- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-09
- Bylos Nr.
- eI-4318-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04817-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- J. H.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, K. H.
- Advokatai
- Juozas Rėksnys
- Kategorijos
- 1.9.1.5Kiti su gyventojų pajamų mokesčiu susiję klausimai
- 1.9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui J. H. (J. H.) ir jo atstovui advokatui Juozui Rėksniui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Miglei Mainionytei, viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo J. H. (J. H.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir K. H. dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. H. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., el. b. l. 2–8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 68-159 ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (42.72)FR0682-341.
Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVMI skundžiamu sprendimu nurodė jam papildomai sumokėti 40 496 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 16 597,62 Lt GPM delspinigių ir 12 149 Lt GPM baudos, o VMI skundžiamu sprendimu patvirtino minėtą Panevėžio AVMI sprendimą. Nesutikdamas su skundžiamais sprendimais, pareiškėjas nurodė, kad patikrinimo aktas ir sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi neobjektyvų mokestinį tyrimą atliko ir jo pagrindu neteisėtai mokestinį patikrinimą pradėjo šališka ir nekompetentinga inspektorė V. G.. Pažymėjo, kad minėta inspektorė nekvalifikuotai ir neobjektyviai atliko jo GPM prievolių mokestinį tyrimą, kurio pagrindu pati pradėjo mokestinį patikrinimą, jokių paaiškinimų iš pareiškėjo neprašė, mokestinio tyrimo ataskaitą grindė prielaidomis bei spėlionėmis, ir tokių išvadų pagrindu konstatavo, kad slepiamos realiai įvykusios ūkinės operacijos. Inspektorė mokestinio tyrimo ataskaitoje nulinį grynųjų pinigų likutį 2009 m. sausio 1 d. įvertino kaip pareiškėjo nurodytą, nors atitinkamas langelis pažymėtas pačios V. G., o būtent grynųjų pinigų likučio įtraukimas tikrinamojo laikotarpio pradžioje lėmė tariamą lėšų trūkumą išlaidoms padengti. Pabrėžė, jog apskritai neaišku, kaip inspektorė suskaičiavo, kad pareiškėjo išlaidos konkrečiu laikotarpiu viršijo pajamas. Pažymėjo, jog paaiškėjus šioms aplinkybėms, ji kreipėsi į Panevėžio AVMI, prašydamas pakartoti netinkamai atliktą mokestinio tyrimo procedūrą, tačiau nors V. G. buvo nušalinta, prašymas kartoti procedūrą nebuvo tenkintas.
Be to, pareiškėjo nuomone, jo pajamos, išlaidos ir, atitinkamai, mokėtini mokesčiai nepagrįstai apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 str. 1 d., kadangi išvados dėl pajamas viršijančių išlaidų daromos nepagrįstai ir neteisėtai neįvertinus visų jo šeimos lėšų tikrinamu laikotarpiu. Paaiškino, kad tikrinamojo laikotarpio išlaidų finansavimui jam pakako teisėtų pajamų šaltinių, tarp kurių ir jo tėvo paramos lėšos, o prie patikrinimo akto pridėtose pajamų / išlaidų analizės lentelėse nepagrįstai nurodoma, kad tikrinamojo laikotarpio atitinkamų mokestinių metų paskutinę dieną jis deklaravo nulinį piniginių lėšų likutį ne banke, nors, pasak pareiškėjo, turto deklaracijų jis apskritai neteikė, nes tokios pareigos neturėjo. Be to, anot pareiškėjo, aplinkybės dėl 2009–2010 m. piniginių išlaidų, kurios viršija pajamas, yra jau pajamų ir išlaidų perskaičiavimo pagal MAĮ 70 str. 1 d. rezultatas, t. y. normos dėl išimtinio mokesčių apskaičiavimo būdo taikymo faktinis pagrindas atrandamas jau pritaikius šią normą, nors taip neturėtų būti. Nors VMI cituoja teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, susijusią su MAĮ 70 str. taikymu, taip pat vardija mokesčių mokėtojo pareigas, kurių tariamas pažeidimas neva ir sąlygojo MAĮ 70 str. taikymą, tačiau nepagrindžia nei pareigų nevykdymo, nei išimtinio mokesčio bazės ir dydžio apskaičiavimo būdo taikymo. Pareiškėjo teigimu, jis teikė duomenis ir dokumentus bei siekė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, ko negalima būtų pasakyti apie patikrinimą inicijavusį mokesčių administratoriaus tarnautoją.
Pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino jo tėvo A. H. (A. H.) liudijimo dėl 130 000 USD finansinės paramos suteikimo pakankamu įrodymu gautų pajamų šaltiniui pagrįsti. Dėl tėvo asmens kodo, kurio reikalauja mokesčių administratorius, pareiškėjas paaiškino, kad Libane asmenys neturi asmens kodų, todėl pateikti tokio kodo jis neturi galimybės. Pareiškėjas pažymėjo, jog teikia teismui remiantis Libane išduotu ir teisės aktų tvarka legalizuotu gimimo liudijimu Kauno miesto civilinės metrikacijos biure išduotą savo gimimo liudijimą, kuris įrodo, kad A. H. yra jo tėvas. Pažymėjo, kad net ir preziumuojant, kad sąsajumui tarp nurodytų asmenų nustatyti įrodymų nėra, ši aplinkybė nesudaro pagrindo neigti pinigų perdavimo fakto. Pabrėžė, jog A. H. liudijimas yra legalizuotas tiek Libano, tiek Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų. Atkreipė dėmesį, jog grynųjų pinigų perdavimo atveju apskritai neegzistuoja joks dokumentas, kuris neabejotinai ir neginčijamai įrodytų pinigų perdavimo faktą – tiesiogiai jį liudytų, todėl mokesčių administratorius reikalauja pareiškėją padaryti tai, kas neįmanoma, o šios neįvykdomos pareigos nevykdymo pagrindu skaičiuoja mokesčius.
Pareiškėjo įsitikinimu, nepagrįstas ir pajamų paskirstymas abiem sutuoktiniams. Neaišku, kodėl skirstymas pradedamas tik nuo 2011 m., nors jis ir K. H. kartu gyvena ir veda bendrą ūkį jau nuo 2006 m. Net ir preziumuojant, kad ginčijamos pajamos laikytinos šeimos pajamomis, nėra pagrindo konstatuoti, kad jas faktiškai gavo abu sutuoktiniai Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) prasme. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius remiasi netinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, bei atkreipė dėmesį, jog VMI savo sprendime, be kita ko, nurodė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad lėšomis disponavo ne tik pareiškėjas, bet ir jo sutuoktinė, tuo iš esmės kvestionuodamas šių pajamų priskyrimą bendroms šeimos pajamoms. Skundžiamais aktais mokestines prievoles dėl tokių pajamų lygiomis dalimis nustačius abiem sutuoktiniams, nors apie jų buvimą žinojo ir jomis disponavo konkretus sutuoktinis, pažeidžiamas asmeninės atsakomybės principas ir ignoruojama LVAT jurisprudencija.
Anot pareiškėjo, iš patikrinimo akto ir jo priedų nepavyko suprasti, kaip konkrečiai buvo apskaičiuotas pajamų ir išlaidų skirtumas, kokią įtaką ir reikšmę grynųjų pinigų išlaidoms turi nurodytų piniginių lėšų banke likutis. Be to, jam buvo perkelta visa įrodinėjimo našta – jis turi papildomais neįvardijamais įrodymais pagrįsti pajamų gavimo faktą, tėvo neturimą asmens kodą.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., el. b. l. 48–53).
Nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo gaunamos pajamos, susijusios su darbo santykiais, yra gana nedidelės, atitinkamai panašaus dydžio yra ir pareiškėjo sutuoktinės pajamos, tačiau pareiškėjas su šeima disponuoja lėšomis, kurias skolina tretiesiems asmenims, įsigyja nekilnojamojo turto, atlieka savininko įnašus į įmonę „Aujama credit“, taip pat patiria kelionės išlaidų, viršijančių pareiškėjo ir jo šeimos gautas pajamas. Mokesčiai buvo apskaičiuoti, vadovaujantis MAĮ 70 str., nustačius, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Panevėžio AVMI pareiškėjo 2009–2011 m. laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą. Pabrėžė, jog pagal MAĮ 33 str. 1 d. 13 p., viena iš mokesčių administratoriui numatytų teisių, vykdant jam pavestas funkcijas, yra teisė nustatyta forma ir tvarka nurodyti asmenims pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, kai kyla realus įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad mokėtojo nurodomi pajamų įsigijimo šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti faktines aplinkybes. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamos pajamos yra realiai gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio. Pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, nes disponavo lėšomis, kurių šaltinių patikrinimo metu negalėjo pagrįsti ir atitinkamai įrodyti, jog dėl šių lėšų gavimo kylančios mokestinės prievolės yra padengtos arba lėšos nėra laikytinos apmokestinamomis.
Dėl pajamų iš pareiškėjo tėvo atsakovė paaiškino, kad A. H. paaiškinimas, kad jis sūnui, gyvenančiam Europoje, nuo tada, kai šis pradėjo studijas, suteikė 130 000 USD vertės lėšų, nelaikytinas įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjo lėšų gavimą 2009–2011 m. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaruoja nuo 1993 m., apie pareiškėjo studijų pradžią nėra žinoma, taip pat nežinoma, kokioje Europos valstybėje ir kokiu laikotarpiu pareiškėjas studijavo. Pareiškėjo teikiamas dokumentas yra trečiojo asmens liudijimas, bet ne pirminis dokumentas, kuriuo detaliai fiksuojamas lėšų perdavimas. Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose išvada apie pajamų pagrįstumą neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu.
Atsakovė taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas santuoką su K. S. (H.) įregistravo 2010 m. rugsėjo 18 d. Duomenų, paremtų juridinę galią turinčiais dokumentais, apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės nevedamą bendrą ūkį 2011 m. nėra. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 str. 2 d. nuostatas sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. CK 3.117 str. 1 d. įtvirtinta sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija. CK 3.89 str. 2 d. nustatyta, jog faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. Taigi 2011 m., t. y. santuokos metu, pareiškėjo gautos pajamos yra priskirtinos abiems sutuoktiniams. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas tik su skundu teismui teigia, jog dar iki santuokos su K. H. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Ši aplinkybė Panevėžio AVMI ir VMI nebuvo nurodyta. Be to, CK numato specialų turto režimą tik sutuoktinių turtui, dėl sugyventinių turto laikymo bendrąja jungtine partnerių nuosavybe sprendžiama teismine tvarka arba sutuoktinių rašytiniu susitarimu, o gyvenamosios vietos deklaravimas tuo pačiu adresu nuo 2008 m. niekaip nepagrindžia turto bendrosios jungtinės nuosavybės režimo egzistavimo.
Atsakovė taip pat pažymėjo, kad mokestiniame ginče yra vertinamas mokesčio apskaičiavimo vietos mokesčių administratoriaus sprendimu pagrįstumas, t. y. nustatytos faktinės aplinkybės bei jų kvalifikavimas mokesčių teisės prasme, mokesčių bazės nustatymo teisingumas ir pan., tačiau skundai dėl vietos mokesčių administratoriaus specialistų veiksmų ar neveikimo nėra laikytini mokestinio ginčo dalyku ir nagrinėtini įprastą administracinę procedūrą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio AVMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., el. b. l. 57–58).
Panevėžio AVMI nurodė, kad VMI turi teisę teritoriniam valstybiniam mokesčių administratoriui pavesti atlikti mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą, įskaitant bendrą patikrinimą ir patikrinimą mokesčių mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens, esančio kitos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos aptarnaujamojoje teritorijoje. 2012 m. kovo 22 d. raštu Nr. (21.13-32-4)-R-2785 atsakovė pavedė Panevėžio AVMI atlikti pareiškėjui priklausančių individualių įmonių „Aujama“ ir „Aujama-credit“ bei su jomis susijusių asmenų kontrolės procedūras. Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojų patikrinimai atliekami vadovaujantis MAĮ bei VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintomis Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėmis (toliau – ir Patikrinimų taisyklės), kurių 5 p. nurodyta, kad mokestinius patikrinimus atlieka vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus pareigūnai, kuriems mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo šių taisyklių nustatyta tvarka paveda atlikti mokestinius patikrinimus. Kadangi individualių įmonių „Aujama“ ir „Aujama-credit“ patikrinimą atliko Panevėžio AVMI Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė V. G., siekiant efektyviau ir per įmanomai trumpiausią laiką atlikti fizinio asmens mokestinį patikrinimą, jai buvo pavesta atlikti ir pareiškėjo patikrinimą. Gavus pareiškėjo prašymą sustabdyti patikrinimą ir išspręsti patikrinimą atliekančio pareigūno įgaliojimų klausimą, siekiant pareiškėjo geranoriško bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, V. G. buvo pakeista Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Gyventojų patikrinimų skyriaus vyr. specialistėmis M. S. ir V. K.. Panevėžio AVMI teigimu, ji patenkino pareiškėjo prašymus, todėl patikrinimas atliktas tinkamai ir teisėtai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo K. H. atsiliepime (II t., b. l. 121–127) prašė pareiškėjo skundą tenkinti, remdamasi iš esmės analogiškais argumentais kaip ir pareiškėjas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagristą, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje tretieji suinteresuoti asmenys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, laiką ir datą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas kilęs dėl Panevėžio AVMI ir VMI sprendimų, kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti papildomas GPM sumas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Panevėžio AVMI, atlikusi pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. GPM ir 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą, 2015 m. balandžio 21 d. patikrinimo akte Nr. (42.72)FR0680-248 nustatė, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas ir šis skirtumas pripažintas pareiškėjo lėšomis, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų ir mokestinio patikrinimo metu nenustatytų šaltinių. Panevėžio AVMI konstatavo, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavo pajamų, nuo kurių nebuvo apskaičiuotos ir sumokėtos mokestinės prievolės, todėl, vadovaudamasi MAĮ 70 str. 1 d., CK 3.88 str. 1 d. bei 3.117 str., Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 str. 16 d. 1 p., 5 str., 6 str. 1 d., apskaičiavo pareiškėjui 11 728,46 Eur papildomai į biudžetą mokėtino GPM bei 417,63 Eur PSDĮ (I t., el. b. l. 34–40).
Minėtas patikrinimo aktas skundžiamu Panevėžio AVMI 2015 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (42.72)FR0682-341 buvo patvirtintas iš dalies (panaikintas PSDĮ apskaičiavimas) bei nurodyta sumokėti į biudžetą 11 728,45 Eur GPM, 4 807 Eur GPM delspinigių ir skirta 3 518,59 Eur GPM bauda (I t., el. b. l. 26–33). Šis Panevėžio AVMI sprendimas patvirtintas skundžiamu VMI 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 68-159 (I t., el. b. l. 20–25).
Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tuo, kad, jo nuomone, mokestinį patikrinimą pradėjusi Panevėžio AVMI specialistė buvo nekompetentinga ir neturėjo teisės jo atlikti, be to, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino jo tėvo suteiktų pajamų, netinkamai taikė MAĮ 70 str. bei nepagrįstai paskirstė pajamas jam ir jo sutuoktinei.
Mokestinių patikrinimų atlikimą detaliau reglamentuoja VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintos Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklės. Pagal Patikrinimų taisyklių 5 p. mokestinius patikrinimus atlieka vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus pareigūnai, kuriems mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo šių taisyklių nustatyta tvarka paveda atlikti mokestinius patikrinimus. Nagrinėjamu atveju VMI 2012 m. kovo 22 d. nurodė Panevėžio AVMI, be kita ko, atlikti ir pareiškėjo turto ir pajamų pagrįstumo analizę (I t., b. l. 168), o Panevėžio AVMI 2014 m. spalio 22 d. pavedimu tikrinti Nr. FR0773-382 pareiškėjo mokestinį patikrinimą pavedė atlikti Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyriausiajai specialistei V. G. (I t., b. l. 99–100), taigi nėra pagrindo teigti, kad minėta specialistė neturėjo teisės pradėti ir atlikti pareiškėjo mokestinio patikrinimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kad V. G. buvo neobjektyvi ar nekompetentinga. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad minėta specialistė pareiškėjo prašymu 2014 m. lapkričio 18 d. buvo pakeista Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Gyventojų patikrinimų skyriaus vyr. specialistėmis M. S. ir V. K., kurios ir užbaigė pareiškėjo mokestinį patikrinimą bei padarė galutines išvadas dėl pareiškėjo apmokestinimo, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šališko ir nekompetentingo mokestinio patikrinimo atlikimo vertintini kritiškai.
Pažymėtina, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2009 m. 24 029,25 Lt, 2010 m. – 144 969,48 Lt, o 2011 m. – 96 454,46 Lt viršijo pajamas. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jo pajamomis nepripažįsta iš tėvo gautos 130 000 USD sumos.
Nors, teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas A. H. raštas laikytinas tiesioginiu įrodymu, tačiau nepakankamas pareiškėjo argumentų realumui pagrįsti, kadangi iš minėto pareiškėjo pateikto rašto nėra aišku, kada ir kaip nurodytos lėšos buvo suteiktos, pareiškėjas tuo aspektu jokių papildomų paaiškinimų taip pat nepateikė. Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis, A. H. Lietuvos Respublikos sienos nėra kirtęs (I t., b. l. 124), pats pareiškėjas iš Lietuvos buvo išvykęs (b. l. 125), tačiau nė karto nei jis, nei jo sutuoktinė įvežamų grynųjų pinigų nedeklaravo (I t., b. l. 122), be to, 2014 m. rugsėjo 12 d. paaiškinime apie turto įsigijo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindime pareiškėjas pažymėjo, kad nurodyme nurodyto laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.) ne banke laikomų piniginių lėšų neturėjo, o iš tikrinamu laikotarpiu iš tėvo gautų pinigų sumos nežino (II t., b. l. 15–20). Taigi minėtos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti A. H. paaiškinime nurodytais teiginiais, todėl nagrinėjamu atveju teismas sutinka su VMI pozicija, kad pareiškėjo pateiktas dokumentas nepatvirtina realaus 130 000 USD gavimo.
Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo išlaidų ir pajamų sumų apskaičiavimas aiškiai atsispindi patikrinimo akto prieduose (I t., b. l. 41–43) bei pačiame Panevėžio AVMI patikrinimo akte, todėl pareiškėjo teiginys, kad nėra aišku, kaip buvo apskaičiuotas pajamų ir išlaidų skirtumas atmestinas kaip nepagrįstas. Tačiau šiuo atveju pastebėtina, kad grindžiant skaičiavimais teiginį, kad pareiškėjo išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, į pareiškėjo išlaidas įtraukti vidutiniai statistinių vartojimo išlaidų dydžiai, t. y. įrodant pagrindą apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo pritaikyti ne objektyvūs, pagrįsti duomenys, o orientaciniai išlaidų dydžiai, kas galėtų būti diskusijos objektu jau konstatavus, kad yra pagrindas taikyti MAĮ 70 str. 1 d. Byloje nesurinkta duomenų, kad buvo bandoma nustatyti realias pareiškėjo išlaidas, taigi darytina išvada, kad šiuo atveju mokesčių administratorius netinkamai vykdė savo MAĮ 67 str. 1 d. įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.
Pažymėtina, kad GPMĮ 3 str. nustato, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. GPMĮ 8 str. 2 d. 1 p. nustato, kad pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 nurodė, kad GPMĮ 8 str. 2 d. 1 p. numatytu atveju gyventojų pajamų mokesčio mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio objektas jų gavimo momentu. Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPMĮ 3 str., skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 str. 2 d. 1 p., aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPMĮ nuostatų kontekste. GPM mokėtoju gali būti pripažįstamas tik konkretus fizinis asmuo (gyventojas), o ne jų daugetas. Taigi pagal suformuotą LVAT praktiką vieno sutuoktinio gautos pajamos nebūtinai GPMĮ prasme turi būti laikomos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis gautomis pajamomis.
Nagrinėjamu atveju, vietos mokesčių administratorius pripažino pareiškėją ir jo sutuoktinę faktiškai gavusiais ginčo pajamas lygiomis dalimis dėl to, jog, nesant įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose numatytų išimčių, šios pajamos yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.88 str. 1 d., o tokio sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija yra įtvirtinta CK 3.117 str. 1 d.
Kaip matyti iš Panevėžio AVMI patikrinimo akto 3 priedo, kuriame pateiktas pareiškėjo pajamų / išlaidų balansas už 2011 m., visos pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautos pajamos ir išlaidos priskirtos šeimos pajamoms, nevertinant, ar minėtos pajamos gali būti laikomos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis gautomis pajamomis GPMĮ prasme. Atkreiptinas dėmesys, jog 2011 m. pareiškėjas gavo pajamas iš buto, kuris pareiškėjui priklausė asmeninės nuosavybės teise, pardavimo, be to, pareiškėjui buvo grąžintos skolos, kurios susidarė dar iki santuokos sudarymo, todėl net ir CK nuostatų prasme tokios pareiškėjo pajamos yra jo asmeninės ir nebūtinai turi būti paskirstytos sutuoktiniams lygiomis dalimis. Be to, kaip minėta vien ta faktinė aplinkybė, jog ginčo pajamos (išlaidos, viršijančios pagrįstas pajamas) pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti pareiškėjo ir jo sutuoktinės lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais. Kai mokesčių mokėtojo mokėtini mokesčiai yra apskaičiuojami MAĮ 70 str. 1 d. nustatyta tvarka, o pajamų šaltiniai nėra žinomi, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius ne visada turi galimybę remtis objektyviais ir tiksliais duomenimis, leidžiančiais inter alia aiškiai (vienareikšmiškai) identifikuoti konkrečius mokestinių teisinių santykių dalyvius apmokestinimo atitinkamu mokesčiu tikslais. Tačiau tokių (tikslių) duomenų nebuvimas negali paneigti mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti savo sprendimą, šiuo tikslu, be kita ko, remiantis tokiais duomenimis, kurių pagrindu daroma išvada apie mokesčio mokėtoją atitiktų protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. Kadangi pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant MAĮ 70 str. 1 d. numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra surinkta pakankamai duomenų pareiškėjo mokestinės prievolės tinkamam dydžiui nustatyti, be to, byloje nėra jokių objektyvių prielaidų vertinti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto, kas nesudaro pagrindo remtis LVAT formuojama praktika dėl iš tokio turto gautų pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo GPM tikslais. Nesant jokių duomenų apie pajamų šaltinius, nėra pagrindo teigti, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo pareiškėja ir jos sutuoktinis, kad šios pajamos buvo įgytos bendra šių asmenų (sutuoktinių) valia.
Taigi atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius netinkamai ištyrė aplinkybes, susijusias su ginčo pajamų paskirstymu sutuoktiniams bei tinkamai nepagrindė pareiškėjui apskaičiuotų sumų skundžiamas VMI sprendimas naikinamas, o mokestinis ginčas perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, taigi pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. H. (J. H.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 68-159 ir grąžinti mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.