Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 29 d. raštu kreipėsi į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Kauno AVMI) dėl nepervestų ir negrąžintų sumokėtų lėšų už mokslą 2013 m. ir 2014 m. dalies, kuriame prašė apskaičiuoti ir išmokėti už 2013 m. ir 2014 m. sumokėtų lėšų už mokslą sumas.

Kauno AVMI skundžiamu 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (9.1-03.2)-K-6276 pareiškėją informavo, jog 2014 m. balandžio 21 d. pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2013 m. pareiškėjas nedeklaravo išlaidų už studijas. Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) permoka 516 Lt susidarė dėl to, kad 2013 m. pasinaudojo per mažu neapmokestinamuoju pajamų dydžiu (toliau – ir NPD) ir papildomu NPD, o permoka negrąžinta, nes ji buvo įskaityta nepriemokai pagal vykdomuosius raštus padengti. Pagal 2015 m. balandžio 25 d. pateiktą deklaraciją už 2014 m. GPM permoka – 267 Lt, iš kurios už studijas – 111,99 Lt, ir ši permoka buvo įskaityta nepriemokai pagal vykdomuosius raštus padengti.

II.

Pareiškėjas savo skunde MGK akcentavo, kad VMI raštuose pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nuolat laiku ir tinkamai nebuvo informuojamas apie mokesčių administratoriaus atliekamus neteisėtus veiksmus. Mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjui pranešimai buvo siunčiami elektroniniu paštu, kuris, pareiškėjo teigimu, yra neegzistuojantis. Toks pareiškėjo informavimas yra netinkamas, nes teisės aktai nustato mokesčių administratoriui imperatyvią pareigą asmenis informuoti registruotu laišku. Tokie mokesčių administratoriaus veiksmai lėmė, kad pareiškėjas jo veiksmų laiku negalėjo apskųsti. Vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Konstitucinio Teismo praktika, Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis ir teigė, jog ikiteisminėje ginčo stadijoje buvo nukrypta nuo šalių lygiateisiškumo principo, nes buvo neišreikalauti ir neišnagrinėti bylai reikšmingi dokumentai. Teigė, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista jo teisė į nuosavybę (Konvencijos 1 protokolo 1 str.), teisė į teisingą teismą. Minėtos institucijos, priimdamos sprendimus, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas kelis metus iki 2015 m. birželio 30 d. dirbo dvejose darbovietėse, iš kurių vienoje gaudavo 2,28 Eur neto darbo užmokesčio, o kitoje – 228 Eur neto darbo užmokesčio, t. y. pareiškėjo pajamos kiekvieną mėnesį sudarė 230,28 Eur neto. Iš šių pajamų jis privalėjo sumokėti nepilnametei dukrai 120 Eur alimentų ir išlaikymą pilnametei dukrai, kuri studijuoja bakalauro dieninėse studijose. Nepilnametei dukrai skundo padavimo dieną buvo susidariusi pirmosios eilės išieškojimo skola nuo 2014 m. balandžio mėn., daugiau nei 4 200 Lt. Taigi jo pajamos buvo mažesnės nei socialinės pašalpos išmokos. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Konstitucija ir kitais teisės aktais, vykdant trečios eilės išieškojimą, turi būti užtikrinta pagrindinių žmogaus teisių apsauga (rekomenduojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) dydis yra minimalios algos dydis). Šiuo atveju VMI visiškai nepagrįstai, remdamasi MAĮ 87 straipsnio 1 dalimi, įskaitė visas pareiškėjo permokas ir / ar priklausančias grąžinti lėšas, nes pareiškėjas turi du išlaikomus vaikus, kuriems pinigai turi būti pervedami pirmąja eile ir taip pažeidė išieškojimo tvarką ir eiliškumą, pažeisdamas pareiškėjo vaikų interesus, mokesčių administratorius neturi pirmenybės kitų pareiškėjo kreditorių atžvilgiu. Be to, MGK nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie vaikus ir jiems priklausantį išlaikymą, nes šiuos dokumentus pareiškėjas yra pateikęs skundo prieduose. Be to, nepagrįsta ir MGK nuoroda į VMI įsakymą, kuris neva suteikia mokesčių administratoriui pirmenybę nusirašyti ir įskaityti pinigines lėšas, nes šis įsakymas yra poįstatyminis teisės aktas ir negali prieštarauti įstatymams, todėl teismas turėtų panaikinti šį įsakymą arba sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio įsakymo panaikinimo. Manė, jog šiuo atveju keltinas klausimas ir dėl MAĮ nuostatų, suteikiančių mokesčių administratoriui pirmenybę nusirašyti lėšas, prieštaravimo Konstitucijai, CK ir CPK nuostatoms.

VMI pareigūnams iš jiems prieinamų duomenų bazių turėjo būti matoma, jog iki skundo teismui padavimo dienos trečiosios eilės išieškojimui yra išieškoma suma už 424 726,22 Lt. Dėl šių išieškojimų iki šiol vyksta teisminiai ginčai. Akcentavo, kad VMI prieštarauja pati sau, nes nusiskaičiusi lėšas, savo reikalavimų antstoliams išieškoti iš pareiškėjo pagal VMI pateiktus vykdomuosius raštus nesumažino ir netikslino.

Pažymėjo, kad prisijungus prie VMI duomenų bazės matyti, kad universitetas yra pateikęs duomenis apie pareiškėjo sumokėtas įmokas už studijas (už 2013 m. – 1 362 Lt, už 2014 m. – 2 724 Lt), todėl VMI teiginiai, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 21 d. pateiktoje deklaracijoje, kurią jis užpildė pagal VMI šabloną, nedeklaravo išlaidų už studijas už 2013 m., yra klaidingi ir neatitinka tikrovės. VMI klaidingai nurodė, jog ji elektroniniu paštu pareiškėjui siuntė pranešimus apie minėtos deklaracijos trūkumus, nes VMI nurodytu elektroniniu paštu pareiškėjas nesinaudoja nuo 2009 m., be to, visi pranešimai jam turėjo būti įteikti registruotu laišku arba pasirašytinai (MAĮ 164 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.).

Pareiškėjas taip pat kėlė klausimą, ar mokesčių administratoriui suteiktas išimtinis penkerių metų sutrumpintas naikinamasis senaties terminas apsiginti nuo mokesčių mokėtojų, kai jų mokesčiai ir mokestinės prievolės gali būti perskaičiuojami už dvigubai ilgesnį laikotarpį, nepažeidžia šalių lygiateisiškumo ir neprieštarauja teisei į teisminę gynybą, teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, todėl manė, kad teismas nagrinėjamu atveju turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MAĮ nuostatos ta apimtimi, kurioje yra nustatyta, kad mokesčiai ir mokestinės prievolės gali būti perskaičiuojami už dvigubai ilgesnį laikotarpį nei mokesčių administratorius atsako prieš subjektus, nesuteikiant ir nenumatant teisės teismui jo atnaujinti, nepažeidžia šalių lygiateisiškumo, neprieštarauja asmens teisei į teisminę gynybą, teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Skundo teismui parengimui buvo sugaišta virš 20 val., todėl už skundo parengimą jam turi būti priteista 220 Eur (20 x 11), kopijavimo išlaidos ir dokumentų spausdinimo išlaidos sudarė virš 14 Eur, o pašto išlaidos – 3 Eur. Be to, pareiškėjui turi būti priteista 13,08 Eur kelionės iš Kauno į Vilnių ir atgal į MGK posėdį išlaidos – 13,08 Eur bei 13,08 Eur už kelionę iš Kauno į Vilnių ir atgal į Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdį, papildomai po 11 Eur už kiekvieną valandą, sugaištą atvykimui į teismą, dalyvavimą posėdyje ir grįžimą į Kauną.

Teismo posėdžio metu nurodė, jog VMI netinkamai informavo pareiškėją apie deklaracijos trūkumus. Pažymėjo, jog siunčiant elektroninį laišką neegzistuojančiu adresu VMI turėjo gauti pranešimą, jog laiško išsiųsti gavėjui nepavyko ir persiųsti jį pareiškėjui iš naujo, tačiau to nepadarė. Taip pat, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, jog VMI pažeidė išieškojimo eiliškumą bei nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nepilnamečius vaikus.

Pareiškėjo pateiktoje deklaracijoje už 2013 m. pareiškėjui susidarė 516 Lt (149,44 Eur) pajamų mokesčio permoka dėl su darbo santykiais susijusioms pajamoms pritaikyto per mažo metinio neapmokestinamojo pajamų dydžio (toliau – ir MNPD) ir metinio papildomo NPD. Minėta 516 Lt (149,44 Eur) pajamų mokesčio permoka buvo įskaityta nepriemokai pagal Lietuvos institucijų vykdomuosius dokumentus padengti. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. apmokestinamąsias pajamas nepagrįstai sumažino NPD, t. y. 516 Lt (149,44 Eur) pajamų mokesčio permoka nėra teisinga, todėl pareiškėjui elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstas pranešimas dėl deklaracijos trūkumų.

Pateiktoje deklaracijoje už 2014 m. pareiškėjas deklaravo apmokestinamąsias pajamas ir studijų išlaidas. Pagal šią deklaraciją susidarė grąžintina 267 Lt (77,33 Eur) pajamų mokesčio permoka, iš kurios 112 Lt (32,44 Eur) grąžintina suma už studijas ir 155 Lt (44,89 Eur) grąžintina suma dėl su darbo santykiais susijusioms pajamoms mokestiniu laikotarpiu pritaikyto per mažo NPD. Minėta 267 Lt (77,33 Eur) pajamų mokesčio permoka buvo įskaityta nepriemokai pagal Lietuvos institucijų vykdomuosius dokumentus padengti. Išsamios atliktų veiksmų aplinkybės yra išdėstytos atsakovo sprendime. Metinių pajamų mokesčio deklaracijų už 2007–2012 m. pareiškėjas nebuvo pateikęs. Pareiškėjas 2012 m. kovo 27 d. mokesčių administratoriui buvo pateikęs prašymą grąžinti 100 Lt (28,96 Eur) žyminį mokestį, sumokėtą 2012 m. vasario 10 d. Ši suma Pareiškėjui buvo grąžinta 2012 m. balandžio 11 d.

Pagal VMI 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio ir baudos už administracinį teisės pažeidimą permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9.2 punktą be atskiro mokesčio mokėtojo prašymo mokesčio permoka pervedama antstoliui pagal gautą jo patvarkymą dėl turtinių teisių arešto į mokesčių mokėtojui priklausančią grąžinti (įskaityti) permokos (skirtumo) sumą. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, MGK priėmė pagrįstą sprendimą, kad pareiškėjui jo skunde nurodomos grąžinti sumos jam yra negrąžintos tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir vadovaujantis ginčo santykius reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis.

Kaip teisingai pažymėjo MGK, pareiškėjo nurodomos abstrakčios aplinkybės dėl išieškojimo eiliškumo, remiantis civilinės teisės normomis, ginčo išsprendimui reikšmės neturi. Byloje pateikti 2014 m. vasario 10 d. antstolio patvarkymas Nr. S-7974 areštuoti lėšas 3 eilės išieškotojui VMI bei 2015 m. balandžio 14 d. antstolio patvarkymas Nr. S2125 „Dėl skolos išieškojimo“ VMI, yra susiję su VMI, kaip išieškotojo, reikalavimais, o ne vaikų išlaikymo klausimu. Taigi pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jam negrąžinus turimų permokų nukentėjo jo pirmos eilės išieškotojos, yra nepagrįstos byloje esančiais įrodymais ir nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės padengti skolas kitiems kreditoriams pagal vykdomuosius dokumentus iš pareiškėjo susidariusių permokų. Be kita ko, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skundžiamas VMI sprendimas yra paaiškinimas pareiškėjui, kuris nesukelia jokių materialinio pobūdžio teisinių pasekmių, tik nurodo pareiškėjui detales dėl aplinkybių, kurias pareiškėjas prašė patikslinti. Dėl tokio pobūdžio dokumentų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tokie dokumentai nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1957/2012). Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skunde pateikti reikalavimai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis, patvirtinančiais pareiškėjo patirtas išlaidas ir žalą, todėl tenkinti tokį pareiškėjo reikalavimą nėra teisėto pagrindo.

Atsakovo vertinimu, nepagrįsti yra ir pareiškėjo reikalavimai kreiptis į ESTT ir Konstitucinį Teismą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo atžvilgiu yra pareikštos ženklios sumos kreditorinių reikalavimų. Duomenų, kad šie reikalavimai būtų nepagrįsti, byloje nėra, taip pat nėra duomenų, kad iš pareiškėjo būtų išieškomos didesnės sumos, nei reikalaujama įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu pareiškėjas tikslingai netikslina deklaracijų, bet reikalauja jam į pašto skyrių pervesti ginčo sumas, kas reiškia, jog šios sumos būtų nepasiekiamos išieškojimą vykdantiems subjektams. Tuo pareiškėjas pats siekia sukurti situaciją, kada būtų ignoruojami teisėti jo kreditorių interesai.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi MAĮ 87 straipsnio 1 dalimi, CK 6.134 straipsnio 1 dalies 5 punktu, CK 1.1 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog VMI nagrinėjamu atveju turėjo teisę taikyti įskaitymą. Atsižvelgiant į tai, jog nei teismų praktikoje, nei teisės aktuose nėra nustatytas ribojimas įskaitymui pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį dėl išieškojimo eiliškumo, abstraktus pareiškėjo argumentas, jog VMI pažeidė išieškojimo eiliškumą, atmestas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu VMI įskaitymą atliko pagrįstai ir nepažeisdama jokių teisės normų, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės padengti skolas kitiems kreditoriams pagal vykdomuosius dokumentus iš pareiškėjo susidariusių permokų. Be to, teismas akcentavo, jog Taisyklių 9.2 punktas nustato, kad be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo mokesčio ir (arba) ATP baudos permoka (skirtumas) pervedama antstoliui pagal gautą jo patvarkymą dėl turtinių teisių arešto į mokesčių mokėtojui priklausančią grąžinti (įskaityti) permokos (skirtumo) sumą.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-155/2013 pateiktais MAĮ 66 ir 73 straipsnių išaiškinimais.

Teismas rėmėsi GPMĮ 27 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, jog VMI neturi teisės tikslinti pareiškėjo pajamų deklaracijos ir tokiu būdu spręsti klausimą dėl GPM permokos už studijas 2013 m. grąžinimo. Šiuo aspektu pažymėjo, jog MAĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. Pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Atsižvelgiant į šią nuostatą, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VMI perskaičiuoti visas iš biudžeto pareiškėjui už laikotarpį nuo 2006 m. privalomas (su)grąžinti sumas, įskaitant už 2013 m. už studijas pareiškėjo sumokėtą įmokos dalį, ir visas šias sumas grąžinti pareiškėjui, negali būti tenkinamas.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas nematė jokio teisinio bei faktinio pagrindo panaikinti MGK, VMI ir Kauno AVMI sprendimus, todėl skundas šiuo aspektu atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, teismas kaip išvestinį atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui pagal vykdomuosius raštus (2013 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) 516 Lt permoką, 2014 m. 267 Lt GPM permoką, 2014 m. balandžio 25 d. VMI neteisėtai įskaitytą 100 Lt sumą nurašytas pinigų sumas.

Šiuo aspektu teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A525-2528/2012, Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011).

Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, kas išdėstyta, teismui nekilo abejonių dėl MAĮ atitikties CK, CPK ir Konstitucijai. Teismas pažymėjo, jog prašymas kreiptis į ESTT yra nekonkretus, jame tik nurodyta, kad ESTT turėtų pasisakyti, kaip turėtų būti interpretuojamas ES pirminėje ir antrinėje teisėje įtvirtintas teisės aktų taikymas ir reglamentavimas, užtikrinantis visų asmenų ir piliečių vienodą apsaugą pagal įstatymus, todėl teismas nematė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Taip pat netenkintas pareiškėjo prašymas panaikinti VMI įsakymą arba kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio įsakymo panaikinimo, nes teismui dėl šio įsakymo teisėtumo jokių abejonių nekilo, o pareiškėjas skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kuriais remdamasis teigia, jog minėtas įsakymas turėtų būti panaikintas.

Dėl pareiškėjo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, o jį tenkinti pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestas kaip nepagrįstas.

IV.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į pareiškėjo skundo argumentus, neištirtos ir neanalizuotos esminės pareiškėjo skundų ir bylos aplinkybės. Remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas nuolat laiku ir tinkamai nebuvo informuojamas apie mokesčių administratoriaus atliekamus neteisėtus veiksmus. Mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjui pranešimai buvo siunčiami elektroniniu paštu, kuris, pareiškėjo teigimu, yra neegzistuojantis. Toks pareiškėjo informavimas yra netinkamas, nes teisės aktai nustato mokesčių administratoriui imperatyvią pareigą asmenis informuoti registruotu laišku. Tokie mokesčių administratoriaus veiksmai lėmė, kad pareiškėjas jo veiksmų laiku negalėjo apskųsti.

2. Vadovaujasi EŽTT bei Konstitucinio Teismo praktika, Konstitucijos ir Konvencijos nuostatomis ir teigia, jog ikiteisminėje ginčo stadijoje buvo nukrypta nuo šalių lygiateisiškumo principo, nes buvo neišreikalauti ir neišnagrinėti bylai reikšmingi dokumentai. Teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista jo teisė į nuosavybę (Konvencijos 1 protokolo 1 str.), teisė į teisingą teismą.

3. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimus, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas kelis metus iki 2015 m. birželio 30 d. dirbo dvejose darbovietėse, kuriose pareiškėjo pajamos kiekvieną mėnesį sudarė 230,28 Eur. Iš šių pajamų jis privalėjo sumokėti nepilnametei dukrai 120 Eur alimentų ir išlaikymą pilnametei dukrai, kuri studijuoja bakalauro dieninėse studijose. Nepilnametei dukrai skundo padavimo dieną buvo susidariusi pirmosios eilės išieškojimo skola nuo 2014 m. balandžio mėn., daugiau nei 4 200 Lt. Taigi jo pajamos buvo mažesnės nei socialinės pašalpos išmokos. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Konstitucija ir kitais teisės aktais, vykdant trečios eilės išieškojimą, turi būti užtikrinta pagrindinių žmogaus teisių apsauga. Šiuo atveju VMI visiškai nepagrįstai, remdamasi MAĮ 87 straipsnio 1 dalimi, įskaitė visas pareiškėjo permokas ir / ar priklausančias grąžinti lėšas, nes pareiškėjas turi du išlaikomus vaikus, kuriems pinigai turi būti pervedami pirmąja eile ir taip pažeidė išieškojimo tvarką ir eiliškumą, pažeisdamas pareiškėjo vaikų interesus, mokesčių administratorius neturi pirmenybės kitų pareiškėjo kreditorių atžvilgiu. Be to, MGK nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie vaikus ir jiems priklausantį išlaikymą, nes šiuos dokumentus pareiškėjas yra pateikęs skundo prieduose. Be to, nepagrįsta ir MGK nuoroda į VMI įsakymą, kuris neva suteikia mokesčių administratoriui pirmenybę nusirašyti ir įskaityti pinigines lėšas, nes šis įsakymas yra poįstatyminis teisės aktas ir negali prieštarauti įstatymams, todėl teismas turėtų panaikinti šį įsakymą arba sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio įsakymo panaikinimo. Manė, jog šiuo atveju keltinas klausimas ir dėl MAĮ nuostatų, suteikiančių mokesčių administratoriui pirmenybę nusirašyti lėšas, prieštaravimo Konstitucijai, CK ir CPK nuostatoms.

4. Pareiškėjas kelia klausimą, ar mokesčių administratoriui suteiktas išimtinis penkerių metų sutrumpintas naikinamasis senaties terminas apsiginti nuo mokesčių mokėtojų, kai jų mokesčiai ir mokestinės prievolės gali būti perskaičiuojami už dvigubai ilgesnį laikotarpį, nepažeidžia šalių lygiateisiškumo ir neprieštarauja teisei į teisminę gynybą, teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, todėl mano, kad teismas nagrinėjamu atveju turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MAĮ nuostatos ta apimtimi, kurioje yra nustatyta, kad mokesčiai ir mokestinės prievolės gali būti perskaičiuojami už dvigubai ilgesnį laikotarpį nei mokesčių administratorius atsako prieš subjektus, nesuteikiant ir nenumatant teisės teismui jo atnaujinti, nepažeidžia šalių lygiateisiškumo, neprieštarauja asmens teisei į teisminę gynybą, teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas D. S., be kita ko, prašo bylą pagal jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas prašymo dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrindė jokiais argumentais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Bylos šalys savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ginčo esmės savo procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. (9.1-03.2)-K-6276, kuriuo buvo atsisakyta grąžinti mokesčio permoką, bei mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. (18.19-31-1)R-6590, MGK 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. S-220(7221/2015) ir pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjas D. S. 2015 m. birželio 29 d. raštu kreipėsi į Kauno AVMI dėl nepervestų ir negrąžintų sumokėtų lėšų už mokslą 2013 m. ir 2014 m. dalies, prašė apskaičiuoti ir išmokėti už 2013 m. ir 2014 m. sumokėtų lėšų už mokslą sumas (MGK byla, b. l. 11).

Kauno AVMI skundžiamu sprendimu pareiškėją informavo, jog 2014 m. balandžio 21 d. pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2013 m. pareiškėjas nedeklaravo išlaidų už studijas. GPM permoka 516 Lt susidarė dėl 2013 m. pasinaudotu per mažu NPD ir papildomu NPD, o permoka negrąžinta, nes ji buvo įskaityta nepriemokai pagal vykdomuosius raštus padengti. Pagal 2015 m. balandžio 25 d. pateiktą deklaraciją už 2014 m. GPM permoka – 267 Lt, iš kurios už studijas – 111,99 Lt ir ši permoka buvo įskaityta nepriemokai pagal vykdomuosius raštus padengti.

Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 6 d. skundu kreipėsi į Kauno AVMI viršininką. Kauno AVMI šį skundą persiuntė pagal kompetenciją VMI, kuri skundžiamu VMI sprendimu pareiškėjui nurodė, jog vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius metus, o pagal 87 straipsnio 1 dalį permokėtos mokesčių sumos yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas 2013 m. patirtas išlaidas už studijas privalėjo deklaruoti nepaisant to, kad jos nebuvo automatiškai įrašytos deklaracijos formoje, tačiau to nepadarė. Minėtas išlaidas pareiškėjas gali nurodyti patikslintoje 2013 m. deklaracijoje. MGK byloje esančios pareiškėjo metinės pajamų deklaracijos patvirtina, jog pareiškėjas už 2013 m. išlaidų už studijas MRU nedeklaravo (MGK b. l. 69–71).

MGK 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. S-220(7221/2015) patvirtino VMI sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

VI.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kelių aspektų, susijusių su nagrinėtu mokestiniu ginču. Pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jam susidarė mokesčio permoka, t. y. kad jam turėjo būti grąžinta dalis išlaidų, patirtų už studijas universitete 2013 metais.

Pagal GPMĮ 21 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-111 redakcija) 1 dalies 3 punktą iš pajamų gali būti atimamos per mokestinį laikotarpį patirtos nuolatinio Lietuvos gyventojo išlaidos – už profesinį mokymą ir (ar) studijas, kuriuos baigus įgyjamas pirmas aukštasis išsilavinimas ir (ar) suteikiama pirma atitinkama kvalifikacija, taip pat už pirmas doktorantūros bei meno aspirantūros studijas nuolatinių Lietuvos gyventojų, kurie mokosi ar studijuoja, sumokėtos sumos.

MAĮ (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja.

MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas – apskaičiavimas ir deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. <...> Mokesčių administratorius, nesutikdamas su mokesčio mokėtojo deklaruotais duomenimis, turi teisę MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą, kurių metu mokesčių administratoriui nustatyta teisė rinkti įrodymus, paneigiančius mokesčių mokėtojo deklaracijoje teikiamus duomenis bei teisė priimti sprendimus dėl mokesčio apskaičiavimo, kurie turi būti pagrįsti surinktais įrodymais ir teisės aktų reikalavimais. Mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais mokesčių mokėtojui yra nustatoma mokestinė prievolė, gali būti ginčijami mokestiniams ginčams nustatyta nagrinėjimo tvarka, tuomet ir yra sprendžiamas klausimas dėl mokesčio apskaičiavimo teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-155/2013, 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-238/2014).

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2014 m. balandžio 21 d. pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2013 m. pareiškėjas nedeklaravo išlaidų už studijas. 516 Lt GPM permoka susidarė dėl to, kad 2013 m. pareiškėjas pasinaudojo per mažu NPD ir papildomu NPD. Taigi pareiškėjas pats nepasinaudojo GPMĮ 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta teise atimti iš pajamų išlaidas studijoms ir, pateikdamas deklaraciją, minėtų sumų nenurodė. Tai, kad preliminarioje deklaracijoje sumos, išleistos studijoms, nebuvo nurodytos, minėto vertinimo nekeičia, nes būtent pareiškėjui tenka pareiga minėtas sumas tinkamai nurodyti deklaracijoje. Pareiškėjas nepasinaudojo ir teise pateikti patikslintą deklaraciją už 2013 m., nors jam tokia teisė buvo išaiškinta. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjui už 2013 m. susidarė GPM permokos už studijas.

Šioje vietoje taip pat pažymėtina, jog už 2014 m. pareiškėjas pateiktoje metinėje gyventojų pajamų deklaracijoje mokslui patirtas išlaidas nurodė, todėl už 2014 m. jam susidarė 267 Lt GPM permoka, iš kurios už studijas – 111,99 Lt.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su mokesčių administratoriaus sprendimu atsisakyti grąžinti mokesčio permoką.

Pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio ir baudos už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (2015 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. VA-46 redakcija) 9.2 punkte numatyta, kad be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo mokesčio ir (arba) ATP baudos permoka (skirtumas) pervedama antstoliui pagal gautą jo patvarkymą dėl turtinių teisių arešto į mokesčių mokėtojui priklausančią grąžinti (įskaityti) permokos (skirtumo) sumą.

Kadangi, kaip minėta, už 2013 m. pareiškėjui susidarė 516 Lt GPM permoka dėl to, kad 2013 m. pareiškėjas pasinaudojo per mažu NPD ir papildomu NPD, o už 2014 m. jam susidarė 267 Lt GPM permoka, iš kurios už studijas – 111,99 Lt, buvo sprendžiamas pareiškėjo prašymas dėl permokos grąžinimo. Tačiau mokesčių administratorius minėto prašymo netenkino, įskaitęs visas minėtas sumas nepriemokai pagal vykdomuosius raštus padengti. Byloje yra pateikti mokesčių administratoriaus gauti antstolio patvarkymai, kuriais remiantis buvo atliktas įskaitymas: 2014 m. vasario 10 d. antstolio patvarkymas Nr. S-7974 areštuoti lėšas 3 eilės išieškotojui VMI bei 2015 m. balandžio 14 d. antstolio patvarkymas Nr. S2125 „Dėl skolos išieškojimo“ VMI. Taigi šiuo atveju buvo visos MAĮ 87 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 9.2 punkto taikymo sąlygos – buvo susidariusi mokesčio permoka, tačiau pareiškėjas turėjo mokestinių nepriemokų VMI ir buvo pateikti du antstolio patvarkymai dėl minėtų nepriemokų. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, mokesčių administratorius priėmė pagrįstą sprendimą negrąžinti pareiškėjui jo prašomos mokesčio permokos sumos.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde bando pagrįsti, jog įskaitymas negalėjo būti atliekamas, nes mokesčių administratorius nesilaikė išieškojimo eiliškumo, numatyto CK, ir egzistuojant pirmos eilės išieškotojams (pareiškėjo dukroms) susidariusią permoką perdavė trečios eilės išieškotojui (VMI), šios aplinkybės nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nėra aktualios. Kaip minėta, mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą įskaityti pareiškėjui susidariusią mokesčio permoką jo mokestiniams įsiskolinimams padengti be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo. Administracinis teismas nagrinėjamu atveju vertina būtent viešojo administravimo subjekto (mokesčių administratoriaus) atsisakymo grąžinti mokesčio permoką teisėtumą, tačiau nevertina vykdymo veiksmų, kuriuos atlieka antstolis, teisėtumo. Mokesčių administratorius, gavęs konkrečius antstolio patvarkymus ir nustatęs pagrindą jais remiantis įskaityti pareiškėjui susidariusią mokesčio permoką, neturi pareigos vertinti antstolio pateiktų patvarkymų teisėtumo, jų atitikimo CK reikalavimams ar kitų klausimų, susijusių su sprendimų vykdymu ir nepriskirtinių jo kompetencijai. Pareiškėjas, manydamas, jog mokesčio permoka turėjo būti pervesta jo dukroms, kaip pirmos eilės išieškotojoms, iš esmės nesutinka ne su mokesčių administratoriaus, tačiau su antstolio veiksmais vykdymo procese, tačiau tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su išieškojimo tvarkos eiliškumo pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. VA-186, kuriuo patvirtintos Mokesčio ir baudos už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklės teisėtumu. Minėtas VMI įsakymas, skirtingai nei teigia pareiškėjas, nesuteikia teisės mokesčių administratoriui įskaityti susidariusią mokesčio permoką nepriemokai padengti – tokia galimybė yra įtvirtinta įstatyme (MAĮ 87 straipsnio 1 dalyje), tuo tarpu VMI įsakymas tik tokią tvarką detalizuoja.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog nuolat laiku ir tinkamai nebuvo informuojamas apie mokesčių administratoriaus atliekamus neteisėtus veiksmus. Pareiškėjui pranešimai buvo siunčiami elektroniniu paštu, kuris, pareiškėjo teigimu, yra neegzistuojantis.

Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas metinę gyventojų pajamų deklaraciją pateikė elektroniniu būdu – per elektroninę deklaravimo sistemą. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. VA-83 patvirtintų Dokumentų teikimo elektroniniu būdu taisyklių 4 punktą mokesčių mokėtojas, sudaręs su mokesčių administratoriumi sutartį, gali teikti dokumentus elektroniniu būdu. Pareiškėjas EDS sistemoje buvo nurodęs elektroninio pašto adresą, kuriuo pranešimai ir buvo siunčiami. Pareiškėjas jo informavimo nustatymuose EDS kitokio, nei elektroniniu paštu, informavimo būdo nebuvo pasirinkęs. Todėl atsakomybė dėl netinkamo elektroninio pašto adreso, kuriuo pareiškėjas pranešimų negavo, tenka būtent pareiškėjui. Tai, ar VMI matė, jog minėtas elektroninio pašto adresas neegzistuoja, nagrinėjamu atveju nėra svarbu, nes pareiškėjui pasirinkus elektroninį deklaracijos pateikimo būdą ir nurodžius elektroninio pašto adresą elektroninio deklaravimo sistemoje, mokesčių administratoriui negali būti keliama pareiga tikrinti kiekvieno asmens pateiktus duomenis, priešingai – pats asmuo atsako už pateiktų duomenų teisingumą ir tinkamą informavimą apie jų pasikeitimą. Atsižvelgiant į tai, kad VMI pranešimus siuntė jo nurodytu adresu, negalima laikyti, jog pareiškėjas apie deklaracijos už 2013 m. trūkumus buvo informuotas netinkamai.

Pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija), jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Atsižvelgiant į šią nuostatą, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VMI perskaičiuoti visas iš biudžeto pareiškėjui už laikotarpį nuo 2006 m. privalomas grąžinti sumas, įskaitant už 2013 m. už studijas pareiškėjo sumokėtą įmokos dalį, ir visas šias sumas grąžinti pareiškėjui, pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo tenkinamas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos neprieštarauja CK, CPK ir Konstitucijos nuostatoms.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

Išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų konstitucingumo nekyla, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų nuostatų teisėtumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje yra neaiškus ir nesusietas su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Pažymėtina, kad abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl asmenų lygiateisiškumo nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai laikytini teisėtais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.