Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir skirta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2019 m. lapkričio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė skirta 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2019-06-16 17.00 val. iki 2019-06-18 11.55 val., bei pagal 2019 m. lapkričio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendį paskirtos ir atliktos bausmės dalį. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. K., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai R. A. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad atvirai pagrobė svetimą nukentėjusiajai priklausantį turtą – televizorių. Taip pat apylinkės teismas nustatydamas R. A. už padarytą nusikalstamą veiką bausmės rūšį ir dydį, tinkamai įsigilino į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas.

6. Atmestina apelianto skunde keliama versija, jog nusikalstamą veiką darė ne dėl to, kad gautų naudos, o todėl, kad bijojo susidorojimo, bijojo dėl savo sveikatos, nes to nepatvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Teisme apklaustas nuteistasis R. A. negalėjo nurodyti, kuo pasireiškė M. K. grasinimai jo atžvilgiu. Šių aplinkybių, t. y. kad nuteistasis M. K. būtų grasinęs R. A., ar jo atžvilgiu agresyviai nusiteikęs, nenurodė ir nukentėjusioji I. P. bei kartu su R. A. ir M. K. važiavusi I. A.. Teisme apklausta liudytoja S. K. taip pat parodė, kad su M. K. kartu atvykęs R. A. visą laiką šypsojosi, nepasakytų, kad buvo išsigandęs, jog R. A. jai nesakė, kad per prievartą turėjo iš I. P. paimti televizorių. Be to, iš M. K. parodymų, kuriuos patvirtino liudytoja I. A., kad R. A. niekieno neverčiamas pats sėdo į automobilį, rodė kelią ir padėjo M. K. ieškoti K. V.. Teisme apklaustas liudytoju policijos pareigūnas Ž. S., kuris pagal gautą pranešimą buvo nuvykęs pas nukentėjusiąją I. P., nenurodė tokių aplinkybių, kad R. A. buvo grasinama susidorojimu.

6.1. Šių aptartų duomenų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad R. A. niekieno neverčiamas pats aktyviai dalyvavo vagystėje, t. y. pirmas įėjęs į I. P. gyvenamąjį namą, matant nukentėjusiajai ir liudytojai I. A., nuo sienos nukabino televizorių ir jį išnešė. Tokie nuteistojo R. A. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jis pagrįstai pripažintas kaltu.

7. Apeliantas taip pat nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba jam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą paskiriant įpareigojimus.

7.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

7.2. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

7.3. Teisėjų kolegija įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes sprendžia, kad skirdamas bausmę R. A. pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė aptartas baudžiamojo kodekso nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. A. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į nuteistojo kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo R. A. atžvilgiu nustatytas net dvi atsakomybę sunkiančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 9 punktas), jog nusikalstamas veikas įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, jog nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, individualizuodamas R. A. skiriamą bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į tai, jog jis ne kartą teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, nedirba.

7.4. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas individualizuodamas R. A. skirtiną bausmę tinkamai taikė aptartas BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus R. A. už apysunkio nusikaltimo (BK 178 straipsnio 2 dalis) padarymą sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų ir aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam R. A. bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Bendrinant skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė bausmių bendrinimo taisykles (BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalys) ir paskyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę.

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti nuteistojo R. A. apeliacinio skundo ir dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. BK 75 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Šio straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-306-697/2019).

8.1. Skundžiamu nuosprendžiu R. A. pripažintas kaltu padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad R. A. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. A. teisiamas 15 kartą, šiuo metu atlieka Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę už smurtinio pobūdžio padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, jam inkriminuotą veiką padarė teistumui neišnykus, praėjus tik dviems mėnesiams po to, kai 2019 m. balandžio 17 d. buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikęs laisvės atėmimo bausmę. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad R. A. baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą išvadai, kad R. A. yra linkęs nusikalsti bei siekti savo tikslų neteisėtais būdais, todėl atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

8.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriama bausmė visuomet sukelia tam tikras pasekmes, tačiau jų atsiradimas pats savaime negali būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą netaikyti bausmės ar ją ypatingai švelninti, nes neigiami padariniai yra natūralus baudžiamojo įstatymo pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taikant prevencines priemones ir nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų. Kaip jau buvo minėta, kiekvienam nuteisiamam asmeniui bausmė turi būti individualizuota. Šiuo atveju R. A. pirmosios instancijos teismas bausmę paskyrė tiek įvertinęs jo padarytos veikos pavojingumą, tiek ir paties nuteistojo asmenybę bei pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

9. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. A. apeliacinį skundą.