Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė jam sumažinta vienu trečdaliu iki laisvės atėmimo 4 mėnesiams bausmės.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas – 2 paros.

Iš jo civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 65,72 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę (skirti viešuosius darbus, atidėti paskirtos bausmės vykdymą), kadangi ji yra per griežta.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Š. prašo jam sušvelninti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, nurodydamas, kad ji yra per griežta. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

6. Visų pirma, pažymėtina, kad pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši sudėtis yra materiali – turi būti nustatytos ir įrodytos nusikalstamos veikos pasekmės: 1) žmogui sukeltas fizinis skausmas, ar 2) nežymus jo sužalojimas, ar 3) trumpas susargdinimas. Šios pasekmės yra alternatyvios, t. y. pakanka vienos iš jų, kad kaltininko veika būtų kvalifikuojama pagal šį BK straipsnį. Būtina atkreipti dėmesį, kad ir įrodinėjamos jos turi būti savarankiškai ir atskirai kiekviena, t. y. jeigu žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas ir jis buvo nežymiai sužalotas, nuosprendyje turi būti nurodyti kiekvieną jų patvirtinantys bylos įrodymai. Fizinio skausmo sukėlimas tuo pačiu žmogų ir nežymiai sužalojus, negali būti tiesiog preziumuojamas.

7. Šioje byloje M. Š. buvo nuteistas už tai, kad sudavė vieną smūgį kumščiu sugyventinei A. J. į veidą, taip padarydamas jai dešinės akies sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva su minkštųjų audinių paburkimu dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimą viršutiniame voke, kraujosruvą po jungine dešinės akies obuolyje, ir sudavė vieną smūgį alkūne jai į pilvą. Taip nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata bei jai buvo sukeltas, kaip nurodyta teismo nuosprendyje, skausmas (ne fizinis skausmas BK 140 straipsnio prasme). Taigi, skundžiamame nuosprendyje nurodyti du iš trijų būtinųjų šios nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių – nežymus sveikatos sutrikdymas (arba nežymus sužalojimas) bei, kaip galima suprasti, fizinio skausmo sukėlimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nuteistojo veiksmai pagal kilusias pasekmes atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

8. Kad nuteistojo M. Š. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nėra jokių abejonių, tokia išvada teisinga ir pagrįsta. Tačiau, iš skundžiamo nuosprendžio visiškai akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą tiesiog preziumavo sunkesnių jai nustatytų sužalojimų, kurie teismo medicinos specialisto buvo įvertinti kaip atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, padarymu, o paties fizinio skausmo jai sukėlimo kaip savarankiško BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymio nei išsamiau tyrė, nei vertino bylos duomenis apie tai. Kaip byloje nustatyta, nukentėjusiajai A. J. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas pasireiškė dešinės akies sumušimu – poodine kraujosruva su minkštųjų audinių paburkimu dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimu viršutiniame voke, kraujosruva po jungine dešinės akies obuolyje. Visi šie sužalojimai savaime suprantama žmogui sukelia didesnį ar mažesnį fizinį skausmą. Todėl, tokiu atveju, kuomet žmogui yra padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymų, nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, dar atskirai inkriminuoti ir tai, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, šio požymio atskirai neįrodinėjant, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinga praktika. Esant tokioms aplinkybėms, šis požymis (fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai) iš nuosprendžio nustatomosios dalies šalinamas, keičiant teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 140 straipsnio 2 dalies – pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Nepaisant to, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai).

10. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

11. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas M. Š. už šį nesunkų nusikaltimą paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurio terminą nustatė didesnį už minimalų, t. y. laisvės atėmimą 6 mėnesiams. Taip pat pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnį, nuteistajam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu iki 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistojo vertinimu, jam teismo paskirta bausmė yra per griežta, kadangi jam galėjo būti skirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Tačiau teisėjų kolegija tokiam nuteistojo argumentui nepritaria. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais bei sąlygomis, numatytais BK 54, 61 straipsniuose, ir savo sprendimą dėl bausmės rūšies ir dydžio pakankamai motyvavo. Šie motyvai pakankamai aiškūs, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino M. Š. nusikalstamos veikos pavojingumą, ankstesnes jo nusikalstamas veikas, jo asmenybę, kitas reikšmingas aplinkybes. Su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija sutinka.

12. Pirmosios instancijos teismas, be nuteistojo M. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, įvertino ir kitas veikos padarymo aplinkybes bei nuteistąjį charakterizuojančius bylos duomenis. Kad M. Š. prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir gailisi, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas nustatė ir jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamiems jo veiksmams (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tačiau, pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktą, sprendimas asmenį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu turi būti nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, jeigu teismas tai pripažįsta. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą nėra išnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi, kad pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas, sprendimas dėl asmens pripažinimo recidyvistu visais atvejais turi būti motyvuojamas – net jei asmuo turi neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, įvertinęs asmens charakteristiką, padaryto nusikaltimo pobūdį bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, gali ir nepriimti sprendimo asmenį pripažinti recidyvistu. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas M. Š. iš esmės laikė recidyvistu (nurodė tai kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę), tačiau pačioje rezoliucinėje nuosprendžio dalyje šio savo sprendimo nenurodė. Todėl, kolegijos vertinimu, skirdamas nuteistajam M. Š. bausmę pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė šią apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Ji iš skundžiamo teismo nuosprendžio šalinama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

13. Toliau vertindamas nuteistojo M. Š. asmenybę apibūdinančius bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad M. Š. yra ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka. Nors jis registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau, būdamas darbingo amžiaus, niekur nedirba, kitokia pozityvia veikla neužsiima. Visa tai apibūdina nuteistąjį neigiamai, rodo jo polinkį daryti ne tik smurtines nusikalstamas veikas, bet ir kitus teisės pažeidimus ir kad jis iš praeities klaidų nepasimokė. Už anksčiau jo padarytus nusikaltimus jam buvo taikyta švelnesnė atsakomybė – laisvės apribojimas, areštas. Matyti, kad nuteistajam už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas buvo skiriamas ir trumpalaikis laisvės atėmimas (areštas), tačiau tai nesulaikė jo nuo naujų veikų prieš sugyventinę. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, atskleidžia M. Š. neigiamą požiūrį į bendrai visiems priimtinas moralės normas, charakterizuoja jį kaip linkusį pažeisti nustatytas elgesio taisykles, nedarantį išvadų dėl savo netinkamo elgesio. Įvertinus visa tai, pritartina skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ankstesnės bausmės M. Š. elgesiui įtakos neturėjo, jis jokių išvadų dėl to nedarė, toliau elgėsi nusikalstamai. Dėl to šiuo atveju jam pagrįstai nebuvo skirta švelnesnė bausmė, kadangi jo asmenybė nekelia pasitikėjimo ir neleidžia manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti švelnesnės už laisvės atėmimą bausmės atlikimu.

14. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nėra jokio pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant nuteistajam M. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro tiek vertindama prieš tai jau aptartus nuteistąjį neigiamai apibūdinančius bylos duomenis, tiek tai, kad jam anksčiau buvo taikytos švelnesnės bausmės – laisvės apribojimas, areštas, tačiau jis teigiamo savo elgesio ilgesnį laiką neišlaikė, be to, vieną kartą jam teismo nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista į areštą, kadangi jis vengė vykdyti laisvės apribojimo bausmę. Šįkart tikėtis, kad nuteistasis, būdamas laisvėje, daugiau nenusikals, ir kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo arba atlikus tik jos dalį, pakankamo pagrindo nėra.

15. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam M. Š. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino jo nusikalstamos veikos ir asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo švelninti nuteistojo M. Š. teisinę padėtį.

16. Šioje byloje civilinė ieškovė Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš nuteistojo M. Š. priteisti 65,72 Eur turtinei žalai atlyginti už nukentėjusiosios A. J. gydymą bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas civilinei ieškovei iš nuteistojo priteisė 65,72 Eur turtinei žalai atlyginti, bet dėl civilinės ieškovės prašomų priteisti procesinių palūkanų nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir jokio sprendimo dėl to nepriėmė. Tačiau 2025 m. gruodžio 30 d. gavęs civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašymą ir vadovaudamasis BPK 308¹ straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas 2025 m. gruodžio 31 d. nutartimi konstatavo, jog teismas nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse, nusprendęs visiškai tenkinti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, civilinį ieškinį, per klaidą nepasisakė dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų, bei nuosprendį civilinio ieškinio dalyje patikslino, papildomai nurodant, kad civilinės ieškovės naudai iš M. Š. taip pat priteistinos šios procesinės palūkanos. Taigi, pirmosios instancijos teismas motyvų bei sprendimo dėl procesinių palūkanų nenurodymą laikė nuosprendžio netikslumu, ištaisytinu BPK 308¹ straipsnio pagrindu. Minimoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad ši nutartis neskundžiama, tačiau apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio gali būti nurodyti prieštaravimai ir dėl šios nutarties. Tačiau kartu su nuteistojo M. Š. apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui perduotoje jo baudžiamojoje byloje (gauta 2026 m. sausio 9 d.) šios nutarties nebuvo – ji įkelta tik teismų informacinėje sistemoje „Liteko“.

17. BPK 308¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje tik rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės, t. y. pagal šią teisės normą ne visos klaidos, padarytos nuosprendyje, gali būti ištaisomos, o būtent tik tos, kurios nekeičia nuosprendžio esmės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad BPK 308¹ straipsniu negalima vadovautis priimant procesinius sprendimus, darančius esminę įtaką baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens teisiniam statusui, t. y. pripažinti kaltu ar išteisinti dėl pareikšto kaltinimo, skirti bausmę už konkrečią nusikalstamą veiką, spręsti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo nurodyti nuosprendyje. Tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamose bylose (pvz., nutartis byloje Nr. 1N-156-483/2015).

18. Iš aptariamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad buvo ne ištaisytas nuosprendyje padarytas rašymo apsirikimas, aiški aritmetinė klaida ar kitoks netikslumas, kaip tai reglamentuota BPK 308¹ straipsnyje, tačiau iš esmės išspręstas šiai baudžiamajai bylai aktualus teisinis klausimas (kurį pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti skundžiamame nuosprendyje) dėl civilinės ieškovės ieškinyje nurodyto reikalavimo kartu su prašoma priteistina žala priteisti ir procesines palūkanas. Priėmus tokią nutartį, nuteistajam atsirado nauja prievolė – ne tik atlyginti civilinei ieškovei priteistą turtinę žalą, tačiau ir procesines palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad tokio sprendimo nėra nei nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nei motyvų dėl tokių palūkanų priteisimo ar bent tokio civilinės ieškovės reikalavimo egzistavimo jo aprašomojoje dalyje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą bei nagrinėjamu atveju neteisėtai bei nepagrįstai taikė BPK 308¹ straipsnį. Tokiu atveju norint, kad būtų ištaisyta pirmosios instancijos teismo padaryta klaida, civilinė ieškovė galėjo paduoti apeliacinį skundą, bet nei jos, nei prokuroro apeliacinių skundų gauta nebuvo. Tai užkerta kelią šią klaidą ištaisyti apeliacinės instancijos teismui, nes tokiu būdu būtų pabloginta nuteistojo M. Š. teisinė padėtis dėl jo paties paduoto apeliacinio skundo. Dėl šių priežasčių skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų, priteistų iš nuteistojo civilinei ieškovei to paties teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nutartimi, keičiama BPK 328 straipsnio 4 dalies pagrindu – dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo.

19. Apeliacinės instancijos teisme iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus buvo gauta pažyma, kuria prašoma iš nuteistojo M. Š. valstybei išieškoti 108,33 Eur išlaidų už jo gynėjos jam suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

20. Sprendžiant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistojo M. Š. klausimą, pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, t. y. antrinė teisinė pagalba nuteistajam M. Š. buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Nuteistajam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, taip pat jis turės atlyginti padarytą turtinę žalą. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, šiuo metu vykdoma nemažai priverstinių išieškojimų iš M. Š. Taip pat nors jis registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau tikslesnių duomenų apie jo gaunamas pajamas ir turimą turtą byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendį:

Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti BK 140 straipsnio 2 dalies požymį, kad joje nurodytomis aplinkybėmis M. Š. nukentėjusiajai A. J. sukėlė skausmą (fizinį skausmą).

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti M. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gruodžio 31 d nutartį, kuria iš nuteistojo M. Š. civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos buvo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 65,72 Eur turtinę žalą, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo M. Š. 108,33 Eur išlaidų valstybei už jam apeliaciniame procese teiktą antrinę teisinę pagalbą neišieškoti.