Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja I.Štuopienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26564-2016-5

2017 m. kovo 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. M.pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, atliekant bausmę pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 ¹ str., D. M. paskirtą bausmę sumažinus 1/3, paskirta jam bausmė – laisvės atėmimas keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-06 nuosprendžiu paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta D. M. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu patenkinus byloje pareikštą civilinį ieškinį, iš D. M. APB „Apranga“ naudai priteista 249,50 eurų nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad jis 2016-06-02 apie 21.24 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, prekybos centre „Ozas“, iš APB „Apranga“ priklausančios parduotuvės „Tommy Hilfiger“, esančios Vilniuje, Ozo g.18, paėmęs nuo prekystalio ir paslėpęs kuprinėje, pagrobė penkis vienetus moteriškų marškinėlių, kurių vieno vertė 49,90 eurų, tuo padarydamas APB „Apranga“ 249,50 eurų žalą ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad D. M. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, įvertinęs visas reikšmingas bylai aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – D. M. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė bei D. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis – bent 14 kartų teistas, tame tarpe ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, daug kartų baustas administracine tvarka už smulkias vagystes ir narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, nedirba, nėra saistomas stipriais socialiniais ryšiais, naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė D. M. realią laisvės atėmimo bausmę, kurią, pritaikęs BK 64¹ str., sumažino vienu trečdaliu ir tinkamai subendrino su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Paskirta D. M. galutinė septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, dar labiau ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-30 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.