Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-04-14 · Administracinė byla Nr. A-62-157-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-01-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-04-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-09-09Regionų apygardos administracinis teismas
  4. P-492-207-11Nutartis · 2011-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-14
Bylos Nr.
A-62-157-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01663-2009-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62– 157/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01663-2009-0Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui A. V.,atsakovo atstovui L. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 22 d., apie 20.38 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariate gautas pranešimas, kad keliu A1, nuo Vievio link Kauno (vėliau pasuko link Elektrėnų), važiuoja automobilis VW PASSAT, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas įtariamai manevruoja, gali būti neblaivus. Pagal šį pranešimą buvo išsiųstas ekipažas „Maria 4“ (pareigūnai L. S. ir R. J.), dirbę patruliniu automobiliu, bei informuotas ekipažas (pareigūnai R. M. ir A. G.), dirbę su automobiliu be skiriamųjų ženklų (b. l. 38-39).

Policijos pareigūnų pastangomis automobilis VW PASSAT, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas ir, patikrinus dokumentus, paaiškėjo, kad ne tarnybos metu, neuniformuotas automobilį vairavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas A. V. (b. l. 31-37).

Įtarus, kad A. V. yra neblaivus, jis buvo sulaikytas ir pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatą neblaivumui patikrinti. A. V. neblaivumą pasitikrinti kategoriškai atsisakė, todėl buvo pristatytas į medicinos įstaigą – Viešąją įstaigą „Elektrėnų ligoninė“, kurioje neblaivumo patikrinimo taip pat vengė (b. l. 49).

A. V. tą pačią dieną buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymo (b. l. 46). Taip pat dėl A. V. veiksmų Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate (toliau – ir VAVPK) pradėtas tarnybinis patikrinimas (b. l. 31-32). Jį atlikus, 2009 m. rugsėjo 14 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-279 (b. l. 24-27) (toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, kad A. V., atlikdamas priešingus teisei veiksmus (vairavo automobilį neblaivus, atsisakė pasitikrinti neblaivumą), akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą, ir pasiūlyta atleisti A. V. iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas), 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Remdamasis minėta Išvada, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2009 m. rugsėjo 14 d. priėmė įsakymą Nr. 10-TE-456 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (b. l. 8) (toliau – ir Įsakymas), kuriuo A. V. nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. atleistas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigų, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, už pareigūno vardo pažeminimą.

II.

Pareiškėjas A. V. skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 10-TE-456 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir priteisti iš VAVPK tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2009 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas yra neteisėtas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimtas, pažeidžiant pagrindines procedūras. Anot pareiškėjo, VAVPK, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 4 dalies, Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 7 dalies ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. lV-308 patvirtintų Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 11 punkto nuostatas, kuriomis remiantis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra turėjo būti sustabdyta iki administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo Trakų rajono apylinkės teisme. Pažymėjo, kad tai pat buvo nesilaikyta Tvarkos 20 punkte išdėstytų tarnybinio patikrinimo išvados turiniui keliamų reikalavimų, nes nenurodyta, ar jo padarytas tarnybinis nusižengimas yra padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo. Kadangi už tyčinį tarnybinį nusižengimą skiriama griežtesnė tarnybinė nuobauda negu už tarnybinį nusižengimą dėl neatsargumo ar aplaidumo (Tvarkos 5.3 p.), o jo veikoje tyčios nebuvo, pati griežčiausia tarnybinė nuobauda paskirta nesant tam teisėto pagrindo. Taip pat, anot pareiškėjo, skiriant tarnybinę nuobaudą, nebuvo deramai atsižvelgta į ankstesnę jo tarnybą, taip pažeidžiant Tvarkos 5.2. punktą. Nurodė, kad skundžiamas Įsakymas yra individualus administracinis teisės aktas, o jame nenurodyta apskundimo tvarka, aktas nepatvirtintas antspaudu, todėl vien tik dėl šių priežasčių yra negaliojantis. Be to, pati tarnybinio patikrinimo išvada patvirtinta netinkamai, įforminta tik Institucijos viršininko parašu, o ne įsakymu. Atkreipė dėmesį į tai, kad tarybinis patikrinimas buvo atliktas ir su skundžiamu Įsakymu buvo supažindintas laikinojo nedarbingumo dėl ligos metu. Teigė, kad Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sąrašas veikų, už kurias gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Tarp šių veikų nėra ne tarnybinės transporto priemonės vairavimo išgėrus ne tarnybos metu, todėl tokia tarnybinė nuobauda (atleidimas iš vidaus tarnybos) jam negalėjo būti paskirta. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos policijos generalinis komisaras, siekdamas gerinti pareigūnų drausmę vairuojant transporto priemones bei sumažinti eismo įvykių dėl policijos pareigūnų kaltės skaičių, 2004 m. gegužės 28 d. nurodymu Nr. N-12 „Dėl policijos eismo pareigūnų drausmės vairuojant transporto priemones“ šalies įstaigų vadovams nurodė pareigūnų transporto priemonių vairavimą, esant neblaiviems ar apsvaigusiems, vertinti kaip policijos pareigūno vardo pažeminimą. Tačiau individualioje situacijoje, anot pareiškėjo, turi būti atsižvelgta į tai, kad jo drausmė pagerėjo, nes jo atžvilgiu buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, o eismo įvykių skaičius dėl jo nusižengimo nepadidėjo, nes jokio eismo įvykio jis nesukėlė. Padarytas tarnybinis nusižengimas nesukėlė atgarsio nei visuomenės informavimo priemonėse, nei gyventojų bendruomenėse. Teigė, kad tarnybinį nusižengimą buvo priverstas padaryti, esant būtinajam reikalingumui – pradėjęs žvejybą ir išgėręs alaus, prisiminė, jog namuose galėjo palikti įjungtą dujinę viryklę, todėl vyko gesinti gręsiančio kilti gaisro, o neblaivumą pasitikrinti atsisakė, nes buvo afekto būsenoje. Pareiškėjo teigimu, už tarnybinį nusižengimą, atsižvelgiant į jo pobūdį, padarymo priežastis, kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes, jam galėjo būti skiriamas griežtas papeikimas arba laipsnio pažeminimas viena pakopa arba perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas, bet ne atleidimas iš vidaus tarnybos.

2010 m. sausio 13 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsisakymą nuo reikalavimo priteisti iš VAVPK tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2009 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 73).

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo A. V. skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 13-17) nurodė, kad pats faktas, jog pareiškėjas neblaivus vairavo automobilį bei vengė neblaivumo patikrinimo, yra pakankamas pagrindas pripažinti jo elgesio neatitikimą moralės normoms bei teisėtiems visuomenės lūkesčiams dėl pareigūnų elgesio tarnybos ar ne tarnybos metu. Pareiškėjas, anot atsakovo, painioja tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnyje, su pareigūno vardo pažeminimo konstatavimu ir to pasekmėmis, numatytomis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, todėl nepagrįstai teigia, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė tarnybinė nuobauda. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas įtvirtintas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Taikant šį atleidimo pagrindą, nėra svarbu, ar poelgis, žeminantis pareigūno vardą, įvyko tarnybos metu ar ne tarnybos metu, taip pat neturi įtakos ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas. Pažymėjo, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei kitame teisės akte nenumatyta alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Nurodė, kad pareiškėjas atsisakė tikrintis blaivumą ir jam Viešojoje įstaigoje „Elektrėnų ligoninė“ buvo konstatuotas vidutinis girtumo laipsnis. Tokio girtumą sukeliančio alkoholio kiekio negalima pripažinti itin nedideliu, galimai išgertu atsitiktinai. Atkreipė dėmesį, kad pats A. V. pripažino vartojęs alkoholį ir vertino savo veiksmus kaip neatsargumą. Pasak atsakovo, pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, turėjo suprasti ir įvertinti, jog sąmoningai vykdo administracinį teisės pažeidimą, tačiau jis nesistengė išvengti neteisėtų veiksmų, o priešingai, ir toliau aktyviais veiksmais, t. y. vairuodamas transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidinėjo teisės aktus. Tokiu būdu A. V., būdamas policijos pareigūnu, viešai pademonstravo nepagarbą žmogui, valstybei, jos institucijai ir pareigūnams. Atsakovas, atsiliepdamas į pareiškėjo argumentus dėl pažeistų procedūrinių taisyklių, nurodė, kad nebuvo būtina stabdyti tarnybinį patikrinimą ir jį atnaujinti tik išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą – pareigūno vardo pažeminimas nebūtinai gali pasireikšti tik teisei priešingais veiksmais. Nagrinėjamu atveju paties žeminančio poelgio fakto egzistavimas sudarė pagrindą pareigūno teisėtam atleidimui iš vidaus tarnybos.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 76-79) administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš VAVPK tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2009 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo nutraukė, o likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjas buvo atleistas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Anot teismo, minėtas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, kaip tarnybinė nuobauda, yra kitas atleidimo iš tarnybos pagrindas, nustatytas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, būtina nustatyti, koks pareigūno veikimas ar neveikimas buvo atleidimo iš tarnybos pagrindu, ar pareigūnas yra kaltas dėl tokio veikimo ar neveikimo, ar šia veika pareigūnas pažemino pareigūno vardą. Nagrinėjamu atveju išvada, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, buvo padaryta dėl to, kad jis ne tarnybos metu vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ką, anot teismo, patvirtina byloje esantys įrodymai. Teismas nurodė, kad pats pareiškėjas neginčijo fakto, jog vairavo automobilį neblaivus ir padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, o būtinasis reikalingumas taip pasielgti byloje neįrodytas. Be to, anot teismo, Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo veiksmus, kaip pareigūno vardo pažeminančius, nepriklausomai nuo kitų eismo įvykio aplinkybių bei pasekmių. Nagrinėjamu atveju, anot teismo, taip pat neturi reikšmės pareigūno darbo stažas, ankstesnis jo darbas bei elgesys. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje ir Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 (2006 m. gruodžio 13 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksas), 14 punkte įtvirtintas policijos pareigūno pareigas, elgesio principus ir pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuoti pareiškėjo veiksmai yra iš esmės priešingi nurodytoms įstatyminėms jo, kaip policijos pareigūno, pareigoms: vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir atsisakė pasitikrinti savo blaivumą. Toks elgesys, anot teismo, neabejotinai žemina policijos, kaip teisėsaugos institucijos, autoritetą visuomenės akyse bei griauna pasitikėjimą jos pareigūnais. Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, viešai pademonstravo nepagarbą žmogui, valstybei, jos institucijai ir pareigūnams bei viešai ignoravo įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius, jog pareigūnas pažemino vardą, yra imperatyvi teisinė pasekmė. Teismas pareiškėjo motyvus, kad atleidžiant jį iš tarnybos buvo pažeista tarnybinių nusižengimų tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, atmetė kaip nepagrįstus. Šiuo aspektu pažymėjo, kad taikant atleidimo iš tarnybos pagrindą, nustatytą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, tarnybinių patikrinimų atlikimą ir tarnybinių nuobaudų skyrimą reglamentuojantys teisės aktai taikytini tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Pareiškėjui atsisakius nuo skundo dalies, t. y. reikalavimo priteisti iš VAVPK tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2009 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, teismas bylą šioje dalyje nutraukė.

IV.

Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 83-86) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimu, prašo šį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 10-TE-456 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. V. atleidimo iš tarnybos“.

Apeliantas nurodo, kad administracinė byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai, nepilnai, neobjektyviai, teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta nei vieno argumento, kodėl teismas pilnai patikėjo atsakovo įrodymais bei argumentais ir kodėl visiškai atmetė jo įrodymus bei argumentus, neišnagrinėta ir neišdėstyta, kokie konkrečiai jo veiksmai bei dėl kokių priežasčių traktuojami kaip pareigūno vardo pažeminimas. Teigia, jog teismas neteisingai konstatavo, kad jis vairavo automobilį būdamas neblaivus ir taip pažemino pareigūno vardą, nes administracinio teisės pažeidimo byloje nėra įrodyta, kad jis vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus. Administracinė nuobauda jam buvo paskirta už tai, kad atsisakė pasitikrinti blaivumą. Teigia, kad prieš sėsdamas vairuoti buvo išgėręs 0,5 litro alaus, todėl atsižvelgiant į praėjusį laiko tarpą nuo išgėrimo iki vairavimo, jo svorį ir savijautą, neblaivumas negalėjo viršyti leistino 0,4 promilių alkoholio kiekio ir tai nėra paneigta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Anot pareiškėjo, teismas neteisingai ir nepagrįstai prilygino ATPK 126 straipsnio 4 dalyje nurodytą neblaivumą vengimui tikrintis blaivumą, neteisingai nusprendė, kad tai tapačios sąvokos. Pažymi, kad blaivumą atsisakė pasitikrinti ne iš kažkokių blogų paskatų, o dėl to, kad buvo pasimetęs ir šokiruotas, nelabai suvokė savo veiksmus ir įvykius. Teigia, kad tokia būsena jį ištiko dėl sunkios ligos, kuri paaiškėjo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šiuo metu jam yra išoperuotos dvi galvoje buvusios hematomos, kurios, jo manymu, ir buvo tikroji tokio jo elgesio ir savijautos priežastis. Būtent dėl ligos, o ne dėl girtumo, požymių pasireiškimo, buvo padaryta išvada, kad jis buvo neblaivus. Nurodo, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme, nei Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekse nėra numatyta, kad atsisakymas tikrintis blaivumą yra prilyginamas girtumui ir kad toks atsisakymas yra pareigūno vardo pažeminimas. Pažymi, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo argumentus, kad pažeidimas padarytas, esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, taip pat neįvertino, jog atleidimas iš tarnybos, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį bei aplinkybes, jo elgesį per 18 tarnybos policijoje metų iki pažeidimo padarymo, nepriekaištingą tarnybą, 35 paskatinimus ir kitus nuopelnus Lietuvos Respublikai, yra aiškiai per griežta nuobauda. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gegužės 28 d. nurodymo Nr. N-12 „Dėl policijos pareigūnų drausmės vairuojant transporto priemones“ nuostatomis, kuriose šalies įstaigų vadovams nurodoma pareigūnų transporto priemonių vairavimą, esant neblaiviems ar apsvaigusiems, vertinti kaip policijos pareigūno vardo pažeminimą. Minėti nurodymai, anot pareiškėjo, yra aiškiai nepagrįsti ir neteisėti, prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalinimo principui, tiek teisingumo ir teisinės valstybės principams, tiek Lietuvos Respublikos teismų įstatymui bei kitiems įstatymas, todėl yra negaliojantys nuo jų priėmimo momento. Pažymi, kad kiekvienas neteisėtas veiksmas turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į visumą aplinkybių.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimo į pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 10-TE-456 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo pareiškėjas nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. buvo atleistas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigų pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą už pareigūno vardo pažeminimą. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualus minėtos materialinės teisės normos taikymas.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinės bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio ir sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Pareiškėjas teigia, kad atleistas yra nepagrįstai, nes jo neblaivumas ir girtumo laipsnis nebuvo konstatuoti jokiais įrodymais, o vengimas pasitikrinti neblaivumą negali būti vertinamas kaip pareigūno vardo pažeminimas. Šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjo A. V. atleidimo iš tarnybos faktinį pagrindą sudarė šie jo veiksmai – pareiškėjas ne tarnybos metu, neuniformuotas vairavo automobilį, būdamas neblaivus, bei atsisakė pasitikrinti neblaivumą. Tai, kad pareiškėjas atliko Išvadoje, kuri yra sudedamoji ginčijamo Įsakymo dalis, įvardintus veiksmus, patvirtina policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytos aplinkybės. Pareigūnai R. M. ir A. G. nurodė, kad automobilis VW PASSAT, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavo neįprastai lėtai, kelio viduriu, vingiuodamas po visą važiuojamąją dalį (b. l. 31-34). Pareigūnai L. S. ir R. J. tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 35-37) paaiškino, kad iš vairuotojo A. V. burnos sklido stiprus alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, akys paraudusios, svirduliavo, akivaizdžiai matėsi, kad jis yra neblaivus, todėl vairuotojas buvo sulaikytas ir pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatą neblaivumui patikrinti, A. V. neblaivumą pasitikrinti kategoriškai atsisakė. Viešosios įstaigos „Elektrėnų ligoninė“ Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte (b. l. 44) nurodyta, kad A. V. tyrimus atlikti atsisakė, o jo būklė apibrėžta tokiais požymiais – svyruoja, jaučiasi alkoholio kvapas, kalba nerišli. Pats A. V. paaiškino (b. l. 2, 42, 83), jog buvo vartojęs alkoholinių gėrimų (gėrė alaus) ir kad neblaivumą atsisakė pasitikrinti dėl ištikusio šoko (b. l. 42). Be to Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu buvo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-491-838/2009 dėl tų pačių veiksmų, kurių pagrindu jis buvo atleistas ir iš tarnybos. Minėtame procesiniame sprendime, kuris šiuo metu yra įsiteisėjęs, nustatyta, kad A. V. 2009 m. rugpjūčio 22 d., apie 21 val. 40 min., Draugystės gatvėje, Elektrėnuose, vairavo automobilį, būdamas neblaivus, taip pat policijos pareigūnams jį sustabdžius vengė neblaivumo patikrinimo, tokiais veiksmais padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas teisingai nurodo, jog konkretaus girtumo laipsnio nustatymas yra būtina administracinės atsakomybės pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį kilimo sąlygą. Kita vertus, taip pat pažymi, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 7 p.) sietinas ne tiek su administracinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjui faktu, o bendrai su tam tikrais pareiškėjo veiksmais, kurie vertintini kaip žeminantys pareigūno vardą. Tai, kad byloje nenustatytas konkretus A. V. girtumo laipsnis ir dėl šios priežasties jo veiksmai (vairavimas, esant neblaiviam) negali būti vertinami neteisėtais administracinės atsakomybės taikymo prasme, savaime nepaneigia A. V. atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Nagrinėjamoje byloje A. V. veikos vertinimą kaip akivaizdžiai žeminantį vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantį pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga, ją kompromituojantį lemia ne pareiškėjo atlikti pavieniai veiksmai, bet jų visuma. A. V. iš tarnybos atleistas, nes vairavo automobilį būdamas neblaivus bei atsisakė pasitikrinti neblaivumą. Pažymėtina, kad pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį administracinę atsakomybę užtraukia transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Toks reglamentavimas iliustruoja įstatymo leidėjo griežtą poziciją dėl A. V. atliktų neteisėtų veiksmų – atsisakymas pasitikrinti neblaivumą savo pavojingumu yra prilyginamas vairavimui, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis ar net sunkus girtumo laipsnis. A. V., esant pagrįstiems įtarimams, kad jis vairavo automobilį neblaivus, atsisakė pasitikrinti neblaivumą ir taip pašalinti bet kokias abejones dėl jo būklės. Taigi konkretus girtumo laipsnis nebuvo nustatytas, tačiau tai yra tiesioginė A. V. pasirinkto priešingo teisei ir administracinę atsakomybę jam užtraukusio elgesio modelio – atsisakymo pasitikrinti neblaivumą – pasekmė. Aptarti pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, ir yra pakankami Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytam atleidimo iš tarnybos pagrindui taikyti. Pažymėtina, kad iš esmės analogišką poziciją dėl policijos pareigūno veiksmų, jam atsisakius pasitikrinti neblaivumą, vertinimo kaip akivaizdžiai žeminančių pareigūno vardą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išdėstęs 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63–1499/2008, 2011 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-252/2011. Nukrypti nuo šios teismų praktikos ir kurti naują precedentą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

A. V. nurodė, jog pasitikrinti neblaivumą atsisakė, būdamas afekto būsenoje. Skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismo posėdyje, pareiškėjas teigė, kad pasitikrinti neblaivumą atsisakė, nes staiga emociškai susijaudino dėl galimų jam kilti pasekmių (b. l. 2). Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas papildomai nurodė, kad tokia būsena jį ištiko dėl ligos, apie kurią tuo metu nežinojo (b. l. 84). Teisėjų kolegija pažymi, kad paties A. V. skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai neabejotinai paneigia jo teiginius dėl buvimo afekto būsenoje. Pareiškėjas nurodė, kad ryžosi vairuoti automobilį, siekdamas išvengti galimo gaisro, nors ir buvo prieš tai gėręs alaus, o sustabdytas policijos pareigūnų, staiga suprato, jog įkliuvo ir gali netekti visko, kas jam yra brangu. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, jog A. V. suvokė savo veikos pavojingumą ir iš anksto numatė tokio veikimo galimas neigiamas pasekmes (važiavo labai lėtai), todėl vėliau susiklosčiusi situacija – policijos pareigūnų sustabdymas ir prašymas pasitikrinti neblaivumą – jam, kaip policijos pareigūnui, taip pat negalėjo būti netikėta ir staiga sukelti stiprų emocinį susijaudinimą. Matyti, kad A. V., sulaikytas policijos pareigūnų, kritiškai ir teisingai įvertino situaciją bei, suvokęs galimas jam kilti neigiamas pasekmes, tikslingai atsisakė pasitikrinti neblaivumą, taip siekdamas išvengti atsakomybės. Tai, kad A. V. vėliau buvo išoperuota galvoje hematoma, situacijos nekeičia, nes, įvertinus aukščiau paminėtus byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjo elgesio jo sulaikymo metu, jo būklės, darytina išvada, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjo nurodytas faktas galėjo turėti įtakos jo psichinei būsenai bylai aktualių įvykių metu.

Pareiškėjas savo veiksmus taip pat teisino tariamai kilusiu būtinuoju reikalingumu. Pasak A. V., jis vairavo automobilį neblaivus, nes pradėjęs žvejybą ir išgėręs alaus prisiminė, kad namuose galėjo palikti įjungtą dujinę viryklę, todėl vyko gesinti gręsiančio kilti gaisro. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad būtinasis reikalingumas gali būti pripažintas tik išskirtiniais atvejais, kai remiantis objektyviais įrodymais nustatoma, jog susiklostė itin ekstremali situacija, atitinkamai įstatymais saugomai vertybei (gėriui) buvo iškilęs realus pavojus, jį pašalinti buvo privalu nedelsiant ir tai padaryti kitomis priemonėmis nebuvo įmanoma. Nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, neįrodyta nei viena iš būtinojo reikalingumo sąlygų.

Pažymėtina, kad A. V. administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje buvo sprendžiamas jo administracinės atsakomybės klausimas dėl tų pačių veiksmų, kurių pagrindu jis atleistas iš tarnybos, padarymo, kaltės neginčijo. Tai, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis ar būdamas afekto būsenoje, įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nutarimu nenustatyta.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai Išvadoje nustatytus A. V. veiksmus vertino kaip akivaizdžiai žeminančius pareigūno vardą. Tokia pareiškėjo veika yra diametrali uždaviniams, kurie keliami policijai – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), ir akivaizdžiai kertasi ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į vidaus reikalų sistemos pareigūnus, visą sistemos veiklą, taip pat ir eismo saugumo priežiūros srityje.

Kadangi nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, jog A. V. pažemino pareigūno vardą, todėl jo atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi šiame statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A4-189/2007, Nr. A2-523/2005). Dėl šių priežasčių atmestinas pareiškėjo tvirtinimas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes.

Pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gegužės 28 d. nurodymo Nr. N-12 „Dėl policijos pareigūnų drausmės vairuojant transporto priemones“ nuostatomis nenagrinėti, nes jie neatitinka faktinės padėties. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas priimtą sprendimą grindė byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybės ir jas patvirtinusiais įrodymais, vadovavosi nagrinėjamu klausimu suformuota teismų praktika ir šiai bylai aktualiais teisės aktai – Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksu, tačiau pareiškėjo nurodyto teisės akto netaikė.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 101 straipsnio 3 dalimi ir pagrįstai, A. V. atsisakius nuo reikalavimo priteisti iš VAVPK tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2009 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, bylą šioje dalyje nutraukė.

Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, pasisakė dėl visų esminių skunde keliamų klausimų ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius