Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-340-340/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-26
Bylos Nr.: 2A-340-340/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-02451-2009-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Tatjana Žukauskienė (pran.), Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas: R. P., J. P.
Atsakovas: UAB „Sostinės vystymo grupė“
Trečiasis asmuo: Individualių namų ir butų savininkų bendrija „Bendorių kalvos“, VĮ Registrų centras

Kategorijos

30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-340-340/2012Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02451-2009-5Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.9.1; 121.14; 121.18; 121.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. balandžio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės,kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Algirdo Auruškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. P. ir J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. P. ir J. P. ieškinį atsakovui UAB „Sostinės vystymo grupė“ nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys Individualių namų ir butų savininkų bendrija „Bendorių kalvos“, VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisių pripažinimo prašydami pripažinti ieškovams inžinerinę kvartalo infrastruktūrą – spaudinimės kanalizacijos vamzdyną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), fekalinės kanalizacijos vamzdyną, valymo įrenginius su filtraciniais laukais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šalto vandens tiekimo vamzdyną ir gręžinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su visais šiam nekilnojamajam daiktui eksploatuoti reikalingais kilnojamaisiais daiktais nekilnojamojo daikto – buto (duomenys neskelbtini), priklausiniais ir įpareigoti atsakovą perduoti ieškovams 1/25 dalį šios inžinerinės kvartalo infrastruktūros valdyti, naudoti ir disponuoti juo bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Nurodė, kad pagal 2005-11-29 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo pastatytą butą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), iš pardavėjo UAB „Sostinės vystymo grupė“; bute įrengta individuali inžinerinė vandens paėmimo ir nuotekų išleidimo įranga, priklausanti ieškovui nuosavybės teise, kuri sujungta su pardavėjo (atsakovo) valdoma inžinerine kvartalo infrastruktūra. 2005-11-29 pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nuostatų dėl inžinerinės kvartalo infrastruktūros nuosavybės teisės perleidimo naujajam savininkui (ieškovui) arba jos palikimo pirminiam savininkui (atsakovui). Ši atsakovo nuosavybės teise registruota inžinerinė kvartalo infrastruktūra fiziškai ir funkciškai sujungta su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu butu (buto vandens ir nuotekų įrenginiais) ir vieni be kitų funkcionuoti iš esmės negali – pagal savo savybes inžinerinė kvartalo infrastruktūra yra nuolat susijusi su ieškovo butu, kadangi geriamasis vanduo patiekiamas ir nuotekos nuleidžiamos į inžinerinę kvartalo infrastruktūrą. Be tarnaujančio daikto, t. y. inžinerinės kvartalo infrastruktūros negalėtų funkcionuoti pagrindiniai daiktai – butai ir namai, lygiai taip pat ši inžinerinė kvartalo infrastruktūra negalėtų būti savarankišku daiktu kadangi technologiniais, fiziniais ir funkciniais ryšiais pagaminta tarnauti vandens išgavimui į butus ir namus ir nuotekų tvarkymui iš jų. Ieškovų teigimu, ginčo inžinerinė infrastruktūra turi būti pagrindinio daikto priklausiniu ir ją privalėjo ištikti pagrindinio daikto likimas – kartu su butu privalėjo būti perleista ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Sostinės vystymo grupė“ atsiliepime nurodė, kad 2005-11-29 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nuostatų dėl inžinerinių tinklų dalių perleidimo ieškovui. Ieškovai neteisingai interpretuoja tą faktą, jog tokiu atveju sutartyje turėjo būti aptartas ir klausimas dėl šių objektų išlikimo atsakovo nuosavybėje. Nei vienam iš UAB „Sostinės vystymo grupė“ (duomenys neskelbtini), pastatytų ir parduotų gyvenamųjų namų ar butų savininkų nebuvo perleista inžinerinės infrastruktūros įrenginių ir žemės sklypo, kuriame jie išdėstyti, dalis. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis nurodo, kad ieškovas nepagrįstai ir neteisėtai siekia atsakovui priklausančius savarankiškus Nekilnojamojo turto registre registruotus objektus pripažinti jam priklausančio buto priklausiniu; ieškovo teiginiai, jog inžinerinė infrastruktūra yra fiziškai ir funkciškai sujungta su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu butu, yra nepagrįsti, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 2 d. Taip pat nesutinka su ieškovo nuomone, kad tarp jo ir atsakovo yra susiklostę faktiniai teisiniai vandens paėmimo ir nuotekų tvarkymo santykiai.

Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad nenuginčijus UAB „Sostinės vystymo grupė“ nuosavybės teisės į ginčo inžinerinius tinklus (ar jų dalį) patvirtinančio dokumento, o tokio prašymo ieškovas neteikia, negali būti teisinio pagrindo šios bendrovės nuosavybės teisės pasibaigimui į minėtus inžinerinius tinklus (ar jų dalį) ir ieškovo nuosavybės teisės į juos (jų dalį) atsiradimui.

Trečiasis asmuo Individualių namų ir butų savininkų bendrija „Bendorių kalvos“ palaikė ieškovų poziciją, nes remiantis įstatais, bendrija privalo saugoti ir ginti narių teises bei ekonominius ir kitus teisėtus interesus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir kitokiu tvarkymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-11-22 sprendimu ieškinio netenkino; iš ieškovo R. P. priteisė 20,25 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas sprendė, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes ieškovų dvibutis namas, negali būti šio įstatymo objektu. Teismas atsižvelgė į šalių pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį, kas joje numatyta, koks yra ginčo objekto statusas per visą laikotarpį iki ieškinio pateikimo, kokie buvo šalių santykiai po nuosavybės įteisinimo dėl ginčo objekto.

Byloje nustatyta, kad 2005-11-29 Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas UAB „Sostinės vystymo grupė“ pardavė, o pirkėjas, t. y. R. P., bendrosios jungtinės nuosavybės teise nusipirko nebaigtą statyti butą, baigtumas 85 %, kurio paskirtis gyvenamoji (butų) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turintį 158.81 kv.m bendro ploto, bei 1/2 dalį žemės sklypo, t. y. 500 kv.m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, jog parduodamas butas, žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso pardavėjui UAB „Sostinės vystymo grupė“. Pirkėjas patvirtino, kad nekilnojamasis daiktas visiškai atitinka jo kaip pirkėjo keliamus reikalavimus bei jo mokamą kainą. Prieš pasirašydamos sutartį šalys susitarė, kad pirkėjas per vieną mėnesį nuo nekilnojamojo daikto įsigijimo dienos privalo sudaryti sutartį su UAB „Šilėja“ dėl komunalinių paslaugų teikimo. Teismas sprendė, kad ieškovai niekaip nepagrindė savo argumentų, kad atsakovas privalėjo pagrindinio daikto – buto – perleidimo sutartyje aiškiai aptarti jo priklausinių – inžinerinės infrastruktūros. Nei preliminariojoje, nei pirkimo-pardavimo sutartyse neina kalba apie jokius priklausinius. VĮ Registrų centro pažymėjimai bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina kad į turtą, t. y. inžinerinius tinklus – spaudiminės kanalizacijos vamzdyną; fekalinės kanalizacijos vamzdyną, tvorą; inžinerinius tinklus – šalto vandens tiekimo vamzdyną; 884/2574 dalis žemės sklypo; žemės sklypą, kurio paskirtis transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms statyti ir eksploatuoti, su kelio danga, esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įregistruotos UAB „Sostinės vystymo grupė“, įrašai galioja nuo 2004-09-09. teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų sprendė, kad atsakovas specialiai sukūrė ir teisėtai įregistravo nuosavybę į įrenginius, kurie ateityje tenkins poreikius tų vartotojų (nuosavų namų arba dvibučių namų savininkų), kurie bus prisijungę prie šios inžinerinės infrastruktūros. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad jo sukurta kvartalo inžinerinė infrastruktūra buvo skirta ne tik namų ir butų savininkų poreikiams tenkinti, bet ir gauti už tai pelną. Jeigu teismas remtųsi ieškovų argumentais, kurie pagrindžia jų ieškinį, tai sudarytų pagrindą manyti, kad kiekvienas bet kokio daugiabučio namo buto savininkas turi teisę į turto dalį proporcingai jo turto daliai į vandens tiekimą ir kanalizacines nuotekas atliekančio juridinio asmens turto dalį nepriklausomai nuo pirkimo-pardavimo sutarties turinio ir nepriklausomai, kur ir kada pastatyti šie įrengimai.

Teismas iš sutarties sąlygų ir joje numatytų įsipareigojimų ir garantijų, kitų sąlygų, kad ieškovas būdamas profesionaliu teisininku, suprato sutarties esmę, padarė išvadą, kad sutarties objektas buvo iki 100 procentų nebaigto (85 proc.) dvibučio namo dalis su žeme, kurią ieškovas pirko iš atsakovo būtent tokios kokybės ir kainos, kuri numatyta, bei iš to sekantis nuosavybės įgijimo pagrindas konkrečiam nekilnojamam turtui, o ne iš sutarties kylantiems papildomiems nekilnojamiesiems objektams, kurie būtų sutarties objekto priklausiniai ir kurių nebūtina numatyti sutartyje, iš sutarties negalima konstatuoti, kad sutartyje buvo numatyti pardavimui ir inžinerinė infrastruktūra – vamzdynas ir vandenį teikiantys ir kanalizaciniai įrengimai, esantys kitame žemės sklype ir pagal nuosavybės dokumentus priklausantys atsakovui. Ieškovo sutarties aiškinimo ir dėl jos turinio, ir dėl kainos, kad ginčo objekto kaina įėjo į sutarties kainą, ne tik nepatvirtina pačios sutarties turinys, bet ir negalima paaiškinti šios sutarties ieškovo nurodomų argumentų apimtimi, nes šalys ne tik tokių turto perleidimo pasekmių nenumatė, bet ir po sutarties sudarymo veikė vienas kito atžvilgiu, kaip atitinkamai savininkas – atsakovas, su paslaugų gavėju – ieškovu. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo vadovautis CK 4.82 str., nes ginčo objektas yra ne pačiame dvibučiame name ir ieškovo žemės sklype. Teismas nesirėmė ieškovų nurodoma kasacinio teismo praktika, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Iš gyventojų susirinkimo protokolų teismas sprendė, kad niekam iš butų ir namų savininkų nekilo abejonių dėl vandens tiekimo ir nuotekų valymo struktūros priklausymo atsakovui. Atsižvelgęs į ieškovo R. P. raštus UAB „Šilėja“ teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas nesiekia atlygintinai įsigyti dalį atsakovo turto, o nori neatlygintinai įgyti dalį atsakovo turto. Analizuodamas ieškovo pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį, matydamas jo išsilavinimą ir profesiją (teisininkas ir teisės dėstytojas MRU), veiksmus po pirkimo-pradavimo sutarties pasirašymo ir dar vėliau, teismas padarė išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutarties dienai ieškovas negalėjo nežinoti ir negalėjo neįvertinti, kokiu būdu jam bus tiekiamas vanduo ir šalinamos nuotekos įsigijus butą, ir kas yra šios įrangos savininkas. Teismas sprendė, jog nėra objektyvaus pagrindo sutikti su ieškovų argumentais, kad be ieškovo nurodomos infrastruktūros negali tinkamai funkcionuoti jam nuosavybės teise priklausantis butas. Teismui šiuo klausimu nekilo jokių abejonių, kad ieškovas visų pirma turi teisę nesinaudoti jau sukurtais jo butui vandentiekiu ir kanalizacija, nes jis turi teisę ir galimybę pats vienas pasidaryti vandens gręžinį ir vietinę kanalizaciją savo žemės sklype nepriklausomai nuo dabartinio paslaugų tiekėjo. Pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad šalims buvusi situacija dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo buvo žinoma ir tinkama, kad sudarytį sutartį, kuri neprieštaravo imperatyviems įstatymų reikalavimams.

Teismas, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad ginčo infrastruktūra nėra ieškovo pastato – buto – priklausinys.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-11-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti. Apeliantų nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikos – teismas netinkamai aiškino ir teikė (netaikė) pagrindinį daiktą ir jo priklausinius nustatančias imperatyvias teisės normas, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įrodinėjimo taisykles. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas:Teismas netinkamai aiškino ir taikė (netaikė) CK normas, reglamentuojančias pagrindinį daiktą ir jo priklausinius. Nurodo, jog CK 4.12, 4.13, 4.19 str. nuostatos labai aiškiai atriboja pagrindinius daiktus ir jų priklausinius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant pagrindinio daikto ir priklausinio santykį, visų pirma būtina konstatuoti šių daiktų funkcinį ryšį. Apeliantai pateikė teismui rašytinius įrodymus ir žodinius paaiškinimus dėl šeimos poreikių tenkinimui atsakovo įrengtos kvartalo inžinerinės įrangos ir ieškovams parduoto buto funkcinio ryšio; akivaizdu, kad be tarnaujančio daikto, t. y. Inžinerinės kvartalo infrastruktūros, negalėtų funkcionuoti pagrindiniai daiktai – butai ir namai; ši inžinerinė kvartalo infrastruktūra negali būti savarankišku daiktu, kadangi technologiniais, fiziniais ir funkciniais ryšiais pagaminta tarnauti vandens išgavimui į butus ir namus ir nuotekų tvarkymui iš jų ir jokios kitos savarankiškos paskirties neturi. Apeliantų nuomone, teismas turėjo visas teisines ir faktines galimybes konstatuoti šių ginčo objektų kaip priklausinių teisinį statusą. Teismo išvada, kad ieškovai turi galimybę nesinaudoti inžinerine kvartalo infrastruktūra, nepagrįsta jokiais įrodymais, šios aplinkybės nebuvo tiriamos teismo posėdžių metu, todėl negali būti ieškinio atmetimo pagrindu.Teismas netaikė CK 4.14 str. dėl antraeilio daikto likimo. Iš esmės pripažinęs ginčijamą turtą apeliantų buto priklausiniu, teismas privalėjo tirti, ar priklausinius ištiko pagrindinio daikto likimas. Kadangi nei ieškovų su atsakovu sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje, nei įstatymuose nėra nurodyta, kad ši ginčo infrastruktūra paliekama pirminio savininko nuosavybėje, teismas turėjo pagrindą taikyti CK 4.14 str. Pažymi, kad nuosavybės teisė į inžinerinę kvartalo infrastruktūrą gali būti kildinama ne tik iš CK 4.12-4.19 str., bet ir iš kitų įstatymų normų. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai pasirinko sutarčių aiškinimo taisyklę, kadangi jeigu tam tikri santykiai reglamentuojami imperatyviomis teisės normomis, negalima taikyti sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismas netinkamai aiškino ir nepagrįstai netaikė bendrojo naudojimo inžinerinę įrangą apibrėžiančio Daugiabučių namų savininkų įstatymo, taip pat bendrosios nuosavybės įgyvendinimą reglamentuojančių CK normų. Nurodo, jog pagal savo paskirtį ginčijama inžinerinė kvartalo infrastruktūra yra ne individualaus pobūdžio, o bendrojo naudojimo įranga; kadangi kito įstatymo apibrėžiančio gyventojų bendroms reikmėms naudojamo bendro turto sandarą ir jo teisinę priklausomybę nėra, teismas turėjo taikyti įstatymo analogiją. Nurodo, jog teismų praktikoje vienareikšmiškai nustatyta, kad priklausinių buvimo fizinė vieta gali būti visai kita nei pagrindinio daikto ir tai neturi jokios reikšmės sprendžiant jų statusą, svarbu – funkcinis ryšys.Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nors jų taikyti nereikėjo.Teismas pažeidė CK ir teismų praktiką, kadangi nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti priskirta prie vartojimo sutarčių. Atsakovas, būdamas profesionaliu savo srities žinovu, nepateikdamas informacijos buto pirkėjams apie buto tinkamam eksploatavimui ir pirkėjų buities ir kitų gyvybinių poreikių tenkinimui reikalingus daiktus – inžinerinę kvartalo infrastruktūrą, ir tolimesnį jos likimą, pažeidė sutarties sąžiningumo principą, todėl turėjo būti ginamos pirkėjų teisės. Teismas nepagrįstai taikė didesnius atidumo ir rūpestingumo kriterijus pirkėjams. Nurodo, jog sudarydami sutartį ir po to manė, kad kartu su butu ir žeme bus perduodama ir dalis bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos, kitaip nebūtų sutikę mokėti sutartyje nurodytą kainą. Pareigą suformuoti tinkamą pardavimo objektą turėjo atsakovas, o ne ieškovas. Ieškovo darbinė veikla susijusi su valstybės tarnyba. Teismų praktikoje didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai keliami profesionaliam subjektui, teismas nemotyvuotai juos perkėlė ieškovams. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir taikymo taisykles. Taikydamas sutarties aiškinimo taisyklę teismas vertino ir taikė tuos įrodymus, kurie buvo pateikti atsakovo, nevertindamas ieškovų pateiktų įrodymų. Mano, jog teismo sprendime nurodyti įrodymai yra netiesioginiai, jų vertinimas buvo atliktas siekiant įrodyti atsakovo, kaip daiktinės teisės turėtojo tinkamą veikimą ir ieškovų netinkamą elgesį po sutarties sudarymo, tartum ieškovai pripažino atsakovo nuosavybės teisę į ginčo objektus. Teismas ieškovų nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atmetė motyvuodamas tik tuo, kad nagrinėjamos bylos ir ieškovų nurodytų bylų aplinkybės netapačios ar nepanašios, tačiau sprendime nemotyvavo, kuo šios aplinkybės skiriasi. Apeliantų teigimu, šiose nutartyse formuluojami tie patys pagrindinių daiktų ir jų priklausinių nustatymo ir jų likimo principai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-11-22 sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantai nepagrįstai nurodo, jog ginčo inžineriniai tinklai laikytini jiems priklausančio buto esmine dalimi CK 4.15 str. prasme. Ginčo inžineriniai tinklai gali egzistuoti savarankiškai, todėl negali būti laikomi esmine apeliantams priklausančio buto dalimi. Pirkimo-pardavimo sutartimi apeliantai iš atsakovo įsigijo butą ir žemės klypo dalį; sutartyje nėra nuostatų dėl inžinerinių tinklų dalių perleidimo. Teismas tinkamai aiškino apeliantų ir atsakovo sudarytos sutarties nuostatas, pagrįstai nepripažino ginčo objektų priklausiniais; šių nuostatų aiškinimas negali pasikeisti ir dėl to, kad apeliantai vartotojai. Apeliantas profesionalus teisininkas, todėl negalima teigti, kad jam nežinomos įstatymų nuostatos; atsakovas buvo sudaręs galimybes susipažinti ne tik su parduodamo buto dokumentais, bet ir projektine dokumentacija, kurioje aiškiai užfiksuota buto savininkų atsakomybės, jiems priklausančių įrenginių ribos. Teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, kadangi siekė atskleisti tikruosius šalių ketinimus. Apeliantų elgesys (sutarties su UAB „Šilėja“ sudarymas, šalių susirašinėjimas ir kt.) patvirtina, kad apeliantai visą šį laikotarpį nesielgė kaip ginčo objektų savininkai. Atsakovo nuomone, teismas tinkami įvertino nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus ir jų išviešinimo funkciją atliekančio registro paskirtį. Apeliantų cituojama praktika nėra reikšminga ginčo teisiniams santykiams, nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias daikto ir jo priklausinio teisinį režimą, dėl to sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias pagrindinio daikto ir jo priklausinio teisinį apibrėžimą, atmetami, kaip nepagrįsti.

1.1. Pagal CK 4.13 str. 1 d. antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t. y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Savarankišku daiktu laikytinas daiktas, kuris savo naudingomis savybėmis ar paskirtimi gali būti atskirai naudojamas ir gali atskirai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Tai reiškia, kad jis nėra pagrindinio daikto esminė dalis, kaip kad, pavyzdžiui, daugiabučio gyvenamojo įranga, stogas, konstrukcijos ir kt., ar kaip pagrindiniam daiktui priklausantis daiktas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantai prašė pripažinti jiems nuosavybės teisę į 1/25 dalis spaudiminės kanalizacijos vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), fekalinės kanalizacijos vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šalto vandens vamzdyno ir gręžinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su visais šiam nekilnojamam daiktui eksploatuoti reikalingais kilnojamais daiktais, kaip į nekilnojamojo daikto – buto (duomenys neskelbtini), priklausinį ir įpareigoti atsakovą perduoti juos naudoti; visi paminėti inžineriniai tinklai įregistruoti nuosavybės teise atsakovo UAB „Sostinės vystymo grupė“ vardu ir randasi atskirajame 0,2574 ha žemės sklype, kitos paskirties (transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms statyti ir eksploatuoti). Tokiu būdu daiktas, į kurio dalį pretenduoja ieškovai nors turi funkcinį ryšį su ieškovų pagrindiniu daiktu (butu), tačiau turi ir visus savarankiško daikto požymius – inžineriniai tinklai buvo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, atskirame, atsakovui priklausančiame žemės sklype (nepriskirtame daugiabučiam namui), inžineriniai tinklai buvo skirti aptarnauti ne tik daugiabutį namą, kuriame ieškovai įsigijo butą, bet ir dar kitų individualių namų savininkų poreikius; tikslinė šių inžinerinių įrenginių paskirtis – 16-os individualių gyvenamųjų namų kvartalo inžinerinė infrastruktūra, jiems suteikti unikalūs numeriai; jie nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre, kaip kito daikto (daugiabučio namo) priklausiniai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 4 d. numato, kad nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalus numeris, t. y. nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo inžinerinius tinklus, suformuotus kaip atskirus daiktus, įregistruoti kaip daugiabučio namo priklausinius.

Apeliantai be pagrindo nurodo, kad teismų praktikoje suformuotas pagrindinis kriterijus nustatyti, kad daiktas yra pagrindinio daikto priklausinys – funkcinis ryšys tarp pagrindinio daikto ir jo priklausinio, kuris turi būti nuolatinio pobūdžio; funkcinį ryšį ginčo inžineriniai tinklai turi ne tik su ieškovų butų (ar daugiabučiu namu), bet su visu individualių gyvenamųjų namų kvartalu. Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nei vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jeigu nėra pažymių, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje (CK 4.19 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje ir daiktas, įvardintas kaip pagrindinis (butas), ir ginčo inžineriniai tinklai sukurti kaip daiktai statybos būdu, nuosavybė į juos atsirado CK 4.47 str. 4 p. pagrindu. Tokiu atveju, būtent daikto savininkas sprendžia, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamajam daiktui – suformuoti nekilnojamojo turto kadastro nustatyta tvarka daiktą kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti savarankišku (pagrindiniu) daiktu ar šį daiktą įregistruoti kito – pagrindinio daikto – priklausiniu, jeigu tai leidžia daikto prigimtis. Taigi, sprendžiant ar daiktas yra kito daikto priklausinys, lemiamą reikšmę turi daikto savininko apsisprendimas, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamajam daiktui; nagrinėjamoje byloje nuo sukūrimo momento inžineriniams tinklams buvo suteiktas savarankiško daikto statusas.

Apeliantai be pagrindo nurodo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės yra analogiškos faktinėms bylos aplinkybėms civilinėse bylose Nr. 3K-3-315/2008, 3K-3-306/2010 ir kt., kuriose teismai panaikino teisinę registraciją atsakovo nuosavybės teisei į dalį daugiabučio namo inžinerinių tinklų ir pripažino nuosavybės teisę į šį objektą daugiabučio namo savininkams. Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose buvo nustatyta, kad inžinieriai tinklai tam tikrose ribose buvo projektuojami ir statomi kaip daugiabučio namo priklausinys namo bendrasavininkų lėšomis; juos pastačius, daugiabučio namo savininkams atsirado nuosavybės teisė į namui priskirtą dalį inžinerinių tinklų ir atsakovas, įregistravęs nuosavybės teisę į svetimą daiktą, daugiabučio namo savininkų teises pažeidė. Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė pripažinti jiems nuosavybės teisę į dalį inžinerinių tinklų išimtinai tik funkcinio ryšio tarp inžinerinių tinklų ir jų buto pagrindu; jie neginčijo inžinerinių tinklų teisinės registracijos atsakovo vardu, neįrodinėjo, kad inžineriniai tinklai buvo suprojektuoti ir statomi kaip pagrindinio daikto – jų buto (daugiabučio namo) priklausinys, namo bendrasavininkų lėšomis ir pan.; teisėjų kolegija sprendžia, kad bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos ir teismų išvados apelianto paminėtose bylose pirmosios instancijos teismo išvadų nesaistė.

1.2. Atmetus apeliantų argumentus dėl inžinerinių tinklų dalies pripažinimo jų buto priklausiniu, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantai įgijo nuosavybės teisę į 1/25 dalį inžinerinių tinklų pagal 2005-11-29 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį CK 4.14 str. 1 d. pagrindu. Savo teiginius apie tai, kad 1/25 dalis inžinerinių tinklų yra apeliantams priklausančio nuosavybės teise buto priklausinys ir jį turi ištikti pagrindinio daikto (buto) likimas apeliantai pagrindžia ginčo objekto funkciniu ryšiu su ieškovams priklausančiu butu; teisėjų kolegija juos atmeta dėl išdėstytų argumentų.

1.3. Apeliantų argumentas, jog teismas be pagrindo netaikė Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo, taip pat bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių Civilinio kodekso normų atmetamas, kaip teisiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje nepareiškė reikalavimo dėl atsakovo nuosavybės teisės į ginčo inžinerinius tinklus nuginčijimo, nenuginčijus atsakovo nuosavybės teisės neįmanoma taikyti Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo nuostatų nei tiesiogiai, nei pagal analogiją, kaip prašė ieškovai. Pažymėtina, kad kiti 23 kvartalo individualių namų ir butų gyventojai savarankiškų reikalavimų į inžinerinius tinklus nepareiškė. Ieškovai nurodė, kad yra bendrijos „Bendorių kalvos“ nariai, kad inžineriniai tinklai buvo perduoti bendrijai pagal 2008-06-30 nuomos sutartį valdyti ir naudotis. Bendrija buvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, tačiau taip pat nepareiškė reikalavimo dėl nuosavybės teisų pripažinimo į ginčo objektą, t.y. bendrija pripažįsta atsakovo nuosavybės teisę į šį daiktą. Nenuginčijus atsakovo nuosavybės teisų į inžinerinius tinklus ir neįrodžius, kad 23 individualių namų ir butų kvartalo savininkams buvo atsiradusi nuosavybės teisę į gyvenamąjį kvartalą aptarnaujančius inžinerinius tinklus, taikyti Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo, ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių Civilinio kodekso normų nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog buto pirkimo-pradavimo sutartis buvo sudaryta ne kartu su inžinerine kvartalo infrastruktūra. Priešingai, nei teigia apeliantai tokia teismo išvada neprieštarauja bylos teisinėms ir faktinėms aplinkybėms. Apeliantai teigia, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jo norint, kad priklausiniai liktų pirminio savininko nuosavybėje, tai turi būti nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, ginčijamu atveju tai nebuvo padaryta, todėl daro išvadą, kad 1/25 inžinerinių tinklų yra jo buto priklausinys ir nuosavybės teise priklauso butų savininkams – ieškovas. Tačiau šis apeliantų teiginys visiškai ignoruoja kitas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes: nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad buto pirkimo-pardavimo metu (2005-11-29) ginčo inžineriniai tinklai jau buvo įregistruoti nuosavybės teise atsakovo vardu 2004-07-14 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu kaip atskiras nuosavybės teisių objektas (t.2, b.l. 46-50), t. y. priešingai, nei teigia apeliantai, nuosavybės teisių perleidimas į dalį inžinerinių tinklų, įregistruotų kaip atskiras daiktas, turėjo būti aptartas buto pirkimo-pardavimo sutartyje.

2.1. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, pažeidė Civilinio kodekso nuostatas ir teismų praktiką, kadangi nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties nepriskyrė prie vartojimo sutarčių. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai kildino savo ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimus dėl nuosavybės teisių į daiktą pripažinimo iš daiktinės teisės, t. y. apeliantų samprotavimai apie buto pirkimo-pardavimo sutarties pobūdį neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.

2.2. Dėl analogiškų motyvų atmetami apeliantų argumentai, kad teismas be pagrindo taikė didesnius atidumo ir rūpestingumo kriterijus pirkėjams: ginčo teisiniame santykyje apelianto paminėti argumentai yra teisiškai nereikšmingi; be to teisėjų kolegija sutinka, kad apeliantas R. P., būdamas teisininku turėjo galimybę adekvačiai įvertinti faktą (išviešintą nekilnojamojo turto registre nuo 2004 m.), kad gyvenamųjų namų kvartalo inžineriniai tinklai nuo 2004 m. priklauso nuosavybės teise atsakovui.

3. Apeliantai be pagrindo nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir taikymo taisykles; teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad teismo padarytos išvados neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Dalis apelianto aptartų rašytinių įrodymų yra pertekliniai; nuosavybės teisių į daiktą atsiradimas nepriklauso nuo to, ar ieškovai laikė save inžinerinių tinklų savininkais ar ne, todėl teismas be pagrindo analizavo bendrijos narių susirinkimo protokolų turinį ir pagrįstai netenkino apeliantų (ieškovų) prašymą įtraukti procesiniais bendrininkais kitus individualių namų kvartalo gyventojus; kaip atsakovas sutartyse su kitais gyventojais sprendė inžinerinės įrangos likimo klausimą, nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Tatjana ŽukauskienėRūta Veniulytė - JankūnienėAlgirdas Auruškevičius