- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-02
- Bylos Nr.
- P-756-123-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01550-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos teismo
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1907/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos teismo ekspertizės centrui, Ramučiui Jatuliui ir Eduardui Vaitkevičiui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nusta t ė:
I.
Pareiškėjas R. A. kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu (I. t., b. l. 1–9, 24–32) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89); 2) įpareigoti Komisiją nagrinėti iš naujo jai pateiktą skundą, kuriuo pareiškėjas prašo panaikinti 2010 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) Teisinių institucijų departamento direktorės Jolitos Bacevičienės atsakymą „Dėl jūsų skundo“ Nr. (1-23)7R-2062; 3) įpareigoti atsakovą nagrinėti 2010 m. vasario 8 d. skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui (toliau – ir Teisingumo ministras) iš naujo.
Pareiškėjas taip pat prašė teismo sustabdyti bylą ir: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 (toliau – ir AGK Nuostatai), 50 punkto 2 dalies, 17 punkto 2 dalies normų atitikimo Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Administracinių ginčų komisijų įstatymas) 7 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui; 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu patikrinti, ar Lietuvos teismo ekspertizės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 1R-312 (toliau – ir LTE nuostatai), 8.11 punktas neprieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo (toliau – ir Teismo ekspertizės įstatymas) 6 straipsnio 1 daliai.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2068-624/2010) panaikino Komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) ir perdavė pareiškėjo R. A. skundą dėl Teisingumo ministerijos sprendimo panaikinimo nagrinėti Komisijai iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A438-1422/2011) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą iš naujo, 2011 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) nutarė skundo netenkinti. Pareiškėjo manymu, šis Komisijos sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Komisija, priimdama sprendimą, vadovavosi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės), 10 punktu, kuriame nurodyta, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 5 dalis draudžia persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Todėl Teisingumo ministerijos tarnautojai neturėjo teisės persiųsti R. A. skundą nagrinėti Lietuvos teismo ekspertizės centrui (toliau – ir LTEC). Teismo ekspertams kvalifikaciją suteikia ne LTEC, o kvalifikacinė komisija, kuri nėra LTEC struktūrinis padalinys. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pateikto skundo nenagrinėjo nei LTEC direktoratas, nei kvalifikacinė komisija, nei koordinavimo taryba, kuri taip pat nėra LTEC padalinys.
Ramučio Jatulio, Eduardo Vaitkevičiaus metodinės rekomendacijos „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ (toliau – ir Metodinės rekomendacijos) nėra ir negali būti norminiu aktu. Ekspertai ir LTEC direktoratas peržengė savo kompetencijos ribas, nes jie neleidžia norminių aktų, kuriuos privalo vykdyti ekspertai. Ramutis Jatulis ir Eduardas Vaitkevičius nedalyvavo LTEC direktorato posėdyje, kuriame buvo pateiktos jų metodinės rekomendacijos praktiniam naudojimui. Ramutis Jatulis (ekspertinė kvalifikacija: trasologijos (pėdsakų), rankų pėdsakų, nešaunamųjų ginklų) ir Eduardas Vaitkevičius (ekspertinė kvalifikacija: balistikos ir šūvio aplinkybių, trasologijos (pėdsakų), transporto trasologijos, rankų pėdsakų, nešaunamųjų ginklų) nedirba LTEC Techninių ekspertizių skyriuje, kuris atlieka elektros energijos apskaitos prietaisų ekspertizes, o dirba Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriuje. Metodinių rekomendacijų įvadas formuoja teisėjų išankstinę nuomonę, kad dėl visų pažeidimų automatiškai yra kaltas vartotojas, siekia užkirsti kelią teismui nustatyti tikrąjį skaitiklio pažeidėją. Metodinių rekomendacijų pavadinimas yra klaidinantis, siūlymai, išvados peržengia autorių kompetencijos ribas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas pateikė 2010 m. vasario 8 d. skundą Teisingumo ministrui, prašydamas: sustabdyti Ramučio Jatulio, Eduardo Vaitkevičiaus metodinių rekomendacijų platinimą; išimti jas iš apyvartos ir nerekomenduoti jomis naudotis; įvertinti Ramučio Jatulio ir Eduardo Vaitkevičiaus veiksmus bei jų galimybę būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teisingumo ministerijos tarnautoja neišnagrinėjo ir nepriėmė sprendimo dėl to, ar ekspertai ir LTEC direktoratas neperžengė kompetencijos ribų. Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorė Jolita Bacevičienė negalėjo pateikti atsakymo į pareiškėjo skundą, nes Teisinių institucijų departamentas, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, tik organizuoja teismo ekspertų priesaikas ir teisinių žinių egzaminą asmenims, siekiantiems tapti teismo ekspertais, sudaro ir tvarko Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teisingumo ministras neišnagrinėjo ir neįvertino ekspertų veiksmų, todėl pareiškėjas prašė Komisijos panaikinti Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymą Nr. (1-23)7R-2062 ir įpareigoti atsakovą nagrinėti skundą iš naujo.
Bet Komisijos nariai aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus ir nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, nesiekė visapusiškai, objektyviai jas ištirti, todėl Komisijos sprendimas turi būti panaikintas. Komisija, priimdama sprendimą, vadovavosi Lietuvos teismo ekspertizės nuostatų 8.11 punktu, kuris numato, kad LTEC, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, teikia teismo eksperto kvalifikaciją asmenims, siekiantiems tapti teismo ekspertais, ir išduoda teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimą. Minėtas Nuostatų punktas prieštarauja Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad teismo eksperto kvalifikaciją suteikia teismo ekspertizės įstaigos vadovo sudaryta kvalifikacinė komisija. Pareiškėjo manymu, byla turi būti sustabdyta ir kreiptasi į LVAT su prašymu patikrinti, ar Lietuvos teismo ekspertizės nuostatų 8.11 punktas neprieštarauja Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 daliai.
Komisijos posėdyje, kuriame buvo priimtas skundžiamas sprendimas, dalyvavo tik trys Komisijos nariai, o posėdžiui vadovavo Komisijos narė Jūratė Mikalčienė, kuri nežinia kokiu pagrindu pavadavo Komisijos pirmininką. AGK Nuostatų 50 punkto 2 dalis, numatanti, kad kai komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja komisijos pirmininko pavaduotojas, o kai nėra Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko, laikinai jį pavaduoja Komisijos pirmininko paskirtas vienas iš Komisijos narių, pareiškėjo manymu, prieštarauja Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, nes nei įstatymu, nei AGK Nuostatais nėra nustatyti atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui ir pavaduojančio Komisijos nario bei Komisijos pirmininko pavaduotojo įgaliojimų apimtis, ar Komisijos pirmininko pavaduotojas yra nuolatinis ar laikinas. Abejotina ir AGK Nuostatų 17 punkto 2 dalis, kuri nustato, kad skundą (prašymą), teikiamą Komisijai, priima šios Komisijos narys, kuris išnagrinėja ir išsprendžia šių nuostatų 23 punkte nurodytus klausimus dėl to, kad be Komisijos pirmininko pavedimo Komisijos narys gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos pagal AGK Nuostatus turi teisę atlikti Komisijos pirmininkas. Paminėta nuostata yra aktuali ir šiuo atveju, nes Komisijos pirmininkas bylos nagrinėjimo metu Komisijos posėdyje nedalyvavo, ir nėra duomenų, dėl kokių priežasčių jis nedalyvavo, taip pat ar jis davė ir ar turėjo teisę duoti pavedimus Komisijos nariams skundo priėmimo metu ir kitų veiksmų atlikimui. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju teisinis reguliavimas yra neišsamus, todėl teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Komisijos pirmininkas gali laikinai paskirti jį pavaduoti vieną iš Komisijos narių, jeigu gali, ar toks paskyrimas gali būti be jokių sąlygų, ir ar tokiu būdu paskirtas Komisijos narys įgauna visas Komisijos pirmininko teises ir pareigas. Be to, Komisijoje pranešėja buvo Komisijos narė Laura Paškevičienė, kuri taip pat buvo pranešėja, priimant šioje byloje skundžiamą Komisijos sprendimą, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 4 dalį, Laura Paškevičienė turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu (b. l. 39–41) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad Teisingumo ministerija pasisakys tik dėl tų patikslinto skundo argumentų, kuriais pareiškėjas grindė savo pirminį skundą dėl 2010 m. kovo 10 d. Teisingumo ministerijos rašto Nr. (1-23)7R-2062. Iš Teismo ekspertizės įstatymo nuostatų matyti, kad komisija konkrečiam klausimui spręsti sudaroma būtent teismo ekspertų įstaigos vadovo sprendimu, asmenų skundų nagrinėjimo funkcija šiai komisijai nėra priskirta, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės kompetentingas LTEC. Teisingumo ministerija pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimų netenkino, o persiuntė skundą nagrinėti LTEC.
Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje aptariamas Komisijos narių skaičius, kadencijos trukmė, išsilavinimas ir teikimo tvarka. Minėto įstatymo nurodyta dalis detaliau nenagrinėja Komisijos pirmininko pavadavimo ir skundų priėmimo klausimų, todėl nurodytos teisės normos negali prieštarauti viena kitai. AGK Nuostatai išsamiai nustato Komisijos darbo tvarką, o pareiškėjo pageidavimai dėl Nuostatų papildymo yra pertekliniai, AGK Nuostatai neprieštarauja teisinės valstybės principui.
Šalies argumentai
Pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 8.11 punktas atitinka Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 dalį yra atmestinas, kadangi šis prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Pareiškėjas pirminiu 2010 m. balandžio 6 d. skundu prašė įpareigoti Teisingumo ministeriją nagrinėti skundą iš naujo, argumentuodamas tuo, kad atsakymą jam pateikė netinkamas valstybės tarnautojas, bei tuo, kad skundas negalėjo būti persiųstas LTEC. Minėtame pirminiame skunde pareiškėjas nekvestionavo teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo procedūros, o tik pažymėjo, kad 2010 m. vasario 8 d. skunde, pateiktame Teisingumo ministerijai, abejojama ekspertų Ramučio Jatulio ir Eduardo Vaitkevičiaus kompetencija. Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad skundą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Komisija, pažeisdama ABTĮ 46 straipsnio 4 dalį. ABTĮ 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių ginčų komisijų steigimo tvarką ir darbo principus nustato atskiras įstatymas, t. y. Administracinių ginčų komisijų įstatymas, kuriuo Komisija nuosekliai vadovavosi priimdama nagrinėti pareiškėjo skundą esama Komisijos narių sudėtimi.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos teismo ekspertizės centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 67–68) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad LTEC rengiamos metodinės rekomendacijos (kurios yra parengtoms visoms LTEC atliekamoms ekspertinių tyrimų rūšims) skirtos padėti teisėjams ir kitiems proceso dalyviams nagrinėjant bylas tinkamai parengti ekspertiniam tyrimui užduotį, suformuluoti visiems suprantamus klausimus, jos taip pat yra skirtos šios srities ekspertinių tyrimų galimybėms atskleisti. Rekomendacijos yra dokumentas, neturintis norminio akto statuso, todėl jos teismams neprivalomos. Rekomendacijos kitiems proceso dalyviams ekspertizės skyrimo, medžiagos ekspertizei ruošimo klausimais yra viena iš svarbiausių LTEC funkcijų, apibrėžtų Teismo ekspertizės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte, detalizuota Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 8.7 punkte. Pareiškėjas klaidingai traktuoja trasologinių tyrimų sritį. Nagrinėjamu atveju būtent trasologijos ekspertai turi spręsti apie pėdsakų ant elektros skaitiklio susidarymo mechanizmą, o plombų ekspertinis tyrimas yra trasologinių ekspertizių porūšis. Atliekant šią ekspertizę (trasologinį tyrimą), tik nustatoma, ar ant elektros skaitiklio, pateikto tirti, yra pėdsakai, kurie susidaro siekiant pakeisti faktiškai sunaudotos elektros energijos rodmenis. Taigi, ekspertas savo išvadoje pateikia tik faktinius duomenis apie jo nustatytus elektros skaitiklių pažeidimus, o šių duomenų vertinimas jau yra teismo kompetencija. Visiškai kita ekspertinio tyrimo sritis yra elektros energijos apskaitos prietaisų ekspertizė, sprendžianti elektrotechninius skaitiklio veikimo klausimus, tačiau apie šią sritį skunde minimose rekomendacijose nepasisakoma. LTEC nuomone, nėra jokio prieštaravimo tarp Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 8.11 punkto, kuriame nustatoma LTEC veiklos sritys, ir Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo, nes kvalifikacinės komisijos kompetencija yra suteikti kvalifikaciją, o kvalifikacinį pažymėjimą išduoda institucija – LTEC.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu (I. t., b. l. 77–89) pareiškėjo R. A. skundą atmetė.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas 2010 m. vasario 8 d. skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas sustabdyti Ramučio Jatulio ir Eduardo Vaitkevičiaus metodinio laiško „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ platinimą, išimti jį iš apyvartos ir nerekomenduoti juo naudotis, taip pat įvertinti Ramučio Jatulio ir Eduardo Vaitkevičiaus veiksmus bei jų galimybę būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teisingumo ministerija 2010 m. vasario 10 d. raštu Nr. (1.23)7R-2062 informavo pareiškėją, kad ji nėra įgaliota spręsti klausimus dėl atitinkamų ekspertinių tyrimų metodikų ar metodinių rekomendacijų rengimo ir platinimo. Metodinės rekomendacijos „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ buvo parengtos LTEC Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriaus vyriausiųjų ekspertų Ramučio Jatulio ir Eduardo Vaitkevičiaus ir 2008 m. sausio 15 d. LTEC direktorato posėdyje rekomenduotos praktiniam naudojimui. Spręsti dėl Ramučio Jatulio ir Eduardo Vaitkevičiaus veiksmų, susijusių su parengtomis Metodinėmis rekomendacijomis, ir jų kompetencijos turi teisę teismo ekspertams kvalifikaciją suteikusi LTEC. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas persiųstas nagrinėti LTEC. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo atsakymu, 2010 m. balandžio 6 d. pateikė skundą Komisijai, prašydamas panaikinti Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymą ir įpareigoti Teisingumo ministeriją išnagrinėti skundą iš naujo. Komisija 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) nusprendė bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 3 d. kreipėsi skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) bei perdavė pareiškėjo skundą dėl Teisingumo ministerijos sprendimo panaikinimo nagrinėti Komisijai iš naujo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą iš naujo, 2011 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) nusprendė skundo netenkinti. Komisija konstatavo, kad Teisingumo ministerija pateikė teisės aktų nuostatomis pagrįstą atsakymą į pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi, skundžiamas Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. raštas atitinka Prašymų nagrinėjimo taisyklių 10, 41 punktų nuostatas, panaikinti jį ir įpareigoti Teisingumo ministeriją pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi nagrinėti iš naujo teisinio ir faktinio pagrindo nėra. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti Komisijos 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) ir įpareigoti Komisiją nagrinėti skundą iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal Prašymų nagrinėjimo taisyklių 10 punktą asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. raštas pagrįstai vertintinas kaip kreipimasis, kuriame išdėstyta pareiškėjo nuostata tam tikru klausimu (iš esmės jis yra nepatenkintas Metodinių rekomendacijų turiniu). Metodinės rekomendacijos „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ yra parengtos LTEC, direktorato posėdyje buvo rekomenduotos praktiniam naudojimui, todėl atsakovas pagrįstai skundžiamame rašte nurodė, jog LTEC Metodinės rekomendacijos nėra privalomos teismui ir jomis negali būti formuojama išankstinė teismo nuomonė. Pažymėta, kad teismo ekspertizė yra proceso veiksmas, kuriuo teismas ar teisėjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizę ir atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teismo ekspertas atlieka jam pavestus tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte. Skirti konkrečią ekspertizę turi teisę tik konkrečią bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), kuris ir įvertina eksperto išvadas, priimdamas atitinkamojoje byloje procesinį sprendimą. Teisėjas ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerija pagrįstai 2010 m. kovo 10 d. rašte nurodė, kad ji yra neįgaliota spręsti dėl atitinkamų ekspertinių tyrimų metodikų ar metodinių rekomendacijų rengimo ir platinimo, ir pareiškėjo prašymo sustabdyti Metodinių rekomendacijų platinimą, išimti jas iš apyvartos ir nerekomenduoti jomis naudotis pagrįstai nenagrinėjo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėti minėtą pareiškėjo prašymą kompetentinga yra institucija, atsakinga už metodinių rekomendacijų rengimą ir teikimą teismams, todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi persiuntė LTEC, nurodydamas motyvus 2010 m. kovo 10 d. raštu.
Konstatuota, kad ginčo atveju nesant duomenų, patvirtinančių bent vieną iš Teismo ekspertizės įstatymo 9 straipsnyje nustatytų pagrindų, kuriais remiantis Teisingumo ministras būtų galėjęs priimti vienašališką sprendimą ekspertus Ramutį Jatulį ir Eduardą Vaitkevičių išbraukti iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo, atsakovas pagrįstai 2010 m. kovo 10 d. rašte nurodė neturintis teisinio pagrindo pareiškėjo nurodytus ekspertus išbraukti iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo. Kadangi atsakovui nėra suteiktos viešojo administravimo funkcijos, susijusios su teismo ekspertų veiksmų ir kvalifikacijos įvertinimu, o jo sprendimai dėl teismo eksperto įrašymo ar išbraukimo iš teismo ekspertų sąrašo yra susiję su specialiais juridiniais faktais, Teisingumo ministerija pagrįstai pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi persiuntė LTEC ir to priežastis motyvuotai paaiškino skundžiamu 2010 m. kovo 10 d. raštu. Komisija 2011 m. birželio 27 d. sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo. Vadovaujantis ABTĮ 28 straipsniu ir Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, Komisijai skundžiamas aktas turi turėti individualaus administracinio akto požymius, ko nagrinėjamu atveju nebuvo, todėl vien tai sudaro pagrindą pareiškėjo skundą atmesti.
Teismas atmetė skundo motyvus dėl Komisijos, nagrinėjusios pareiškėjo skundą, sudėties. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisiją ketveriems metams iš penkių narių sudaro Vyriausybė. Narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia Teisingumo ministras. AGK Nuostatų 50 punkte nustatyta, kad Komisijos darbą organizuoja ir jam vadovauja Komisijos pirmininkas. Kai nėra Komisijos pirmininko, laikinai jį pavaduoja Komisijos pirmininko paskirtas vienas iš Komisijos narių. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 14 straipsnio nuostatas nėra reikšminga, ar sprendimo priėmime dalyvavo Komisijos pirmininkas, svarbu tik tai, kad sprendimas priimamas dalyvaujant ne mažiau kaip trims Komisijos nariams. Teismas nurodė, jog šis reikalavimas ginčo atveju nebuvo pažeistas. Kartu pažymėjo, kad Komisija, susidedanti iš Komisijos narių Jūratės Mikalčienės, Rūtos Bakševičienės, Lauros Paškevičienės, Vytauto Šulijos, priimdama 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą bylą pagal R. A. skundą nutraukti, skundo iš esmės nenagrinėjo.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AGK Nuostatų 50 punkto 2 dalies ir 17 punkto 2 dalies atitikties Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, nes pagal ABTĮ 4 straipsnį teismas į Konstitucinį Teismą kreipiasi dėl teisės normos, kuri turi būti taikoma konkrečioje byloje. Teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nėra pareikšti jokie reikalavimai, susiję su Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 8.11 punkto taikymu, todėl netenkino ir pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
III.
Pareiškėjas R. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 91–101) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A146-1907/2012) pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmetė toliau nurodytais motyvais.
Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad yra įsiteisėję procesiniai sprendimai administracinėse bylose, kuriose išnagrinėjus R. A. pateiktus skundus buvo nustatyti atitinkami faktai, susiję su nagrinėjamam ginčui aktualiu Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymu Nr. (1-23)7R-2062 į pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1372/2011, kuria patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2150-95/2010 pagrįstumas ir teisėtumas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1422/2011, kuria patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2068-624/2010 pagrįstumas ir teisėtumas). ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš tikrinamoje administracinėje byloje esančio pareiškėjo skundo (surašytas 2011 m. liepos 18 d.) ir patikslinto skundo (surašytas 2011 m. rugpjūčio 1 d.) matyti, kad šiuos skundus pareiškėjas pateikė po to, kai jau buvo įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai pirmiau minėtose, pagal pareiškėjo skundus iškeltose administracinėse bylose, kuriose buvo nustatyti atitinkami faktai, susiję su Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymu Nr. (1-23)7R-2062 pareiškėjui. Teisėjų kolegija tikrindama bylą į tai atsižvelgia (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis), kadangi pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kai kurias aplinkybes prašė įvertinti iš naujo, nors jos jau buvo nustatytos ir įvertintos minėtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A438-1422/2011) buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-71(2010/04-4R-89), kuriuo byla pagal R. A. 2010 m. balandžio 6 d. skundą buvo nutraukta kaip nežinybinga Komisijai, ir perdavė Komisijai pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo. Minėtuose procesiniuose sprendimuose, be kita ko, buvo nustatyta, kad pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. raštas Teisingumo ministerijai, pavadintas skundu, Viešojo administravimo įstatyme apibrėžtų asmenų kreipimųsi į viešojo administravimo subjektus sąvokų (VAĮ 2 straipsnis) prasme nepatenka į skundo sąvoką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartyje dėl pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimosi į Teisingumo ministeriją ir šios institucijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymo Nr. (1-23)7R-2062 pareiškėjui nurodyta, kad viešojo administravimo subjektų atsakymai į asmenų kreipimusis apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pasiūlymus, kaip juos ištaisyti, informaciją apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu ir panašiai, priskirtini viešojo administravimo subjektų veiksmams, kurių teisėtumo tyrimas patenka į Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetenciją. Be to, nurodyta, kad į tokio pobūdžio kreipimąsi viešojo administravimo subjektas gali atsakyti laisvos formos raštu.
Teisingumo ministerijos nuostatų (bylai aktuali 2009 m. gegužės 20 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 437 redakcija) 1 punkte nurodyta, kad Teisingumo ministerija vykdo įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas teisingumo srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. Aptariamuose Nuostatuose, be kita ko, nurodyta, kad Teisingumo ministerija nustatytąja tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus (6.5 punktas). Kiekvienas viešojo administravimo subjektas savo funkcijas vykdo per atitinkamus struktūrinius padalinius. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantu, kad į jo kreipimąsi turėjo atsakyti būtent Teisingumo ministras. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad teisingumo viceministras pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi adresavo Teisinių institucijų departamentui. Į šio Departamento funkcijas pagal Departamento nuostatus patenka Teisingumo ministerijos valdymo sričiai priskirto LTEC veiklai reikalingų norminių teisės aktų rengimas, kai kurių veiklos klausimų organizavimas ir koordinavimas (7.2, 7.4, 7.17, 7.18, 7.28 punktai). Pagal minėtus Nuostatus, Departamentas vykdo teisingumo ministro, viceministrų, Ministerijos kanclerio pavedimus (Nuostatų 11.8 punktas). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad į jo kreipimąsi negalėjo atsakyti 2010 m. kovo 10 d. atsakymą Nr. (1-23)7R-2062 pasirašiusi Teisinių institucijų departamento direktorė.
2010 m. kovo 10 d. atsakymo Nr. (1-23)7R-2062 pareiškėjui pateikimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr.XI-283) 14 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, t. y. pagal Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Prašymų nagrinėjimo taisykles. Šio įstatymo sąvokų prasme pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimasis į Teisingumo ministeriją dėl Metodinių rekomendacijų ir jas parengusių ekspertų pagal turinį priskirtinas prie prašymų (VAĮ 2 straipsnio 14 dalis). Jis nėra susijęs su pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, pareiškėjas tik pareiškė savo nuomonę dėl Metodinių rekomendacijų bei jas parengusių ekspertų ir prašė atsakovo atlikti atitinkamus veiksmus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ir Komisija, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose nurodydami, jog minėto pareiškėjo kreipimosi į Teisingumo ministeriją nagrinėjimui taikytinos Prašymų nagrinėjimo taisyklės, teisės normas taikė teisingai. Prašymų nagrinėjimo taisyklių 2 punkte, be kita ko, detalizuota, kad šių Taisyklių nustatyta tvarka taip pat nagrinėjami asmenų kreipimaisi į institucijas, kai išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, informuojama apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, kitokie asmenų kreipimaisi į instituciją. Aptariamų Taisyklių 10 punkte nurodyta, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis. Pagal Prašymų nagrinėjimo taisykles, atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį (41 punktas). Asmuo, nesutinkantis su institucijos atsakymu į jo prašymą, turi teisę paduoti skundą įstatymų nustatyta tvarka (44 punktas). Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ir Komisija savo sprendimuose pagrįstai nurodė, jog Teisingumo ministerija dėl pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimosi turėjo pagrindą taikyti Prašymų nagrinėjimo taisyklių 10 punktą. Kadangi pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimasis į Teisingumo ministeriją VAĮ 2 straipsnio sąvokų prasme priskirtinas prie prašymų ir jo nagrinėjimui taikytinos Prašymų nagrinėjimo taisyklės (VAĮ 2 straipsnio 14 dalis, 14 straipsnio 1 dalis), apelianto argumentai, esą atsakovui persiunčiant pareiškėjo kreipimąsi į LTEC buvo pažeista VAĮ 23 straipsnio 5 dalis, atmestini kaip nepagrįsti. VAĮ 23 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos nagrinėjant skundus, t. y. ne bet kokį skundu pavadintą asmens kreipimąsi į viešojo administravimo subjektą, o tik tokį kreipimąsi, kuris pagal kreipimosi turinį atitinka šiame įstatyme apibrėžtą skundo sąvoką. Šio įstatymo prasme skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 15 dalis). Pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimasis į Teisingumo ministeriją dėl Metodinių rekomendacijų ir jas parengusių ekspertų nėra susijęs su pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu bei prašymu jas apginti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime, taip pat Komisija 2011 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimesi iškeltų klausimų kontekste Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymo (1-23)7R-2062 pareiškėjui pagrįstumą ir atitiktį Teismo ekspertizės įstatymui bei kitiems teisės aktams. Minėtuose sprendimuose pagrįstai nurodyta, kad teisės aktai Teisingumo ministerijai nesuteikia įgaliojimų spręsti dėl metodinės literatūros atitinkamų ekspertizių klausimais rengimo, platinimo ir panašiai, o ekspertų išbraukimas iš Lietuvos teismo ekspertų sąrašo galimas tik esant Teismo ekspertizės įstatyme nurodytiems pagrindams, kurių nagrinėjamu atveju nėra.
Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A442-1372/2011) buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo R. A. skundą dėl Komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 3R-70(2010/05-4R-90), kurį Komisija priėmė išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl LTEC 2010 m. kovo 16 d. rašto Nr.S-203, t. y. LTEC atsakymo pareiškėjui pagal 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi, persiųstą iš Teisingumo ministerijos. Minėti procesiniai sprendimai įsiteisėję. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje LTEC nepareikšti jokie reikalavimai, tikrinamoje byloje negali būti nagrinėjami apelianto keliami klausimai dėl LTEC Metodinių rekomendacijų parengimo ir priėmimo procedūros ir jas parengusių ekspertų veiksmų ar kvalifikacijos vertinimo. Minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose nebuvo nustatyta, kad LTEC atsakymą pareiškėjui pateikė ne pagal savo kompetenciją.
Dėl pareiškėjo teiginio, jog jo skundą išnagrinėjo ir 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmė neteisėtos sudėties Komisija, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad bendrą ikiteisminę skundų (prašymų) dėl priimtų individualių administracinių aktų ar valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką nustato Administracinių ginčų komisijų įstatymas (bylai aktuali skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi 2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr.XI-925 redakcija). Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos darbo tvarką reglamentuoja Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtinti Administracinių ginčų komisijų nuostatai (bylai aktuali 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1015 redakcija). Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnį, Vyriausioji administracinių ginčų komisija, kurią sudaro Vyriausybė, susideda iš 5 narių, vienas iš jų skiriamas Komisijos pirmininku. Aptariamo įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta, kad Administracinių ginčų komisija sprendimą dėl ginčo paprastai priima bendru sutarimu dalyvaujant ne mažiau kaip 3 komisijos nariams. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymą Komisijos sprendimas procedūrine prasme yra teisėtas, jei jį priimant dalyvauja ne mažiau kaip 3 komisijos nariai. Iš pareiškėjo skundžiamo 2011 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) turinio, o taip pat iš Komisijos pateiktoje pareiškėjo 2010 m. balandžio 6 d. skundo nagrinėjimo byloje Nr. 2010/04-4R-89 esančio Komisijos 2011 m. birželio 27 d. posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjo skundą nagrinėjo, sprendimą priėmė bei pasirašė trys Komisijos nariai: J. Mikalčienė (l.e. Komisijos pirmininko pareigas), L. Paškevičienė (pranešėja) ir V. Šulija. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad Administracinių ginčų komisijų įstatymo 14 straipsnio prasme yra reikšminga ne tai, ar Komisijos sprendimo priėmime dalyvavo Komisijos pirmininkas, o tai, kad sprendimas priimtas dalyvaujant ne mažiau kaip trims Komisijos nariams, įstatymo normas aiškino ir taikė teisingai.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, teismas turėjo išreikalauti pareiškėjo skunde nurodytą medžiagą (duomenis, kodėl Komisijos pirmininkas nedalyvavo Komisijos posėdyje priimant 2011 m. birželio 28 d. sprendimą; kokiu pagrindu posėdžiui pirmininkavo Komisijos narė J. Mikalčienė, einanti Komisijos pirmininkės pareigas; duomenis apie Komisijos pirmininko pavaduotoją). Byloje nustatyta, kad šiuos prašymus pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teikė skunde, taip pat teismo posėdyje. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad teismas minėtus pareiškėjo prašymus (taip pat prašymą dėl Metodinių rekomendacijų priedų išreikalavimo) atmetė nurodydamas, kad prašoma išreikalauti medžiaga nėra susijusi su pareiškėjo ginčijamais sprendimais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ABTĮ 81 straipsnyje nustatytas teismo aktyvus vaidmuo renkant įrodymus nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl teikiamų įrodymų prijungimo, ar jų išreikalavimo.
Įstatymas dėl įrodymų nustato bendrąją taisyklę, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 57 straipsnio 4 dalis, 72 straipsnis). Pateikiant ir renkant įrodymus, be kita ko, turi būti paisoma įrodymų sąsajumo reikalavimų. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Įstatymų leidėjo suteikta administraciniam teismui teise rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis, 68 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalis, 81 straipsnis). Bylos proceso dalyvių prašymai teismui nėra privalomi (ABTĮ 53 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė.
Informacija apie Vyriausiosios administracinės ginčų komisijos sudarymą bei sudėties pakeitimus yra skelbiama viešai. Nagrinėjamai bylai aktualaus 2011 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmimo metu galiojo Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 200 (Žin., 2008. Nr.31-1083), kuriuo Vyriausybė, vadovaudamasi Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, sudarė 4 metams šią Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją: Adolfas Gylys (pirmininkas), Rūta Bakševičienė, Jūratė Mikalčienė, Laura Paškevičienė, Vytautas Šulija. Šis Vyriausybės nutarimas patvirtina, kad 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmė įstatymu nustatyta tvarka sudarytos ir įgaliojimus turinčios Komisijos nariai. Kuris būtent įgaliojimus turinčios Komisijos narys pirmininkavo Komisijos posėdžiui, kuriame nedalyvavo minėtu Vyriausybės nutarimu paskirtas Komisijos pirmininkas, priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo prasme nėra reikšminga, nes, kaip jau minėta, Komisijos posėdis, kuriame dalyvauja ne mažiau kaip trys Komisijos nariai, yra teisėtas. Šis įstatymo reikalavimas nagrinėjamu atveju nepažeistas.
Minėtos sudėties Komisija 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmė iš esmės išnagrinėjusi pareiškėjo 2010 m. balandžio 6 d. skundą. Ankstesniu 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 3R-71 (2010/04-4R-89) Komisija (šį sprendimą priėmė Komisijos nariai J.Mikalčienė, R.Bakševičienė, L.Paškevičienė, V.Šulija) bylą pagal pareiškėjo 2010 m. balandžio 6 d. skundą nutraukė kaip nežinybingą Komisijai, t. y. skundo nenagrinėjo iš esmės. Šis Komisijos sprendimas teismo buvo panaikintas perduodant Komisijai skundą nagrinėti iš naujo, t. y. spręsti iš esmės (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2068-624/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1422/2011). Kadangi Komisija 2010 m. balandžio 19 d. sprendime Nr.3R-71 nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, o tik pareiškė savo nuomonę dėl galimybės jį nagrinėti pagal Komisijos kompetenciją (žinybingumo), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ši aplinkybė 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmusios sudėties Komisijai nebuvo kliūtis priimti dėl pareiškėjo skundo sprendimą iš esmės. Tai, kad Komisijos narė L. Paškevičienė minėtoje byloje buvo pranešėja, aptartų aplinkybių kontekste jos niekaip neišskiria iš kitų Komisijos narių. Pareiškėjas posėdyje dalyvavo, nušalinimo nepareiškė. Apelianto argumentai, kad teismas sprendime atskirai nepasisakė dėl šios Komisijos narės, ar kai kuriais kitais apelianto nurodytais klausimais, teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.
Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo baigiamojoje dalyje suformuotą pagrindinį reikalavimą – panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti skundą iš naujo – teismas motyvuotai išsprendė pagrįsdamas nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis, kaip to reikalauja įstatymas (ABTĮ 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo inicijuoti pareiškėjo nurodytų teisės aktų normų teisėtumo patikrinimą Konstituciniame Teisme ar pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Pareiškėjo nurodytų teisės aktų normos (AGK Nuostatų 17 ir 50 punktais, LTE nuostatų 8.11 punktas), ką teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant šioje byloje iškeltą ginčą netaikytinos.
IV.
Pareiškėjas R. A. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A146-1907/2012 (II. t., b. l. 16), vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Taip pat prašo:
1) šią administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka;
2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1907/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3368-562/2011 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) bei 2010 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės Jolitos Bacevičienės atsakymą „Dėl jūsų skundo“ Nr. (1-23)7R-2062 į 2010 m. vasario 8 d. skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui;
3) įpareigoti atsakovą nagrinėti 2010 m. vasario 8 d. skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui iš naujo;
4) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 17 punkto 2 dalies normų atitikimo Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, taip pat dėl išaiškinimo, ar nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas;
5) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos teismo ekspertizės nuostatų 8.11 punktas neprieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjas, be to, prašo išreikalauti iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos duomenis apie tai, kuris Komisijos narys yra paskirtas Komisijos pirmininko pavaduotoju, bei kodėl jis, kaip nustato Nuostatų 30 punktas, nevadovavo Komisijos 2011 m. birželio 27-28 d. posėdžiams, kai buvo nagrinėjama byla ir priimtas skundžiamas Komisijos sprendimas; išreikalauti iš Komisijos duomenis apie Administracinių ginčų komisijos darbo nuostatų 50 punkto 2 dalies ir 30 punkto numatytą Komisijos pirmininko pavaduotoją (nuolatinis ar laikinai pavaduojantis pirmininką, jo paskyrimo tvarka, atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui, jo kompetencija).
Iš esmės pareiškėjas nesutinka su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A442-1372/2011 (kuria patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2150-95/2010 pagrįstumas ir teisėtumas) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1422/2011 (kuria patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2068-624/2010 pagrįstumas ir teisėtumas) laikė turinčiomis prejudicinę galią. R. A. manymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai pritaikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, o tai turėjo įtakos priimti neteisingą 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį. Jo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nukrypo nuo savo (2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-175/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-229/2012, 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2186/2012, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1450/2012) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimas Nr. 51, 6.2 punktas) formuojamos praktikos. Pažymi, kad pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje byloje dalyvauja tie patys asmenys. Prejudicinę galią turi ne bet kokios aplinkybės paminėtos teismo sprendime, o tik tokios, kurios buvo byloje įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatomis, susijusiomis su įrodinėjimo procesu administracinėse bylose, pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A442-1372/2011 ir Nr. A438-1422/2011 nepriėmė jokio sprendimo dėl nagrinėjamos bylos dalyko. Be to, faktai prejudicinės galios neturi, kai nagrinėjamoje byloje dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje. Nagrinėjamoje byloje dalyvauja pareiškėjas R. A., atsakovas Teisingumo ministerija, tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos teismo ekspertizės centras, Ramutis Jatulis ir Eduardas Vaitkevičius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A442-1372/2011 dalyvavo pareiškėjas R. A., atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras ir trečiasis suinteresuotasis asmuo Teisingumo ministerija, o administracinėje byloje Nr. A438-1422/2011 – pareiškėjas R. A. ir atsakovas Teisingumo ministerija. Taigi nagrinėjamoje byloje dalyvauja daugiau negu vienas asmuo, kuris nedalyvavo anksčiau išnagrinėtose administracinėse bylose.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, nusprendęs, kad pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimasis į Teisingumo ministeriją dėl Metodinių rekomendacijų ir jas parengusių ekspertų nėra susijęs su pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu bei prašymu jas apginti ir kad pirmosios instancijos teismas ir Komisija, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose nurodydami, jog minėto pareiškėjo kreipimosi į Teisingumo ministeriją nagrinėjimui taikytinos Prašymų nagrinėjimo taisyklės, teisės normas taikė teisingai, pareiškėjo manymu, neteisingai pritaikė VAĮ 2 straipsnio bei 19 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas atsakovui pateikė dokumentą, kuris atitinka VAĮ 2 straipsnio 16 dalyje numatytą aktą – pranešimą (asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti). Todėl administracinė procedūra, kaip ji nustatyta VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje, šiuo konkrečiu atveju turėjo būti taikoma.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad valstybinė energetikos inspekcija išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo.
Nebuvo įvykdytas ir ABTĮ 135 straipsnio 2 dalies, kuri nustato, kad apeliacinės instancijos teismas išsiunčia dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, reikalaudamas per keturiolika dienų raštu pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą, reikalavimas, dėl ko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas net negavo specialistų nuomonės apie nagrinėjamą dalyką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Pagal ABTĮ 158 straipsnio 1 dalį prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių. Tad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kaip prašo pareiškėjas, nėra jokio teisinio pagrindo.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas R. A. prašo atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta 2012 m. gruodžio 21 d. Kadangi pareiškėjas R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė 2013 m. kovo 20 d. (II t., b. l. 1), įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju nėra pasibaigęs.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo du proceso atnaujinimo pagrindus: ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Prašymą atnaujinti procesą grindžia tuo, kad, jo manymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1907/2012 neteisingai pritaikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį ir taip nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuluojamos praktikos (2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-175/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-229/2012, 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2186/2012, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1450/2012), taip pat neteisingai pritaikė Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio bei 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi. Be to, pareiškėjo nuomone, neįvykdytas ABTĮ 135 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims per keturiolika dienų raštu pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatų netinkamu taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad faktai ir aplinkybės yra išimtinai susiję su bylą nagrinėjančio teismo atliekamu įrodymų vertinimu. Atitinkamai, nesutikimas su įrodymų vertinimu, negali būti pagrindas administracinės bylos procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-120/2011 ir kt.). ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, tirti ir vertinti įrodymus, t. y. iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Proceso atnaujinimo stadijoje tik patikrinama, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodyta argumentų, patvirtinančių konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012, 2013 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-44/2013).
Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nuomonė, kokiais teisės aktais turėjo būti grindžiamas teismo sprendimas (nutartis, nutarimas), neįrodant akivaizdžiai neteisingo normų taikymo, negali būti siejama su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012), o procesinės teisės normų pažeidimas (pareiškėjo argumentai dėl ABTĮ 135 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo) negali būti siejamas su aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu pagal jo taikymo prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-38/2012), todėl negali būti ir pagrindu atnaujinti procesą.
Kadangi prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės, teismas tikrina tik tai, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Kaip jau minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kokį nors esminį Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio bei 19 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Teisėjų kolegijai abejonių dėl minėtų teisės normų taikymo teisingumo sprendžiant byloje kilusį ginčą nekyla. Todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu nėra.
Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo (2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-175/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-229/2012, 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2186/2012, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1450/2012) formuojamos praktikos, taikant ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį.
Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais, t. y. nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi tik ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu, pateiktu paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, tačiau nepateikia jokių įrodymų, jog tų bylų faktinės aplinkybės panašios arba tapačios nagrinėjamai bylai, taip pat nepateikia įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai nesudaro pagrindo abejoti administracinių teismų formuojamos praktikos vienodumu minėtais klausimais, todėl prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu taip pat netenkintinas.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A146-1907/2012 atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo R. A. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1907/2012 netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A146-1907/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos teismo ekspertizės centrui, Ramučiui Jatuliui ir Eduardui Vaitkevičiui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.