Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Konstantino Gurino (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

dalyvaujant ieškovo ir trečiojo asmens ieškovo pusėje RAB „Morskaja zvezda“ atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, atsakovo atstovui advokatui Vytui Ramanauskui, trečiojo asmens atsakovo pusėje įmonės „Sitac Sarl“ atstovui advokatui Algirdui Gervaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Kerčrybprom“ atstovo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-121-479/2007, iškeltoje pagal ieškovo AB „Kerčrybprom“ ieškinį atsakovui TVĮ „Maurishipping corp.“, trečiajam asmeniui ieškovo pusėje RAB „Morskaja zvezda“, trečiajam asmeniui atsakovo pusėje įmonei „Sitac Sarl“ dėl nuosavybės teisės į laivą pripažinimo ir laivo išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2002 m. liepos 25 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens „Sitak“ buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios įvykdymo užtikrinimui 2002 m. spalio 9 d. buvo sudaryta laivų įkeitimo sutartis, pagal kurią buvo įkeisti ieškovui priklausantys trys laivai. Dar nesuėjus paskolos grąžinimo terminui, tretysis asmuo perėmė laivo „Fedor Korobkov“ dokumentus ir įformino šį laivą kaip savo nuosavybę, o vėliau, pakeitęs pavadinimą, pardavė atsakovui. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ginčo laivo nuosavybės teisė perėjo įmonei „Sitak“ 2002 m. liepos 17 d. Mauritanijos Islamo Respublikos Nouadhibou teismo sprendimu patvirtintos šalių sutarties dėl ginčo išsprendimo tvarkos, 2003 m. rugpjūčio 24 d. Mauritanijos Islamo Respublikos Nouadhibou teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta parduoti laivą iš varžytinių bei 2004 m. vasario 18 d. pardavimo sutarties, patvirtintos Mauritanijos Islamo Respublikos Nouadhibou notaro, pagrindu. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. 2002 m. liepos 17 d. Mauritanijos Islamo Respublikos teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl ginčo išsprendimo tvarkos nėra kalbama apie tai, pagal kokios valstybės įstatymus bus vykdomas (jei to prireiks) priverstinis išieškojimas. Todėl teismo išvada, jog šalys susitarė dėl galimybės vykdyti išieškoti skolą iš įkeisto daikto – ginčo laivo yra nepagrįsta ir neteisinga.Kyla klausimas dėl 2002 m. liepos 17 d. Mauritanijos Islamo Respublikos teismo sprendimu patvirtintos sutarties galios ir jos reikšmės nagrinėjamai bylai. Ši sutartis teismo sprendimu patvirtinta 2002 m. liepos 17 d., tačiau kita sutartis – įkeitimo sutartis Nr. 853, kuria ginčo laivas buvo perduotas valdyti ir naudotis įmonei „Sitac Sarl“, buvo sudaryta vėliau – 2002 m. spalio 9 d. Būtent šioje sutartyje yra konkrečiai įvardijama, jog įkeisto laivo realizavimas bus vykdomas pagal Ukrainos įstatymus. Pagal bendrąjį teisės principą vėlesnė sutartis pakeičia ankstesniąją, todėl įmonė „Sitak Sarl“ neturėjo teisės vykdyti priverstinio vykdymo procedūros ir parduoti iš varžytinių įkeistą laivą pagal Mauritanijos Islamo Respublikos teisę. Pats teismas cituoja Ukrainos teisės normą, įpareigojančią realizuoti įkeistą laivą pagal Ukrainos įstatymus ir nurodo, kad į šią normą atsižvelgia, tačiau be jokio pagrindo konstatuoja, kad įmonė „Sitac Sarl“ teisėtai pardavė iš varžytinių laivą pagal Mauritanijos teisę.Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad byloje yra įstatymams neprieštaraujančių juridinių faktų, kurie įrodo ieškovo nuosavybės teisės į ginčo laivą netekimą. Vėlesnėje, 2002 m. spalio 9 d., įkeitimo sutartyje Nr. 853 nurodyta, kad visi su įkeitimu susiję santykiai bus sprendžiami pagal Ukrainos įstatymus. Todėl ginčo laivas negalėjo būti parduotas Mauritanijos Islamo Respublikos teismo sprendimu, kuris priimtas nesilaikant šalių susitarimu pasirinktos teisės ir todėl yra neteisėtas. Pagal bendrąjį teisės principą iš ne teisės negali atsirasti teisė, todėl 2004 m. vasario 18 d. laivo pardavimo sandoris bei laivo registracija Belizo tarptautiniame prekybos laivų registre taip pat yra neteisėti. Pagal Ukrainos teisę, turtas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, kai turtas teisėtai parduotas teismo sprendimų vykdymui nustatyta tvarka. Šiuo atveju turtas buvo parduotas ne pagal Ukrainos įstatymus, bet pagal Mauritanijos Islamo Respublikos įstatymus, todėl turtas turi būti išreikalautas iš jo įgijėjo neatsižvelgiant į tai, ar šis įgijėjas sąžiningas ar ne. Be to, teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, Mauritanijos Islamo Respublikos teismo sprendimams suteikė pirmenybę kitų įrodymų atžvilgiu, šiems sprendimams buvo suteikta res judicata galia. Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos CPK normoms. Atsakovo pateikti Mauritanijos Islamo Respublikos teismo 2002 m. liepos 17 d. ir 2003 m. spalio 22 d. sprendimai negali būti laikomi tinkamais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad šie teismo sprendimai yra įsiteisėję. Be to, užsienio teismo sprendimai Lietuvoje gali būti taikomi ir vykdomi tik tuo atveju, jei jie yra pripažinti CPK nustatyta tvarka. Tuo tarpu Mauritanijos Respublikos teismo sprendimai, kuriais vadovaudamasis teismas nusprendė, kad nuosavybės teisė į ginčo laivą atsakovui perėjo teisėtai, Lietuvos Respublikoje nėra pripažinti. Tai reiškia, jog nėra žinoma, ar šie sprendimai yra įsiteisėję, ar jie nebuvo panaikinti, ar nėra kitų CPK 810 str. įtvirtintų pagrindų, kuriais vadovaujantis yra atsisakoma pripažinti užsienio teismo sprendimą. Kol šie sprendimai nėra pripažinti Lietuvos Respublikoje, jie galėtų būti vertinami tik kaip vienas iš užsienio valstybės institucijų oficialių dokumentų. Teismui pateiktos Mauritanijos Respublikos teismo sprendimų kopijos patvirtintos atsakovo atstovo – advokato. Kadangi šie sprendimai susiję su ginčo laivo nuosavybės teisės perėjimu (pagal CK 1.98 str. 3 d. laivai prilyginami nekilnojamiesiems daiktams), jie turėjo būti patvirtinti CPK 807 str. nustatyta tvarka (t. y. Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulate). Be to, atsakovas turėjo visas galimybes kreiptis į teismą dėl šių sprendimų pripažinimo, tačiau to nepadarė ir tai tik dar labiau sustiprina abejones dėl Mauritanijos Respublikos teismo sprendimų įrodomosios reikšmės šioje byloje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo TVĮ „Maurishipping corp.“ atstovas advokatas V. Ramanauskas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ginčo laivo nuosavybės perėjimo įmonei „Sitac Sarl“ teisėtumas gali būti tikrinamas pagal Mauritanijos Islamo Respublikos, o ne Ukrainos Respublikos teisę. 2002 m. spalio 9 d. tarp apelianto ir įmonės „Sitac Sarl“ sudaryta laivų įkeitimo sutartis nepanaikino ir nepakeitė 2002 m. liepos 17 d. tarp įmonių „Sitac Sarl“ ir „Kerčrybprom“ sudarytos ir Mauritanijos teismo patvirtintos taikos sutarties. Be to, atsakovo pateikti Mauritanijos teismų sprendimai yra vertintini kaip rašytiniai įrodymai be atskiro jų pripažinimo Lietuvos apeliaciniame teisme. Jų pagrindu teismas priėmė teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į laivą. Ginčo šalys – užsienio valstybių juridiniai asmenys, todėl byla turi užsienio elementą. Siekdamas teisingai išspręsti šį ginčą, teismas ex officio (iš lot. k. „pagal pareigas“) turi išspręsti bylos teismingumo klausimą, remiantis kolizinėmis normomis nustatyti taikytiną materialiąją teisę, o ištyrus faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti tarp šalių atsiradusius teisinius santykius.

Nepaisant to, kad Ukrainos įmonė bylinėjasi su Belize įregistruota įmone dėl Ukrainos ir Belizo laivų registruose įregistruoto to paties laivo, byla teisminga Lietuvos Respublikai, kadangi ginčo laivas areštuotas Lietuvos Respublikoje ir joje pareikštas reikalavimas dėl ginčo esmės (1952 m. tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo 7 straipsnio „b“ punktas). Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje du kartus naikino pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis atsisakyta priimti nagrinėti ieškinį ir ieškinys paliktas nenagrinėtas (t. 2, b.l. 30-32, t. 4, b.l. 120-125). Tiek procesinius klausimus, tiek ir kolizinių normų klausimus bylą nagrinėjantis teismas turi spręsti vadovaudamasis lex fori (iš lot. k. „teismo vietos“) principu, pagal kurį taikoma bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės proceso bei kolizinės teisės normos.

Teisingumo, teisėtų lūkesčių, pagarbos tarptautinei teisei, abipusiškumo principai įpareigoja valstybes imtis priemonių, kad tuo pačiu metu skirtingose valstybėse nebūtų nagrinėjami tapatūs ieškiniai, taip pat, kad vienose valstybėse nebūtų nagrinėjami ginčai, kurių nagrinėjimas užbaigtas kitose valstybėse. Tuo atveju, kai byla teisminga tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybės teismui ir yra duomenų, kad pagal tapatų ieškinį civilinė byla iškelta užsienio valstybės teisme, teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio pirmosios dalies 5 punktu, turi atsiakyti priimti ieškinį, o tokiai aplinkybei paaiškėjus po civilinės bylos iškėlimo Lietuvos teisme, ieškinio pareiškimą palikti nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 4 p.). Jeigu paaiškėja, jog yra įsiteisėjęs užsienio valstybės teismo sprendimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 1 d. 4 p.), o šiai aplinkybei paaiškėjus po civilinės bylos iškėlimo Lietuvos teisme, teismas bylą turi nutraukti (CPK 293 str. 3 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti teisiniai padariniai atsiranda tik tuomet, kai užsienio valstybės teismo sprendimas yra pripažintas Lietuvoje, nes tik užsienio teismo sprendimo pripažinimas suteikia jam eksteritorialumo savybę, t.y. jis įgyja res judicata bei prejudicinę galią už savo valstybės sienų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas“ Nr. 28 20 punkto antrojoje dalyje išaiškino, kad tuomet, kai po civilinės bylos iškėlimo Lietuvos teisme paaiškėja, kad yra priimtas užsienio valstybės teismo sprendimas dėl tapataus ieškinio, tačiau šis sprendimas dar nepripažintas Lietuvoje, teismas ieškinio pareiškimą turi palikti nenagrinėtą. Tačiau šis kasacinio teismo išaiškinimas šiuo atveju netaikomas. Pirma, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir neturi privalomosios galios (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Antra, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Odesos srities ūkio teismas 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu atmetė ieškovo AB „Kerčrybprom“ ieškinį dėl nuosavybės teisės į laivą „Fedor Korobkov“ pripažinimo ir tenkino atsakovo tarptautinės kompanijos „Maurishipping corp.“ priešieškinį dėl nuosavybės teisės į šį laivą pripažinimo. Po užsitęsusių teisminių procesų šis Ukrainos Respublikoje esančio teismo sprendimas įsiteisėjo. Šalys neginčijo, jog Ukrainos Respublikoje civilinė byla dėl tapataus ieškinio iškelta vėliau negu Lietuvos respublikoje. Todėl Ukrainos Respublikoje bylą nagrinėjęs teismas bylą turėjo nutraukti (Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 21 str. 3 d., t. 2, b.l. 46). Šis užsienio valstybės teismo sprendimas nėra pripažintas Lietuvos Respublikoje, todėl neįgijo res judicata bei prejudicinės galios, ir negali būti pagrindas vertinti dėl ieškinio tapatumo bei spręsti klausimą dėl nagrinėjamos bylos nutraukimo ar ieškinio pareiškimo palikimo nenagrinėtu.

Aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ginčas tarp šalių pagrįstai išnagrinėtas iš esmės Lietuvos Respublikoje ir apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.

Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, o rungimosi principas suteikia teisę šalims pasirinkti įrodinėjimo dalyką byloje (CPK 12, 13 str.). Ieškovas pareiškė reikalavimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo į daiktą bei daikto išreikalavimo iš jo neteisėto valdytojo. Reikalavimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo į daiktą nereikalauja priverstinio vykdymo. Tai reiškia, jog teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą dėl nuosavybės teisių į laivą pripažinimo ir įsiteisėjus šiam sprendimui, ieškovas įgyja teisę išreikalauti daiktą iš jį neteisėtai valdančio asmens teismo įsiteisėjusio sprendimo pagrindu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju ieškinyje pareikštas reikalavimas dėl daikto išreikalavimo savo esme yra vindikacinis ieškinys.

Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Toks reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus, vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą.

Nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai yra prieštaringi. Viena vertus, ieškovas prašo pripažinti jam nuosavybės teises į laivą. Toks reikalavimas šioje byloje neturi teisinės logikos, kadangi ieškovas Ukrainos viešame registre yra įregistruotas kaip daikto, į kurį prašo pripažinti nuosavybę, savininkas, ir remiantis šio registro duomenimis, tvirtina turįs nuosavybės teises į daiktą. Kita vertus, reikšdamas reikalavimą dėl nuosavybės teisių į daiktą pripažinimo, ieškovas tuo pačiu patvirtina, jog nuosavybės teisės į daiktą neturi, o nebūdamas daikto savininkas jis negalėtų reikšti ir vindikacinio ieškinio.

Atsižvelgdama į tai, kad pagrindinis byloje sprendžiamas klausimas susijęs su nuosavybės teisėmis į ginčo laivą, kuris įregistruotas keliuose skirtingų valstybių registruose, taip pat į aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės, teisėjų kolegija pasisako dėl taikytinos teisės byloje ir įrodymų vertinimo. CK 1.48 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta bendroji kolizinė norma įtvirtina lex loci rei sitae principą, pagal kurį nuosavybės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą (tai nustatoma pagal daikto buvimo valstybės teisę) nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Tačiau šiuo atveju taikoma specialioji kolizinė norma, numatanti, jog nuosavybės teisė į laivą nustatoma pagal valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, teisę (Prekybinės laivybos įstatymo 5 str. 4 d.). Kadangi laivo perleidimo metu jis plaukiojo su Ukrainos valstybės vėliava, teismas daiktinės teisės klausimus pagrįstai sprendė taikydamas Ukrainos teisę. Užsienio teisės taikymas šioje byloje neprieštarauja nei aukščiausią teisinę galią turintiems Lietuvos Respublikos įstatymams, nei imperatyvioms normoms, nei viešajai tvarkai (CK 1.11 str.).

Pagal Ukrainos materialinę teisę nuosavybė įgyjama remiantis bet kuriuo įstatyme neuždraustu pagrindu, taip pat teisinių veiksmų pagrindu (Ukrainos 2003 m. sausio 16 d. Civilinio kodekso 328 str. 1 d., t. 6, b.l. 72). Įstatymas įtvirtina nuosavybės įsigijimo teisėtumo prezumpciją (Ukrainos 2003 m. sausio 16 d. Civilinio kodekso 328 str. 2 d., t. 6, b.l. 72). Vienas iš dažniausiai praktikoje pasitaikančių nuosavybės teisės atsiradimo bei pasibaigimo pagrindų – jos įgijimas pagal sandorius. Laivo įregistravimas viešame registre tik patvirtina juridinį faktą, kad remiantis tam tikru nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu, viešame registre yra įregistruotas tam tikro asmens (savininko) vardu daiktas (laivas). Tačiau tokio juridinio fakto įregistravimo faktas savaime nepatvirtina nuosavybės teisės į laivą. Byloje nėra ginčo, jog ieškovas anksčiau buvo įgijęs nuosavybės teises į laivą ir įregistravęs nuosavybės teises į šį daiktą viešame Ukrainos laivų registre. Tačiau po to tarp ieškovo ir trečiojo asmens atsakovo pusėje bei tarp šio asmens ir atsakovo buvo sudaryta keletas sandorių, kurių pagrindu nuosavybės teisės į laivą savininkas pasikeitė: iš pradžių ieškovas su trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje sudarė kreditavimo sutartį ir jos įvykdymą užtikrino laivo įkeitimu, iškilusį ginčą išsprendė taikos sutartimi, kuri buvo patvirtinta Mauritanijos Islamo Respublikos teisme, laivas buvo parduotas iš varžytynių kredito davėjui, kuris laivą pirkimo-pardavimo sutartimi perleido atsakovui (t. 1, b.l. 11-22, t. 2, b.l. 123-133). Naujų juridinių faktų pagrindu išnyko ieškovo nuosavybės teisė į laivą ir ši teisė atsirado kitam asmeniui, šiuo metu - atsakovui.

Ieškovas Lietuvos Respublikoje pareikštame ieškinyje neginčijo pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovas iš įmonės „Sitac Sarl“ įsigijo laivą, neprašė laivo pardavimo iš varžytynių akto bei įkeitimo sutarties pripažinti negaliojančiomis. Kadangi šie sandoriai nėra pripažinti negaliojančiais, jie galioja, ir pagal juos atsakovo įgytos daiktinės teisės į laivą yra teisėtos (Ukrainos 2003 m. sausio 16 d. Civilinio kodekso 328 str. 2 d., t. 6, b.l. 72). Ieškovas taip pat nepateikė duomenų, kad teismo procesinis sprendimas, kuria patvirtinta taikos sutartis Mauritanijos Islamo Respublikos teisme, yra panaikinta ir negalioja.

Apelianto abejonės dėl pirmosios instancijos teismo galimybės vertinti Mauritanijos Islamo Respublikos teismo 2002 liepos 17 d. ir 2003 m. spalio 22 d. sprendimus kaip įrodymus byloje atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, užsienio teismo sprendimo autentiškumo klausimas reikšmingas sprendžiant klausimą dėl šio sprendimo pripažinimo ir vykdymo, tačiau jo patvirtinimas nėra būtinas vertinant šį dokumentą kaip įrodymą byloje. Bylą iš esmės išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas savo išvadų negrindė vien tik šiais dokumentais. Dar daugiau, teismas jų netgi nevertino kaip oficialių rašytinių įrodymų (t. 1, b.l. 101-104, CPK 197 str. 2 d., 807 str.). Mauritanijos Islamo Respublikos teismas 2003 m. rugpjūčio 24 d. vykdomuoju sprendimu pareikalavo įvykdyti šio teismo 2002 liepos 17 d. sprendimą ir parduoti ginčo laivą, šio sprendimo autentiškumą patvirtino Ispanijos notaras (t. 1, b.l. 105-109). Pagal šiuos sprendimus išduotas turto arešto orderio vykdymo aktas, kurio tikrumą taip pat patvirtino Ispanijos notaras (t. 1, b l. 127-133). Be to, pats ieškovas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose ne kartą pripažino, jog tokie sprendimai yra priimti, o ieškovo paaiškinimai atitiko sprendimuose išdėstytas aplinkybes. Pastebėtina, kad ieškovo abejonės dėl šių teismo sprendimų įsiteisėjimo nepagrįstai keliamos šioje byloje, nes tuomet, jeigu ieškovas yra nuomonės, jog ginčo laivas perleistas teismo neįsiteisėjusio sprendimo pagrindu, jis turi teisę skųsti šį sprendimą valstybės, kurioje jis priimtas, teisme. Todėl šiuos užsienio teismų sprendimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė įrodymais ir juos įtvertino, o atsakovo išdėstytos abejonės dėl jų įsiteisėjimo nepagrįstos konkrečiais įrodymais.

Apeliantas apeliaciniame skunde įrodinėja, jog trečiajam asmeniui atsakovo pusėje įkeisto ginčo laivo realizavimas Mauritanijos Islamo Respublikoje turėjo vykti pagal Ukrainos įstatymus, nes taip 2002 m. spalio 9 d. įkeitimo sutartyje susitarė ieškovas ir įmonė „Sitac Sarl“ (t. 1, b.l. 18, t. 6, b.l. 151). Tačiau, kaip minėta, šios aplinkybės nėra ginčo nagrinėjamoje byloje dalykas, todėl pasisakyti dėl jų nėra pagrindo.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismui be kitų reikalavimų reiškė ir reikalavimus dėl laivo perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais (t. 6, b.l. 150-151). Tokie atsakovo teiginiai yra klaidingi, nes neatitinka faktinių aplinkybių. Pabrėžtina, kad apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo neįsiteisėjęs procesinis sprendimas, priimtas dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų (CPK 301 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nagrinėti tų aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teisme reikalavimų nereiškė ieškovas ir kurių nevertino žemesnės instancijos teismas (CPK 306 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja AB „Kerčrybprom“ apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl ginčo laivo perleidimo sandorių teisėtumo ir laivo teisinės registracijos Belizo tarptautiniame prekybos laivų registre bei Mauritanijos laivų registre. Tuomet, jei apeliantas manė, jog ginčo laivas buvo realizuotas pažeidžiant teisės norminius aktus ir šalių susitarimą, jis galėjo skųsti atitinkamų pareigūnų procesinius sprendimus vykdant laivo perleidimą Mauritanijoje, t.y. toje valstybėje, kurios pareigūnai atliko galimai neteisėtus veiksmus arba Ukrainos atitinkamame teisme, kuris nagrinėjo tapatų ginčą, o ne dėstyti argumentus visiškai kitos valstybės teisme, kuriame net nereiškė reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės registracijos panaikinimo.

Aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl naikinti sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.