Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1646-894/2013 pagal ieškovo ERGO Life Insurance SE ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas skundžiamame sprendime nevertino atsakovo nurodytos aplinkybės dėl pavedimo sutarties 3 priedo „Susitarimas dėl apmokėjimo už gyvybės draudimo, papildomų draudimų ir pensijų kaupimo sutartis tvarkos ir sąlygų“ 1.13 punkto teisėtumo. Atsakovo manymu, nurodytu punktu pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo principas, CK 6.38 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymus ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Ieškovas, nenustatydamas termino, per kurį jis informuos atstovą apie grąžintiną komiso dalį, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Nagrinėjamu atveju ieškovas pranešimą dėl komisinio atlyginimo grąžinimo išsiuntė praėjus daugiau kaip dvejiems metams po 2009 m. balandžio 3 d. pavedimo sutarties nutraukimo. Tais atvejais, kai yra abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Atsakovas nei pavedimo sutarties, nei jos priedo Nr. 3 sąlygų savanoriškai pakeisti negalėjo.Nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisinių santykių stabilumo, teisėtų interesų pusiausvyros principai, kadangi ieškovas turėjo numatyti terminą ir atsakovo informavimo būdus apie jo klientų nemokumą. Atsakovas negalėjo žinoti apie susidariusias jo apdraustųjų klientų nepriemokas, o šalių tarpusavio bendradarbiavimas yra ir ieškovo pareiga. Kadangi šalių susitarimu nebuvo numatytas terminas, per kurį ieškovas informuos atsakovą apie grąžintiną komiso dalį, tai leidžia ieškovui piktnaudžiauti savo teise informuoti atsakovą apie grąžintiną komisinio atlyginimo dalį jam patogiu laiku. Nutraukiant šalių sudarytą pavedimo sutartį atsakovas nebuvo informuotas apie draudimo sutarčių nutraukimą, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad jo sudarytos sutartys yra nenutrauktos. Be to, pati įmonė nepagrįstai delsė informuoti atsakovą dėl komisinio atlyginimo grąžinimo, o kartu ir nepateikia duomenų, patvirtinančių tokio delsimo priežastis, nors būdama juridiniu asmeniu kiekvienais metais rengia finansines atskaitomybes ir turėtų analizuoti pinigų srautus bei įplaukas. Teismas sprendime šių aplinkybių nevertino ir taip pažeidė procesinės teisės ir materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.Teismas formaliai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl pažeidė teisingumo principą. Atsakovas prašė plečiamai aiškinti CK 1.125 straipsnio 7 dalies ieškinio senaties nuostatas ir taikyti ieškinio senatį nuo 2010 m. balandžio 7 d. Apelianto manymu, būtent nuo šios datos, t. y. kai buvo nutraukta pavedimo sutartis, sudaryta su atsakovu, atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. kad jis turės grąžinti komisinį atlyginimą. Atsakovo manymu, ieškovas į teismą privalėjo kreiptis ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 7 d., o kadangi ieškovo ieškinys teisme gautas tik 2012 m. rugsėjo 14 d., tai teismas, taikydamas ieškinio senatį, turėjo ieškinį atmesti.

Apeliacinio skundo argumentas dėl sutarties sąlygų neteisėtumo ir lygiateisiškumo principo pažeidimo nepagrįstas, kadangi šalys, sudarydamos sutartį, negali susitarti dėl visų įmanomų sąlygų. Tarp šalių susiklosčiusius civilinius santykius reglamentuoja civilinės teisės normos. Atsakovas, sudarydamas sutartį su ieškovu, jokių pretenzijų dėl sutarties sąlygų nepateikė ir sutiko su pavedimo sutarties priedo Nr. 3 1.13 p. aptartomis sąlygomis.Atsakovas apie draudimo sutarčių nutraukimą galėjo sužinoti ir pats, tačiau jis nesikreipė į ieškovą siekdamas sužinoti, ar jam tarpininkaujant sudarytos draudimo sutartys yra tinkamai vykdomos. Be to, kadangi du iš keturių draudėjų, su kuriais ieškovas atsakovui tarpininkaujant sudarė draudimo sutartis, yra su atsakovu susiję giminystės ryšiais, atsakovui neturėjo kilti jokių kliūčių sužinoti, ar jam tarpininkaujant sudarytos sutarys yra vykdomos, ar draudėjai moka mėnesines įmokas, nuo kurių priklauso, ar komisinis atlyginimas turės būti grąžintas ar ne.Atsakovo reikalavimas dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo yra nepagrįstas ir klaidingas, kadangi atsakovas tarpininkavimo veiklą vykdė pavedimo sutarties pagrindu, todėl tarp šalių susiklostė pavedimo, o ne draudimo teisiniai santykiai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl visų teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui reikšmingų aplinkybių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymą, dėl ko remiantis apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Remiantis CPK 263 straipsnio 2 dalimi teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, kadangi sprendime neįvertino apelianto nurodytos aplinkybės dėl pavedimo sutarties priedo Nr. 3 „Susitarimas dėl apmokėjimo už gyvybės draudimo, papildomų draudimų ir pensijų kaupimo sutartis tvarkos ir sąlygų“ 1.13 punkto teisėtumo. Jokių kitų argumentų dėl netinkamo įrodymų tyrimo ar vertinimo apeliaciniame skunde nėra nurodyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime teismas įvertino apelianto paaiškinimus dėl sutarties sąlygų teisėtumo, sprendžia nurodytą apeliacinio skundo argumentą esant nepagrįstą.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. balandžio 3 d. UAB „ERGO Lietuva gyvybės draudimas“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra ieškovė ERGO Life Insurance SE, ir atsakovas A. V. sudarė pavedimo sutartį Nr. K-FA-516, pagal kurią atsakovui buvo suteikti įgaliojimai veikti UAB „ERGO Lietuva gyvybės draudimas“ vardu teikiant informaciją, konsultuojant asmenis apie minėtos įmonės teikiamas draudimo bei su šia veikla susijusias paslaugas, tarpininkauti įmonei sudarant draudimo sutartis su draudėjais, bei pensijų kaupino sutartis su dalyviais, sudaryti įmonės vardu pensijų kaupimo sutartis su dalyviais (b.l. 5-7). Atsakovas minėtos sutarties pagrindu vykdė draudimo tarpininkavimo veiklą, už kurią jam buvo mokamas komisinis atlyginimas sutarties prieduose nustatyta tvarka (sutarties 3.1 punktas). Tą pačią dieną buvo pasirašyti ir minėtos sutarties priedai, tarp jų ir priedas Nr. 3 „Susitarimas dėl apmokėjimo už gyvybės draudimo papildomų draudimų ir pensijų kaupimo sutartis tvarkos ir sąlygų“ (b.l. 8-10), kurio 1.7.2 punkte įtvirtinta sąlyga, jog jeigu per pirmus draudimo sutarties galiojimo metus arba per pirmus draudimo metus po draudimo įmokos padidinimo yra nutraukiama pavienė kaupiamojo gyvybės draudimo, studijų, pensinio ar investicinio gyvybės draudimo sutartis, tai dalį komisinio atlyginimo atstovas įsipareigojo grąžinti. Grąžinamos komisinio atlyginimo dalies dydis priklauso nuo draudimo sutarties galiojimo pradžios/ nuo draudimo įmokos padidinimo momento iki paskutinio apmokėto mėnesio pabaigos ir konkrečiai nustatyta minimame priede. Be to, šalių susitarime buvo aptarta ir komisinio atlyginimo grąžinimo tvarka, pagal kurios nuostatas atstovui sumokėtas komisinis atlyginimas esant šalių tarpusavio susitarimui bei pasirašius likučių suderinimo aktą gali būti grąžintas atlikus užskaitą, o tuo atveju, kai nėra atstovui mokėtino komisinio atlyginimo, - atstovas įsipareigojo grąžinti sumokėtą komisinį atlyginimą per 14 kalendorinių dienų po to, kai gavo pranešimą grąžinti komisinį atlyginimą (1.13 punktas). Grąžintino komisinio atlyginimo ataskaita bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai (b.l. 22-39) patvirtina, kad trys atsakovui tarpininkaujant sudarytos draudimo sutartys, atitinkamai 2009 m. birželio 1 d. kaupiamojo gyvybės draudimo sutartis Nr. 71-521-061670, 2009 m. rugpjūčio 1 d. studijų draudimo sutartis Nr. 71-521-062296 bei 2009 m. birželio 1 d. studijų draudimo sutartis Nr. 71-522-062042, draudiko iniciatyva buvo nutrauktos 2010 m. balandžio 1 d. ir 2010 m. birželio 1 d., o paskutiniai mokėjimai atlikti atitinkamai 2009 m. gegužės 26 d., 2009 m. liepos 28 d., ir 2009 d. liepos 24 d., t. y. tuo metu, kai tarp šalių sudaryta pavedimo sutartis dar nebuvo nutraukta. Ieškovas, pasinaudodamas jam šalių tarpusavio susitarimu suteikta teise, 2012 m. gegužės 29 d. (b.l. 21) pateikė apeliantui pranešimą dėl komisinio atlyginimo grąžinimo, reikalaudamas iki 2012 m. birželio 14 d. grąžinti sumokėto komisinio atlyginimo dalį. Apeliantas neigia savo pareigą esant nurodytoms aplinkybėms grąžinti dalį sumokėto komisinio mokesčio, teigdamas, jog pavedimo sutarties priedo Nr. 3 „Susitarimas dėl apmokėjimo už gyvybės draudimo, papildomų draudimų ir pensijų kaupimo sutartis tvarkos ir sąlygų“ 1.13 punktas yra neteisėtas, pažeidžiantis šalių lygiateisiškumo principą, o ieškovo elgesys nenustatant konkretaus termino, per kurį jis turėjo informuoti apeliantą apie grąžintiną komisinį mokestį, taip pat neinformavimas apelianto apie netinkamą draudimo sutarčių vykdymą, pažeidžia teisinių santykių stabilumo, teisėtų interesų pusiausvyros, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Taigi, šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, jog civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Pripažįstama, kad teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Nagrinėjamu atveju esant ginčui dėl sudarytos sutarties įsipareigojimų netinkamo vykdymo, teismas turi vadovautis šalių sutartomis sąlygomis ir įsipareigojimais, įtvirtintais sutartyje, ir nuo jų nukrypti gali tik esant atitinkamiems nurodytiems atvejams, taikant ne sutarties, bet įstatymo nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytų argumentų dėl pavedimo sutarties sąlygų. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai pasisakė dėl šalių lygiateisiškumo nagrinėjamu atveju, todėl laikytina, kad pasisakė ir dėl pavedimo sutarties 3 priedo „Susitarimas dėl apmokėjimo už gyvybės draudimo, papildomų draudimų ir pensijų kaupimo sutartis tvarkos ir sąlygų“ 1.13 punkto teisėtumo, kadangi apeliantas šio punkto neteisėtumą grindė būtent šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu, nurodydamas, kad konkretaus termino, per kurį ieškovas turėtų informuoti apeliantą apie grąžintino komisinio atlyginimo dalį, nenustatymas, pažeidžia sutarties šalių lygiateisiškumo principą. Pavedimo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2010 m. balandžio 7 d., o pranešimas dėl komisinio atlyginimo grąžinimo išsiųstas 2012 m. gegužės 29 d. (b.l. 21), dėl ko sutiktina, kad pranešimas dėl komisinio atlyginimo grąžinimo buvo išsiųstas praėjus daugiau kaip dvejiems metams po 2009 m. balandžio 3 d. pavedimo sutarties nutraukimo. Susipažinus su byloje esančiais dokumentais, sutiktina, kad nei šalių tarpusavio susitarimu sudarytoje sutartyje, nei jos prieduose nėra reglamentuotas terminas, per kurį ieškovas turėtų informuoti atstovą apie grąžintiną komisinio atlyginimo dalį. Nors apeliantas konkrečiai ir nenurodo, kokiu būdu yra pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo principas nesant reglamentuotam minėtam terminui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio reglamentavimo nebuvimas negali būti laikomas šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu, ypač reglamentavimo nebuvimą traktuojant taip, kad šalių lygiateisiškumo principą šiuo atveju pažeidžia ieškovas. Pažymėtina, kad šalys tarpusavio susitarimu sudarė pavedimo sutartį bei jos priedus, dėl ko tiek ieškovas, tiek ir atsakovas laisva valia prisiėmė juose numatytas pareigas, dėl ko teigti, jog tam tikro reglamentavimo nebuvimas yra išskirtinai ieškovo kaltė, nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas nei pavedimo sutarties, nei jos priedo Nr. 3 sąlygų savanoriškai pakeisti negalėjo, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas būtų inicijavęs sutarties sąlygų pakeitimą ją pasirašant ar kitokiu būdu galiojant sutarčiai išreiškęs nesutikimą su atsiliepime į ieškinį nurodytomis sutarties sąlygomis. Pažymėtina, kad atsakovas pavedimo sutartį sudarė veikdamas nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos pažymos pagrindu, kas leidžia pagrįsta ir teisinga laikyti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šalių sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi ir apeliantas negali būti laikomas vartotoju, sutartį sudariusiu su ieškovu prisijungimo būdu. Be kita ko, pažymėtina, jog šalys pirmiau nurodytoje pavedimo sutartyje savo parašais patvirtino, kad jos buvo geranoriškos ir sąžiningos viena kitos atžvilgiu rengdamos bei pasirašydamos sutartį ir nepateikė sąmoningai viena kitai jokios klaidinančios informacijos (sutarties 6.8 punktas). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apeliantas, sutikęs su sutarties sąlygomis ir ją pasirašęs, nesant sutartyje nuostatų dėl jo nurodyto termino, prisiėmė galimą tokios sąlygos nebuvimo riziką, t. y. riziką, jog ieškovas esant pagrindams reikalauti grąžinti iš apelianto sumokėto komisinio mokesčio dalį, galės dėl jo sugrąžinimo kreiptis bet kuriuo metu tokiems pagrindams atsiradus. Pažymėtina, jog įstatymas taip pat nenumato pareigos asmeniui, kurio teisės yra pažeidžiamos, konkrečiai per tam tikrą terminą kreiptis dėl pažeistų teisių į kaltą asmenį ar į teismą teisminės gynybos, todėl ir nagrinėjamu atveju nesant šalių tarpusavio susitarimo ieškovas reikalavimą grąžinti komisinio mokesčio dalį galėjo pareikšti bet kuriuo jam patogiu metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas paaiškino, jog apeliantui pranešimas dėl komisinio atlyginimo grąžinimo buvo išsiųstas nurodytu laiku ne piktnaudžiaujant savo teisėmis ir specialiai vilkinant laiką, tačiau dėl susiklosčiusių objektyvių priežasčių, susijusių su dideliu sutarčių skaičiumi, ir laikantis eiliškumo. Sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog šalys tarpusavio susitarimu negali reglamentuoti be išimties visų galimų situacijų, todėl tais atvejais, kai šalys nėra aptarę konkrečių sąlygų ar situacijų, turi būti vadovaujamasi teisės aktų nuostatomis. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja principas, kad yra leidžiama viskas, kas nėra uždrausta, todėl nesant draudimo ieškovui savo teises ginti neribotą laiko tarpą, ieškovas bet kuriuo metu galėjo kreiptis į apeliantą dėl tinkamo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, kas negali būti laikoma ieškovo piktnaudžiavimu jam priklausančia teise ar manipuliavimu nurodyta aplinkybe ieškovui palankia linkme.

Paneigiančiomis apelianto pareigą grąžinti ieškovui sumokėto komisinio atlyginimo dalį negali būti laikomos aplinkybės, susijusios su apelianto neinformavimu apie jo klientų nemokumą, o taip pat nepranešimas apeliantui apie jam tarpininkaujant sudarytų sutarčių nutraukimą nutraukiant tarp šalių sudarytą pavedimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad šalims nesant susitarusioms dėl sąlygos, pagal kurią būtent ieškovas turėtų informuoti apeliantą apie jam tarpininkaujant sudarytų draudimo sutarčių netinkamą vykdymą, apeliantas savo iniciatyva savarankiškai galėjo domėtis tokių sutarčių vykdymu, o ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo to priklausė apelianto pareigos grąžinti dalį sumokėto komisinio atlyginimo atsiradimas. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovo atsisakymą bendradarbiauti ar kooperuotis su apeliantu, nepateikiant apeliantui jo prašomos su tinkamu draudimo sutarčių vykdymu susijusios informacijos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tuo atveju, jei būtų pritariama apeliacinio skundo argumentams, visos pareigos, siekiant užtikrinti tinkamą apelianto pagal pavedimo sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, be išimties tektų vien ieškovui, ką pagrįstai būtų galima laikyti šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu. Nesutinkant su apeliacinio skundo argumentu dėl netinkamo informavimo apie draudimo sutarčių nevykdymą, pažymėtina, jog 2010 m. balandžio 7d. nutraukiant su apeliantu sudarytą pavedimo sutartį tik viena iš trijų draudimo sutarčių, dėl kurių nutraukimo ir yra prašoma grąžinti sumokėto komisinio atlyginimo dalį, buvo nutraukta, t. y. 2010m. balandžio 1 d. buvo nutraukta kaupiamojo gyvybės draudimo sutartis, sudaryta su E. V.. Kitos dvi sutartys buvo nutrauktos jau esant nutrauktai 2009 m. balandžio 3 d. pavedimo sutarčiai, atitinkamai 2010 m. birželio 1 d. . Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog nutraukiant pavedimo sutartį ieškovui neinformavus apelianto apie draudimo sutarčių nutraukimą, jis pagrįstai galėjo tikėtis, kad draudimo sutartys yra nenutrauktos, kadangi pareiga informuoti apie draudimo sutarčių nutraukimą ieškovui šalių susitarimu nebuvo numatyta, todėl apeliantas nepagrįstai atmetė sutarčių nutraukimo tikimybę tokiu atveju. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dvi iš nutrauktų sutarčių, tarp jų ir pirmiau paminėta kaupiamojo gyvybės draudimo sutartis, buvo sudarytos su asmenimis, su apeliantu susijusiais giminystės ryšiais, todėl sutinkant su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, laikytina, jog mažai tikėtina, kad apeliantui nebūtų buvę žinoma ar kad jis negalėjo pasidomėti šių sutarčių tinkamu vykdymu.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai įvertino šalių sudarytos sutarties nuostatas ir šalių tarpusavio įsipareigojimus vykdant sutartį, pagrįstai nepripažino, kad sutarties sąlygos pažeidžia šalių lygiateisiškumo, teisinių santykių stabilumo ir teisėtų interesų bei kitus apeliaciniame skunde nurodytus principus, ir atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas pažeidė pavedimo sutartimi prisiimtą pareigą grąžinti komisinio atlyginimo dalį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį ir priteisė iš apelianto jo naudai prašomą sumą.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Apeliaciniame skunde keliamas sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamu atveju klausimas, teigiant, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, numatyto reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, pareikšti, ir nepagrįstai plečiamai neaiškino CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų nuostatų. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme. Siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą bei užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, įstatymo leidėjas nustatė tam tikrus terminus, per kuriuos asmuo valstybės padedamas gali realiai apginti savo pažeistą teisę. Bendrasis ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, yra 10 metų. Atskirų rūšių reikalavimams CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus, tarp jų ir sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, taikomą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (CK 1.125 straipsnio 2 dalis, 7 dalis). Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju teismas privalėjo plečiamai aiškinti CK 1.125 straipsnio 7 dalį ir, esant jo prašymui, taikyti ieškinio senaties terminą. Kokiu pagrindu ir dėl kokių aplinkybių teismas turėjo plečiamai aiškinti minėtą nuostatą, apeliantas nenurodo. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas tarp šalių sudarytos pavedimo sutarties pagrindu vykdė draudimo tarpininkavimo veiklą, negali sudaryti pagrindo tarp šalių susiklosčiusius santykius vertinti kaip draudimo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į CK 6.897 straipsnio nuostatas, pagrįstai nurodė, kad draudimo teisiniai santykiai yra kildinami iš draudimo sutarties sudarymo ir šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, ir pagrįstai konstatavo, kad šalims 2009 m. balandžio 3 d. sudarius pavedimo sutartį negalima laikyti, kad šalis siejo draudimo (draudiko-draudėjo) teisiniai santykiai, dėl ko nėra pagrindo ginčo atveju taikyti CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Draudimo teisiniai santykiai tarp asmenų, sudariusių pavedimo sutartį, nesusiklosto. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Kadangi nagrinėjamu atveju šalys draudimo sutarties nebuvo sudarę, nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp ieškovo ir apelianto būtų susiklostę draudimo teisiniai santykiai. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas, atsisakęs taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, formaliai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, kadangi byloje nenustatytos jokios aplinkybės, kurios būtų sąlygojusios galimybę teismui CK nuostatas aiškinti ir taikyti priešingai, nei kad jis tai padarė skundžiamame sprendime.

Be to, kaip galima spręsti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantas netinkamai supranta ieškinio senaties termino reikšmę ir taikymo pagrindus. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2010 m. balandžio 7 d., t. y. dienos, kada buvo nutraukta su apeliantu sudaryta pavedimo sutartis, kadangi būtent nuo šios dienos apeliantas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. apie tai, kad jis privalės grąžinti komisinį atlyginimą. CK 1.124 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. bendroji taisyklė yra ta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė ieškovas ERGO Life Insurance SE, todėl sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios momento klausimą reikėtų nustatyti, nuo kurio momento būtent ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Kokiu pagrindu ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti siejama su apelianto teisių pažeidimu, kai apeliantas jokio reikalavimo ieškovo atžvilgiu nėra pareiškęs ir kai jokio savo teisės pažeidimo nėra nurodęs, nėra aišku. Pažymėtina, kad būtent apeliantas tinkamai nevykdydamas savo pareigų, kylančių iš pavedimo sutarties, pažeidė ieškovo teises, todėl nuo tos dienos, kai ieškovas sužinojo savo teises esant pažeistas, ir turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Kokiu būdu pareiga grąžinti komisinį atlyginimą gali būti laikoma apelianto teisių pažeidimu, nėra aišku. Nagrinėjamu atveju remiantis CK 1.127 straipsnio 2 dalimi spręstina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti nutraukus pavienes kaupiamojo gyvybės draudimo sutartis. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai plečiamai neaiškino CK 1.125 straipsnio 7 dalies ieškinio senaties nuostatų, ginčo atveju atsisakė taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, nurodydamas, kad šalių draudimo teisiniai santykiai nesiejo.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau nurodytais argumentais, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiams reglamentuoti taikytinas materialinės teisės normas, procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.