Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje (pagal BK straipsnio redakciją galiojusią iki 2013-07-13) ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 22 val. iki 7 val. būti namuose.

V. V. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 30 MGL (3900,00 Lt arba 1129,00 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos ir V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 22 val. iki 7 val. būti namuose ir 30 MGL (3900,00 Lt arba 1129,00 Eur) bauda. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo T. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš V. V. 3000,00 (trys tūkstančiai litų) arba 868,86 Eur (aštuoni šimtai šešiasdešimt aštuoni eurai 86 euro centai) neturtinei žalai atlyginti. Kita ieškinio dalis atmesta.

Priteista iš V. V. T. B. naudai 1600,00 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai) arba 463,39 Eur (keturi šimtai šešiasdešimt trys eurai 39 euro centai) patirtų išlaidų atstovavimui teisme apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmones, ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą, o būtent: 2012 m. gruodžio 10 d. apie 23 val., prie sporto klubo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,09 promilės), tarpusavio konflikto metu, grasino nukentėjusiesiems T. B. ir T. Š., laikydamas rankoje savigynai išduotą pistoletą „Beretta 84F“, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), iššovęs ne mažiau dviejų šūvių į orą ir šaukdamas, kad nušaus, reikalavo nukentėjusiųjų iškelti į viršų rankas, klauptis, o paskui ir gultis ant žemės, taip sukėlė nukentėjusiesiems T. B. ir T. Š. stresą, nerimą ir baimę dėl savo gyvybės bei sveikatos, esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.

V. V., nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2012 m. gruodžio 10 d. apie 23 val., prie sporto klubo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,09 promilės), po to kai grasino nušauti, laikydamas rankoje savigynai išduotą pistoletą „Beretta 84F“, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir iššovęs ne mažiau dviejų šūvių į orą reikalavo nukentėjusiojo T. Š. iškelti į viršų rankas, klauptis, o paskui ir gultis ant žemės, nukentėjusiajam T. Š. nepaklusus, sudavė tuo pačiu pistoletu jam vieną kartą į veidą, dėl ko T. Š. nugriuvo ant žemės, taip padarydamas odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą veide, galvos sumušimą, kas sukėlė T. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, teismas konstatavo, kad jis grasino savigynai išduotu ginklu nužudyti T. Š. ir T. B.. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis negrasino nužudyti T. Š. ir T. B., tik norėjo juos sulaikyti dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto iš jų pusės. T. Š. atžvilgiu fizinė jėga buvo panaudota, kadangi T. Š. nepaklausė nurodymo gultis ant žemės. Tokius veiksmus, apelianto teigimu, jis buvo priverstas atlikti siekdamas išvengti pasikartojančio galimo fizinio smurto jo atžvilgiu tiek iš T. Š., tiek iš T. B. pusės (pažymi, kad teismas nuosprendyje pripažino, jog T. Š. buvo smūgiuota nepaklusus nurodymui klauptis ir gultis ant žemės). Be to, T. B. atžvilgiu lauke joks fizinis smurtas nebuvo naudojamas, kadangi jis pakluso nurodymui gultis ant žemės ir tai apelianto teigimu, rodo, kad jis norėjo tik sulaikyti T. Š. ir T. B.. Jeigu jis būtų ketinęs nužudyti ar kitaip sužaloti T. Š. ir T. B., tam turėjo visas galimybes ir laiko. Apelianto vertinimu, teismas teisingai konstatavo, „kad būtų teisėtas sulaikymas, turi būti patvirtinta, kad buvo padaryta nusikalstama veika“. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, mano, kad teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė bet kokius įrodymus, kurie patvirtina, kad jo atžvilgiu T. Š. ir T. B. dar gyvenamojo namo virtuvėje panaudojo fizinį smurtą, nurodydamas tik formalų pagrindą kaip jo norą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl visų nurodytų aplinkybių ir motyvų teismas nepagrįstai konstatavo, kad jokio smurto jo atžvilgiu nebuvo ir jis neturėjo jokių priežasčių sulaikinėti T. Š. bei T. B., bei tokiu jis atliko priešingus teisei veiksmus, tai yra tyčia, be jokio pagrindo sužalojo T. Š. bei grasino nužudyti T. Š. ir T. B.. Mano, kad teismas neįvertino visų pirmiau nurodytų aplinkybių, jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesiėmė visų priemonių, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės, galimybės, prielaidos ar tikimybės dėl jo kaltės ir, priimdamas nuosprendį, vadovavosi tik galimai jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesdamas jį teisinančius įrodymus. Iš esmės nuosprendis yra grindžiamas tik subjektyviais, T. Š. ir T. B. parodymais, kurie, priešingai nei konstatuojama teismo, nėra pagrįsti, paremti ir įrodyti jokiais kitais objektyviais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus išanalizavo ir įvertino laikydamasis pirmiau išdėstytų reikalavimų, o apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus yra tik niekuo nepagrįsta subjektyvi apelianto nuomonė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, joje surinktus duomenis patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad A. V. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina byloje surinktų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma. Nuteistojo V. V. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina nukentėjusiųjų T. Š., T. B., liudytojo D. P. duoti parodymai, vaizdo įrašuose, specialistų išvadose, įvykio vietos apžiūros protokole ir kituose bylos įrodymuose, ištirtuose pirmosios instancijos teisme, užfiksuotos aplinkybės. Nuteistojo teigimu jis nusikalstamų veikų nepadarė, o tik siekė sulaikyti nusikalstamą veiką jo atžvilgiu padariusius asmenis. Teisėjų kolegija, su tokia nuteistojo V. V. keliama įvykių versija nesutinka, kadangi ji prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai.

BK 29 straipsnyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Sulaikantysis turi būti įsitikinęs, kad asmuo, kurį sulaiko, yra padaręs nusikalstamą veiką, o asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, turi aktyviai bandyti išvengti sulaikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-351/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-666/2007, 2K-177/2014) yra nurodęs, kad apie tai, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali liudyti, pavyzdžiui, tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikalstamą veiką arba tuoj po jos padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs tokios veikos pėdsakai, teisėsaugos institucijos paskelbia įtariamojo paiešką ir pan.

Nuteistasis V. V. kelia versiją, kad gyvenamojo namo virtuvėje jis be jokios priežasties buvo užpultas T. Š. ir T. B., T. Š. bandė iš jo atimti turėtą šaunamąjį ginklą. Iš virtuvės išbėgus T. Š. ir T. B. jis taip pat išbėgo iš namo norėdamas juos sulaikyti ir iškviesti policiją. Šaunamąjį ginklą panaudojo siekdamas sulaikyti jo atžvilgiu nusikalstamą veiką padariusius asmenis. Tačiau teisėjų kolegija, tokią nuteistojo pateiktą versiją atmeta, kadangi ji prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai. Ši versija grindžiama tik nuteistojo V. V. ir jo sūnaus, liudytojo A. V., duotais parodymais, tačiau tiek V. V., tiek A. V. duoti parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų T. Š. ir T. B. duotiems parodymams, bei vaizdo įrašuose užfiksuotoms aplinkybėms. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vaizdo kameros fiksuoja vaizdą esantį vidiniame namo kieme, sporto salėje, taip pat automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau viena vaizdo kamera fiksuoja vaizdą vidurinėje aikštelės dalyje, kita kairėje aikštelės dalyje. Iš centrinės kameros užfiksuoto vaizdo matyti, kad 3.22 min į automobilių stovėjimo aikštelę išeina A. V., 3.24 min išeina T. Š., 3.29 min išeina T. B., 3.32 min T. Š. įsėda į automobilį, vairuotojo vietą, 3.48 min T. Š. išlipa iš automobilio, 3.57 min T. Š. vėl į sėda į automobilį, 4.01 min T. Š. vėl išlipa iš automobilio, 4.09 min prieina prie automobilio priekinio dešinio kampo, 4.18 min pasirodo link T. Š. ateinantis V. V., 4.23 min V. V. pritūpdamas parodo T. Š. gultis ant žemės, tačiau T. Š. stovi rankas laikydamas kelnių kišenėse, 4.28 min V. V. dešine ranka suduoda smūgį T. Š. į kairę veido pusę, po ko T. Š. nukrenta ant žemės. Po to V. V. nueina link T. B.. Visą laiką A. V. vaikšto aplink ir neatlieka jokių veiksmų. Iš kairės kameros užfiksuoto vaizdo matyti, kad 00.22 min automobilių stovėjimo aikštelėje pasirodo A. V., 00.27 min pasirodo T. B., 00.31 min. pasirodo keliu einantis V. V., A. V. eina pirmas, o paskui einantis T. B. pakelia rankas į viršų, 00.35 min tiek A. V., tiek T. B. pritupia, 00.38 min T. B. atsiklaupia ant kelių laikydamas rankas viršuje, iki V. V. yra saugus atstumas. 1.03 min T. B. ištiesęs rankas į šonus atsigula ant žemės, 1.14 min V. V. eidamas link T. Š. išauna vieną šūvį į viršų, o T. B. stojasi nuo žemės, atsistojęs laiko rankas išskėtęs į šonus. 1.30 min prie T. B. prieina V. V. kartu su A. V., V. V. pasilenkia ir rankomis parodo T. B. gultis ant žemės, T. B. atsigula, V. V. vaikšto aplink, dešinėje iškeltoje į viršų rankoje laikydamas pistoletą, 1.43 min V. V. pasilenkia prie T. B.. A. V. visą laiką vaikšto aplink, neatlikdamas jokių veiksmų. 2.31 min A. V. nueina nuo gulinčio T. B., o T. B. atsistoja nuo žemės, 3.30 min matyti, kaip A. V. išskečia rankas į šonus ir 3.33 min bėga link namo, 3.39 min atsistodamas nuo žemės pabėga V. V.. Nors apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo ištirtas tik vaizdo įrašas kamerų, užfiksavusių vaizdą lauke ir nebuvo ištirti įrašai iš vaizdo kamerų buvusių viduje, tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad buvo peržiūrėtas nuteistojo gynėjo pateiktas vaizdo įrašas, be to šis įrašas buvo ištirtas ir apeliacinės instancijos teisme, šiame įraše užfiksuotas ir viduje esančių kamerų fiksuojamas vaizdas, iš šio įrašo nuo 13.03 min iki 13.09 min matyti namo vidiniame kieme einantis žmogus (panašus į V. V.), nuo 14.10 min iki 14.14 min vidiniame kieme matyti kitas žmogus (panašus į A. V.), nuo 16.54 min iki 16.55 min matyti per sporto salę praeinantys du asmenys (panašūs į T. Š. ir T. B.), nuo 16.58 min iki 16.59 min matyti praeinantis dar vienas žmogus (panašus į A. V.), centrinė vaizdo kamera 17.23 min užfiksuoja į automobilių aikštelę išeinantį A. V., paskui jį išeinantį T. B., kairė ir centrinė kameros užfiksuoja pirmiau aprašytą automobilių stovėjimo aikštelės kairės ir centrinės kamerų vaizdą. Iš specialistų išvadų matyti, kad V. V. nustatytas 2,09 promilių girtumas, V. V. įvykio metu nešiojo ir šaudė iš šaunamojo ginklo – pistoleto „Beretta 84F“, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma rodo, kad kilus konfliktui tarp T. Š., T. B. ir V. V., V. V. pabėga iš savo gyvenamojo namo, tuo metu A. V. ieško V. V., A. V., T. Š. ir T. B. kartu išeina iš namo į kiemą, jiems išėjus į kiemą jų link ateina V. V., nurodydamas jiems gultis ant žemės, T. B. paklūsta V. V. reikalavimui, o T. Š. stovi prie savo automobilio, saugiu atstumu nuo V. V., tačiau V. V. priėjęs prie T. Š. šiam tyčia suduoda smūgį į T. Š. į veidą, dėl ko šis praradęs sąmonę nukrenta ant žemės, t. y. T. B. ir T. Š. aktyviai nesipriešino V. V., jo atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kartu su V. V. buvo jo sūnus, todėl V. V. neturėjo teisinio pagrindo grasinti šaunamuoju ginklu T. B. ir T. Š., jiems turint realų pagrindą manyti, kad jų atžvilgiu gali būti panaudotas šaunamasis ginklas ir jie gali būti nužudyti ar gali būti sunkiai sutrikdyta jų sveikata, taip pat neturėjo teisėto pagrindo tyčia suduoti smūgio T. Š. į galvos sritį, kad V. V. elgesys (šaunamojo ginklo demonstravimas, šūviai į viršų ir smūgio sudavimas T. Š.) nebuvo proporcingi T. B. ir T. Š. veiksmams. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad V. V. nešiodamas šaunamąjį ginklą, kai jam buvo nustatytas 2,09 promilių girtumas pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą ginklo savininkui nešiotis, gabenti šaunamąjį ginklą būnant apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Kolegija atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad V. V. be jokios priežasties tyčia sudavė vieną smūgį į veidą nukentėjusiajam T. Š., tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, V. V. būdamas neblaivus, nukreipdamas šaunamąjį ginklą į nukentėjusiuosius, iššaudamas ne mažiau dviejų šūvių į orą, sakydamas nukentėjusiesiems, kad juos nušaus ir reikalaudamas jų iškelti į viršų rankas, klauptis, o paskui ir gultis ant žemės, grasino nužudyti nukentėjusiuosius T. Š. ir T. B. ir sudarė realų pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Remiantis tuo, kas išdėstyta konstatuojama, kad V. V. teisėtai ir pagrįstai buvo pripažintas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų T. Š. ir T. B. duotais parodymais. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir remiasi nukentėjusiųjų T. Š. ir T. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, kurie atitinka jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai buvo pripažinti nuosekliais. Be to nukentėjusiųjų duotus parodymus patvirtina vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės, kad į kiemą juos išvedė A. V., kadangi iš pirmiau išnagrinėto centrinės vaizdo kameros įrašo matyti, jog A. V. išeina 3.22 min, tuo tarpu T. Š. išeina 3.24 min, T. B. išeina 3.29 min, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kad A. V. išėjo vienas, praėjus 7 sekundėms po to kai išėjo T. Š. ir T. B.. Kolegijos vertinimu, būtent šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiųjų pateiktą versiją, kad konfliktas tarp jų ir V. V. kilo dėl to, kad V. V. sudavė smūgį A. V. į galvos sritį, kad po to kilo susistumdymas tarp T. B. ir V. V., po kurio V. V. pabėgo į kiemą, o T. Š. ir T. B. pakėlė A. V. ir paprašė juos išvesti į lauką. Teisėjų kolegija nesiremia nuteistojo V. V. ir jo sūnaus, liudytojo A. V., duotais parodymais, kadangi kaip jau minėta jų parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų T. B. ir T. Š. nuosekliems parodymams, bei vaizdo įrašuose ir kituose įrodymuose užfiksuotoms aplinkybėms. Dėl šių priežasčių konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų T. B. ir T. Š. duotais parodymais ir atmetė nuteistojo V. V. ir liudytojo A. V. parodymus, bei padarė išvadą, kad V. V. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Teismas remiasi tik tais duomenimis, kurie buvo surinkti ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, buvo ištirti teisiamajame posėdyje ir pripažinti įrodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad konflikto metu virtuvėje, kuriam nors jų dalyvių buvo padaryti sužalojimai ir bėgo kraujas, todėl vien tai, kad byloje nebuvo atliktos įvykio vietos apžiūros metu paimtų kraujo dėmių tepinėlių ekspertizės, nesudaro pagrindo daryti pirmiau išdėstytoms aplinkybėms prieštaraujančių išvadų.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas priimdamas 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendį, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK reikalavimų, nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėtai ir pagrįstai nuteistąjį V. V. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamas veikas, paskyrė teisingą bausmę, laikydamasis įstatymų reikalavimų išsprendė kitus klausimus, todėl nuosprendžio naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.