Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G., jo gynėjo advokato Petro Simėno apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką A. G. įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. vasario 6 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 13 d., apie 8 val. 7 min., (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos biuro kelių policijos kuopos vyresniajam patruliui K. P., atliekančiam tarnybines pareigas ir veikiančiam teisėtai įstatymo nustatytose kompetencijos ribose, t. y. siekdamas išvengti sulaikymo, tyčia vieną kartą koja įspyrė vyresniajam patruliui K. P. į kairę ranką, tuo padarydamas kairės plaštakos IV piršto tiesiamojo raumens sausgyslės plyšimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, A. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 13 d., apie 8 val. 7 min., (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą įspirdamas K. P. į kairę ranką, tuo padarydamas kairės plaštakos IV piršto tiesiamojo raumens sausgyslės plyšimą, padarė K. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairės plaštakos IV piršto tiesiamojo raumens sausgyslės plyšimo jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei dešimčiai dienų.

Apeliaciniuose skunduose nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas P. Simėnas prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nuosprendį pakeisti: išteisinti A. G. pagal BK 286 straipsnį, o nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti į BK 139 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tuo atveju, jei minėtas prašymas nebūtų patenkintas, prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nuosprendį paskiriant A. G. už kiekvieną padarytą veiką švelnesnes bausmes ir subendrintą bausmę skirti nesusijusią su laisvės atėmimu.

Skunduose nurodyta, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu A. G. kaltu neprisipažino ir parodė, jog bėgant nuo policijos, įbėgus į kalną, jis nugaroje pajuto aštrų skausmą, sustojo, ir nuo kalno pradėjo ristis kūlversčiais. Pareigūnas K. P., atbėgęs paskui jį į kalną, jam ritantis nuo kalno mėgino sugriebti jam už rūbų. A. G. nuomone, pareigūnas tuo metu ir susižalojo pirštą. Teigia, kad sulaikomas jis policijos pareigūnui nesipriešino, nespyrė, priešingai, jį sulaikę pareigūnai jo atžvilgiu naudojo smurtą, todėl jis, būdamas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, parašė pareiškimą. Tyčios pasipriešinti pareigūnams jis neturėjo, smurto prieš pareigūnus nenaudojo, jiems negrasino, smūgių nesudavė. Advokatas P. Simėnas pažymi, kad A. G. nuomone, jo nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 139 straipsnio 1 dalį, o dėl nusikalstamos veikos pagal BK 286 straipsnį jis turi būti išteisintas.

Skunduose taip pat nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į A. G. sveikatos būklę į tai, kad jis serga epilepsija, yra neįgalus. Teismas neįvertino to, kad jam reikalinga pastovi medikų priežiūra, kad jis pastoviai vartoja medikamentus, kurių įkalinimo vietose sunku gauti. Be to, teismas suklydo nurodydamas, kad jis 2011 m. gruodžio 15 d. teistas už nusikalstamus veiksmus, numatytus Latvijos Respublikos Baudžiamojo kodekso 253 straipsnyje (neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamyba, įsigijimas, laikymas, vežimas, perdavimas), nes jis paskutinį kartą teistas už cigarečių kontrabandą. Atkreipia dėmesį, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, paveikti, kad jis laikytųsi įstatymų, vėl nenusikalstų. Esant išdėstytoms aplinkybėms, A. G. prašo skirti jam bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, nes jam pagal esamą sveikatos būklę bus sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Teigia, kad jis apmąstė savo nusikalstamas veikas, įvertino ir pasmerkė savo veiksmus, ateityje pažada taip nebesielgti.

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo, jo gynėjo skundus atmesti.

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato P. Simėno apeliaciniai skundai atmestini.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo A. G. nusikalstamus veiksmus ir jam paskyrė teisingą bausmę.

Dėl A. G. kaltės padarius BK 286 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas

BK 286 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011).

Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. G., panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui, policijos pareigūnui K. P., ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

A. G. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta nukentėjusiojo K. P. parodymais, liudytojo E. J. parodymais bei kitų teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

Iš nukentėjusiojo K. P. parodymų matyti, kad 2013 m. lapkričio 13 d. jis kartu su vyriausiuoju patruliu E. J. patruliavo kelyje (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) rajono ribos. Kadangi Lietuvoje vykdomas visų Rusijos Federacijos transporto priemonių tikrinimas, jie, pamatę automobilį „Honda“ su Rusijos Federacijos valstybiniais numeriais, nutarė jį patikrinti. Pasivijus minėtą automobilį, jis buvo stabdomas įjungtais švyturėliais, tolimosiomis šviesomis, garsiniu signalu, tačiau vairuotojas nekreipė į tai dėmesio. Privažiavus ir prisigretinus prie automobilio, jo vairuotojas buvo stabdomas stabdymo lazdele, jie pavažiavo truputį į priekį, kad matytųsi, jog tikrai yra uniformuoti policijos pareigūnai. Tuomet automobilio „Honda“ vairuotojas padidino greitį. Šį automobilį jie persekiojo iki piliakalnio, kurį privažiavęs automobilio „Honda“ vairuotojas iš jo iššoko ir ėmė bėgti į kalną, o automobilis nuriedėjo į griovį. Jis (K. P.) priėjęs prie šio automobilio pamatė jo užvedimo spynelėje „visraktį“ ir sušuko automobilį vairavusį asmenį nusivijusiam kolegai E. J., kad jie persekioja nusikalstamą veiką padariusį asmenį. E. J. ir automobilio „Honda“ vairuotojas užbėgo į kalną, po to vyriškis nuo kalno vertėsi kūlversčiais, o jis (K. P.) pribėgęs laukė kalno apačioje, kol vyriškis nusiris. Pastarajam nusiritus, jis (K. P.) pribėgęs šaukė ir rusiškai, ir lietuviškai, kad sustotų, nesipriešintų, perspėjo, kad bus panaudotos visos priemonės, net šaunamasis ginklas. Nors vyriškis nuo kūlversčių buvo apsvaigęs, tačiau vis tiek vengė sulaikymo, stengdamasis ištrūkti, kai jis (K. P.) bandė pastarąjį sugriebti, spyrė koja jam į ranką ir kliudė pirštą. Vyriškis dokumentų neturėjo, prisistatė svetima pavarde. Vedant šį asmenį jau surakintą, jis (K. P.) pajuto, kad jam tirpsta kairė ranka, pamatė, kad pirštas „nukritęs“, nevalingai nulinkęs. Atsakydamas į teisėjos klausimą K. P. paaiškino, kad pirštas jam buvo sužalotas tuomet, kai vyriškis, vengdamas sulaikymo ir norėdamas ištrūkti, spyrė jam koja į kairę ranką (1 t. 129-132 b. l.). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl netikėti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas, policijos pareigūnas E. J.. Jis taip pat patvirtino, kad A. G. vairuojamas automobilis nestojo stabdomas šviesos signalizacija, garsine signalizacija, taip pat prašant sustoti per garsiakalbį, todėl šį automobilį teko persekioti iki piliakalnio, kur pravažiavimo nebebuvo. Patvirtino, kad jis nusivijo A. G. ant piliakalnio, nuo kurio nusiritęs ir stodamasis pastarasis, išgirdęs jo (E. J.) kolegos perspėjimą, kad jis sulaikomas policijos, bandydamas to išvengti, spyrė dešine koja kolegai į kairę ranką, priešinosi mojuodamas rankomis (163-165 b. l.). Nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad K. P. padarytas sužalojimas: kairės plaštakos IV piršto tiesiamojo raumens sausgyslės plyšimas, tikėtina, kad sužalojimas padarytas tiesioginio trauminio poveikio pasekoje kietu buku daiktu, jis galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu. K. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (21 b. l.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl apelianto kaltės padarius BK 286 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. G. aktyviais tyčiniais veiksmais – spirdamas nukentėjusiajam K. P., pasipriešino šiam tarnybines pareigas vykdančiam policijos pareigūnui ir jam nesunkiai sutrikdė sveikatą. Tenkinti apelianto prašymą ir jį dėl veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, išteisinti, o veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 139 straipsnio 1 dalį, nėra teisinio pagrindo. Duomenų, patvirtinančių skundo teiginį, kad policijos pareigūnai A. G. atžvilgiu naudojo smurtą, byloje nėra. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas A. G. parodymus, jog policijos pareigūnas, užbėgęs paskui jį į kalną, jam ritantis nuo kalno, mėgino sugriebti už rūbų, ir tuo metu susižalojo pirštą, pagrįstai vertino kritiškai – šį A. G. teiginį, kaip teisingai pažymėjo teismas, paneigia policijos pareigūnų parodymai, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo.

Dėl A. G. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. G. padarė du nesunkius nusikaltimus (BK 286 straipsnis, 138 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), yra 4 kartus teistas Latvijoje (1 t. 50, 51-58 b. l.), taigi, nusikalto penktą kartą, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, atsižvelgė ir į tai, kad sužalojimą nukentėjusiajam A. G. padarė vienu smūgiu. Kolegija sprendžia, kad įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kitos rūšies bausmės nei terminuotas laisvės atėmimas A. G. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės yra mažesnės negu BK 286 straipsnio ir BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai (šių bausmių vidurkiai – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), taigi, nėra per griežtos. Už abi nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos teisingai.

Nuteistojo gynėjo skundo teiginys, kad teismas suklydo nuosprendyje nurodydamas, jog A. G. 2011 m. gruodžio 15 d. teistas už nusikalstamus veiksmus, numatytus 235 straipsnyje (neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamyba, įsigijimas, laikymas, vežimas, perdavimas), atmetamas kaip nepagrįstas, nes būtent tokie duomenys nurodyti Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktame rašte (1 t. 50 b. l.).

Nors bylos duomenys patvirtina, kad A. G. turi sveikatos problemų – serga epilepsija, yra II grupės invalidas (1 t. 123-124, 161 b. l.), tai, kolegijos nuomone, nėra pagrindas skirti pastarajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis dėl ligos negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės. Kartu pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnį, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymą ir kitus norminius aktus, laisvės atėmimo vietose vykdoma laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūra, todėl A. G. medicininė priežiūra turi būti užtikrinta ir jam atliekant nuosprendžiu paskirtą bausmę. Be to, akivaizdu, kad sveikatos problemų nuteistasis turėjo ir iki nusikalstamų veikų padarymo, tačiau tai nesukliudė jam padaryti baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti A. G. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Petro Simėno apeliacinius skundus.