Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.5.2.; 1.2.25.4.2.4.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.5.1.; 2.4.7.

2017 m. gruodžio 5 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algerdo Urbšio,

nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. B. ir J. B., jų atstovui ad­vo­ka­tui Rokui Rudzinskui,

civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono ap­lin­kos apsau­gos departamento atstovui Irenijui Kaluškevičiui,

civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovams advokatams Ričardui Užolui ir Renatai Todesaitei,

civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono ap­lin­kos apsaugos departamento direktoriaus G. Česaičio, nukentėjusiųjų ir civilinių ieš­ko­vų R. B. ir J. B., civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės advokatės Renatos Tode­sai­tės ir nuteistojo A. G. apeliacinius skun­dus dėl Mari­jam­po­lės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mė­ne­siams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vyk­dymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies.

Iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ J. B. naudai priteista 8500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ R. B. naudai priteista 8500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš civilinio atsakovo UADB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškovo Lie­tu­vos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento nau­dai priteista 148 907,42 Eur aplinkai padarytos žalos atlyginimui.

Iš A. G. R. B. naudai priteista 500 Eur proceso išlaidų.

Iš A. G. Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pri­teis­ta 387,77 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus: 2015 m. liepos 16 d. apie 1 val. 59 min. kelio (duomenys neskelbtini) 88,44 kilometre, vai­ruo­da­mas krovininį automobilį VOLVO FH42T, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe SCHMITZS.­KO24/L-13, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas (duomenys neskelbtini) kryptimi, pažeidė Kelių eis­mo taisyklių 9 punkto reikalavimus – nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pa­vo­jaus kitų eismo da­ly­vių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesiėmė visų būtinų prie­monių siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti, 127 p. reikalavimus – nepasirinko sau­gaus važiavimo greičio, neat­si­žvelgė į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būk­lę, meteorologines sąlygas, kad galėtų laiku sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anks­to numatomos kliūties, dėl ko atsitrenkė į priekyje, toje pačioje eismo juostoje priverstinai sustojusį ir stovėjusį krovininį automobilį VOLVO FM 12.380, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su cisterna GEUSENS-LAG, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį prieš eis­mo įvykį vairavo S. L., 128 p. reikalavimus – važiuodamas nakties metu nešvie­čiant kro­vininio automobilio VOLVO FH42T, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio kairiojo žibinto toli­mų­jų švie­sų lemputei, nebuvo pakan­ka­mai atidus, nesulėtino važiavimo greičio ar nesustojo, dėl ko atsitrenkė į anksčiau paminėto kro­vi­ninio automobilio galinę dalį bei mirtinai sužalojo krovininio automobilio VOLVO FH42T, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe SCHMITZS.KO24/L-13, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivį A. B., kurio mirtis įvyko nuo kaukolės skliauto bei pamato kaulų lū­ži­mo su kraujo iš­si­lieji­mu virš kietojo, po kietuoju ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, stu­bu­ro lū­žimo tarp VII kaklinio ir I krūtininio slankstelių su kraujosruvomis stuburo smegenyse.Marijampolės rajono apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad A. G., vairuodamas transporto priemonę, nepasirinko tokio greičio, kad kiekvienu metu ga­lėtų suvaldyti transporto priemonę, dėl to nesuvaldė transporto priemonės, dėl ko atsi­trenkė į prie­kyje, toje pačioje eismo juostoje priverstinai sustojusį ir stovėjusį krovininį auto­mo­bilį. Kal­ti­na­masis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 127, 127 punktų reikalavimus, kas buvo tiesioginiu prie­žas­tiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu.Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius G. Če­saitis apeliaciniame skun­de prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuos­pren­džio dalį dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžio priteisimo, Lietuvos Respublikos ap­linkos mi­nis­te­ri­jos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį tenkinti pil­nai ir priteisti iš ci­vi­li­nio atsakovo UADB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškovo Lie­tu­vos Respublikos ap­linkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos depar­ta­men­to naudai 196 523,80 Eur aplinkai padarytos žalos atlyginimui.Nurodo, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas neteisingai įver­tino ap­lin­kai padarytos ža­los dydį, kadangi netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reg­la­mentuojančius aplinkai pada­ry­tos žalos apskaičiavimą. Žala aplinkai, padaryta ją užter­šus naftos produktais, apskaičiuojama pagal Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskai­čiavimo metodiką ir remiantis 2015 m. III ketvirčio aplinkai padarytos žalos at­ly­gi­nimo dy­džiams apskaičiuoti bazinių tarifų indek­sa­vi­mo koeficientu. Ginčas kyla dėl to, kuri ap­linkai padarytos žalos atlyginimo dydžio aps­kai­čia­vimo formulė turėtų būti nau­do­ja­ma – nu­matytoji metodikos 28 ar 29 punkte. Jei aplinkai pa­darytos žalos atlyginimo dydį pas­kai­čiuojame pagal metodikos 28 punkte pateiktą formulę, su­sidaro 196 523,80 Eur, jei pagal 29 punkte – 148 907,42 Eur.Teismas neatsižvelgė į tai, kad metodikos 29 punkte nurodyta formulė naudojama tik tuo­met, kai aplinka teršiama suspenduotomis medžiagomis ar organinėmis medžiagomis pagal BDS₇ ir tik tuomet, kai šių teršalų, t. y. suspenduotų medžiagų ar BDS₇, daugiau negu vie­na tona. Visais kitais atvejais turėtų būti naudojama metodikos 28 punkte numatytoji for­mu­lė, nors teršalų, tokių kaip naftos produktai, būtų ir daugiau nei 1 tona, o suspenduotų me­džiagų ar BDS₇ mažiau nei 1 tona.Civiliniai ieškovai R. B. ir J. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pir­mos ins­tancijos teismo nuosprendį ir iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ J. B. nau­dai pri­teisti 21 000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti; iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ R. B. naudai priteisti 21 000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti; skirti A. G. papildomą poveikio priemonę – trejiems metams uždrausti nau­dotis teise vairuoti visų kategorijų transporto priemones.Apeliantai nesutinka dėl teismo nustatyto, neva buvusio žuvusiojo A. B. didelio neat­sargumo. Teismas didelį neatsargumą sieja su Kelių eismo taisyklių 190 punkte nusta­ty­tos tvar­kos nesilaikymu, kur yra įtvirtinta – „Krovininio automobilio kėbule leidžiama vežti tik ant sė­dy­nių sėdinčius vyresnius nei 16 metų keleivius.“ Krovininio automobilio kė­bulas ir krovininio automobilio kabina yra atskiros automobilio dalys, todėl A. B. nepa­žeidė jokio Kelių eismo taisyklių punkto ar Saugaus eismo keliais įstatymo straipsnio. Už ke­lei­vių ir krovinio saugumą atsako transporto priemonės vairuotojas, kaip tai numatyta Kelių eismo taisyklių 18 punkte, todėl būtent nuteistasis A. G. privalėjo nepra­dė­ti va­žiuo­ti arba nedelsiant su­sto­ti, jeigu A. B. buvimas važiuojančio krovininio auto­mo­bi­lio kabinoje būtų drau­džia­mas teisės aktų. Kadangi teisės aktai nedraudžia keleiviui va­žiuo­ti krovininio automobilio ka­bi­no­je įrengtame gulte, todėl nei nuteistasis, nei žuvu­sy­sis nenusižengė teisės aktų reikalavimams ir protingo atsargumo sąvokai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra ne tik didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, tačiau ir nuteistojo A. G. bei žu­vu­siojo A. B. darbdavys. Už darbo saugą įmo­nė­je atsakingas darbdavys, todėl ma­ny­da­mas, jog darbuotojui važiuoti darbdaviui priklausančio kro­vininio automobilio ka­bi­no­je įreng­tame gulte yra nesaugu, privalėjo tai uždrausti įmonės vi­di­niu aktu, bei su tuo supa­žin­dinti įmonės darbuotojus. Tokių duomenų byloje nėra.Teismas, skirdamas bausmę A. G., atsižvelgė į tai, jog neva jis dėl įvykio gailisi, tačiau nukentėjusieji jo atsiprašymą girdėjo tik teismo posėdžio metu ir nemano, jog šis gai­lė­ji­ma­sis yra nuoširdus. A. G. turėjo galimybę asmeniškai atsiprašyti kiekvie­no nuken­tė­ju­siojo ir kitaip parodyti jog gailisi, tačiau akivaizdu, jog jis gailisi tik dėl to, jog pakliuvo į tokį įvykį. Jo nenuoširdus atsipra­šy­mas yra tik siekis sušvelninti savo atsakomybę, todėl neturėtų būti traktuojamas kaip leng­vi­nan­ti aplinkybė. Nukentėjusieji mano, jog A. G. įvykio dieną elgėsi nerūpestingai, vairavo sunkvežimį galimai pavargęs, dėl ko vairuodamas užmigo ir nepastebėjo kliūties. Todėl jam turėtų būti pritaikytas ir spe­cialiosios teisės atėmimas trejiems metams BK 68 straipsnio pagrindu.Civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė advokatė R. Todesaitė skunde prašo nukentėjusiųjų J. B. ir R. B. civilinius ieškinius atmesti, išaiškinant jiems teisę civilinio proceso tvarka kreiptis su reikalavimais žalą priteisti iš valstybės (dėl policijos pareigūnų veiksmų) ir iš krovininio automobilio VOLVO FM 12.380, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su cisterna GEUSENS-LAG, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko ar valdytojo ir iš S. L.; Lietuvos Respublikos ap­lin­kos minis­te­ri­jos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento civilinį ieškinį pa­likti nenagrinėtą.Skunde nurodo, kad pagal pareikštą ieškinį turi atsakyti autocisternos savininkas, jo vai­ruo­tojas (ilgą laiką automobilį laikė pavojingoje vietoje, nesiėmė priemonių laiku užtikrinti au­tomobilio ir krovinio saugumą) ir policijos pareigūnai (nevykdė tarnybinių pareigų – Lietuvos policijos ge­neralinio komisaro įsakymu patvirtintos po­licijos patrulių veiklos instrukcijos 61.8 punkto – pašalinti eismo kliūtis; jeigu šių kliū­čių tuoj pat pašalinti neįmanoma, informuoti budėtoją ir pa­sirūpinti, kad jos būtų pa­žy­mė­tos arba aptvertos, organizuoti jų apvažiavimą). S. L., kuris yra pavojingo krovinio vai­ruotojas, išlaikęs specialų egzaminą vežti pavojingus kro­vi­nius, ir žinodamas, kad privalo nedelsiant imtis visų įmanomų priemonių tam, kad krovi­nys nekeltų pavojaus, sugedus varikliui ir sustojęs kelio važiuojamoje da­ly­je, nepaskambino pagalbos nu­meriu, nepranešė apie įvy­kį, neiškvietė Lietuvos Respublikos techninės pagalbos, pažeidė KET taisykles ir savo tarnybines pareigas, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus.Policijos pareigūnai E. K. ir M. Ž. pažeidė savo tarnybines pa­rei­gas, nurodytas policijos patrulių veiklos instrukcijos 61.8 punkte, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Ši aplinkybė yra ypa­tingai svarbi svarstant nuteistojo kaltės klausimą, bau­džia­mo­sios atsakomybės ribas, civi­linių ieškinių tenkinimo klausimą.Šioje byloje A. G. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį (kelių transporto eis­mo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas). A. G. ar UAB „(duomenys neskelbtini)” nebuvo kaltinami dėl žalos gamtai padarymo, todėl Lietuvos Res­publikos ap­lin­kos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento ieš­ki­nys šioje byloje nega­lėjo būti nagrinėjamas.Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde prašo atlikti byloje įrodymų tyrimą: prie bylos pri­jung­ti ant­stolės D. M. 2015 m. liepos 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo pro­to­kolą su jame užfiksuotais internetiniais komentarais ir įpareigoti prokurorą nustatyti inter­ne­to nau­doto­jus, kurie naudojasi IP numeriais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), juos nustačius, ap­klausti juos liu­dytojais šioje byloje apie jiems žinomas eismo įvykio aplinkybes; Marijampolės rajono apy­lin­kės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuos­pren­dį: A. G. iš­teisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 straips­nio 5 da­lyje, požymių arba A. G. pripažinus kaltu, skirti jam minimalią laisvės atėmimo baus­mę, jos vykdymą ati­dedant vieniems metams.Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aprašydamas nusikalstamą vei­ką nurodė, kad nuteistasis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127 ir 128 punktų reika­la­vi­mus. Skunde teigiama, jog nei vieno iš šių KET reikalavimų A. G. nepažeidė. BK 281 straips­nio 5 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, ji nustato baudžia­mą­ją atsa­ko­mybę už veiką ir padarinius. Tokiu atveju asmuo gali būti pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas tik už tą eismo taisyklių pažeidimą, kuris buvo priežastiniame ryšyje su ki­lu­siais pada­ri­niais. Dalis pažeidimų gali būti nesusiję priežastiniu ryšiu su padariniais ir jie negali būti inkriminuoti kaip nusikaltimo sudėties požymis.A. G. vairuodamas automobilį saugaus greičio neviršijo, prieš pat eismo įvykį nevir­šijo 80 km/h greičio, kelias buvo normalios būklės (kelio danga sausa), meteo­ro­lo­gi­nės sąlygos buvo normalios (giedra, nakties metas), A. G. vairuojamos au­to­mo­bi­lis buvo tech­niškai tvarkingas (tai, kad nedegė vienas tolimųjų šviesų žibintas, negalėjo būti priežastimi, dėl kurios automobilio vairavimas būtų apsunkintas, ar dėl tokio gedimo nega­lima vairuoti šį au­to­mo­bilį), vairuodamas automobilį mobilaus ryšio telefonu nesinau­dojo, buvo blaivus, nebuvo prie­žasčių, dėl kurių A. G. turėjo imtis ypatingo ati­dumo, važiuoti lėčiau, nei tai lei­džiama toje kelio vie­to­je. Autocisterna neleistinoje sustoti vietoje užėmė visą kelio juostą, todėl negalima buvo padaryti išvados, kad eismo dalyvių pra­va­žia­vimui buvo likę pakankamai kelio ploto, kuriuo laisvai galėjo judėti ir judėjo trans­porto priemonės. Nuteistasis parodė, kad ava­ri­nio trikampio ženklo jis nematė. Negin­či­jama, kad autocisternos vairuotojas pastatė auto­mo­bi­lio gale trikampį ženklą, tačiau nėra duomenų, kad kaltinamojo vairuojamo automobilio susi­dū­ri­mo su autocisterna metu šis ženk­las ten stovėjo, o ne buvo numuštas prieš tai važiavusio kito au­to­mobilio. Byloje nėra nustatyta, kad autocisternos avariniai žibintai veikė au­to­mo­bilių susi­dū­rimo metu. Autocisterna stovėjo apie 8-10 valandų, buvo išsikrovęs jos aku­mulia­to­rius (liu­dy­tojai parodė, kad nepavyko užvesti automobilio, todėl jie bandė auto­mobilį už­vesti pa­nau­do­jant kito automobilio akumuliatorių), todėl neatmetama versija, kad auto­cis­ternos avariniai ži­bin­tai prieš pat susidūrimą jau nebeveikė ar veikė netinkamai. Teis­­mas savo išvadas apie A. G. kaltę grindė suinteresuotų liudytojų – policijos parei­gū­nų E. K. ir M. Ž., kurie pažeidė savo tarnybines pareigas, paro­dy­mais, taip pat liudytojo, auto­cis­ternos vairuotojo S. L., kuris pažeidė Kelių eismo tai­syklių 9 p. reikalavimus, paro­dy­mais, ir jo kolegų, kurie nebuvo suinteresuoti pakenkti savo kolegai, parodymais. Teismo išva­dos, kad autocisterna įvykio vie­toje buvo tin­ka­mai apšviesta ir pažymėta, grindžiamos vien tik suinteresuotų liudytojų, kurie patys pa­žei­dė savo pareigas, parodymais.Gynyba prašė teismo prie bylos prijungti antstolės D. M. 2015 m. liepos 20 d. fak­tinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kur užfiksuoti internetiniuose pusla­piuo­se pub­likuotų straipsnių apie nagrinėjamą įvykį galimų liudininkų komentarai apie tai, kad cisternos avariniai ženklai buvo netvarkingi – tai degė, tai nedegė, avarinis ženklas sto­vėjo vos už 10 m nuo ma­ši­nos. Teis­mas nemotyvuodamas atsisakė tenkinti gynybos prašymą įpa­reigoti prokurorą pagal IP adresus nustatyti komentatorių asmenybes ir juos kviesti į teis­mą apklausai ir tuo pažeidė run­gi­mosi principą (BPK 7 str.). Iš faktinių aplinkybių kons­tatavimo protokolu užfiksuotų inter­ne­ti­nių komentarų matyti, kad interneto naudo­to­jai, kurių IP nu­meriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gali paliudyti ar kelyje sto­vė­jusi au­to­cisterna buvo tinkamai apšviesta ir pa­žy­mėta, ar buvo įjungtos avarinės šviesos.Teisėjas neleido kaltinamojo gynėjui policijos pareigūnų paklausti, kaip jie minėtoje si­tua­cijoje turėjo elgtis pagal instrukciją, ar vertino kelyje sugedusią autocisterną kaip kliūtį. Po­licijos pa­rei­gūnai E. K. ir M. Ž. pažeidė savo tarnybines pa­reigas, nu­rodytas policijos patrulių veiklos instrukcijos 61.8 punkte, nesiėmė priemonių pa­ša­linti eismo kliūtį iš neleis­ti­no­je sustoti vietos, neiškvietė skubios techninės pa­galbos, neor­ganizavo sugedusio automobilio su pavojingu kroviniu saugaus apvažiavimo, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus.S. L., automobilio su pavojingu kroviniu vairuotojas, išlaikęs specialų egza­miną, skir­tą vairuotojams, kurie veža pavojingos krovinius, ir žinodamas, kad privalo nedel­siant imtis visų įma­nomų priemonių tam, kad krovinys nekeltų pavojaus, sugedus va­rikliui ir su­s­tojęs neleis­ti­no­je vietoje, kelio važiuojamoje dalyje, nepaskambino pagalbos numeriu 112, nepranešė apie įvy­kį specialiosioms tarnyboms, neiškvietė Lietuvos Res­pub­likos techninės pagalbos, ilgą laiką – nuo 17-18 val. iki 2 val. nešalino eis­mo kliūties, sudarydamas pa­vo­jingą situaciją kelyje, tuo pažeidė KET taisykles ir savo tar­nybines pareigas, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Teismas turi nus­ta­tyti kiekvieno padaryto Kelių eis­mo taisyklių pažeidimo įtaką kilu­siems padariniams ir pa­grindinę eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastį.Jei vairuotojas neturi ar negali numatyti galimų jo veikos padarinių ir jų išvengti, laikoma, kad jis veikė be kaltės. Sprendžiant nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neat­sar­gios kaltės rūšies buvimą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje situacijoje asmuo, tu­rė­damas vai­ruo­tojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį, turi ir gali suvokti daromą pa­žei­dimą ir numatyti galimus pažeidimo padarinius bei imtis veiks­mų jiems išvengti. Šioje by­loje būtina nustatyti, ar A. G. turėjo realią galimybe laiku pamatyti autocisterną ir sustabdyti savo vairuojamą autotransporto priemonę. Vertinant transporto priemonę vai­ruojančio asmens veiksmus reaguo­jant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį negalima reika­lau­ti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis pripažino, kad įvyko eismo įvykis dėl kurio žuvo žmogus, kad jis vai­ra­vo automobilį, gailėjosi, kad taip įvyko ir žuvo žmo­gus, tačiau nuteistasis nepripažino, kad jis padarė Keliu eismo taisyklių pažeidimus. Vairuo­da­mas au­to­mo­bilį jis buvo pakankamai atidus ir negalėjo numatyti, kad kelyje atsiras tinkamai neap­šviesta ir nepažymėta kliūtis.Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo A. G. priteisė R. B. naudai 500 Eur advokato pagalbai apmokėti. Teismas šio savo sprendimo nemotyvavo, todėl neaišku, kodėl pa­reiškus civilinius ieškinius ne tik nuteistajam, bet ir dviem juridiniams asmenims, ir civi­linius ieškinius iš dalies patenkinus, priteisiant sumas iš juridinių asmenų, R. B. išlaidos ad­vo­kato pagalbai buvo priteistos tik iš nuteistojo.Civilinis atsakovas UADB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimą į ape­lia­ci­nius skundus, kuriame prašo atmesti apeliantų J. B. ir R. B. bei Lietuvos Res­pub­li­kos ap­lin­kos apsaugos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento ape­lia­cinius skun­dus, patenkinti A. G. apeliacinius skundą, jį išteisinti, o civilinius ieš­ki­nius palikti nena­grinėtus, patenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą. Teismo posėdyje civilinio ieškovo Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento ats­to­vas prašė tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti 196 523,80 Eur žalą; nukentėjusysis R. B. ir nu­ken­tė­jusiųjų atstovas prašė civilinių ieškovų R. B. ir J. B. apeliacinį skundą ten­kinti, taip pat tenkinti Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą, kitus skundus pra­šė atmesti; nuteistasis ir jo gynėjas prašė A. G. apeliacinį skundą ten­kinti ir jį ištei­sin­ti, taip pat tenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą, o nukentėjusiųjų skundą prašė at­mes­ti; civilinio atsakovo atstovas advokatas M. S. prašė Marijampolės regiono aplin­kos apsaugos departamento ape­liacinį skundą atmesti, A. G. išteisinti.Civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono ap­lin­kos ap­saugos departamento direktoriaus G. Č., nukentėjusiųjų ir civilinių ieš­ko­vų R. B. ir J. B. apeliaciniai skundai atmetami. Civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ats­tovės advokatės Renatos Tode­sai­tės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo A. G. apeliacini skundas ten­ki­namas.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, iš­ty­rusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuos­pren­dis yra nepagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis nėra įrodyta, jog apeliantas A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.BK 281 straipsnis numato atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto prie­mo­nių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, sukėlusį straipsnyje numatytus padarinius. Šiame bau­džia­ma­ja­me įstatyme numatytų veikų požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje. Todėl ats­klei­džiant jų tu­ri­nį privalu remtis teisės aktais, reglamentuojančiais įvairaus pobūdžio kelių eis­mo saugumo ir trans­porto priemonių eksploatavimo taisykles, nustatant eismo įvykio kaltininką, neatsargumo for­mą ir pan., tą pagrįsti patikimais, objektyviais įrodymais. Kadangi BK 281 straips­nio 5 dalyje nu­ma­tyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, teismas turėjo nustatyti ne tik kad kaltininkas dėl neat­sargumo padarė inkriminuotą KET pažeidimą, bet ir priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo sau­gu­mo taisyklių pažeidimo, tai yra veikos ir šiame baudžiamajame įs­ta­tyme numatytų padarinių. Taigi kaltė ir priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto kelių eismo saugumo ar transporto prie­mo­nių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir pasekmių buvimas nega­li būti preziumuojamas, bet turi būti nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Kiekvienas inkri­minuojamos nusikalstamos veikos su­dėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo bu­vi­mą neginčijamai patvirtina tei­sia­majame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Tuo tarpu pir­mosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo sprendimo faktiškai nemo­tyvavo, nenurodė konkrečių nuteistojo kal­tę patvirtinančių aplinkybių ir įrodymų, jų nea­na­lizavo, nuosprendyje apsiribojo tik įrodymų šaltinių išvardijimų. Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, įrodymų tyrimą, apklaususi liu­dytojus I. K., E. S., ekspertą Vytenį Valiuką, įvertinusi ekspertizės aktą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, nagrinėjamoje byloje nuteistojo kaltė nustatyta vadovaujantis prielaidomis, bet ne byloje esančiais įro­dymais, taigi nebuvo laikomasi reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pa­grįs­tą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 str. 5 d.).A. G. pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto prie­monę pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles (KET 9, 127 ir 128 punktus), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus.Pažymėtina, kad konstatuojant, jog BK 281 straipsnyje numatyti padariniai kilo pažeidus ver­ti­na­mo­jo pobūdžio bendruosius KET reikalavimus eismo dalyviui laikytis visų būtinų atsargumo prie­mo­nių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ir kitų asmenų saugumui, privaloma nustatyti taip pat ir papildomas aplinkybes, pagrindžiančias šių bendrųjų reikalavimų pažeidimą. Dėl KET 9 punkto rei­ka­lavimų pažeidimo kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju konstatuojant, jog BK 281 straips­nio 5 dalyje numatyti padariniai kilo pažeidus vertinamojo pobūdžio bendruosius KET reikalavimus (t. y. kad eismo dalyvis privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pa­vojaus kitų eis­mo dalyvių, kitų asmenų saugumui), privaloma nustatyti papildomas aplinkybes, pa­grindžiančias jų pažeidimą. Kolegijos įsitikinimu, byloje aplinkybių, kuriomis galima būtų pagrįsti faktą, jog A. G. pažeidė KET 9 punkto reikalavimus, nenustatyta. Šiuo atveju KET 9 punktas dub­liuoja KET 127 punkto reikalavimų pažeidimus.Siekiant tinkamai išspręsti klausimą dėl Kelių transporto eismo taisyklių pažeidimo, būtina tiksliai nustatyti ir visapusiškai įvertinti visas faktines eismo įvykio aplinkybes. Teismas turi įvertinti ne tik technines, bet ir kitas objektyvias galimybes konkrečioje eismo įvykio situacijoje ir atsižvelgti į tai, vertindamas vairuotojo veiksmus. Teismas turi įvertinti, ar asmuo turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, ar turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes. Nerū­pes­tingumui nustatyti turi būti taikomas protingo ir apdairaus vairuotojo kriterijus, vertinant konkrečią situaciją, konkretaus eismo įvykio aplinkybes, siejant su vairuotojo galėjimu ir turėjimu numatyti padarinius.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad A. G. nepasirinko tokio greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, ir nesu­valdęs transporto priemonės atsitrenkė į priekyje, toje pačioje eismo juostoje stovėjusį krovininį au­to­mobilį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad vie­na iš priežasčių dėl kurių kilo eismo įvykis, yra nepasirinktas saugus greitis. Iš automobilio Volvo 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tachografo duomenų matyti, kad transporto priemonė 4-5 min. prieš eismo įvykį neviršijo 80 km/h greičio, o prieš tai važiavo netolygiu, dažniausiai 70-90 km/h grei­čiu (2 t., b. l. 47-49). 2017 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro eks­per­tizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat patvirtina, kad krovininis automobilis Volvo FH42T su pus­priekabe Schmitzs.-KO24/1-13 prieš pat eismo įvykį važiavo apie 78 km/h greičiu (5 t., b. l. 21-26). Eismo įvykio vie­to­je leistinas greitis yra 90 km/h lengviesiems automobiliams ir 80 km/h kro­vi­ni­niams. Iš pareigūno E. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad eismo įvykis įvyko naktį, tiesioje įkalnėje, buvo gied­ra, asfaltas sausas (1 t., b. l. 36). Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos abonento išklotinės, matyti, kad A. G. prieš eismo įvykį mobiliojo ryšio telefonu nesinaudojo (1 t., b. l. 143), vai­ruo­damas buvo blaivus (3 t., b. l. 48), jo vairuojamas automobilis buvo techniškai tvarkingas (1 t., b. l. 177; 2 t., b. l. 17). Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo priežasčių ar išskirtinių aplinkybių dėl kurių A. G. būtų turėjęs pasirinkti mažesnį greitį nei leistinas toje kelio atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis. Nors paros metas buvo tamsus, tačiau kelio ir oro sąlygos geros. Pažymėtina, kad A. G. važiavo šiek tiek mažesniu greičiu nei maksimalus leistinas tame kelio ruože, tačiau, kaip jau buvo minėta, jis neturėjo pagrindo važiuoti lėčiau ir negalėjo bei neprivalėjo numatyti, kad važiuojamoje kelio dalyje bus netikėta kliūtis. Pirmosios instancijos teismas grįsdamas nuteistojo kaltę taip pat sprendė, kad nei vienas pra­va­žiuo­jantis automobilis neužkliudė stovinčios transporto priemonės, pažymėtos avariniu sustojimo žen­klus ir šviesą atspindinčiais elementais, o iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad eis­mo dalyvių pravažiavimui buvo likę pakankamai kelio ploto, kuriuo laisvai galėjo judėti ir judėjo trans­porto priemonės. Iš bylos duomenų matyti, kad kelio važiuojamoji dalis eismo įvykio vietoje 8,5 m pločio, padalinta į dvi priešingų krypčių eismo juostas, kurios atskirtos hori­zon­talaus žen­kli­nimo linijomis. Eismo juostos, skirtos važiuoti link Suvalkų, plotis – 4,3 m. Liudytojas S. L. iki­teisminio tyrimo metu parodė, kad jam nebuvo galimybės sustoti niekur kitus, kaip tik šiek tiek pa­sukus automobilį į dešinę prie metalinio atitvaro (1 t., b. l. 89-91). Liudytojas D. D. iki­teisminio tyrimo metu parodė, kad toje vietoje yra viena eismo juosta viena kryptimi, vilkikas kiek įmanoma buvo patrauktas į dešinę pusę link kelio atitvarų, tačiau buvo ant va­žiuo­ja­mosios kelio dalies (1 t., b. l. 114-116). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tas pats liu­dy­tojas patvirtino, kad benzovežis praktiškai stovėjo ant kelio (3 t., b. l. 78). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liu­dy­tojas E. K. parodė, kad tuo keliu judėjimas buvo intensyvus, vienu metu su kolega buvo sus­toję pareguliuoti eismą, kadangi paskui vilkiką buvo susidariusi automobilių spūstis (1 t., b. l. 133-135). Liudytojas S. L. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat pa­ro­dė, kad eismas įvykio vietoje buvo intensyvus (4 t., b. l. 21). Tai, kad autocisterna sto­vė­dama užėmė beveik visą eismo juostą, akivaizdžiai matyti ir įvykio vietos fotonuotraukose. Įver­ti­nus ap­tartus liudytojų parodymus ir bylos medžiagą, akivaizdu, kad vilkikas stovėjo va­žiuo­ja­mojoje kelio dalyje. Kaip parodė vienas iš tame kelyje patruliavusių policijos pareigūnų, už vilkiko buvo su­sidariusi spūstis, iš ko akivaizdu, kad transporto priemonės negalėjo laisvai judėti tame kelio ruo­že, kur stovėjo sugedęs vilkikas. Taigi, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad eis­mo da­lyvių pra­važiavimui buvo likę pakankamai kelio ploto, kuriuo laisvai galėjo judėti ir judėjo trans­porto prie­monės yra neparemtas objektyviais duomenimis. Kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog nei vienas prava­žiuo­jantis automobilis neužkliudė stovinčios transporto priemonės, niekaip negali nei pagrįsti, nei pa­neigti A. G. kaltės. Nagrinėjamu atveju yra vertinama būtent A. G. ir kitų įvykio dalyvių veiksmai, kurie galėjo turėti įtakos autoįvykio kilimui, tačiau sprendžiant klausimą dėl as­menų kaltės negali būti vertinami kitų vairuotojų veiksmai, kurie kažkuriuo metu (sugedęs auto­mo­bilis kelyje stovėjo apie 8 valandas) tiesiog pro jį pravažiavo ir eismo įvykio nesukėlė.Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodo, kad stovinti transporto priemonė buvo pažymėta ava­riniu ženklu ir šviesą atspindinčiais elementais. Tačiau šis pirmosios instancijos teismo teiginys vėlgi nėra pagrįstas pakankamais objektyviais duomenimis ir priimtas remiantis prielaidomis. Tai, kad autocisternos vairuotojas sustojus automobiliui pastatė avarinius ženklus, ginčo nekyla. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra tiksliai nustatyta, kokiu atstumu nuo automobilio avariniai ženklai stovėjo. Autocisternos vairuotojas S. L. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pirmąjį žen­klą pastatė 50 metrų nuo vilkiko, antrąjį – 70 metrų nuo pirmojo ženklo. Tuo tarpu apklaustas pir­mo­sios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad vienas trikampis buvo pastatytas per 100 met­rų iki vilkiko galo, kitas priekyje per 50 metrų (4 t., b. l. 21). Liudytojas policijos pareigūnas E. K. parodė, kad ženklas nuo vilkiko galo stovėjo apie 40 metrų atstumu, pareigūnai paprašė, kad vairuotojas ženklą pastatytų dar toliau – apie 50 metrų atstumu. Liudytojas pareigūnas M. Ž. parodė, kad pirmasis varinis ženklas stovėjo apie 10 metrų atstumu nuo vilkiko galo, an­tra­sis – apie 20 metrų nuo vilkiko galo. Liudytojas taip pat pažymėjo, kad antrasis ženklas buvo par­vir­tęs. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas E. S. parodė, kad pra­va­žia­vo pro sugedusią autocisterną apie 22 val., avarinius trikampius ženklus matė maždaug už 25-35 metrų nuo stovinčios cisternos galo (4 t., b. l. 179-180). Iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ma­tyti, kad kelio važiuojamoje dalyje rastos avarinio ženklo detalės išsibarstę 29,1 m atstumu nuo automobilio Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabė ga­linės dalies (1 t., b. l. 4-35). Autoįvykis įvyko apie 1 val. 59 min. A. G. viso tyrimo metu nuosekliai teigė, kad ava­rinių trikampių ženklų jis nematė. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra duomenų, kad įvykio metu tie ženklai stovėjo ant kelio, o ne buvo numušti anksčiau pravažiavusio automobilio. Kaip jau buvo mi­nėta, eismas toje vietoje buvo intensyvus, buvo susidariusios auto­mo­bilių spūstys, liudytojas M. Ž. parodė, kad kuomet prie sugedusio vilkiko jie privažiavo pirmąjį kartą, antrasis ženklas buvo apvirtęs. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta patikimų objektyvių duomenų, kuriais re­miantis būtų ga­lima neabejotinai teigti, kad prieš autoįvykį avariniai trikampio ženklai stovėjo ant kelio ir A. G. turėjo galimybę juos pamatyti. Byloje apklausti liudytojai (S. L., D. D., W. R. ir policijos pareigūnai E. K. ir M. Ž.) taip pat teigė, kad sugedęs automobilis stovėjo su įjungtais ava­ri­niais žibintais. Tačiau pirmosios ins­tan­cijos teismas, padarydamas išvadą, kad sugedusi auto­cis­terna buvo tinkamai apšviesta, neįvertino, kad automobilis su įjungtomis avarinėmis šviesomis kelyje sto­vėjo ilgą laikotarpį – apie 8 va­lan­das. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas S. L. parodė, kad jo vairuojamas vil­kikas užgeso, kelis kartus bandė užvesti variklį, tačiau to padaryti nepavyko (1 t., b. l. 89-91). D. D. pa­rodė, kad bandė vilkiką užvesti, jis užsivedė ir vėl užgeso (1 t., b. l. 114-116). W. R. pa­rodė, kad ketino įkrauti, pastiprinti vilkiko cisternos akumuliatorių (1 t., b. l. 119-121). Apklausti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojai patvirtino savo iki­teis­minio tyrimo metu duotus parodymus apie šias aplinkybes. W. R. parodė, kad pri­va­žiavo automobiliu prie krovininio automo­bi­lio, kad pakrautų akumuliatorių (3 t., b. l. 178). D. D. parodė, kad laidais norėjo pakrauti akumuliatorių nuo lengvojo automobilio (3 t., b. l. 179). Iš aptartų liudytojų parodymų akivaizdu, kad sugedusio automobilio akumuliatorius buvo beveik išsikrovęs, vairuotojas vis bandė užvesti variklį, tačiau to padaryti jam nepavyko, kas dar labiau sekino automobilio akumuliatorių. Iš aptartų parodymų akivaizdu, kad tokiomis aplin­kybė­mis akumuliatorius galėjo dar labiau nusilpti ir prieš pat susi­dū­rimą šio automobilio avarinė sig­na­li­za­cija galėjo arba iš viso neveikti, arba veikti silpnai, nors liu­dytojai ir aiškino, kad avarinė sig­nali­za­cija veikė. Tokią išvadą patvirtina ir liudytojo E. S. paro­dy­mai, kuris teigė, kad apie 22 val., t. y. apie 4 val. iki įvykio, avarinė signalizacija tai mirksėjo, tai nemirksėjo, instaliacija su­ge­dusi, avarinės šviesos buvo kaip sugedusios, kaip trumpinimas elektros gran­di­nėje (4 t., b. l. 179-180). Iš to spręstina, kad avarinė signalizacija buvo netvarkinga dar gerokai prieš eismo įvykį. Au­to­cisterna kelyje stovėjo ilgą laiką, nėra patikimų duomenų, ar veikė šio automobilio aku­mu­lia­torius, todėl byloje nėra neginčytinai nustatyta, kad autocisternos avariniai žibintai veikė ir ar veikė tinkamai automobilių susidūrimo metu.Įvertinus tai, kas išdėstyta aukščiau, priešingai nei teigiama skundžiamame pirmosios instancijos teis­mo nuosprendyje, byloje nėra neginčytinai įrodyta, kad autocisterna buvo tinkamai apšviesta įvykio metu ir susidūrimo buvo galima išvengti. Remiantis Lietuvos teismo ekspertizės centro eks­per­tizės aktu, matyti, kad jeigu vilkiko Volvo FH42T su puspriekabe SCHMITZS-KO24/1-13 vai­ruo­tojas A. G. neturėjo objektyvios galimybės pamatyti jo eismo juostoje esančio vilkiko Volvo FM12.380 su puspriekabe – cisterna (kada avarinis ženklas galėjo būti numuštas kito pra­va­žiuojančio automobilio, o avarinės šviesos signalizacija neveikė ar veikė silpnai) galinės dalies di­des­niu nei 89,9 m atstumu, tuomet šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad tamsiu paros metu tin­ka­mai nepažymėtas vilkikas Volvo FM12.380 su puspriekabe – cisterna buvo važiuojamojoje dalyje taip sudarydamas neišvengiamą kliūtį prie jo iš galo artėjančio automobilio Volvo FH42T su pus­prie­kabe SCHMITZS-KO24/1-13 vairuotojui (5 t., b. l. 21-26). Liudytojų S. L., W. R. ir D. D. nu­ro­dy­tos aplinkybės apie A. G. elgesį po eismo įvykio teikia pagrindo abejoti jų parodymais. Apklaustas įvykio dieną ikiteis­mi­nio tyrimo metu S. L. parodė, kad A. G. lenkiškai paklausė, „kas čia nutiko“, o tas lau­žyta rusų lenkų kalba atsakė, kad nežino. Dar pasakė, kad už vairuotojo sėdynės įvykio metu mie­gojo kitas vairuotojas (1 t., b. l. 89-91). Taip pat įvykio dieną apklaustas D. D. pa­rodė, kad Volvo vairuotojas buvo labai dideliame šoke ir nieko neaiškino kaip įvyko įvykis, ką veikė jo ko­lega tuo metu kai įvyko avarija. Jis ir nelabai būtų supratęs, ką jis (A. G.) kalba. W. R. parodė, kad vairuotojas kažką pasakė D. D., tačiau ką, jis negirdėjo (1 t., 119-121). Tuo tarpu jau apklaustas teisiamajame posėdyje, praėjus daugiau nei metams laiko nuo įvykio, S. L. parodė, kad klausė A. G., kas įvyko, A. G. po įvykio garsiai sakė, kad užsnūdo ir nematė to automobilio. Liudytojas W. R. teismo posė­dy­je parodė, kad A. G. po įvykio garsiai sakė, kad užsnūdo ir nematė to automobilio. Liudytojas D. D. parodė, kad po įvykio jam teko bendrauti su kalti­na­muo­ju. Jis (A. G.) sakė ,,ką aš pa­dariau, užmušiau kolegą”. Kaip matyti, aptarti liudytojų parodymai – prieš­taringi – ikiteisminio ty­rimo metu S. L. nieko nesakė apie tai, kad vai­ruo­tojas A. G. buvo užsnūdęs, tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, jog A. G. sakęs, kad bevairuodamas buvo užsnūdęs. Analogiškai nurodė ir W. R.. Įvertinus aptartų liudytojų parodymų prieš­ta­ra­vimus, galimą liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi, kolegija aptartų liudytojų parodymais šioje dalyje nesivadovauja.Atsižvelgdama į išdėstytą ir remdamasi in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abe­jo­nės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje išnau­do­jus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad A. G. turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti pavojų ke­lian­čias aplinkybes ir išvengti susidūrimo, A. G. išteisinamas nepadarius vei­kos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 da­lies 1 punktas).Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir A. G. atžvilgiu priimamas ištei­si­na­masis nuosprendis, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, nu­ken­tėjusiųjų R. B. ir J. B., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Mari­jam­polės regiono ap­lin­kos apsaugos departamento civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti ir teismas dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių civilinių ieškinių pagrįstumu ir dydžiu, ir kitų ape­lia­cinių skundų argumentų nepasisako. Civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvar­ka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį panaikinti ir pri­imti naują nuosprendį:

A. G. (A. G.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko­dek­so 281 straipsnio 5 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. B. ir J. B., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės re­gio­no ap­linkos apsaugos departamento civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.