Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. I. nubaustas už tai, kad 2014-08-17 apie 9.00 val. internetiniame tinklalapyje patalpinęs skelbimą apie parduodamą mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy Note2“, sukčiavimo būdu, užvaldė svetimą A. V. turtą – 250 Lt (72,40 Eur), kuriuos pastarasis pervedė į D. I. sąskaitą banke už mobilaus ryšio telefoną, tačiau minėto telefono negavo.

Be to, 2015-01-13 apie 8.30 val. internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) patalpinęs skelbimą apie parduodamą mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy S4“, sukčiavimo būdu, užvaldė svetimą D. T. turtą – 110 Eur, kuriuos pastarasis pervedė į D. I. sąskaitą banke už mobilaus ryšio telefoną, tačiau minėto telefono negavo.

D. I. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 50 straipsnis numato atsakomybę už smulkųjį svetimo turto pagrobimą vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog D. I. savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 50 straipsnyje. Nors pažeidėjas savo kaltę neigia, ji įrodyta byloje surinktais, pirmosios instancijos teismo ištirtais ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrintais įrodymais, t. y. administracinių teisės pažeidimų protokolais (b. l. 22-23 ir 40-41), A. V. protokolu – pareiškimu, apklausos protokolu (b.l.8, 9-10), nukentėjusiųjų susirašinėjimo su V. I. išrašais (b.l. 11-15, 71-77), pavedimo išrašu iš (duomenys neskelbtini) (b.l.16), D. T. protokolu – pareiškimu (b.l. 33), kasos pajamų orderio kopija (b.l. 34), nukentėjusiojo D. T. ir liudytojo A. M. parodymais pirmosios instancijos teisme (b.l. 78-80) ir kita byloje surinkta medžiaga.

A. V. ir D. T. pateikti rašytiniai įrodymai, t.y. pavedimo išrašas ir kasos pajamų orderio kopija patvirtina nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes apie pervestus pinigus už tariamai įsigyjamus iš D. I. mobilaus ryšio telefonus į D. I. sąskaitas Nr.(duomenys neskelbtini). D. I. teikti paaiškinimus administracinius teisės pažeidimo protokolus surašiusiems pareigūnams atsisakė, o teisminio nagrinėjimo metu iškėlė versiją, kad jo socialinio tinklo paskyra pasinaudojo tėvas – V. I., duodamas skelbimus apie tariamai parduodamus telefonus. Būtent tėvo prašymu jis pinigus per du kartus savo mokėjimo kortelės pagalba išgrynino bankomatuose ir perdavė juos tėvui (b.l. 53, 80). Pats apeliantas teisminio nagrinėjimo metu kaip ir apeliaciniame skunde neneigia, jog į jo sąskaitą buvo gauti pinigai iš kitų asmenų, tačiau jo teigimu, manydamas, kad tai tėvo pinigai už jo parduodamas prekes, pinigus perdavė jam. Nors apeliantas pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad pinigų pervedimai į jo sąskaitas buvo inicijuotas ne jo, o tėvo – V. I., tačiau neneigia, kad gautus pinigus išgrynino būtent jis. Bet šią versiją vėl iš dalies pakeisdamas apeliaciniame skunde jau nurodė, kad D. T. pervestų pinigų neišgrynino, apie tokį pavedimą nieko nežino. Kaip teisingai pripažino apylinkės teismas, nors V. I. apklausiamas teisme pripažino padaręs jo sūnui inkriminuotus teisės pažeidimus, tačiau jo nurodomos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo D. I. iškeltos versijos ir neatitinka kitų byloje surinktų duomenų. Liudytojas V. I. tvirtino, kad viena banko kortelė, išduota D. I. vardu buvo paslėpta po televizoriumi ir į ją jo nurodymu žmonės už tariamai parduodamus telefonus pervesdavo pinigus. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėję pervedė pinigus į dvi skirtingas skirtingų bankų sąskaitas, be to, priešingai nei aiškino V. I., D. I. teigė, kad pinigus išsigrynino būtent jis, o ne tėvas. D. T. ir A. M. tiesiogiai bendravę su D. I. patvirtino, kad susitikimo prie jo namų metu jis sutiko grąžinti pinigus, tačiau nuėjęs į namus iš jų nebegrįžo. Tačiau D. I. apskritai paneigė bendravimo su nukentėjusiuoju ir liudytoju aplinkybę, nors tiek D. T., tiek A. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad bendravo ne tik su D. I. motina, bet ir juo pačiu bei jį atpažino. Abejoti nukentėjusiųjų ir liudytojo A. M. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, iki šio įvykio jie D. I. nepažinojo, jų parodymai nuoseklūs ir atitinka byloje surinktų duomenų visumą.

ATPK 50 straipsnyje numatytas pažeidimas gali būti padarytas tik tyčia. ATPK 10 straipsnis reglamentuoja, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Ir nors apeliantas neigia, kad tai jis pasisavino D. T. ir A. V. į jo sąskaitas pervestus pinigus, kad tik pinigus iš savo sąskaitos išgrynino ir atidavė savo tėvui, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad D. I. turėjo aiškią galimybę suprasti savo priešingą teisei veikimo pobūdį, nes iš A. V. draugės atlikto pavedimo ir banko sąskaitos išrašo matė, kad į jo sąskaitą buvo pervesti pinigai pagal konkrečią paskirtį – už telefoną, argumentai, kad pinigus išgrynino ir atidavė savo tėvui, manydamas, kad jie gauti už jo neva parduodamas automobilių detales, vertintini kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės. Jokių duomenų, kad V. I. pardavinėjo detales nėra, be to, jei V. I. laisvai disponavo jo banko kortelėmis, tai pinigus jis taip pat galėjo išsigryninti pats, ką ir nurodė apklausiamas apylinkės teisme, paneigdamas D. I. išsakytas versijas. Teismas pagrįstai tokią versiją pripažino neįtikima ir prieštaraujančia byloje surinktų įrodymų visumai bei vertino kaip tėvo siekį padėti sūnui išvengti administracinės atsakomybės.

Nukentėjusiųjų susirašinėjimas su D. I. patvirtina, kad suvokdamas, kad dėl tokio elgesio gali kilti teisinės pasekmės, jis pakankamai ilgai nukentėjusiesiems įkalbinėjant jį grąžinti pervestus pinigus, siuntėjams jų negražino, toliau melagingai tvirtindamas, kad prekės išsiųstos ar tuoj bus išsiųstos. Tačiau pinigų negražino, o paėmė juos savo nuosavybėn, t. y. leido atsirasti žalingoms pasekmėms, taigi elgėsi tyčia, todėl turi prisiimti ir tokio nesąžiningo ir priešingo nustatytai tvarkai elgesio pasekmes.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Aptarti administracinių teisės pažeidimų bylos duomenys pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad būtent D. I. padarė jam inkriminuojamus administracinės teisės pažeidimus administraciniuose teisės pažeidimo protokoluose nurodytais veiksmais.

D. I. abi veikos teisingai kvalifikuotos pagal ATPK 50 straipsnį, jam skirtos administracinio arešto nuobaudos individualizuotos teisingai, laikantis bendrųjų nuobaudos skyrimo taisyklių, įvertinus pažeidimų pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir tai, kad jo atsakomybę sunkina tai, kad jis pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jau buvo skirta administracinė nuobauda bei į kitas nuobaudų skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl ir galutine subendrinta nuobauda yra proporcinga ir adekvati padarytiems pažeidimams ir ja bus pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudos tikslai.

Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad ATPK 37 straipsnis įpareigoja teismą, sprendžiant klausimą dėl nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą, kartu spręsti klausimą dėl to, kad kaltininkas atlygintų turtinį nuostolį, jeigu administraciniu teisės pažeidimu piliečiui, įmonei, įstaigai arba organizacijai padarytas turtinis nuostolis. Šioje byloje šis klausimas liko neišspręstas, nors, bylos duomenimis, A. V. ir D. T. administraciniais teisės pažeidimais buvo padaryta turtinė žala. Kadangi nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai dėl apylinkės teismo nutarimo negauti, aukštesnysis teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos ištaisyti negali.

Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas, o D. I. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. I. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.