- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-14
- Bylos Nr.
- eI2-2365-1063/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00561-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Tomas Blinstrubis (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- A. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, UAB "Konora"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. (A. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Z. (A. Z.) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam buvo panaikintas iki 2021 m. liepos 11 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).
Paaiškina, kad Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad jo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinis skyrius) 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo nubaustas už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą 1736 Eur bauda, o darbdavio direktoriui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį paskirta 1000 Eur bauda.
Nurodo, kad Sprendimas priimtas, neįvertinus reikšmingų individualių pareiškėjo aplinkybių, yra formalus, nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, taikytinų administraciniams sprendimams.
Vadovaujasi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 130 punkto nuostata ir paaiškina, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi, nustačius Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte įtvirtintą pagrindą.
Teigia, kad Sprendimas priimtas pažeidus maksimalų Apraše nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų ar papildomų dokumentų bei neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.
Paaiškina, kad leidimą laikinai gyventi gavo pradėdamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai jokių nuobaudų dėl nelegalaus darbo nebuvo pritaikyta, pats atsakovas leido pakeisti darbdavį. Pareiškėjas jau daugiau, nei vienerius metus dirba Lietuvos Respublikoje, moka mokesčius ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų. Nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, visiškai nevertino to, kad darbdaviui ir jo direktoriui nuobaudos paskirtos dėl visiškai kitų 2 darbuotojų, su kuriais buvo sudarytos darbo sutartys ir kurie buvo užregistruoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje (toliau – ir Sodra), todėl mano, kad darbdavio padarytas pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, ką patvirtina paskirtų nuobaudų minimalūs dydžiai.
Mano, kad Sprendimas yra neproporcingas. Iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokių tikslų juo siekiama, kadangi minėtu Sprendimu apribojamos ne administracine tvarka nubaustos įmonės ar jos vadovo teisės, bet baudžiamas pareiškėjas, kurio veiksmai ar neveikimas niekaip neįtakojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytų teisės normų pažeidimų ir kuris jokių Įstatymo reikalavimus pažeidžiančių veiksmų neatliko, niekada neteikė klaidingos ar nepagrįstos informacijos Migracijos įstaigoms, jo buvimas Lietuvoje yra teisėtas, jis visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį teisėtai dirbo bei laikėsi įstatymų reikalavimų. Paaiškina, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas sukels tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių, kadangi pareiškėjo darbo užmokestis yra vienintelis jo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o bendrovės direktorius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kuo remiantis teigia, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi, esant 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, o Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių, ir, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Pareiškėjas nenurodo nei vienos išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės, nei visiems užsieniečiams. Pažymi, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.
Dėl pareiškėjo argumento, kad Sprendimas priimtas, pažeidus maksimalų Apraše nustatytą terminą, paaiškina, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme numatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tik prailgina administracinį procesą su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti. Remiasi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu ir nurodo, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau, kaip vieneri metai. Migracijos departamento duomenimis, nutarimas dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ surašytas 2020 m. lapkričio 12 d., administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui paskirta 2021 m. sausio 13 d. nutarimu. Taigi, Įstatymo nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad leidimą laikinai gyventi jis gavo pradėdamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai jokių nuobaudų dėl nelegalaus darbo nebuvo skirta, ir pats atsakovas leido pareiškėjui pakeisti darbdavį, atkreipia dėmesį, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjas atleistas 2020 m. rugpjūčio 28 d. ir tai, kad ši įmonė nebuvo bausta už nelegalų darbą, neturi jokios teisinės reikšmės, nes leidimas laikinai gyventi panaikintas 2021 m. vasario 11 d. dėl esamo darbdavio neteisėtų veiksmų. Tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi ar būtų leista pakeisti darbdavį, įvertinami ne tik pareiškėjo duomenys, tačiau ir darbdavio atitiktis Įstatymo reikalavimams. Darbdaviui pažeidus teisės aktų reikalavimus, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai ir teisėtai kilo ir pareiškėjui.
Pažymi, kad pareiškėjo pasvarstymai, kad darbdavio padarytas pažeidimas yra tik formalus, neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, kadangi tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos ir teismo, o paminėtų aplinkybių vertinimas nepriklauso Migracijos departamento kompetencijai ir tokia pareiga, priimant sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, teisės aktuose nenustatyta.
Dėl teisėtumo principo nesilaikymo pažymi, kad Sprendimas priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, veikiant savo įgaliojimų ribose bei atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos.
Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokių teisėtų tikslų minėtu Sprendimu siekiama, kadangi Sprendimu baudžiamas pareiškėjas, kurio veiksmai/neveikimas niekaip neįtakojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytų teisės normų pažeidimų, ir nurodo, kad, išduodant leidimą laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio atitiktis Įstatymo reikalavimams.
Pabrėžia, kad Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, neprivalėjo nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjui ar jo darbdaviui. Neginčija aplinkybių, jog, panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas patyrė neigiamų pasekmių, tačiau nurodo, kad minėtos pasekmės kilo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne Migracijos departamento neteisėtų veiksmų. Pagal Įstatymą tik tos įmonės, kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo bei pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. vasario 28 d.) ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020 m. rugsėjo 22 d.).
Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, jog, pareiškėjui pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina Lietuvos Respublikoje dirbti, Migracijos departamentas 2019 m. liepos 11 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. liepos 11 d.
2020 m. liepos 31 d. pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. liepos 11 d., tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir šią teisę patvirtinančius dokumentus.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti darbdavį ir šią teisę patvirtinančius dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, 2020 m. rugpjūčio 6 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį.
Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 11 d. priimtas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, o 2020 m. rugpjūčio 28 d. atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. H. (K. H.) už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.
2021 m. vasario 11 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas su tokiu Sprendimu nesutinka, todėl prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 straipsnio a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, t. y. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimai (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).
Bylos duomenimis, pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo (2021 m. vasario 11 d.) dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. lapkričio 12 d. buvo nubaustas už nelegalų darbą ir pareiškėjo darbdavio vadovas 2021 m. sausio 13 d. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 11 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas pabrėžia, kad tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.
Teismas nurodo, jog aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Analogiškus išaiškinimus praktikoje palaiko ir LVAT (2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021).
Tai, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo pradėdamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai jokių nuobaudų dėl nelegalaus darbo nebuvo pritaikyta, nagrinėjamam ginčui, teismo vertinimu, taip pat neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjo darbiniai santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutrūko 2020 m. rugpjūčio 28 d. ir į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį pareiškėjas kreipėsi savo iniciatyva. Dėl pareiškėjo argumento, kad pats atsakovas leido pareiškėjui pakeisti darbdavį, pažymėtina, kad pareiškėjo kreipimosi į Migracijos departamentą 2020 m. liepos 31 d. su prašymu leisti pakeisti darbdavį metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiko Įstatymo reikalavimus, todėl pareiškėjui buvo leista pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas, išduodamas pareiškėjui leidimą leisti pakeisti darbdavį negalėjo numatyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvykdys administracinį nusižengimą, dėl ko neigiamų padarinių kils ir pareiškėjui.
Pareiškėjo teigimu, jis jau virš vienerių metų nuolat dirbo, ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jo pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą. Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas neproporcingas, neaišku kokių tikslų juo siekiama. Sprendime tinkamai taikoma teisinga Įstatymo nuostata. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjui taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įvertinus pateiktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjo darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Tuo pačiu pritartina atsakovui, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovo ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Apraše nustatytą 14 dienų terminą.
Aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1– 13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Nagrinėjamu atveju teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad buvo praleistas terminas priimti Sprendimą. Byloje buvo fiksuoti keli pažeidimai dėl nelegalaus darbo: 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas įmonei ir 2021 m. sausio 13 d. – įmonės vadovui. Taigi jų visų įsiteisėjimo diena žymi bylai reikšmingą juridinį faktą - buvimą baustu už nelegalų darbą. Nors Migracijos departamentas tarnybinį pranešimą surašė 2021 m. sausio 7 d., tačiau Sprendimo priėmimo momentu 14 dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo nepaskundus aukštesniam teismui) nebuvo suėjęs. Taigi terminas nepraleistas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pažymima, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (žr. pvz., LVAT 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-602/2018 ). Termino sprendimui priimti nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, o pareiškėjas nepaneigė tyrimo metu nustatytų aplinkybių.
Pareiškėjas teigia, jog ginčijamas Sprendimas nesuderinimas nei su Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Migracijos departamento sprendime taikomo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto. Pirma, jokių argumentų dėl nekonstitucingumo (kokiu aspektu, kokiai Konstitucijos nuostatai) ar prieštaravimo Konvencijai nenurodo ir pareiškėjas, tik abstrakčiai suabejoja normos konstitucingumu ir atitikimu Konvencijai. Antra, teismas prieštaravimo Konvencijai ar pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat nenustatė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra aiški, nedviprasmiška, jos taikymo praktika nusistovėjusi tiek Migracijos departamento, tiek teismų praktikoje ir neprieštaringa. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai nesutinka su Įstatymo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Konvencijai ar Konstitucijai.
Teismas konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota.
Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Z. (A. Z.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.