kai teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 7- 107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlyginti žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018).

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, nustatė, kad pradėjus įrodymų tyrimą ir apklausus nurodytus liudytojus V. T. prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką, tačiau būtina įvertinti tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. T. parodė, kad jis savo kaltės visiškai nepripažįsta, įsigytas narkotines medžiagas perka tik savo vartojimui, jų niekam nepardavinėja (4 t., b. l. 86–88), G. Š. ar kitiems asmenims niekada nepardavė narkotinių medžiagų, jis nėra narkotikų platintojas (3 t., b. l. 101–104). Teisiamajame posėdyje nustačius jo asmenybę ir teismui paklausus, ar jis pripažįsta savo kaltę, V. T. parodė, kad supranta, kuo yra kaltinamas, tačiau savo kaltės nepripažįsta (4 t., b. l. 192). Tik paskutinio teisiamojo posėdžio metu, prieš baigiamąsias kalbas, V. T. nurodė, kad jis pripažįsta savo kaltę (5 t., b. l. 13–14).

15. Taigi, nors išvardytos aplinkybės iš tiesų suteikia pagrindą svarstyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės taikymą V. T., tačiau, kaip nurodyta pirmiau, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir jo nuoširdus gailėjimasis yra sudedamosios aptariamos lengvinančios aplinkybės dalys, kurios atskirai negali egzistuoti. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantas menkino savo atliktus veiksmus, be to, jis parodymų pakeitimo aplinkybę siekė paaiškinti tuo, jog ankstesnio proceso metu jis buvo išsigandęs, dėl ko neprisipažino. Nurodytas aplinkybes siejant su pirmiau aptartais kasacinio teismo formuojamais kriterijais dėl nuoširdaus gailėjimosi nustatymo, darytina išvada, kad V. T. neišgyveno dėl padarytų veiksmų, o priešingai, siekė savo veiksmus pateisinti vadovaudamasis išorinėmis aplinkybėmis, taip iš dalies paneigdamas savo atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo minimas gailėjimasis, teisėjų kolegijos nuomone, yra deklaratyvus, jo nepagrindžia šios bylos medžiaga. Taigi, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nuoširdus nuteistojo gailėjimasis šiuo atveju nėra nustatytas.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios terminas nustatytas mažesnis už vidurkį (5 metai), yra adekvati tiek nuteistojo asmenybei, tiek padarytai nusikalstamai veikai ir tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra per griežta. Paskirtos bausmės termino sumažinimas nagrinėjamu atveju yra nepakankamas daryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ir neužtikrintų bausmės tikslų: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikaltusį asmenį; atimti ar apriboti asmeniu daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegijos manymu, labiau švelninti nuteistajam bausmę nėra pagrindo.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnį

17. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas įtvirtintas BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas iš dalies esant tokioms sąlygoms: asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

18. Skundžiamu nuosprendžiu V. T. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą tik asmeniui, nuteistam už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba nesunkius ar apysunkius nusikaltimus. Šioje dalyje nenumatyta galimybė taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą. Tuo pačiu teisėjų kolegija pastebi, kad nors BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu, atidėti bausmės vykdymą iš dalies už sunkaus nusikaltimo padarymą, nagrinėjamu atveju V. T. padarytas nusikaltimas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, yra numatytas BK XXXVII skyriuje, todėl nėra formalaus pagrindo net iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

19. Nustačius, kad byloje nėra BK 75 straipsnyje numatytų formalių bausmės vykdymo atidėjimo (ar dalinio atidėjimo) sąlygų, kitos aplinkybes, turinčios reikšmės aptariamo instituto taikymui, t. y. ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis), plačiau neaptariamos ir į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įpareigojimų V. T. paskyrimu, nepasisakytina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.