Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Vilkma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-408-798/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Vilkma“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „DSV Transport“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Hofa“, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, M. D. ir V. D., dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo tarptautinio krovinio vežimo dalyvių ginčas dėl krovinio siuntėjo nuostolių, atsiradusių praradus dalį krovinio dėl vagystės, atlyginimo.

2008 m. lapkričio 7 d. ieškovas AB „Vilkma“ elektroniniu paštu pateikė atsakovui UAB „DSV Transport“ krovinio pervežimui transporto užsakymą. UAB „DSV Transport“ užsakymo vykdymui pasitelkė UAB „Hofa“, kuris turėjo nuvežti ieškovo krovinį į Ispaniją - „Burberry (Spain, S.A.)“. Už krovinio vežimo organizavimo paslaugas ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „DSV Transport“ 3 666,87 Lt atlyginimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. SA202648. 2008 m. lapkričio 11 d. ieškovo teritorijoje buvo pakrautos prekės - 157 dėžės vyriškų marškinių, 3 dėžės furnitūros ir 9 rulonai audinio, viso 1 940 kg bruto svorio. 2008 m. lapkričio 18 d. ieškovas buvo informuotas apie krovinio vagystę iš UAB „Hofa“ vilkiko Ispanijoje, kurios metu buvo pavogtos 88 dėžės arba 987,84 kg krovinio bruto svorio. Pavogtų prekių vertė 43 187,01 eurų (148 995,19 Lt). 2009 m. balandžio 6 d. UADB „Ergo Lietuva“, remiantis Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 23 straipsniu, nustatančiu ribotą vežėjo civilinę atsakomybę, ieškovui išmokėjo 25 379,06 Lt draudimo išmoką. Atsakovas UAB „Hofa“ už prarasto krovinio dalį ieškovui sumokėjo 7 941,44 Lt. Viso ieškovui sumokėta 33 320,50 Lt. Ieškovas prašo priteisti solidariai žalą iš atsakovų UAB „DSV Transport“ ir UAB „Hofa“, motyvuodamas tuo, kad tarp ieškovo ir UAB „DSV Transport“ dėl krovinio pervežimo buvo sudaryta vežimo sutartis ir susiklostė vežimo sutartiniai teisiniai santykiai, todėl turėtų būti taikomas CMR konvencijos 29 straipsnis, nustatantis neribotą civilinę vežėjų atsakomybę. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (1 t. , 78-84 b. l.), prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „DSV Transport“ ir UAB „Hofa“ 115 674,68 Lt dėl prarastos krovinio dalies žalą; iš atsakovo UAB „DSV Transport“ 1 870 Lt vežimo išlaidų; iš atsakovų solidariai 5 proc. palūkanas pagal CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalį, nuo tos dienos, kai vežėjui buvo pateiktas reikalavimas, t. y. nuo 2009 m. vasario 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovų prašė priteisti solidariai 3 350,90 Lt žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pagal ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro tarptautinio krovinių vežimo dalyvių santykių kvalifikavimo, jų atsakomybės ribų, kaltės, nuostolių dydžio, bei įrodymo vertinimo atitikties CPK nuostatoms klausimai.

Dėl ieškovo ir atsakovų teisinių santykių kvalifikavimo

Sutarties laisvės principas leidžia sutartinių santykių dalyviams savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, sudaryti įstatyme nenumatytas, bet jam neprieštaraujančias sutartis, sudaryti sutartis, turinčias kelių skirtingų rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 str.). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir sutarties šalių atsakomybės, tampa aktualus sutarties kvalifikavimo klausimas. Sutartis kvalifikuojama pagal jos tikrąjį turinį, nustačius, kas yra sutarties šalys, ir tikrąją jų valią – kokias tarpusavio teises ir pareigas šalys prisiėmė tarpusavio susitarimu, šiuo aspektu neturi esminės reikšmės tai, kaip šalys sutartį pavadino.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kelia tarptautinio krovinių vežimo dalyvių, kaip vežėjų CMR konvencijos prasme solidarios atsakomybės klausimą dėl nuostolių atlyginimo vagystės atveju, praradus dalį krovinio dėl vieno iš atsakovų kaltės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra CMR važtaraščio (tarp ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“), turinčio prima facie įrodymo galią, todėl sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ susiklostė ne vežimo, o ekspedijavimo sutartiniai teisiniai santykiai. Kadangi pareiga garantuoti saugų krovinių gabenimą priklauso ne ekspeditoriui, o vežėjui, o šiuo atveju krovinio dalis prarasta dėl vežėjo UAB „Hofa“ kaltės, atsakomybė už krovinio dalies neišsaugojimą tenka vežėjui UAB „Hofa“. Teismas, kvalifikuodamas tarp ieškovo ir atsakovų susiklosčiusius teisinius santykius ir atsakomybės ribas, taip pat konstatavo, kad ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ susirašinėjimas elektroniniu paštu (1 t., 10-11 b. l.) ir atsakovo UAB „DSV Transport“ 2008 m. lapkričio 30 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. SA 202648 (1 t., 12 b. l.) neįrodo atsakovo UAB „DSV Transport“, kaip vežėjo įsipareigojimo ir atsakomybės dėl ieškovo krovinio pervežimo. Tuo tarpu apelianto teigimu, teismas nevertino susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo dėl krovinio vežimo aplinkybių ir nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007 UAB „If draudimas“ v. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Portolitus“ dėl vežimo procese dalyvaujančių siuntėjo, susitariančio ir faktinio vežėjų teisinių santykių kvalifikavimo, todėl nepagrįstai nepripažino atsakovo UAB „DSV Transport” susitariančiu vežėju. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 str. 1 d.). Siuntėju krovinio vežimo sutartyje laikomas asmuo, savo vardu sudaręs sutartį su vežėju, toks asmuo nebūtinai turi būti krovinio savininkas; vežėju laikomas asmuo, kuris savo vardu įsipareigoja vežti krovinį, prisiimdamas atsakomybę už jį. Sutartiniai tarptautinio krovinių pervežimo santykiai yra daugialypiai ir sudėtingi jų kvalifikavimo aspektu, nes paprastai juose dalyvauja ne tik pervežimo sutarties šalys – krovinio siuntėjas ir vežėjas bei gavėjas, kurio naudai sutartis sudaroma, bet ir pervežimo procesą organizuojantys ekspeditoriai, faktiškai vežantys krovinį vežėjo atstovai, darbuotojai ir kiti asmenys. Be pagrindinės krovinio vežimo sutarties, atskirų jo dalyvių sudaromos kitos, santykinai vadinamos pagalbinėmis, sutartys, kurių tikslas – pervežimo proceso užtikrinimas. Tokios sutartys, priklausomai nuo jų turinio, gali būti kvalifikuojamos skirtingai – kaip ekspedicijos, pavedimo, krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais, krovinio vežimo nacionaliniais maršrutais ar kt. Pagal įstatyminę apibrėžtį krovinio ekspedicijos sutarties turinys – ekspeditoriaus įsipareigojimas už atlyginimą užsakovo lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 str. 3 d.). Tarp tokių paslaugų gali būti ir ekspeditoriaus pareiga savo ar kliento vardu sudaryti vežimo ar kitas sutartis. Kai krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iš vienos valstybės į kitą), taikytinos materialinės teisės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (CK 1.13 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ Eksea“, bylos Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius, todėl kilusiam ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekspeditorius gali būti laikomas vežėju pagal CMR konvenciją, nors pats krovinio ir nevežė, bet akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ v. UAB „Eksperta“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002). Vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas iš kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-104/2006). Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“, bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“, bylos Nr. 3K-3-165/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų, kaip vežėjų nuostolius, remiasi ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport” elektroniniu susirašinėjimu (1 t., 10-11 b. l.) ir atsakovo UAB „DSV Transport“ 2008 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. SA 202648 (1 t., 12 b. l.), nurodydamas, jog tarp šalių susiklostė vežimo santykiai. Vertinant elektroninį šalių susirašinėjimo turinį matyti, kad tariamasi dėl transporto užsakymo kroviniui pervežti, tačiau ar atsakovas UAB „DSV Transport“ veikia kaip vežėjas ar ekspeditorius, nėra galimybės nustatyti. Iš UAB „DSV Transport“ 2008 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. SA 202648 (1 t., 12 b. l.) matyti, kad 3 666,87 Lt (900 eurų plius PVM) sąskaita faktūra išrašyta už pervežimo organizavimą ir prekių siuntėjas yra ieškovas UAB „Vilkma”, o vežėjas UAB „Hofa”. Be šių rašytinių įrodymų byloje taip pat pateiktas rašytinis krovinio pervežimui organizuoti ieškovo užsakymas (1 t., 108 b. l.), kuriuo atsakovas UAB „DSV Transport“ įsipareigojo už 900 eurų be PVM organizuoti ieškovo krovinio pervežimą į Ispaniją ir kad atsakovas veikė tik kaip ekspeditorius - tarpininkas ir teikė tik krovinio pervežimo organizavimo paslaugas, neįsipareigodamas pats šio krovinio pervežti. Minėta, kad pagal teisinį reglamentavimą ir minėtą teismų praktiką, ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neprisiėmė visos atsakomybės už krovinio pervežimą, o tik ekspedijavo jį, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, jog asakovas CMR konvencijos prasme laikytinas vežėju ir solidariai su atsakovu UAB „Hofa“ turi atlyginti nuostolius dėl prarasto krovinio dalies. Vertinant apelianto argumentus, jog sutarties sudarymo dieną nustatytos užsakymo formos nebuvo ir šalys bendravo tik elektroniniu būdu, o 2008 m. lapkričio 10 d. užsakymo forma, iš kurios matyti, kad atsakovas UAB „DSV Transport“ veikė tik kaip ekspeditoprius – tarpininkas, yra surašyta atgaline data ir negali patvirtinti atsakovo UAB „DSV Transport” argumentų, jog tarp šalių buvo sudaryta tik ekspedijavimo sutartis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šis užsakymas yra patvirtintas ieškovo atstovo parašu ir antspaudu. O tai reiškia, kad net ir laikant ieškovo nurodomas aplinkybes dėl ekspedijavimo užsakymo pasirašymo atgaline data pagrįstomis šalių elektroniniu 2008 m. lapkričio 18 -20 d. susirašinėjimu (3 t., 7 b. l.), ieškovas, jau po dalies krovinio vagystės savo parašu patvirtindamas atsakovo UAB „DSV Transport“ pateiktą užsakymo formą, kurioje nurodyta, jog atsakovas veikia tik kaip ekspeditorius – tarpininkas ir neįsipareigoja pervežti krovinio ir atsako tik už žalą, kilusią dėl UAB „DSV Transport“ tyčios ar didelio neatsargumo vykdant užsakymą, su tuo sutiko ir prisiėmė iš to visas išplaukiančias pasekmes. Taigi nustačius, jog atsakovas šiuo atveju prisiėmė tik ekspeditoriaus – tarpininko pareigas, o ieškovas patvirtino šias užsakymo sąlygas, nėra teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovas šiuo atveju CMR konvencijos prasme laikytinas susitariančiu vežėju.

Dėl vežėjo civilinę atsakomybę už prarastą krovinį reglamentuojančių CMR konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo

Esant vežimo teisiniams santykiams gabenamo krovinio vagystės atveju krovinio savininkas (tiek siuntėjas, tiek gavėjas, tiek kitas asmuo, kuriam priklauso pavogtas krovinys ir kuris dėl to patyrė nuostolių) turi teisę į žalos atlyginimą. CMR konvencija griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtindama jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 str.), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 str. 1–3 dalys, 28 str.). Tačiau CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokio ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatų, numatančių vežėjo neribotą atsakomybę, nes krovinys nebuvo prarastas dėl vežėjo didelio neatsargumo, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams. Apeliantas nesutinka su šiomis teismo išvadomis, nurodydamas, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatas, nesivadovavo teismų praktikoje suformuotomis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto ir 29 straipsnio aiškinimo taisyklėmis, pagal kurias vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, tik tuo atveju, jeigu tai įvyko dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Apelianto teigimu, šiuo atveju krovinio dalis buvo pavogta ne ginkluoto ar kitokio užpuolimo metu, vagystės metu vilkikas stovėjo ne saugomoje aikštelėje, todėl vežėjo elgesys negali būti vertintinas kaip atitinkantis itin apdairaus ir pareigingo elgesio standartus, atitinkamai jo atsakomybė negali būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi.

Taigi, apeliaciniame skunde keliamas vežėjo veiksmų kvalifikavimo dideliu neatsargumu klausimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną, tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009).

Nagrinėjamos bylos atveju, nuostoliai atsirado (žalos padaryta) dėl įvykdytos vagystės, kurios metu prarasta dalis apelianto siunčiamo ir atsakovo UAB „Hofa“ vežamo krovinio. Vežėjo didelis neatsargumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui (vežėjo agentui), bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybė tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., byla Nr. 3K-3-259/2007). Dėl to pripažintina, kad net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo didelį neatsargumą, prilyginamą tyčiniams veiksmams. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad vežėjo kaltė yra didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai, kai transporto priemonę su vežamu kroviniu vežėjas pastato poilsiui nesaugomoje aikštelėje <...> ir, nors miega transporto priemonėje ir jos nepalieka, tačiau vis dėlto pavagiama krovinio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., byla Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, byla Nr. 3K-3-172/2009; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, byla Nr. 3K-3-318/2009).

Taigi, siekiant teisingai kvalifikuoti vežėjo veiksmus vagystės metu, būtina įvertinti faktines bylos aplinkybes. Iš krovinio pervežimo organizavimo užsakymo matyti, kad ieškovas kroviniui pervežti buvo užsakęs krovininę transporto priemonę tentine puspriekabe, išvykstant iš Lietuvos 2008 m. lapkričio 11 d., ir pristatyti krovinį iki 2008 m. lapkričio 18 d. (1 t., 108 b. l.). Vežėjui buvo pateikti duomenys apie saugomas ir rekomenduojamas aiškteles kelionės metu (1 t., 121 b. l.). Byloje nustatyta, kad vežėjas, besirūpindamas krovinio saugumu, krovinio pervežimui iš Lietuvos į Ispaniją paskyrė du vairuotojus, kroviniui pervežti buvo skirta ne tentinė (medžiaginė), o kietašonė puspriekabė – šaldytuvas, puspriekabėje buvo sumontuota sekimo įranga, suteikianti galimybę GPS palydovų pagalba fiksuoti tikslius duomenis apie transporto buvimo vietą, sustojimus ir kitus transporto techninius duomenis. Byloje nustatyta, kad ieškovo krovinio pristatymas buvo ne paskutinis kelionės tikslas (1 t., 109 b. l.), todėl vairuotojai, siekadami išvengti rytinių miesto kamščių Barselonos mieste Ispanijoje, iš nakvynės vietos (1 t. 199 b. l.) į išsikrovimo vietą (prie sandėlio) atvyko 2008 m. lapkričio 18 d. anksti ryte - 05.30 val. Lietuvos laiku (viešosios erdvės duomenimis Barselonos laiku 4.30 val.) (1 t., 200 b. l.) ir laukė, kol krovinio gavėjo įmonė pradės darbą. Vairuotojai, siekdami užtikrinti krovinio saugumą, liko transporto priemonėje. Katalonijos policijos pažymoje pažymėta, jog vagystė įvyko 2008 m. lapkričio 18 d. tarp 4 – 5 val. ryto (1 t., 55). Iš byloje pateiktų sandėlio prieigų nuotraukų matyti (2 t., 12-13 b. l.), kad sandėlio teritorija apšviesta, stebima vaizdo kameromis, sandėlis yra įsikūręs ne nuošalioje vietoje, o šalia dviejų juostų eismo gatvės, aplinkui matyti pastatai. Vairuotojų teigimu, gatvėje jau vyko eismas, buvo pesčiųjų, šalia esantys sandėlys jau dirbo. Taigi, vertinant faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, net ir atidus, dėmesingas asmuo tokiomis aplinkybėmis negalėjo protingai tikėtis, kad ankstyvo ryto metu, švintant, kroviniui esant ne tentinėje, o kietašonėje puspriekabėje – šaldytuve, kroviniui esant prie krovinio gavėjo sandėlio vartų, kurie stebimi vaizo kameromis ir neužilgo turėjo pradėti darbą ir priimti krovinį, gatvėje jau vykstant eismo ir žmonių judėjimui, gręsia pavojus, nors kita vertus, atsižvelgiant į darbo patirtį ir specifiką, galėjo daryti tokios grėsmės prielaidą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vairuotojai, atgabenę krovinį prie gavėjo sandėlio buvo apsvaiginti nenustatytos kilmės medžiaga. Apelianto teigimu, šiuo atveju krovinio dalis buvo pavogta ne ginkluoto ar kitokio užpuolimo metu, vagystės metu vilkikas stovėjo ne saugomoje aikštelėje, todėl vežėjo elgesys negali būti vertintinas kaip atitinkantis itin apdairaus ir pareigingo elgesio standartus, atitinkamai jo atsakomybė negali būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi. Minėta, kad kasacinio teismo praktikoje, vagystė laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis). Teisėjų kolgijos vertinimu, ypatingas aplinkybes ieškovas aiškina pernelyg siaurai, nes ginklu gali būti ir cheminės medžiagos dėl kurių poveikio gali būti prarandama bet kokia fizinė galimybė sąmoningai veikti ar fiziškai priešintis vagystei ar užpuolimui. Nors byloje šiuo atveju ir nėra rašytinių įrodymų, jog prieš vežėjo vairuotojus buvo panaudotas cheminės – paraližuojančios medžiagos, kurios lėmė vairuotojų fizines galimybes apsaugoti krovinį, objektyviai vertinant faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina šioms aplinkybėms buvus, nei jų nebuvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovo partneris „Burrbery“ Ispanijoje, nepateikė filmuotos sandėlio prieigų medžiagos vagystė metu, o įvertinus faktinių aplinkybių ir parodymų visumą – teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti vairuotojų parodymus dėl apsvaiginimo jų nenustatytos kilmės medžiaga, iškraipytais ar neatitinkančiais tikrovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės vagystės aplinkybės Katalonijos Vyriausybės Policijos Direkcijos protokole neatsispindi dėl objektyvių priežasčių – kalbų skirtumo, nes bylos duomenimis vežėjo vairuotojai prastai moka anglų kalbą, ispanų kalbos nemoka, minėtame protokole faktinės aplinkybės surašytos ispanų kalba, o surašant ir pasiranšant minėtą protokolą vertėjas nedalyvavo. Taigi objektyviai vertinant, vairuotojai neturėjo galimybės net duoti faktines aplinkybes atitinkančių parodymų. Įvertinusi byloje nustatytų krovinio saugumo užtikrinimo ir jo praradimo aplinkybių visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vežėjo veiksmai vagystės atveju negali būti prilyginami vežėjo dideliam neatsargumui, kurie prilyginami tyčiniams veiksmams, atitinkamai nėra teisinio pagrindo taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio dalies praradimą. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad vairuotojai krovinio vagystės metu miegojo vilkiko kabinoje nesaugojamoje aikštelėje, visų faktinių aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo vežėjo veiksmus kvalifikuoti kaip didelį neatsargumą, nes vežėjo vairuotojų poilsis transporto priemonėje, pasiekus kelionės tikslą, šiuo atveju negali būti prilyginamas atvejams, kuomet prarandamas krovinys dėl vairuotojų poilsio nakties metu, nesaugomose transporto priemonių aiktelėse.

Dėl vežėjo civilinės atsakomybės pagal CMR Konvencijos 23 straipsnį

Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Kai, remiantis CMR konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 str. 1 d.). Apskaičiuodamas iš vežėjo priteistiną krovinio vertės sumą, teismas turi vadovautis CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktu, kuriame nurodyta, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Teismai turi vadovautis SDR (Special drawing right) (Tarptautinio Valiutos Fondo įvestas sąlyginis atsiskaitymo vienetas, kurio oficialų kursą nustato TVF) ir lito santykiu teismo sprendimo priėmimo dieną ar tą dieną, dėl kurios susitarė šalys. SDR ir lito santykį (santrumpa XDR) skelbia Lietuvos bankas. Tačiau, jeigu šalys susitarė dėl papildomos krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimą priedą ir padarė apie tai žymą važtaraštyje, kompensacija už prarastą krovinį gali viršyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nurodytą maksimalią išieškotinos kompensacijos ribą (CMR konvencijos 24 str.). Pagal LR Kelių transporto kodekso 57 straipsnio 2 dalį, vežėjas, atliekantis tarptautinius vežimus, remdamasis tarptautinėmis sutartimis, apdraudžia savo civilinę atsakomybę už nuostolius, kurie vežimo metu gali būti padaryti kroviniui ar tretiesiems asmenims.

Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo draudimo bendrovė Vežėjų automobiliais (CMR) civilinės atsakomybės draudimo sutartimi (liudijimo Nr. 710-932-80476) buvo apdraudusi vežėjo UAB „Hofa“ civilinę atsakomybę pagal vežimo sutartis. Draudimo bendrovė, vykdydama draudimo sutartį, ištyrusi ginčo įvykio aplinkybes ir nustačiusi, kad vežėjas UAB „Hofa“ yra atsakingas už ieškovo krovinio praradimą, vadovaudamasi CMR konvencijos 23 straipsniu, apskaičiavo 33 320,50 Lt kompensaciją už 88 dėžes (arba 987,84 kg) prarasto krovinio (987,84 kg x 8,33 x 4,0493 Lt). Iš šios sumos išskaičiusi draudimo sutartyje numatytą 2 300 eurų besąlyginę išskaitą, draudimo bendrovė ieškovui išmokėjo 25 379,06 Lt dydžio draudimo išmoką. Byloje nustatyta, kad vežėjas UAB „Hofa“ ieškovui sumokėjo 7 941,44 Lt iki bendros kompensuojamos sumos. Taigi, ieškovui buvo kompensuoti 33 320,50 Lt nuostoliai. Byloje nėra ginčo, kad draudimo bendrovė neteisingai apskaičiavo pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktą mokėtiną kompensaciją ar kad šalys susitarė, jog kompensacija už prarastą krovinį gali viršyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nurodytą maksimalią išieškotinos kompensacijos ribą (CMR konvencijos 24 str.). Tokiu atveju kolegija sprendžia, kad vagystės metu padaryta žala pagal CMR konvencijos nuostatas ieškovui yra atlyginta. Kadangi ieškovui padaryta žala pagal CMR konvencijos nuostatas yra atlyginta, o ieškovas nebuvo savaraniškai apdraudęs krovinio, teisėjų kolegija nebepasisako dėl prarasto krovinio vertės, nes šiuo atveju ginčo išsprendimui prarasta krovinio vertė ar nuostoliai, viršijantys kompensuotą 33 320,50 Lt nuostolių sumą pagal CMR konvenciją, nebeturi teisinės reikšmės.

Dėl CMR konvencijos nuostatų, reglamentuojančių teisę į kompensaciją už krovinio vežimą

CMR konvencijos nuostatose numatoma krovinio praradimo atveju kompensuoti vežėjui visą užmokestį, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitas su krovinio vežimu susijusias išlaidas, jei prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostoliui dydžiui, praradus dalį krovinio. Tokia pat nuostata nurodoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“, UAB „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-165/2009.

Ieškovas prašo kompensuoti ieškovui proporcingai prarasto krovinio daliai vežimo užmokestį, t. y. priteisti iš atsakovo UAB „DSV Transport“ 51 procento (1 870,10 Lt) vežimo išlaidų kompensaciją. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad krovinio dalis prarasta dėl vežėjo UAB „Hofa“ veiksmų, nėra teisinio pagrindo iš ekspeditoriaus priteisti šią kompensaciją.

Dėl įrodymų vertinimo

Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas konkrečios bylos faktus. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos įrodymų vertinimo teismų praktikos, įrodymus vertino tinkamai, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Byloje nėra pateikta duomenų apie atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.