- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-27
- Bylos Nr.
- eI-4319-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04818-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- K. H.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, J. H.
- Advokatai
- Juozas Rėksnys
- Kategorijos
- 1.9.1.5Kiti su gyventojų pajamų mokesčiu susiję klausimai
- 1.9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Juozui Rėksniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos K. H. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir J. H.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja K. H. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015-09-10 sprendimą Nr. 68-160; 2) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2015-06-03 sprendimą Nr. (42.72)FR0682-340.
Pareiškėja nurodė, kad Inspekcija skundžiamu sprendimu nurodė jai papildomai sumokėti 19 901 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 7 556,26 Lt GPM delspinigių ir 5 972 Lt GPM baudos, o VMI skundžiamu sprendimu patvirtino minėtą Inspekcijos sprendimą. Pareiškėja nurodė, kad patikrinimo aktas ir sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi neobjektyvų mokestinį tyrimą atliko ir jo pagrindu neteisėtai mokestinį patikrinimą pradėjo šališka ir nekompetentinga inspektorė V. G.. Pažymėjo, kad minėta inspektorė nekvalifikuotai ir neobjektyviai atliko jos GPM prievolių mokestinį tyrimą, kurio pagrindu pati pradėjo mokestinį patikrinimą, jokių paaiškinimų iš pareiškėjos neprašė, mokestinio tyrimo ataskaitą grindė prielaidomis bei spėlionėmis, ir tokių išvadų pagrindu konstatavo, kad slepiamos realiai įvykusios ūkinės operacijos. Inspektorė mokestinio tyrimo ataskaitoje nulinį grynųjų pinigų likutį 2009-01-01 įvertino kaip pareiškėjos nurodytą, nors atitinkamas langelis pažymėtas pačios V. G., o būtent grynųjų pinigų likučio įtraukimas tikrinamojo laikotarpio pradžioje lėmė tariamą lėšų trūkumą išlaidoms padengti. Pabrėžė, jog apskritai neaišku, kaip inspektorė suskaičiavo, kad pareiškėjos išlaidos konkrečiu laikotarpiu viršijo pajamas. Pažymėjo, jog paaiškėjus šioms aplinkybėms, ji kreipėsi į Inspekciją, prašydama pakartoti netinkamai atliktą mokestinio tyrimo procedūrą, tačiau nors V. G. buvo nušalinta, prašymas kartoti procedūrą nebuvo tenkintas.
Pareiškėjos įsitikinimu, jos pajamos, išlaidos ir, atitinkamai, mokėtini mokesčiai nepagrįstai apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 str. 1 dalį, kadangi išvados dėl pajamas viršijančių išlaidų daromos nepagrįstai ir neteisėtai neįvertinus visų jos šeimos lėšų tikrinamu laikotarpiu. Paaiškino, kad tikrinamojo laikotarpio išlaidų finansavimui jai pakako teisėtų pajamų šaltinių, tarp kurių ir jos vyro tėvo paramos lėšos, o prie patikrinimo akto pridėtose pajamų/išlaidų analizės lentelėse nepagrįstai nurodoma, kad tikrinamojo laikotarpio atitinkamų mokestinių metų paskutinę dieną ji deklaravo nulinį piniginių lėšų likutį ne banke, nors, pasak pareiškėjos, turto deklaracijų ji apskritai neteikė, nes tokios pareigos neturėjo. Be to, anot pareiškėjos, aplinkybės dėl 2009–2010 m. piniginių išlaidų, kurios viršija pajamas, yra jau pajamų ir išlaidų perskaičiavimo pagal MAĮ 70 str. 1 dalį rezultatas, t. y. normos dėl išimtinio mokesčių apskaičiavimo būdo taikymo faktinis pagrindas atrandamas jau pritaikius šią normą, nors taip neturėtų būti. Nors VMI cituoja teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, susijusią su MAĮ 70 straipsnio taikymu, taip pat vardija mokesčių mokėtojo pareigas, kurių tariamas pažeidimas neva ir sąlygojo MAĮ 70 straipsnio taikymą, tačiau nepagrindžia nei pareigų nevykdymo, nei išimtinio mokesčio bazės ir dydžio apskaičiavimo būdo taikymo. Pareiškėjos teigimu, ji teikė duomenis ir dokumentus bei siekė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, ko negalima būtų pasakyti apie patikrinimą inicijavusį mokesčių administratoriaus tarnautoją.
Pasak pareiškėjos, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino jos vyro tėvo A. H. (A. H.) liudijimo dėl 130 000 USD finansinės paramos suteikimo pakankamu įrodymu gautų pajamų šaltiniui pagrįsti. Dėl vyro tėvo asmens kodo, kurio reikalauja mokesčių administratorius, pareiškėja paaiškino, kad Libane asmenys neturi asmens kodų, todėl pateikti tokio kodo ji neturi galimybės. Pareiškėja pažymėjo, jog teikia teismui remiantis Libane išduotu ir teisės aktų tvarka legalizuotu gimimo liudijimu Kauno miesto civilinės metrikacijos biure išduotą savo vyro J. H. gimimo liudijimą, kuris įrodo, kad A. H. yra jo tėvas. Pažymėjo, kad net ir preziumuojant, kad sąsajumui tarp nurodytų asmenų nustatyti įrodymų nėra, ši aplinkybė nesudaro pagrindo neigti pinigų perdavimo fakto. Pabrėžė, jog A. H. liudijimas yra legalizuotas tiek Libano, tiek Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų. Atkreipė dėmesį, jog grynųjų pinigų perdavimo atveju apskritai neegzistuoja joks dokumentas, kuris neabejotinai ir neginčijamai įrodytų pinigų perdavimo faktą – tiesiogiai jį liudytų, todėl mokesčių administratorius reikalauja pareiškėją padaryti tai, kas neįmanoma, o šios neįvykdomos pareigos nevykdymo pagrindu skaičiuoja mokesčius.
Pareiškėjos įsitikinimu, nepagrįstas ir pajamų paskirstymas abiem sutuoktiniams. Neaišku, kodėl skirstymas pradedamas tik nuo 2011 m., nors ji ir J. H. kartu gyvena ir veda bendrą ūkį jau nuo 2006 m. Net ir preziumuojant, kad ginčijamos pajamos laikytinos šeimos pajamomis, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad jas faktiškai gavo abu sutuoktiniai Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) prasme. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius remiasi netinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, bei atkreipė dėmesį, jog VMI savo sprendime, be kita ko, nurodė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad lėšomis disponavo ne tik pareiškėjos sutuoktinis, bet ir pareiškėja, tuo iš esmės kvestionuodama šių pajamų priskyrimą bendroms šeimos pajamoms. Skundžiamais aktais mokestines prievoles dėl tokių pajamų lygiomis dalimis nustačius abiem sutuoktiniams, nors apie jų buvimą žinojo ir jomis disponavo konkretus sutuoktinis, pažeidžiamas asmeninės atsakomybės principas ir ignoruojama LVAT jurisprudencija.
Nurodė, kad iš patikrinimo akto ir jo priedų nepavyko suprasti, kaip konkrečiai buvo apskaičiuotas pajamų ir išlaidų skirtumas, kokią įtaką ir reikšmę grynųjų pinigų išlaidoms turi nurodytų piniginių lėšų banke likutis. Pareiškėjos teigimu, visa įrodinėjimo našta buvo perkelta jai – ji turi papildomais neįvardijamais įrodymais pagrįsti pajamų gavimo faktą, uošvio neturimą asmens kodą.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde nurodytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti visą.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos gaunamos pajamos, susijusios su darbo santykiais, yra gana nedidelės, atitinkamai panašaus dydžio yra ir pareiškėjos sutuoktinio pajamos, tačiau pareiškėja su šeima disponuoja lėšomis, kurias skolina tretiesiems asmenims, įsigyja nekilnojamojo turto, atlieka savininko įnašus į įmonę „Aujama-credit“, taip pat patiria kelionės išlaidų, viršijančių pareiškėjos ir jos šeimos gautas pajamas.
Pažymėjo, kad mokesčiai buvo apskaičiuoti, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, nustačius, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Inspekcija pareiškėjos 2009–2011 m. laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą.
Pabrėžė, jog pagal MAĮ 33 str. 1 d. 13 punktą, viena iš mokesčių administratoriui numatytų teisių, vykdant jam pavestas funkcijas, yra teisė nustatyta forma ir tvarka nurodyti asmenims pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, kai kyla realus įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad mokėtojo nurodomi pajamų įsigijimo šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti faktines aplinkybes. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamos pajamos yra realiai gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio. Atsakovės įsitikinimu, pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, nes disponavo lėšomis, kurių šaltinių patikrinimo metu negalėjo pagrįsti ir atitinkamai įrodyti, jog dėl šių lėšų gavimo kylančios mokestinės prievolės yra padengtos arba lėšos nėra laikytinos apmokestinamomis.
Dėl pajamų iš pareiškėjos uošvio atsakovė paaiškino, kad A. H. paaiškinimas, kad jis sūnui, gyvenančiam Europoje, nuo tada, kai šis pradėjo studijas, suteikė 130 000 USD vertės lėšų, nelaikytinas įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjos lėšų gavimą 2009–2011 m. Atkreipė dėmesį, jog apie pareiškėjos vyro studijų pradžią nėra žinoma, taip pat nežinoma, kokioje Europos valstybėje ir kokiu laikotarpiu jis studijavo. Pareiškėjos teikiamas dokumentas yra trečiojo asmens liudijimas, bet ne pirminis dokumentas, kuriuo detaliai fiksuojamas lėšų perdavimas. Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose išvada apie pajamų pagrįstumą neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu.
Atsakovė taip pat pažymėjo, kad pareiškėja santuoką su J. H. įregistravo 2010-09-18. Duomenų, paremtų juridinę galią turinčiais dokumentais, apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio nevedamą bendrą ūkį 2011 m., nėra. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 str. 2 dalį, sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. CK 3.117 str. 1 dalis įtvirtinta sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija. CK 3.89 str. 2 dalyje nustatyta, jog faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. Taigi, 2011 m., t. y. santuokos metu, pareiškėjos gautos pajamos yra priskirtinos abiem sutuoktiniams.
Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja tik su skundu teismui teigė, jog dar iki santuokos su J. H. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Ši aplinkybė Inspekcijai ir VMI nebuvo nurodyta. Be to, CK numato specialų turto režimą tik sutuoktinių turtui, dėl sugyventinių turto laikymo bendrąja jungtine partnerių nuosavybe sprendžiama teismine tvarka arba sutuoktinių rašytiniu susitarimu, o gyvenamosios vietos deklaravimas tuo pačiu adresu nuo 2008 m. niekaip nepagrindžia turto bendrosios jungtinės nuosavybės režimo egzistavimo.
Atsakovė taip pat pažymėjo, kad mokestiniame ginče yra vertinamas mokesčio apskaičiavimo vietos mokesčių administratoriaus sprendimu pagrįstumas, t. y. nustatytos faktinės aplinkybės bei jų kvalifikavimas mokesčių teisės prasme, mokesčių bazės nustatymo teisingumas ir pan., tačiau skundai dėl vietos mokesčių administratoriaus specialistų veiksmų ar neveikimo nėra laikytini mokestinio ginčo dalyku ir nagrinėtini įprastą administracinę procedūrą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Inspekcija nurodė, kad VMI turi teisę teritoriniam valstybiniam mokesčių administratoriui pavesti atlikti mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą, įskaitant bendrą patikrinimą ir patikrinimą mokesčių mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens, esančio kitos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos aptarnaujamojoje teritorijoje. 2012 m. kovo 22 d. raštu Nr. (21.13-32-4)-R-2785 atsakovė pavedė Inspekcijai atlikti pareiškėjai priklausančių individualių įmonių „Aujama“ ir „Aujama-credit“ bei su jomis susijusių asmenų kontrolės procedūras. Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojų patikrinimai atliekami vadovaujantis MAĮ bei VMI viršininko 2004-05-05 įsakymu Nr. VA-87 patvirtintomis Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėmis (toliau – ir Patikrinimų taisyklės), kurių 5 punkte nurodyta, kad mokestinius patikrinimus atlieka vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus pareigūnai, kuriems mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo šių taisyklių nustatyta tvarka paveda atlikti mokestinius patikrinimus. Kadangi individualių įmonių „Aujama“ ir „Aujama-credit“ patikrinimą atliko Inspekcijos Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė V. G., siekiant efektyviau ir per įmanomai trumpiausią laiką atlikti fizinio asmens mokestinį patikrinimą, jai buvo pavesta atlikti ir pareiškėjos patikrinimą. Gavus pareiškėjos prašymą sustabdyti patikrinimą ir išspręsti patikrinimą atliekančio pareigūno įgaliojimų klausimą, siekiant pareiškėjos geranoriško bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, V. G. buvo pakeista Inspekcijos Kontrolės departamento Gyventojų patikrinimų skyriaus vyr. specialistėmis M. S. ir V. K.. Inspekcijos teigimu, ji patenkino pareiškėjos prašymus, todėl patikrinimas atliktas tinkamai ir teisėtai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. H. atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu sutiko ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti, remdamasis iš esmės analogiškais argumentais kaip ir pareiškėja.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos ir VMI sprendimų, kuriais pareiškėjai nurodyta sumokėti papildomas GPM sumas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Minėtas patikrinimo aktas skundžiamu Inspekcijos 2015-06-03 sprendimu Nr. (42.72)FR0682-340 buvo patvirtintas iš dalies (panaikintas PSDĮ apskaičiavimas) bei nurodyta sumokėti į biudžetą 5 765,47 Eur GPM, 2 188,44 Eur GPM delspinigių ir skirta 1 729,61 Eur GPM bauda.
Šis Inspekcijos sprendimas patvirtintas skundžiamu VMI 2015-09-10 sprendimu Nr. 68-160.
Pažymėtina, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjos išlaidos 2009 m. 24 562,06 Lt, 2010 m. 5 627 Lt, o 2011 m. 96 454,46 Lt viršijo pajamas. Pareiškėjos įsitikinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažįsta dalies pajamų šaltinio, kurį jos vyras gavo iš tėvo – 130 000 USD sumos. Pasisakant dėl šių pareiškėjos argumentų pastebėtina, kad LVAT praktikoje yra įtvirtinta, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27/2013). Vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėja grindžia 130 000 USD pajamų gavimą, yra A. H. raštas, kuriame minėtas asmuo teigė, kad J. H. iki 2010 m. suteikė 130 000 USD negrąžintiną paskolą. Dėl įrodymų vertinimo bylose, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, LVAT yra išaiškinęs (2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007), jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti tai, kad šių aplinkybių teisinis vertinimas buvo atliktas administracinėje byloje Nr. eI-4318-629/2016 pagal pareiškėjo J. H. skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-05-09 sprendime konstatavo, kad nors pareiškėjo J. H. pateiktas A. H. raštas laikytinas tiesioginiu įrodymu, tačiau nepakankamas pareiškėjo argumentų realumui pagrįsti, kadangi iš minėto pareiškėjo pateikto rašto nėra aišku, kada ir kaip nurodytos lėšos buvo suteiktos, J. H. tuo aspektu jokių papildomų paaiškinimų taip pat nepateikė. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis, A. H. Lietuvos Respublikos sienos nėra kirtęs, pats J. H. iš Lietuvos buvo išvykęs, tačiau nė karto nei jis, nei jo sutuoktinė įvežamų grynųjų pinigų nedeklaravo, be to, 2014-09-12 paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindime J. H. pažymėjo, kad nurodyto laikotarpio pradžioje (2009-01-01) ne banke laikomų piniginių lėšų neturėjo, o tikrinamu laikotarpiu iš tėvo gautų pinigų sumos nežinojo. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti A. H. paaiškinime nurodytais teiginiais, todėl laikė, kad pateiktas dokumentas nepatvirtina realaus 130 000 USD gavimo. Teismas, pritardamas atsakovei, daro išvadą, jog pagrįstai pateiktas pareiškėjos uošvio dokumentas nėra laikytinas pakankamu įrodymu jos gautų pajamų šaltiniui pagrįsti.
Dėl pareiškėjos argumento, jog nėra aišku, kaip buvo apskaičiuotas pajamų ir išlaidų skirtumas, pažymėtina, kad jis nėra pagrįstas, nes pareiškėjos išlaidų ir pajamų sumų apskaičiavimas aiškiai atsispindi patikrinimo akto prieduose bei pačiame Inspekcijos patikrinimo akte.
Kitas pareiškėjos argumentas, jog ji teikė duomenis bei siekė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tačiau į tai nebuvo atsižvelgiama. Mokesčių administratorius, neturėdamas tikslių duomenų dėl jos pajamų ir išlaidų santykio, prielaidų pagrindu padarė išvadą, kad pajamų išlaidoms padengti nepakanka. Teismas iš dalies su šiais pareiškėjos argumentais sutinka. Mokesčių administratorius į pareiškėjos išlaidas įtraukė vidutinius statistinių vartojimo išlaidų dydžius, t. y. įrodant pagrindą apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo pritaikyti ne objektyvūs, pagrįsti duomenys, o orientaciniai išlaidų dydžiai, todėl teismas daro išvadą, jog nebuvo surinkta duomenų, kad buvo bandoma nustatyti realias pareiškėjos išlaidas, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju mokesčių administratorius netinkamai vykdė savo MAĮ 67 str. 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.
Motyvuojamoji dalis
Pažymėtina, kad GPMĮ 3 straipsnis nustato, jog pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. GPMĮ 8 str. 2 d. 1 punktas nustato, kad pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-01-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 nurodė, kad GPMĮ 8 str. 2 d. 1 punkte nustatytu atveju gyventojų pajamų mokesčio mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio objektas jų gavimo momentu. Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 str. 2 d. 1 punktu, aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPMĮ nuostatų kontekste. GPM mokėtoju gali būti pripažįstamas tik konkretus fizinis asmuo (gyventojas), o ne jų daugetas. Taigi, pagal suformuotą LVAT praktiką, vieno sutuoktinio gautos pajamos nebūtinai GPMĮ prasme turi būti laikomos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis gautomis pajamomis.
Nagrinėjamu atveju, vietos mokesčių administratorius pripažino pareiškėją ir jo sutuoktinę faktiškai gavusiais ginčo pajamas lygiomis dalimis dėl to, jog, nesant įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose numatytų išimčių, šios pajamos yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.88 str. 1 dalį, o tokio sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija yra įtvirtinta CK 3.117 str. 1 dalyje.
Kaip jau buvo minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos sutuoktinio skundą, įvertino aplinkybes, kurios, teismo nuomone, yra svarbios ir šioje administracinėje byloje. Teismas remiasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriame buvo konstatuota, kad visos pareiškėjo J. H. ir jo sutuoktinės gautos pajamos ir išlaidos priskirtos šeimos pajamoms, nevertinant, ar minėtos pajamos gali būti laikomos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis gautomis pajamomis GPMĮ prasme. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2011 m. J. H. gavo pajamas iš buto, kuris jam priklausė asmeninės nuosavybės teise, pardavimo, be to, jam buvo grąžintos skolos, kurios susidarė dar iki santuokos sudarymo, todėl net ir CK nuostatų prasme tokios J. H. pajamos yra jo asmeninės ir nebūtinai turi būti paskirstytos sutuoktiniams lygiomis dalimis. Tvirtino, kad vien faktinė aplinkybė, jog ginčo pajamos (išlaidos, viršijančios pagrįstas pajamas) pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti pareiškėjo ir jo sutuoktinės lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais. Kai mokesčių mokėtojo mokėtini mokesčiai yra apskaičiuojami MAĮ 70 str. 1 d. nustatyta tvarka, o pajamų šaltiniai nėra žinomi, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius ne visada turi galimybę remtis objektyviais ir tiksliais duomenimis, leidžiančiais inter alia aiškiai (vienareikšmiškai) identifikuoti konkrečius mokestinių teisinių santykių dalyvius apmokestinimo atitinkamu mokesčiu tikslais. Tačiau tokių (tikslių) duomenų nebuvimas negali paneigti mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti savo sprendimą, šiuo tikslu, be kita ko, remiantis tokiais duomenimis, kurių pagrindu daroma išvada apie mokesčio mokėtoją atitiktų protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. Kadangi pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant MAĮ 70 str. 1 dalyje numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai.
Atsižvelgiant į tai, jog nesant jokių duomenų apie pajamų šaltinius, nėra pagrindo teigti, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo pareiškėja ir jos sutuoktinis, kad šios pajamos buvo įgytos bendra šių asmenų (sutuoktinių) valia.
Taigi, mokesčių administratorius netinkamai ištyrė aplinkybes, susijusias su ginčo pajamų paskirstymu sutuoktiniams bei tinkamai nepagrindė pareiškėjai apskaičiuotų sumų, todėl skundžiamas VMI sprendimas naikinamas, o mokestinis ginčas perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 str. 2 punktu, 132 str. 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjos K. H. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-09-10 sprendimą Nr. 68-160 ir grąžinti mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.