- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-2022-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01902-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas (pran.)
- Atsakovas
- V. P.
- Ieškovas
- AB SEB banko
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė) ir Albinos Rimdeikaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1453-571/2014 pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovui V. P. dėl negrąžinto kredito (skolos), palūkanų, delspinigių, metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo V. P. pagal 2007 m. lapkričio 21 d. Visa Platinum kredito kortelės sutartį Nr.138272844, 13 266,41 Lt skolos (negrąžinto kredito), 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 398 Lt žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 117). Bylos nagrinėjimo metu atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, ieškovas prašė priteisti 12 076,41 Lt skolos, 362 Lt žyminio mokesčio ir 5 procentus metinių palūkanų. Ieškovas nurodė, kad šalys 2007 m. lapkričio 21 d. sudarė Visa Platinum kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. 138272844, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 40 000 Lt kredito limitą bei išdavė kreditinę mokėjimo kortelę. Atsakovas įsipareigojo jam suteiktą kreditą grąžinti dalimis, kartu mokant ir sutartyje nustatyto dydžio palūkanas. Atsakovui vėluojant skolą grąžinti 1117 dienas, 2010 m. gegužės 26 d. ieškovas įteikė atsakovui įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, o 2011 m. rugsėjo 12 d. sutartį su atsakovu nutraukė. Kadangi iki sutarties nutraukimo atsakovas nebuvo grąžinęs ieškovui 13 266,41 Lt, ieškovas dėl šios skolos priteisimo buvo priverstas kreiptis į teismą.
Atsakovas V. P. su ieškiniu sutiko iš dalies – sutiko su 7489,33 Lt skolos dalimi, kitoje dalyje ieškovo reikalavimą prašė atmesti. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai skaičiavo palūkanas nuo nepradelstos mokėjimų sumos, kadangi skolos grąžinimo terminas nėra pasibaigęs. Be to, atsakovas nieko nežinojo apie sutarties nutraukimą, todėl ieškovas negalėjo skaičiuoti baudų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 12 076,41 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. gegužės 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 362 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 64,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei. Priėmė ieškovo atsisakymą nuo 1190 Lt reikalavimo dalies ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė; sprendimui įsiteisėjus pavedė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos grąžinti ieškovui AB SEB bankui 2012 m. gegužės 9 d. mokėjimo nurodymu Nr.909292 sumokėto žyminio mokesčio dalį, t. y. 27 Lt.
Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad 2010 m. gegužės 26 d. raštu atsakovas buvo informuotas, jog minėtai dienai yra skolingas ieškovui 36 025,25 Lt, kuriuos jis turi sumokėti iki 2010 m. liepos 25 d., priešingu atveju kortelės sąskaitos sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2010 m. liepos 25 d. Atsakovui minėtas raštas įteiktas pasirašytinai (1 t., b. l. 5-6). 2011 m. rugsėjo 12 d. atsakovas informuotas apie sutarties nutraukimą ir apie tai, kad minėtai dienai yra susidariusi 19 316,41 Lt skola, kurią atsakovas vėluoja grąžinti 877 dienas (b. l. 7). Nors atsakovas teigė, kad šio rašto negavo, teismas sprendė, kad pranešimas atsakovui buvo įteiktas tinkamai, kadangi pagal 2007 m. lapkričio 21 d. sutarties 14 punktą visi pranešimai, susiję su sutartimi, siunčiami paštu, registruotu laišku sutartyje nurodytu šalių adresu ir laikoma, kad šalis pranešimą gavo praėjus 5 dienoms po laiško išsiuntimo. Teismas nurodė, kad Sutarties 4.14 punkte numatyta, jog atsakovas už naudojimąsi suteikto kredito limitu nuo skolos atsiradimo dienos iki skolos padengimo laikotarpio pradžios turi mokėti bankui 11 procentų metines palūkanas. Pagal Sutarties 3.3 punktą bankui suteikta teisė vienašališkai sutartyje nustatyta tvarka keisti Visa Platinum kortelių išdavimo, sąskaitos tvarkymo įkainius, kredito limitą, palūkanas. Elektroniniu būdu atsakovas buvo informuotas, kad nuo 2008 m. gruodžio 1 d. už suteiktą kreditą didinamos palūkanos nuo 11 procentų iki 14 procentų. Tokio pobūdžio pranešimas buvo išspausdintas ir spaudoje. Todėl teismas sprendė, kad atsakovui buvo žinoma apie palūkanų normos pasikeitimą nuo 2008 m. gruodžio 1 d., dėl ko atmetė atsakovo argumentus, kad palūkanos jam buvo skaičiuojamos nepagrįstai. Iš palūkanų skaičiavimo lentelės teismas nustatė, kad už suteiktą kredito limitą atsakovas turi mokėti palūkanas, kurios skaičiuojamos ne už 6 mėnesius, o atitinkamai nuo nesumokėtos skolos dydžio ir neviršija 31 dienos. Atsižvelgdamas į Sutarties 4.16 punktą, numatantį, kad už viršytą kredito limitą arba skolą sąskaitoje klientas privalo mokėti bankui 30 procentų metinių palūkanų už kiekvieną dieną, teismas sprendė, jog ieškovas pagrįstai yra paskaičiavęs ir 30 procentų metines palūkanas už viršytą kredito limitą arba skolą sąskaitoje, kurios sudaro 5 171,58 Lt. Teismas pažymėjo, kad baudą ir mokesčius už laiku nepadengtą kredito limitą ieškovas skaičiavo vadovaudamasis Sutartimi. Atsakovas, nemokėdamas dalinių kredito įmokų ir priskaičiuotų palūkanų, savo prisiimtos prievolės tinkamai nevykdė. Remdamasis ieškovo 2013 m. rugsėjo 11 d. skaičiavimais, teismas nustatė, kad atsakovas pagal sudarytą Visa Platinum kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr.138272844 yra skolingas ieškovui 12 076,41 Lt. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą sumažinti prašomas priteisti palūkanas, teismas pažymėjo, kad tai daryti nėra pagrindo, kadangi palūkanos paskaičiuotos remiantis Sutartimi, sutartis nutraukta dar 2011 m. rugsėjo 12 d., tačiau atsakovas iki šiol savo įsipareigojimų Bankui nevykdė, be to, ieškovas nereikalauja iš atsakovo papildomai jokių kitų Sutartimi numatytų mokėjimų: delspinigių, baudų, netesybų. Teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovas turi finansinių problemų, kad atsakovo pajamos nėra didelės, o esamas nekilnojamas turtas areštuotas, kad atsakovas turi sveikatos problemų, nesudaro pagrindo mažinti prašomą priteisti skolą. Teismas pažymėjo, jog sudarymas Sutartį atsakovas turėjo įvertinti savo galimybes tinkamai ir laiku ją vykdyti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismo sprendimas nėra pagrįstas ir teisingas, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta tik formaliai, tinkamai ir iš esmės neįvertinus apelianto pateiktų paaiškinimų ir įrodymų, be jokio rimto pagrindo apgynus ir prioritetą suteiktus stipresnei sutarties šaliai – bankui, ir sumenkinus silpnesnės šalies interesus, esminę reikšmę suteikus nesąžiningoms ir neekonomiškoms Sutarties sąlygoms. Skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas vien formaliu ir pažodiniu sutarties aiškinimu, todėl toks teismo sprendimas, apelianto nuomone, negali būti laikomas teisėtu, pagrįstu ir teisingu, todėl turėtų būti panaikintas.
2. Teismas nevertino aplinkybės, ar bankas turėjo teisę ir galėjo vienašališkai padidinti palūkanas, o tik formaliai pacitavo sutarties nuostatas, jų sąžiningumo net nevertindamas. Kadangi tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, taikymo ir jų vykdymo, teismas, privalėjo taikyti CK 6.228 straipsnio nuostatas, tačiau to nepadarė, kas lėmė netinkamo ir neteisingo sprendimo priėmimą. Tai, kad atsakovui buvo išsiųstas pranešimas apie palūkanų normos padidinimą, apelianto nuomone, negali reikšti ir nereiškia, kad tokios palūkanos paskaičiuotos pagrįstai ir teisėtai. Teismas be jokio pagrindo pateisino ieškovo – kredito įstaigos, kuri yra stiprioji sutarties šalis, teisę vienašališkai bet kada keisti sutarties sąlygas ir tokiu būdu pažeidė apelianto, kaip silpnesnės sandorio šalies, teisėtus interesus bei lūkesčius. Nagrinėjamu atveju ieškovas, vienašališkai pakeisdamas sutartimi nustatytas palūkanas nuo 11 iki 14 proc., taip pat Sutarties 4.16 punktu nustatęs net 30 proc. dydžio metines palūkanas už kiekvieną pradelstą dieną, sutarties sudarymo ir jos pakeitimo metu neabejotinai įgijo neproporcingai didesnę naudą negu atsakovas. Tokios sutarties sąlygos, suteikiančios vienai iš šalių perdėtą pranašumą, egzistavusį jau sutarties sudarymo metu, reiškia esminę sutarties šalių nelygybę. Pirmos instancijos teismas privalėjo į tokią situaciją atsižvelgti ir ją tinkamai įvertinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad nepagrįstu turėtų būti pripažintas apeliacinio skundo argumentas dėl sutarties sąlygų sąžiningumo, kadangi apeliantas bankui nėra siūlęs keisti sutarties sąlygų, su visomis sutarties sąlygomis jis sutiko, jų neginčijo ir jas vykdė, naudojosi pagal sutartį kreditinės kortelės suteiktomis privilegijomis. Kadangi sutartis nenuginčyta ir nepakeista įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi tarp šalių sudaryta sutartimi ir pagal ją atliktais banko paskaičiavimais. Apeliantas nepaneigė ieškovės pateiktų įrodymų, be to, ieškovo nuomone, svarbi šiai bylai ir kita aplinkybė, nes apeliantas ir jo sutuoktinė kelia sau bankroto bylą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. lapkričio 21 d. sudarė Visa Platinum kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. 138272844 (toliau ir Sutartį), pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 40 000 Lt kredito limitą ir išdavė kredito mokėjimo kortelę (t.1, b. l.4). Atsakovas įsipareigojo suteiktą kreditą grąžinti dalimis, kartu mokant ir nustatyto dydžio mėnesines palūkanas. Ieškovas 2010 m. gegužės 26 d. raštu informavo atsakovą apie susidariusią 36 025,25 Lt skolą, nurodydamas, jog minėtą skolą atsakovas turi sumokėti iki 2010 m. liepos 25 d., priešingu atveju kortelės sąskaitos sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2010 m. liepos 25 d. Atsakovui šis raštas įteiktas pasirašytinai (t. 1, b. l. 5-6). 2011 m. rugsėjo 12 d. atsakovas informuotas apie sutarties nutraukimą ir apie tai, kad minėtai dienai yra susidariusi 19 316,41 Lt skola, kurią atsakovas vėluoja grąžinti 877 dienas (b. l. 7).
Sutarties 4.14 punkte numatyta, kad už naudojimąsi suteikto kredito limitu nuo skolos atsiradimo dienos iki skolos padengimo laikotarpio pradžios klientas (atsakovas) turi mokėti bankui 11 procentų metines palūkanas. Pagal Sutarties 3.3 punktą Bankui suteikta teisė vienašališkai keisti Visa Platinum kortelių išdavimo, sąskaitos tvarkymo įkainius, kredito limitą, palūkanas. Sutarties 14 punkte nurodyta, kad kiekviena šalis turi teisę pasirinkti jai priimtiną pranešimo siuntimo būdą. Nagrinėjamu atveju, elektroninės bankininkystės būdu atsakovui išsiųstas pranešimas, kuriuo atsakovas buvo informuotas, kad Bankas nuo 2008 m. gruodžio 1 d. didina palūkanas nuo 11 procentų iki 14 procentų (t. 2, b. l. 89-90). Šią aplinkybę patvirtina AB SEB banko elektroninės bankininkystės išsiųsti pranešimai visiems mokėjimo kortelių klientams (t. 2, b. l. 91). Be to, tokio pobūdžio pranešimas buvo išspausdintas ir spaudoje (t. 2, b. l. 92). Tokią panešimų įteikimo ir paskelbimo tvarką numato AB SEB banko bendrųjų paslaugų teikimo taisyklių 12 skyriaus 3.2 punkto nuostatos (t. 2, b. l. 98). Iš pasakyto seka, kad atsakovui buvo (turėjo būti) žinoma apie palūkanų normos pasikeitimą.
Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, jog Bankas nepagrįstai vienašališkai padidino palūkanas, tokiu būdu pažeisdamas apelianto, kaip silpnesnės sutarties šalies, teisėtus interesus bei lūkesčius. Apelianto nuomone, ieškovas, vienašališkai pakeisdamas Sutartimi nustatytas palūkanas nuo 11 iki 14 proc., taip pat Sutarties 4.16 punktu nustatydamas net 30 proc. dydžio metines palūkanas už kiekvieną pradelstą dieną, šio sandorio sudarymo ir jo pakeitimo metu neabejotinai įgijo neproporcingai didesnę naudą negu atsakovas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutarčių aiškinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę, yra svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, analizuodami sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010). Bylos duomenimis nustačius, jog atsakovas buvo tinkamai informuotas apie palūkanų padidinimą, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas turėjo teisę nesutikti su naujomis sutarties sąlygomis, prašyti jas keisti, o tai padarius ir ieškovei nesutikus jų pakeisti, turėjo teisę nutraukti sudarytą sutartį arba kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų modifikavimo. Byloje nesant įrodymų, jog atsakovas būtų ėmęsis minėtų veiksmų, laikytina, kad jis sutiko su visomis sutarties sąlygomis be jokių išlygų. Pažymėtina, jog pretenziją dėl sutarties sąlygų atsakovas pareiškė tik nagrinėjant civilinę bylą. Tokiu atveju, atsakomybė už prisiimtą per didelę materialinę riziką tenka pačiam kredito gavėjui.
Teisės doktrinoje pripažįstama, kad palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensacinę (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu taikyti skolininkui civilinę atsakomybę. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Nagrinėjamu atveju 11 proc. dydžio sutartimi susitartos palūkanos, kurios buvo padidintos iki 14 proc., yra priskirtinos pelno palūkanoms, kurių paskirtis – mokestis už kredito gavimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už Banko pinigų naudojimą (naudojimąsi kredito limitu) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi Banko pinigais. Kadangi atsakovui buvo suteiktos lėšos, kuriomis jis naudojosi, todėl jam tenka pareiga sumokėti ir Sutartyje nustatytas palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Banko nustatytas (padidintas) palūkanų dydis nelaikytinas neprotingai dideliu, kad būtų galima jį pripažinti prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ar bendriesiems teisės principams, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog nustatyta palūkanų suma buvo akivaizdžiai per didelė.
Pagal CK 6.261 straipsnio nustatą, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Taigi šios teisės normos numato kreditoriui teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. 2007 m. lapkričio 21 d. sutarties 4.16 punktu atsakovas įsipareigojo už viršytą kredito limitą arba skolą sąskaitoje mokėti bankui 30 procentų metinių palūkanų už kiekvieną dieną. Įvertinus tai, jog ieškovas byloje yra pateikęs palūkanų skaičiavimo lentelę, kurioje detalizuota kokiu pagrindu buvo paskaičiuotos prašomos priteisti palūkanos, laikytina, jog ieškovas, vadovaudamasis sutarties nuostatomis, pagrįstai skaičiavo ir 30 proc. dydžio metines palūkanas už viršytą kredito limitą arba skolą sąskaitoje už kiekvieną dieną, kuri sudaro 5171,58 Lt (t. 2, b. l. 102).
Pažymėtina, kad šalys yra laisvos numatyti sutartyse kaip prievolių įvykdymo užtikrinimą netesybas – baudą (CK 6.71 straipsnio dalis). Nagrinėjamu atveju 2007 m. lapkričio 11 d. sutarties 4.15 punktu atsakovas įsipareigojo už panaudotą kredito limitą ir priskaičiuotas palūkanas mokėti bankui 2,5 procentų baudą, jei nuo mėnesio 1 iki 17 dienos nepadengs arba padengs ne visą prieš 2 mėnesius banko pateiktoje ataskaitoje nurodytą skolą. Iš byloje pateiktos baudų ir mokesčių lentelės matyti, jog ieškovas baudą ir mokesčius už laiku nepadengtą kredito limitą skaičiavo vadovaudamasis Sutartimi, pagal nepadengto kredito limito sumą (t. 3, b. l. 26). Įvertinus tai, jog šalys laisva valia sudarė minėtą sutartį, baudos skyrimas buvo numatytas ne sutarties nutraukimo atveju, o per tam tikrą laiką nepadengus skolos atsiskaitomojoje sąskaitoje, tokia sutarties sąlyga atsakovui buvo žinoma sutarties sudarymo metu, todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, jog baudos gali būti skaičiuojamos tik nutraukus sutartį.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti CK 6.228 straipsnio nuostatas, tačiau to nepadarė, dėl ko netinkamai ir neteisingai išsprendė bylą. Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju ieškinys buvo pateiktas ne dėl sutarties modifikavimo, o dėl sutarties pagrindu susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo. Pažymėtina, jog reikalavimai įvykdyti prievolę natūra ir pakeisti teisinius santykius yra atskiri ir savarankiški pažeistų teisių gynimo būdai, kuriems įgyvendinti būtinas savarankiškas ginčo šalies prašymas ir skirtingų sąlygų įrodinėjimas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neįrodinėjo CK 6.228 straipsnio taikymo atvejo, todėl teismas ex officio, nesant šalies prašymo, negali pakeisti šalių pasirinktų pažeistų teisių gynybos būdų ir konstatuoti esminės šalių nelygybės kaip pagrindo pakeisti šalių laisva valia sutartyje suderintą palūkanų dydį. Be to, esminė šalių nelygybė turi būti (egzistuoti) sutarties sudarymo metu, o ne jos vykdymo ar pabaigos momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Kaip minėta, atsakovas neginčijo sudarytos sutarties, nesikreipė į ieškovę dėl sutarties sąlygų pakeitimo, todėl laikytina, jog sutarties sudarymo metu atsakovas pripažino, jog sudaryta sutartis nepažeidė jo teisių ir nesudarė ieškovei perdėto pranašumo. Remiantis nurodytu, nepagrįstu pripažintinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.228 straipsnio nuostatų.
Apibendrinant tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias sutarties sąlygų aiškinimą, taikymą ir jų vykdymą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.