Kauno apygardos teismo nutartis

2013-04-26 · Civilinė byla Nr. 2A-786-343/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundas2012-05-30Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-26Kauno apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2013-11-28Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-26
Bylos Nr.
2A-786-343/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-01713-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algimantas Kukalis (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Rūta Palubinskaitė (pran.)
Ieškovas
UAB „TOIRENTA“
Atsakovas
V. P., G. R., M. D., A. C.
Advokatai
Rasa Gradauskienė, Brigita Pauliukevičienė
Kategorijos
  • 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 94.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-786-343/2013(Proceso Nr. 2-05-3-01713-2012-7)Procesinio sprendimo kategorijos: 27.7; 44.5.1; 44.5.2; 44.5.2.14; 94.2.2; 110.1; 114.4; 114.11; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „TOIRENTA“ atstovės advokatės Brigitos Pauliukevičienės, atsakovo V. P. ir atsakovo G. R. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4545-192/2012 pagal ieškovės UAB „TOIRENTA“ ieškinį atsakovams G. R., V. P., M. D., A. C. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

I. Ginčo esmė

Ieškiniu (b.l. 3-8, t. 1) ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų G. R., V. P., M. D. ir A. C. 87 297,68 Lt žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas nurodydama, kad dėl buvusių juridinio asmens dalyvių bei vadovų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 87 297,68 Lt dydžio žalą. 2009 m. balandžio 24 d. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus dėl ieškovės veiklos mokestinį patikrinimą buvo nustatyti mokesčių pažeidimai per laikotarpį nuo 2003 m. sausio 10 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. (nurodytu metu ieškovės pavadinimas buvo UAB „Mažeikių bioenergija“), užfiksuoti ieškovės akcininkų M. D. ir A. C. bei vadovų V. P. ir G. R. padaryti teisės aktų pažeidimai siekiant išvengti mokestinių prievolių, dėl ko mokesčių administratoriui perskaičiavus mokėtinus mokesčius ieškovė buvo įpareigota sumokėti mokesčių nepriemoką bei baudą, iš viso 87 297,68 Lt. Atsakovai UAB „Mažeikių bioenergija“ direktoriai V. P. ir G. R. juridinio asmens finansinius dokumentus tvarkė pažeisdami buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, kadangi buhalterinėje apskaitoje apskaitė neįvykusias ūkines operacijas pagal UAB „EPDT“ vardu išrašytas PVM sąskaitas - faktūras, kuri jokios veiklos nevykdė ir buvo naudojama kaip priemonė priešiškiems ir neteisėtiems tikslams pasiekti, t. y. sudaryti galimybę kitiems mokesčių mokėtojams nepagrįstos PVM atskaitos ir sąnaudų sukūrimui. Pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus į UAB „Toifor“ (buvusi UAB „Mažeikių bioenergija“) apskaitos registrus buvo įrašyti neteisingi duomenys apie UAB „EPDT“ atliktas ūkines operacijas, kurios faktiškai nebuvo susijusios su turto, įsipareigojimų dydžio bei įsipareigojimų struktūros pasikeitimu, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės 2003 m., 2004 m. turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atsakovai UAB „Mažeikių bioenergija“ akcininkai M. D. ir A. C., likusių atsakovų parodymais, aktyviai dalyvavo ir derino sutarčių sąlygas, rekomendavo bendroves dėl ketinamų sudaryti sandorių, todėl taip pat yra atsakingi dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo. Atsakovų neteisėti veiksmai konstatuoti ir teismo sprendimu, kadangi ieškovei skundžiant mokesčių administratoriaus sprendimą dėl nepriemokų ir baudos paskaičiavimo Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu atmetė ieškovės skundą kaip nepagrįstą. Atsakovai M. D. ir A. C. sudarydami akcijų perleidimo sutartis įsipareigojo atsiskaityti už kreditorinius reikalavimus įmonei, kurie gali paaiškėti po akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo, dėl ko tinkamai vykdydami sutartinius įsipareigojimus taip pat turi atlyginti patirtą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b.l. 34-45, t. 3) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų G. R. ir V. P. 35 397,68 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Minėtu sprendimu iš atsakovų G. R. ir V. P. priteista ieškovės naudai po 1 316 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš G. R. ir V. P. priteista valstybei po 26,49 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės UAB „TOIRENTA“ priteista valstybei 76,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Sprendimo įvykdymo užtikrinimui teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovų G. R. bei V. P. nekilnojamąjį turtą, neviršijant priteistos sumos – 35 397,68 Lt, uždraudžiant turtą perleisti tretiesiems asmenims; nesant ar esant nepakankamai atsakovų nekilnojamojo turto, areštavo atsakovų kilnojamąjį turtą ar turtines teises, esančius pas trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštavo pinigines lėtas, esančias atsakovų banke ar kitoje kredito įstaigoje atsiskaitomosiose sąskaitose bei pas trečiuosius asmenis, leidžiant iš šių piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove bei mokėti mokesčius valstybei, o įsiteisėjus teismo sprendimui grąžino M. D. į Kauno miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą ieškinio reikalavimų užtikrinimui įmokėtus 87 297,68 Lt. Teismas, nustatęs, kad Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus ieškovės veiklos mokestinį patikrinimą, buvo nustatyta, jog UAB „TOIRENTA“ savo buhalterinėje apskaitoje 2003 m. kovo 27 d. ir 2004 m. birželio 8 d. užfiksavo ikiprojektinės dokumentacijos ir įrangos remonto paslaugų įsigijimą pagal UAB „EPDT“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ir konstatuota, kad UAB „EDPT“ vardu išrašyti buhalteriniai dokumentai neturi juridinės galios, nesuteikiantys teisės ieškovei į PVM atskaitą, kadangi juose įformintos ūkinės operacijos neįvykusios nurodytomis apskaitos dokumentuose sąlygomis, dėl ko mokesčių administratorius priskaičiavo ieškovei sumokėti į biudžetą mokesčius bei baudą, sprendė, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį dėl nurodytais veiksmais padarytos žalos atlyginimo juridinio asmens dalyviams ir valdymo organams pagrįstai atsakovais nurodė G. R., V. P., M. D. ir A. C.. Teismas, remdamasis duomenimis apie tai, kad UAB „Mažeikių bioenergija“ 2007 m. kovo 26 d. pakeitė pavadinimą į UAB „Toifor“, o nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. pavadinimas pakeistas į UAB „TOIRENTA“, atmetė atsakovų argumentus, kad atsakovai niekada nebuvo ir dabar nėra susiję su ieškove. Teismas laikė įrodyta aplinkybę, kad ieškovė dėl mokesčių administratoriaus mokestinės nepriemokos priskaičiavimo už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. patyrė nuostolį, kurį sudaro paskirta bauda bei priskaičiuoti delspinigiai, nurodydamas, kad mokesčių administratoriaus paskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, įmokos į Garantinį fondą bei pelno mokestis nelaikytinas ieškovės patirtais nuostoliais, kadangi nepriklausomai nuo atsakovų veiksmų juridinis asmuo, kuris ir turi pareigą mokėti mokesčius valstybei, vis tiek būtų privalėjęs mokėti priskaičiuotus mokesčius. Teismo manymu, atsakovai gali būti atsakingi tik tiek, kiek ieškovei buvo priskaičiuoti mokėti papildomi mokėjimai, t. y. delspinigiai ir baudos. Teismas, nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. ieškovės (buvusios UAB „Mažeikių bioenergija“) akcininkais buvo M. D. ir A. C., sprendė, kad ieškovė neįrodė minėtų atsakovų atsakomybės už patirtą žalą pagal jų sudarytas akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kurių 7 punktuose jie buvo įsipareigoję atsakyti už po sutarties pasirašymo paaiškėjusius kokius nors kreditorinius reikalavimus, kadangi, teismo manymu, dėl iš šių sutarčių kylančios sutartinės atsakomybės ieškinį teisme gali reikšti bei įrodinėti tik šios sutarties šalys ar teisėti jų teisių perėmėjai, o ne pati bendrovė, kuri nėra sutarčių šalis. Teismas taip pat laikė neįrodyta atsakovų A. C. ir M. D. atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kadangi laikė, jog ieškovei nepateikus jokių kitų įrodymų, patvirtinančių minėtų asmenų, kaip akcininkų, įtaką bendrovės UAB „EDPT“ pasirinkimui ir sandorių su ja sudarymui, išskyrus buvusių vadovų paaiškinimus, ir atsakovams neigiant bet kokią jų įtaką bedrovės ūkinei veiklai, ieškovė neįrodė, jog juridinio asmens dalyviai akcininkai A. C. ir M. D. dalyvavo užmezgant ir palaikant komercinius santykius su UAB „EPDT“ ir prisidėjo prie prašomų priteisti nuostolių atsiradimo. Nustačius, kad laikotarpiu nuo 2001 m. spalio 10 d. iki 2003 m. gegužės 7 d., o laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 7 d. iki 2006 m. gegužės 24 d. ieškovės vadovais atitinkamai buvo G. R. ir V. P., teismas sprendė, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitydami neįvykusias ūkines operacijas pagal UAB „EPDT“ vardu išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, tokiu būdu prisidėjo prie mokesčių nesumokėjimo, dėl ko bendrovė patyrė nuostolius, kuriuos sudaro dėl ne laiku sumokėtų mokesčių priskaičiuoti delspinigiai ir baudos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsiradę nuostoliai yra dėl abiejų įmonės vadovų veiksmų, jų atsakomybę laikė solidaria ir priteisė iš jų solidariai 35 397,68 Lt žalos atlyginimui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, procesines palūkanas priteisė ne 6, kaip kad prašė ieškovė, o 5 procentų dydžio. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys atsakovo M. D. atžvilgiu yra atmestas, nusprendė, sprendimui įsiteisėjus, grąžinti minėto atsakovo į teismo depozitinę sąskaitą įmokėtus 87 297,68 Lt. Taip pat teismas sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo G. R. ir V. P. atžvilgiu, t. y. areštavo jų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises priteistos sumos ribose. Teismas sutiko su atsakovų atstovės argumentu, jog administracinėje byloje, kurioje buvo skundžiamas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl priskaičiuotų mokesčių ir baudos mokėjimo, nustatyti faktai neturi prejudicinės galios ginčo santykyje, teismo sprendimus dėl to vertino kaip rašytinius įrodymus ir nurodė, kad atsakovai civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjančiam teismui nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų, kurie paneigtų administracinėje byloje nustatytus faktus.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 68-95, t. 3) ieškovė UAB „TOIRENTA“ prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą, patenkinti likusioje dalyje ieškovės ieškinį priteisiant ieškovės naudai solidariai iš atsakovų G. D., A. C., V. P. ir G. R. 87 297,68 Lt nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą ieškovė grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad į ieškovės patirtų nuostolių sumą neįskaitytini priskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, įmokos į Garantinį fondą bei pelno mokestis. Valstybinė mokesčių inspekcija atlikusi patikrinimą nustatė, kad už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 10 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., kai ieškovės vadovais ir akcininkais buvo atsakovai, buvo nustatyti ieškovės padaryti mokesčių pažeidimai, t. y. įmonės vadovai finansinius dokumentus tvarkė pažeisdami teisės aktų nuostatus, kadangi buhalterinėje apskaitoje apskaitė neįvykusias ūkines operacijas pagal UAB „EPDT“ vardu išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, atvaizdavusias neįvykusias ūkines operacijas, dėl ko jos pripažintos neturinčiomis juridinės galios. Atsakovams neteisėtai nesumokėjus privalomų mokesčių į biudžetą 51 900 Lt turėjo būti ieškovės kasoje, tačiau atsakovai jokių atsikirtimų į tai nepareiškė, o teismas neanalizavo, ar tokio dydžio lėšos ieškovės kasoje realiai buvo. Byloje nekilus ginčui dėl to teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad mokėtini mokesčiai ir įmokos nesudaro nuostolių, kadangi tai ir yra tiesioginiai ieškovės nuostoliai, patirti dėl neteisėtų atsakovų, kurie nemokėjo mokesčių, veiksmų. Atsakovams neginčijant nuostolių dydžio, nepasisakant dėl jų, teismas dėl jų dydžio ir prigimties išvis nesiaiškino, todėl peržengė savo kompetencijos ribas, buvo šališkas ir veikė kaip atsakovų atstovas.

2. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad juridinio asmens akcininkai nedalyvavo užmezgant ir palaikant komercinius sandorius su UAB „EPDT“ ir neprisidėjo prie prašomų priteisti nuostolių atsiradimo, kadangi aplinkybes, susijusias su akcininkų aktyviu dalyvavimu įmonės ūkinėje veikloje patvirtino įmonės vadovai. Be to, atsakovų M. D. ir A. C. neteisėti veiksmai yra nustatyti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 22 d. sprendimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 11052-95/2010 bei Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-658/2011. Atsakovai aplinkybių, kad ieškovės mokestinės nepriemokos atsirado ne dėl jų kaltės, neįrodinėjo, taip pat dėl savo kaltės nepasisakė, teismas minėtų aplinkybių bylos eigoje nenagrinėjo, todėl atsakovams neneigiant jų kaltės teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jie neprisidėjo prie prašomų priteisti nuostolių atsiradimo.

3. Atsakovams A. C. ir M. D. sutartinė atsakomybė atsiranda vykdant 2007 m. sausio 4 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarčių 7 punktą, kurio pagrindu atsakovai įsipareigojo atsakyti bendrovei dėl paaiškėjusių kreditorinių reikalavimų, nes kam kitam, jei ne įmonei yra uždedami nežinomos kilmės kreditoriniai reikalavimai. Atsakovai turi teisę ginčyti ne faktą kad jie nėra atsakingi už atsiradusių kreditorinių reikalavimų mokėjimą, o kreditorinio reikalavimo egzistavimą. Tačiau šiam esant neginčijamai nustatytam valstybinės mokesčių inspekcijos, atsakovai privalo už jį sumokėti būtent ieškovei, kadangi jai yra uždėta pareiga mokėti kreditorinį reikalavimą, kurio akcijų pirkimo – pardavimo metu nebuvo.

4. Atsakovų A. C. ir M. D. pareiga atlyginti neteisėtais veiksmais ieškovei padarytą žalą yra įtvirtinta CK 2.50 straipsnio 3 dalyje. Atsakovams neginčijant administracinėse bylose nustatytų aplinkybių dėl atsakovų atliktų nesąžiningų veiksmų, dėl ko atsirado ieškovės mokestinė nepriemoka ir su tuo susijusios išlaidos, ieškovei nėra pareigos įrodinėti, kad bendrovės dalyvis yra kaltas dėl atsiradusios žalos. Kadangi ieškovė negali įvykdyti prievolės dėl atsakovų, kaip juridinio asmens dalyvių, nesąžiningų veiksmų, šie turi pareigą atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą bendrovei žalą.

5. Teismas nurodydamas, kad: „[...] bylą nagrinėjančiam teismui nėra pateikti akcininkų susirinkimo sprendimai dėl sutarčių su UAB „EPDT“ sudarymu, taip pat nepateikti jokie kiti įrodymai, išskyrus buvusių bendrovės direktorių paaiškinimus, kad minėti akcininkai įtakojo bendrovės UAB „EPDT“ pasirinkimą“ teismas išėjo už savo kompetencijos ribų ir veikė kaip atsakovų advokatas, kadangi atsakovai savo nesąžiningumo ir savo kaltės neneigė, klausimai dėl konkrečiai sudarytų sandorių nebuvo bylos nagrinėjimo metu analizuojami.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovės UAB „TOIRENTA“ apeliacinį skundą (b.l. 81-85, t. 3) atsakovas V. P. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimas su apeliaciniu skundu yra grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas neteisingai nusprendė dėl nuostolių sudėties ir nuostoliais nelaikė priskaičiuotų mokėtinų mokesčių. Teismas teisingai pastebėjo, kad prievolę mokėti mokesčius turi juridinis asmuo, o ne jo dalyvis ar vadovas, todėl atsakovai nėra ir negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, kadangi, nepriklausomai nuo jų veiksmų, juridinis asmuo vis tiek privalo mokėti mokesčius. Atsakovai gali būti atsakingi tik tiek, kiek dėl jų kaltės juridiniam asmeniui buvo priskaičiuoti papildomi mokėjimai.

2. Informacija apie ieškovės ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sudarytą sutartį dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, taip pat apie ieškovės kreipimąsi į kredito įstaigą dėl paskolos gavimo yra apskritai nereikalingi ir bylos esmei neturintys reikšmės. Tai, kaip ieškovė grąžins jai priskaičiuotą mokestinę nepriemoką, yra tik pačios ieškovės reikalas.

Šalies argumentai

3. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog atsakovai nepasisakė dėl nuostolių dydžio, jo neginčijo, kadangi atsakovams neigiant savo kaltę dėl atsiradusių nuostolių, jų nepripažįstant, ginčijant patį ieškinį, nesistengiant proceso užbaigti taikiai, nesumokant ieškovei bent dalies prašomos priteisti sumos ir tokiu būdu pripažįstant ieškinį, būtų nelogiška jiems pasisakyti dėl nuostolių dydžio.

4. Ieškovė nepagrįstai kaltina teismą nesprendus klausimo, kokio dydžio lėšos realiai buvo ieškovės sąskaitoje, kadangi šis klausimas nebuvo keltas bylos nagrinėjimo metu, o be to, tai yra visiškai nesusiję su ginčo dalyku.

5. Teismas pagrįstai sprendė, kad vien ieškovės buvusių direktorių paaiškinimų, jog būtent atsakovai, buvę įmonės akcininkai M. D. ir A. C. buvo atsakingi už ryšius su UAB „EPDT“, kad jie nieko dėl to nederino, neužtenka įrodyti, kad nuostoliai, kuriuos patyrė ieškovė, atsirado būtent dėl atsakovų M. D. ir A. C. kaltės.

6. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog atsakovų neteisėti veiksmai yra konstatuoti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 22 d. sprendimu bei administracinėse bylose, kuriose buvo ginčijamas šis sprendimas, kadangi nei viename iš šių sprendimų nėra konstatuota, kad būtent dėl visų atsakovų ar kurių nors iš atsakovų veiksmų atsirado UAB „TOIRENTA“ mokestinė nepriemoka. Priešingai, visur yra minima tik ieškovės kaltė.

7. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog atsakovai neneigdami savo kaltės pripažino ieškovo patirtus nuostolius, kadangi prieštaravimas visam pareikštam ieškiniui yra atsakovų pozicijos parodymas, t. y. jog nei vienas iš atsakovų nepripažįsta savo kaltės, nemano, jog jie yra tinkami atsakovai šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas ieškovės argumentas, jog ji neturėjo įrodinėti atsakovų kaltės.

8. Ieškovei esant uždarajai akcinei bendrovei, t. y. ribotos civilinės atsakomybės privačiam juridiniam asmeniui, kurio akcininkai už įmonės įsipareigojimus atsako tik savo įmonės turtu, o išieškojimai nenukreipiami į kitą akcininkų turimą turtą, ieškovės patirti nuostoliai turėtų būti dengiami įmonės turtu, o ne nukreipiami į buvusius akcininkus ar tuo labiau į direktorius.

9. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovų M. D. ir A. C. atsakomybė atsiranda vykdant 2007 m. sausio 4 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarčių 7 punktą, kadangi ieškovė šią sutartį aiškina neteisingai, nes šis punktas yra skirtas tik akcijų pirkimui – pardavimui kaip patvirtinimas, jog pirkėjas įsigyja visiškai „švarias“ akcijas, be jokių apsunkinimų ar apribojimų, ir kad pardavėjai patvirtina bei prisiima atsakomybę būtent dėl akcijų, o ne dėl kitokių įmonės kreditorinių reikalavimų. Ieškovė taip pat nepagrįstai teigia, jog atsakovai pardavė akcijas nuslėpdami skolą mokesčių inspekcijai, kadangi akcijų pirkimo – pardavimo momentu nebuvo žinoma apie jokius mokesčių neprimokėjimus, o akcijų pirkėjai peržiūrėjo visus įmonės finansinius dokumentus.

10. Ieškovės akcininkai A. M. ir R. M. perkant verslo dalį turėjo puikiai žinoti visą situaciją, kadangi būtent jie atstovavo UAB „Toifor“ administraciniame teisme ginčijant sprendimą dėl mokesčių nepriemokos ir baudos sumokėjimo. Minėtiems asmenims sudarant verslo dalies pirkimo sutartį jie pripažino, kad su visomis joje nurodytomis sąlygomis sutinka, taip pat ir su tuo, kad visus bendrovės dokumentus ir juose surašytus spendimus pripažįsta privalomais savo atžvilgiu, todėl jie negali nieko reikalauti ne tik kad iš atsakovų, bet ir iš kitos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sudarytos dalies verslo pirkimo – pardavimo sutarties šalies, t. y. Toifor GLSS KFT.

11. Ieškovė nepagrįstai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo A. C. atžvilgiu, kadangi teismas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paliko galioti į teismo depozitinę sąskaitą ieškinio reikalavimo užtikrinimui M. D. įmokėtą 87 297,68 Lt dydžio užstatą, taip pat sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones V. P. ir G. R. priklausančiam turtui 35 397,68 Lt sumai. Kadangi ieškiniu reikalaujamai sumai yra pilnai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones dar kartą yra visiškai netikslinga.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į ieškovės UAB „TOIRENTA“ apeliacinį skundą atsakovas G. R. (b.l. 87-91, t. 3), atsakovas A. C. (b.l. 93-97, t. 3), atsakovas M. D. (b.l. 99-103, t. 3) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su ieškovės apeliaciniu skundu atsakovai grindžia tais pačiais motyvais, kurie nurodyti atsakovo V. P. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 57-63, t. 3) atsakovas V. P. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat prašo priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Civilinė byla išnagrinėta neteismingo teismo. Ieškovė su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą kreipėsi remdamasi CPK 30 straipsnio 6 dalimi, tačiau ieškiniu iš atsakovų buvo prašoma priteisti nuostolius, bet ne žalą turtui. Be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuostolių atsiradimo fakto, nes ieškovei nei buvo nuskaičiuoti pinigai, nei ji sumokėjo prašomą priteisti sumą. Ieškinys dėl nuostolių atlyginimo negali būti traktuojamas kaip ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, kas suteiktų ieškovei galimybę teismą pasirinkti pagal savo buveinę. Ta aplinkybė, kad atsakovai gyvena toli nuo Kauno, yra pakankama priežastis pasirinkti kitą teismą.

2. Tarp UAB „Mažeikių bioenergija“ ir ieškovės UAB „TOIRENTA“ niekuomet nebuvo jokių sutartinių santykių. UAB „Mažeikių bioenergija“ akcininkai jų turėtas įmonės akcijas 2007 metais pardavė Toifor Hungary KFT, dėl to nesuprantamas teismo pasisakymas dalyje dėl įmonės pavadinimų keitimo, dėl ko teismas nepagrįstai atmetė atsakovų argumentus, jog jie nebuvo ir nėra susiję su ieškove.

3. Atsakovų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, neteisėtos juridinio asmens veiklos, apgaulingo apskaitos tvarkymo buvo nutrauktas, ir nors teismas savo sprendime nurodė, jog baudžiamojo proceso sprendimai neturi prejudicinės galios civiliniam procesui ir kad tai esant pagrindui neeliminuoja galimybės nuspręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovams, tačiau nenurodė, jog tai turi būti daroma privalomai. Kadangi šiuo atveju baudžiamasis procesas atsakovų atžvilgiu yra nutrauktas, tai yra svarbus aspektas, parodantis, kad atsakovai neatliko jokių veiksmų, dėl kurių jiems turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė.

4. Teismo motyvai prieštarauja vieni kitiems. Nors teismas nurodė, kad prievolę mokėti mokesčius valstybei turi juridinis asmuo, o ne jo dalyvis ar vadovas, kad atsakovai nėra ir negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, kadangi nepriklausomai nuo jų ieškovė vis tiek privalėjo mokėti mokesčius, tačiau tuo pačiu teismas nurodo, kad atsakovai yra atsakingi tiek, kiek dėl jų kaltės juridiniam asmeniui buvo priskaičiuoti papildomi mokėjimai, t. y. delspinigiai ir baudos. Kadangi delspinigiai ir baudos atsirado ne dėl atsakovų, t. y. įmonės vadovų kaltės, todėl visiškai nesuprantama, dėl ko šiuos mokėjimus turėtų atlyginti atsakovai.

5. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, jog atsakovai elgėsi priešingai bendrovės interesams. Priešingai, įmonės vadovai nežinojo apie nesąžiningus veiksmus, tariamai vykdomus įmonėje, jų nevykdė, dėl ko jiems civilinė atsakomybė remiantis CK 2.50 straipsniu negali kilti. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad būtent dėl atsakovų veiksmų atsirado ieškovės nuostoliai, todėl nebuvo jokių sąlygų ar galimybių atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti.

6. Ieškovei atsakovų kaltę grindžiant kompetentingų institucijų bei teismo sprendimais; teismas, nors ir nepripažindamas juose nustatytų faktų prejudiciniais, nepagrįstai minėtus sprendimus laikė rašytiniais įrodymais byloje ir nurodė, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, paaiškinimų, paneigiančių administracinėje byloje nustatytas aplinkybes. Nėra aišku, ar teismas nesuprato, ar sąmoningai neatsižvelgė į tai, kad atsakovai apie teismo procesą, vykusį Vilniaus apygardos teisme, nežinojo, nebuvo į jį įtraukti, dėl ko negalėjo pateikti teismui jokių dokumentų.

7. Ieškovei perkant verslą iš Toifor GLSS Kft buvo sudaryta verslo dalies pardavimo sutartis, kurioje aiškiai nurodyta, kad pirkėjas perka akcijas be jokių apsunkinimų ir be jokių reikalavimų, kad pirkėjai susipažino su bendrovės sutartimis, akcininkų susirinkimo priimtais sprendimais bei kitais bendrovės dokumentais ir juose surašytus sprendimus pripažįsta privalomais savo paties atžvilgiu, kas rodo, kad ieškovė, pirkdama įmonės akcijas, žinojo apie finansinius įmonės įsipareigojimus, juos prisiėmė sau. Dabartiniai ieškovės akcininkai A. M. ir R. M. atstovavo UAB „Toifor“ ginčijant sprendimą dėl mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, todėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. sudarant verslo dalies pirkimo – pardavimo sutartį jiems buvo žinoma esama situacija, todėl sudarydami sutartį jie pripažino, kad su visomis joje nurodytomis sąlygomis sutinka, taip pat ir su tuo, kad visi bendrovės dokumentai ir juose surašyti sprendimai yra privalomi jų atžvilgiu, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė.

8. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tikimybių pusiausvyros principu, tačiau tam tikrų faktų realumo nustatymas dar nereiškia esant atsakovų civilinę atsakomybę. Teismo sprendime nėra nurodyta jokių aiškių ir tikslių priežasčių, kodėl atsakovai turi atsakyti dėl įmonei atsiradusių nuostolių ar žalos, nenurodyti konkretūs atsakovų veiksmai, kurie sąlygotų civilinės atsakomybės atsakovams atsiradimą.

Apeliaciniu skundu (b.l. 66-63, t. 3) atsakovas G. R. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat prašo priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kuriais yra grindžiamas ir atsakovo V. P. apeliacinis skundas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovų G. R. ir V. P. apeliacinius skundus (b.l. 78-80, t. 3) ieškovė UAB „TOIRENTA“ prašo apeliacinius skundus atmesti, pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti pilnai. Nesutikimas su apeliaciniais skundais yra grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovai apeliaciniuose skunduose tik deklaratyviai nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normas, tačiau nei vienos teisės normos nėra nurodę.

2. Atsakovai, susipažinęs su ieškiniu, neteikė jokių įrodymų ir atsikirtimų, kurie nurodyti jų apeliaciniame skunde, nei karto neatvyko į teismo posėdį, neišsakė savo pozicijos patys, neginčijo mokesčių inspekcijos aktuose nustatytų faktinių aplinkybių, todėl teismas skundžiamą sprendimą priėmė pagal byloje surinktus rašytinius įrodymus. Kadangi apeliacija nėra bylos nagrinėjimas iš naujo, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas, atsakovų apeliaciniuose skunduose keliamų versijų, kurios nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas negalėjo patikrinti. Apeliaciniuose skunduose keliama versija, kad UAB „TOIRENTA“ akcininkai R. M. ir R. M. pirkdami akcijas žinojo apie mokestinį patikrinimą, dėl ko neva sutiko su to, kad visi bendrovės surašyti dokumentai yra privalomi įmonei, prieštarauja atsakovų atsikirtimuose nurodytiems argumentams apie tai, kad atsakovai nieko nežinojo apie mokestinius pažeidimus, iki ieškinio pateikimo dienos nepažinojo UAB „TOIRENTA“ akcininkų, kadangi byloje esantys duomenys šias atsakovų nurodytas aplinkybes paneigia.

Šalies argumentai

3. Nepagrįsti apeliacinių skundų motyvai dėl įrodymų vertinimo ir prejudicinio ryšio. Teismas pagrįstai nurodė, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyti duomenys neturi prejudicinės galios, tačiau neeliminuoja civilinės atsakomybės taikymo atsakovams galimybės. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktas oficialių įstaigų išduotais dokumentais, pagrįstai konstatavo atsakovų neteisėtus veiksmus vedant buhalterinę apskaitą bei apskaitant bendrovės turtą ir pajamas, todėl pagrįstai sprendė esant jų atsakomybę dėl ieškovės patirtų nuostolių nustačius pareigą sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius.

4. Atsakovų argumentas dėl teismingumo pažeidimo yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais. Ieškovė pirminiu ieškiniu kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, tačiau pripažįstant galimybę keisti ieškinio dalyką ir pagrindą bylos nagrinėjimo metu, o teisinį ieškinio pagrindą taikant teismui savo iniciatyva, laikytina, kad pirminėje ieškinio priėmimo stadijoje ieškinio priėmimo klausimas buvo išspręstas vadovaujantis teisės normomis, reglamentuojančiomis teismingumą ir ieškovo teisę pasirinkti teismą pagal ieškovo buveinę remiantis CPK 30 straipsnio 6 dalies nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tinkamai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, reikšmingas juridinio asmens dalyvių ir vadovų atsakomybės taikymui, netinkamai sprendė klausimą dėl nuostolių dydžio ir juridinio asmens dalyvių atsakomybės dėl atsiradusių nuostolių, netinkamai vertino juridinio asmens dalyvių sutartimi prisiimtus įsipareigojimus juridinio asmens atžvilgiu, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, dėl to priėmė tik iš dalies teisingą sprendimą, kurį yra pagrindas pakeisti. Nagrinėjamoje civilinėje byloje yra keliamas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų atsakomybės dėl juridinio asmens patirtų nuostolių dėl netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos ir dėl to mokesčių administratoriaus priskaičiuotų papildomai mokėtinų mokesčių, baudos bei delspinigių, klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas pasisako.

Dėl nuostolių dydžio

Ieškovės apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog į ieškovės patirtų nuostolių sumą neįskaityti: priskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, įmokos į Garantinį fondą bei pelno mokestis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės patirtus nuostolius sudaro tik paskirta mokėti bauda bei delspinigiai. Teismas tokią išvadą argumentavo tuo, kad mokesčius moka ieškovė, o ne atsakovai, todėl, priskaičiavus mokėtinus mokesčius, jie negali būti laikomi ieškovės patirtais nuostoliais. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Ieškovė nesutikimą su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl nuostolių sudėties grindžia remdamasi tuo, kad ieškovės nesumokėta mokesčių suma turėtų būti ieškovės kasoje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ši aplinkybė nebuvo nurodyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, dėl jos pirmosios instancijos teismas nepasisakė, todėl apeliacine tvarka nagrinėjant bylą ši aplinkybė nevertintina ir dėl jos nepasisakytina. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, ieškovei apeliaciniame skunde nurodžius aplinkybę dėl nuostolių sudėties, kuria nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas dėl jos nepasisako.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog atsakovai neginčijo nuostolių dydžio, todėl teismas dėl to neturėjo teisės pasisakyti ir spręsdamas nuostolių sudėties bei dydžio klausimą peržengė savo kompetencijos ribas bei veikė kaip atsakovų atstovas. Atsakovai tiek pateiktuose atsiliepimuose į ieškinį, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nesutiko su pareikštu ieškiniu, neigė savo atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių, todėl teismas pagrįstai spręsdamas atsakovų atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių nustatinėjo nuostolių dydį.

Ieškovei apeliaciniu skundu ginčijant teismo sprendimą dalyje dėl patirtų nuostolių dydžio ir jų sudėties, teisėjų kolegija pasisako šiuo klausimu. Valstybinė mokesčių inspekcija atlikusi patikrinimą nustatė, kad už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 10 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., kai ieškovės vadovais ir akcininkais buvo atsakovai, ieškovė padarė mokesčių pažeidimus, t. y. įmonės vadovai finansinius dokumentus tvarkė pažeisdami teisės aktų nuostatas, t. y. buhalterinėje apskaitoje apskaitė neįvykusias ūkines operacijas pagal UAB „EPDT“ vardu išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, atvaizdavusias neįvykusias ūkines operacijas, dėl ko jos pripažintos neturinčiomis juridinės galios, todėl priskaičiavo ieškovei mokėtinus pridėtinės vertės mokestį, įmokas į Garantinį fondą bei pelno mokestį. Teismas skundžiame sprendime nurodė, kad priskaičiuoti mokėti mokesčiai nesudaro nuostolių dydžio, su kuo teisėjų kolegija iš dalies nesutinka. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl atlygintinų nuostolių sudėties. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ieškovės nuostolius sudaro tik paskirta mokėti bauda bei delspinigiai. Ieškovės patirtus nuostolius sudaro ne tik paskirta bauda už ne laiku sumokėtus mokesčius, delspinigiai, bet ir tam tikra priskaičiuota mokėtinų mokesčių suma. Pažymėtina, kad 2009 m. birželio 22 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-175 (b.l. 36-46, t. 1) nurodyta, kad bendrovės buhalterinė apskaita tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, kadangi buhalterinėje apskaitoje yra apskaitytos neįvykusios ūkinės operacijos pagal UAB „EPDT“ vardu išrašytas PVM sąskaitas - faktūras. Spręsdama dėl priskaičiuoto mokėtino PVM mokesčio Kauno apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad mokesčių mokėtojas, t. y. šiuo konkrečiu atveju ieškovė į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė 28 282 Lt pirkimo PVM pagal UAB „EPDT“ vardu išrašytas PVM sąskaitas -faktūras, kadangi tariamas paslaugų teikėjas UAB „EPDT“ ikiprojektinės dokumentacijos ir remonto darbų realiai parduoti negalėjo, kadangi nevykdė realios veiklos ir neturėjo tam reikalingų išteklių. Taigi, ieškovei per patikrinimo laikotarpį deklaravus sumažintą atskaitomą pirkimo PVM 28 282 Lt suma, nurodyta suma buvo padidintas ieškovės į biudžetą mokėtinas pridėtinės vertės mokestis, atitinkamai 2003 m. kovo mėnesį – 8129Lt, o 2004 m. birželio mėnesį – 20 153 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiga sumokėti atskaitytą pirkimo PVM įmonei atsirado dėl to, kad sandoris buvo sudarytas su realiai jokios veiklos nevykdančia įmone, spręstina, jog įmonės vadovams nurodytas faktas buvo žinomas, kadangi ieškovė realiai ikiprojektinės dokumentacijos negavo ir remonto darbų nepriėmė. Pažymėtina, kad nei byloje, nei mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo akte ar sprendimuose nėra duomenų, kad atlikti darbai būtų priimti ar pateikta ikiprojektinė dokumentacija. Teisėjų kolegijos manymu, tuo atveju, jei įmonės, kuriai tokios paslaugos realiai buvo reikalingos atlikti, vadovai būtų sudarę sandorį su realiai veiklą vykdančia įmone, ieškovė būtų turėjusi teisę teisės aktų nustatyta tvarka atskaityti pirkimo PVM ir mokėtinas mokestis į biudžetą būtų buvęs mažesnis. Todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonė bet kokiu atveju būtų turėjusi sumokėti priskaičiuotus mokėtinus mokesčius, dėl ko nurodyta priskaičiuota mokėti į biudžetą PVM suma nelaikytina ieškovės nuostoliais. Be kita ko, tuo atveju, jei įmonei nei ikiprojektinė dokumentacija, nei remonto darbai nebuvo reikalingi, ieškovės vadovai, sudarydami ieškovės veiklai vykdyti nereikalingą sandorį su įmone, kuri nevykdo jokios veiklos, veikė priešingai įmonės interesams, ir tik dėl jų kaltės įmonei atsirado pareiga mokėti priskaičiuotus mokesčius. Pažymėtina, kad atsakovai, juridinio asmens vadovai turi pareigą veikti atidžiai ir rūpestingai, todėl spręstina, jog jie turėjo galimybę ir pareigą pasidomėti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovės vadovams buvo ar turėjo būti žinoma aplinkybės, jog UAB „EPDT“ realiai veiklos nevykdo, dėl ko jie buhalterinėje apskaitoje apskaitė PVM sąskaitas - faktūras, kurių turinys neatitiko operacijų turinio, spręstina, jog tik dėl atsakovų kaltės ieškovei atsirado pareiga mokėti PVM mokestį, kurio esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms ieškovė nebūtų turėjusi mokėti. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekę ar paslaugą ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.

Pasisakydama dėl priskaičiuoto mokėti pelno mokesčio teisėjų kolegija pažymi, jog įmonė patikrinimo laikotarpiu neteisėtai sumažino atitinkamų metų apmokestinamąjį pelną, kadangi į leidžiamus atskaitymus užskaitė UAB „EPDT“ vardu išrašytas PVM sąskaitas - faktūras, neturinčias juridinės galios, dėl ko nepagrįstai atskaitymus įmonė sumažino iš viso 157 120 Lt suma, iš kurių 2003 metais – 45 160 Lt pagal 2003 m. kovo 27 d. PVM sąskaitą – faktūrą LGA Nr. 1294547, o 2004 metais - 111 960 Lt pagal 2004 m. birželio 8 d. PVM sąskaitą – faktūrą PD Nr. 1000402. Kadangi priskaičiuotas papildomai sumokėti pelno mokestis yra grindžiamas realiai su UAB „EPDT“ nesudarytais sandoriais, dėl ko ieškovė neturėjo teisės sumažinti savo veiklos sąnaudų, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, susijusius su PVM mokėjimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad priskaičiuotas mokėtinas pelno mokestis iš viso 23 558 Lt turi būti laikomas įmonės nuostoliais, patirtais dėl neteisėtų atsakovų veiksmų.

Dėl priskaičiuotų mokėti įmokų į Garantinį fondą teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad įmonė tikrinamuoju laikotarpiu neskaičiavo ir nemokėjo į Garantinį fondą įmokų, kurios 2003 metais turėjo būti 33,66 Lt, o 2004 metais – 31,21 Lt, iš viso priskaičiuota įmokų į Garantinį fondą suma 64,87 Lt, suapvalinta iki 65 Lt. Kadangi, sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodytas įmokas bet kokiu atveju būtų turėjusi sumokėti įmonė, jų mokėjimas ar nemokėjimas nepriklausė nuo su UAB „EPDT“ išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų neteisėtumo, spręstina, kad nurodyta suma negali būti laikoma atsiradusia dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, įmonės nuostoliais, dėl ko ji negali būti priteisiama iš atsakovų.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog atsakovai nėra ir negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, kadangi, nepriklausomai nuo jų veiksmų, juridinis asmuo vis tiek privalo mokėti mokesčius. Kaip jau buvo nurodyta, būtent dėl neteisėtų atsakovų veiksmų šiems apskaitant įmonės buhalterinėje apskaitoje operacijas, neatitinkančias tikrovės, ieškovei atsirado pareiga mokėti mokesčius. Tuo atveju, jei atsakovai nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų, ieškovei pareiga mokėti mokesčių inspekcijos nurodytus pridėtinės vertės ir pelno mokesčius nebūtų atsiradusi.

Taigi, atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl ieškovės patirtų nuostolių dydžio, sudėties, netinkamai įvertino priskaičiuotų mokėti mokesčių atsiradimo pagrindą, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl patirtų nuostolių dydžio. Remiantis pirmiau nurodytais argumentais spręstina, kad ieškovės dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patirtų nuostolių dydis yra iš viso 87 211,37 Lt, t. y. išskyrus į Garantinį fondą mokėtinos įmokos.

Dėl atsakovų atsakomybės už ieškovės patirtus nuostolius

Atsakovai apeliaciniais skundais ginčija teismo sprendimą dėl atsakovų G. R. ir V. P. kaip juridinio asmens vadovų civilinės atsakomybės dėl ieškovės patirtų nuostolių. Atsakovų teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, jog atsakovai elgėsi priešingai bendrovės interesams, o priešingai, įmonės vadovai nežinojo apie nesąžiningus veiksmus, tariamai vykdomus įmonėje, jų nevykdė. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi, kaip jau buvo pirmiau nurodyta, atsakovai, būdami įmonės vadovais, privalo veikti ypač atidžiai ir rūpestingai, jiems keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, todėl esant situacijai, kaip kad galima spręsti iš bylos duomenų, pagal pateiktas apmokėti PVM sąskaitas – faktūras negavus iš UAB „EPDT“ ikiprojektinės dokumentacijos ar jai neatlikus tam tikrų darbų, negalima laikyti, jog įmonės vadovai nežinojo apie atliekamus neteisėtus veiksmus. Už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, todėl įtraukus į ieškovės buhalterinę apskaitą juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas - faktūras, laikytina, kad atsakovų, kaip juridinio asmens vadovų neteisėti veiksmai yra nustatyti.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai nenurodė, kokiu pagrindu taikytina atsakovų atžvilgiu civilinė atsakomybė, net jei jų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų buvo nutrauktas. Pažymėtina, kad civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygos yra skirtingos, todėl net ir tais atvejais, kai baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma, gali būti sprendžiamas civilinės atsakomybės taikymo klausimas ir esant pagrindui taikoma civilinė atsakomybė. Šiuo atveju teismas pagrįstai nurodė, kad nors atsakovų atžvilgiu baudžiamoji atsakomybė netaikyta, tačiau nustačius visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, buvo pagrindas atsakovų atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę.

Nesutiktina su apeliacinių skundų argumentu, jog teismas nepagrįstai rėmėsi administracine tvarka išnagrinėtose bylose nurodytomis aplinkybėmis ir nurodė, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių nustatytus atsakovų neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, jog nors atsakovai nedalyvavo minėtų administracinių bylų nagrinėjime, tačiau tiek administracinių teismų sprendimuose, tiek valstybinės mokesčių inspekcijos aktuose yra konstatuotos aplinkybės dėl ieškovės netinkamo mokestinių pareigų vykdymo. Atkeiptinas dėmesys, jog įmonės vadovas yra atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tinkamą organizavimą, todėl nustačius, kad ieškovė tinkamai pareigų sumokėti mokėtinus mokesčius nevykdė, be pagrindo į apskaitą įtraukė tam tikras PVM sąskaitas – faktūras, teismas pagrįstai sprendė, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina atsakovų – buvusių įmonės vadovų atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių. Kadangi būtent ieškovės vadovai buvo atsakingi už tinkamos buhalterinės apskaitos organizavimą, netinkamas šios pareigos vykdymas laikytinas neveikimu, sudarančiu pagrindą kilti jų civilinei atsakomybei. Ir nors, apeliantų teigimu, jie nagrinėjant ginčus administracine tvarka bylose nedalyvavo, tačiau vien šis faktas nesudaro pagrindo spręsti dėl minėtuose sprendimuose nustatytų aplinkybių reikšmės nagrinėjant šią civilinę bylą. Teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovai nagrinėjant šią civilinę bylą galėjo pateikti teismui visus įrodymus, paneigiančius jų atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių, tačiau tinkamai įrodinėjimo pareigos nevykdė ir įrodymų, pagrindžiančių jų atsikritimus, nepateikė.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstais pripažįsta atsakovų apeliacinių skundų argumentus, jog teismas nurodęs, kad pareiga mokėti mokesčius yra įmonės, prašomus priteisti nuostolius priteisė būtent iš atsakovų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodytu argumentu, jog mokesčių mokėjimas yra ieškovės, kaip juridinio asmens pareiga, kadangi mokesčių mokėtoju šiuo konkrečiu atveju ir buvo ieškovė, kaip juridinis asmuo, o ne atsakovai kaip fiziniai asmenys, tačiau negalima sutikti, jog esant nurodytoms aplinkybėms nėra galimas nuostolių iš atsakingų dėl jų atsiradimo asmenų priteisimas ieškovės naudai. Kaip jau buvo nurodyta, pareiga tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą yra numatyta bendrovės vadovui, todėl atsakovams netinkamai organizuojant buhalterinę apskaitą būtent ieškovei atsirado pareiga sumokėti papildomus mokesčius, delspinigius ir paskirtą baudą. Nurodytų nuostolių atsiradimą būtent ir sąlygojo atsakovų - įmonės vadovų neteisėti veiksmai, nes jie yra atsakingi už įmonės tinkamą mokestinių prievolių vykdymą. Pažymėtina, kad juridinis asmuo savo teises įgyvendina ir pareigas vykdo per savo valdymo organus, todėl šiems netinkamai vykdant teisės aktų reikalavimus dėl tinkamo mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo, pareiga sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius nors ir atsirado ieškovei, tačiau būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kas sudaro pagrindą ieškovei reikalauti iš atsakovų jos patirtų nuostolių atlyginimo.

Dėl atsakovų A. C. ir M. D. atsakomybės

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovų A. C. ir M. D. kaltės dėl ieškovės patirtų nuostolių atsiradimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą netaikyti minėtų atsakovų atžvilgiu civilinės atsakomybės grindė tuo, jog ieškovė neįrodė šių atsakovų, kaip juridinio asmens dalyvių neteisėtų veiksmų, sąlygojusių nuostolių ieškovei atsiradimą, o taip pat sprendė, kad ieškovė neturi teisės reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo pagal tarp atsakovų ir TOIFOR HUNGARY Kft sudarytas akcijų pirkimo – pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus dėl to, kad civilinėje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, išskyrus atsakovų G. R. ir V. P. paaiškinimus, kurie tiesiogiai ir neginčijamai patvirtintų atsakovų A. C. ir M. D., buvusių bendrovės akcininkų, dalyvavimą juridinio asmens ūkinėje veikloje. Pažymėtina, kad juridinis asmuo veikia per savo valdymo organus, kurie juridinio asmens vardu sudarinėja sandorius, susijusius su juridinio asmens veikla, tuo tarpu juridinio asmens dalyviai įprastai juridinio asmens ūkinėje veikloje nedalyvauja, dėl ko nesant konkrečių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad būtent ieškovės akcininkais buvę atsakovai A. C. ir M. D. yra atsakingi už sandorių su UAB „EPDT“ sudarymą, pagal kuriuos buvo išrašytos juridinės galios neturinčiomis pripažintos PVM sąskaitos - faktūros, teismas pagrįstai sprendė ieškovei neįrodžius šių asmenų neteisėtų veiksmų deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodytu argumentu, jog teismui nebuvo pateikta akcininkų susirinkimo sprendimai dėl sutarčių su UAB „EPDT“ sudarymu, taip pat nepateikti jokie kiti įrodymai, išskyrus buvusių bendrovės direktorių paaiškinimus, kad minėti akcininkai įtakojo bendrovės UAB „EPDT“ pasirinkimą. Ieškovė, teigdama, kad būtent atsakovai, buvę įmonės akcininkai, yra atsakingi už atsiradusius nuostolius, turėjo įrodyti jų neteisėtus veiksmus.

Remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Ieškovė atsakovų kaltę grindė administracinių teismų sprendimais bei juose nustatytomis aplinkybėmis, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akte bei sprendime nurodytais duomenimis. Sutiktina su atsakovų apeliacinių skundų argumentu, jog nei viename iš nurodytų rašytinių įrodymų nėra konkrečiai ir neginčijamai nustatyti atsakovų, įmonės akcininkų neteisėti veiksmai, kurie sąlygotų neginčijamą ir besąlygišką atsakomybės minėtų atsakovų atžvilgiu taikymą. Pažymėtina, kad nors nurodytuose rašytiniuose įrodymuose ir yra minima, kad laikotarpiu, kuriuo atsirado ieškovės mokestinė nepriemoka ieškovės akcininkais buvo nurodyti atsakovai, tačiau nei viename iš nurodytų dokumentų nėra konstatuota, kad būtent dėl minėtų atsakovų veiksmų ieškovė patyrė nuostolių. Minėtuose rašytiniuose nurodytuose kaip atsakovų, buvusių ieškovės vadovų paaiškinimuose minima, kad sutartiniuose santykiuose su UAB „EPDT“ iniciatyvos teisę turėjo ir lemiamus sprendimus priėmė įmonės akcininkai ar su jais buvo derinami reikšmingi klausimai, tačiau vien šie suinteresuotų asmenų paaiškinimai negali būti pagrindas spręsti dėl minėtų atsakovų A. C. ir M. D. atsakomybės. Sutiktina, kad byloje jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų šių asmenų deliktinę civilinę atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių nėra, o suinteresuotų asmenų paaiškinimai dėl akcininkų įtakos juridinio asmens veiklai gali būti vertinami tik kaip suinteresuotų asmenų siekis išvengti didesne apimtimi civilinės atsakomybės jų atžvilgiu taikymo. Pripažinus, jog dėl juridinio asmens patirtų nuostolių yra atsakingi ir akcininkai, atsakovų, ieškovės buvusių vadovų, atsakomybė proporcingai sumažėtų.

Tačiau be kita ko ieškovė atsakovų A. C. ir M. D. atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių atlyginimo grindė šių asmenų sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų vykdymu. 2007 m. sausio 4 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp A. C. ir TOIFOR HUNGARY Kft, pagal kurią A. C. pardavė TOIFOR HUNGARY Kft 1 750 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Mažeikių bioenergija“ akcijų, pardavėjas patvirtino, jog parduodamos akcijos yra jo nuosavybė, jos nėra parduotos, įkeistos ar apsunkintos kitokiais draudimais, kad dėl jų nėra ginčų teismuose. Taip pat pardavėjas patvirtino, kad įmonė nėra niekam skolinga, jai nereiškiami jokie reikalavimai, o tuo atveju, jei po sutarties pasirašymo paaiškėtų kokie nors kreditoriniai reikalavimai įmonei, pardavėjas įsipareigojo už juos atsiskaityti (sutarties 7 punktas) (b.l. 15-18, t. 1). Analogiškos nuostatos yra nurodytos ir A. C. bei A. V. 2007 m. sausio 4 d. sudarytoje akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje (b.l. 19-22, t. 1), taip pat M. D. ir TOIFOR HUNGARY Kft 2007 m. sausio 4 d. sudarytoje akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje (b.l. 23-26, t. 1). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš šių sutarčių kylančios sutartinės atsakomybės ieškinį teisme galėtų pareikšti bei įrodinėti su juo susijusias aplinkybes ir aiškintis tikruosius šalių ketinimus tik šios sutarties šalys arba teisėti jų teisių perėmėjai, o ne pati bendrovė, kadangi ji nėra sutarčių šalis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytų sutarčių 7 punktas aiškintinas taip, kad pagal jį minėti asmenys įsipareigojo būtent bendrovei, o ne kita sutarties šaliai. Pažymėtina, kad minėtame sutarties punkte, priešingai, nei kad teigia atsiliepimuose atsakovai, yra kalbama ne vien tik apie parduodamas akcijas ir jų apsunkinimą ar teisminius ginčus dėl jų. Priešingai, minėtame punkte atsakovai, kaip ieškovės akcijų savininkai, patvirtino, kad būtent ieškovė nėra skolinga, jai nereiškimai jokie reikalavimai, o tuo atveju, jei po sutarties pasirašymo paaiškėtų, kad įmonei yra reiškiami kokie nors reikalavimai, įsipareigojo už juos atsiskaityti. Taigi, šiuo konkrečiu atveju yra kalbama būtent apie įmonei reiškiamus reikalavimus, todėl būtent įmonė, t.y. ieškovė yra suinteresuota dėl šių reikalavimų tinkamo įvykdymo, atsakovai yra įsipareigoję būtent įmonei, o ne akcijų pirkėjams. Akivaizdu, jog neesant akcijų apsunkinimo, akcijoms kreditoriniai reikalavimai negali būti reiškiami. Kreditoriniai reikalavimai gali būti reiškiami tik įmonei. Todėl atitinkamai ir buvo suformuluotas sutarčių p. 7 – t.y. buvę akcininkai įsipareigojo padengti įmonės skolas, jeigu jos atsirastų po akcijų pardavimo. Remiantis CK 2.50 straipsnio 1 dalimi juridinio asmens dalyviai neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Tačiau šiuo konkrečiu atveju spręstina, kad sutarties pagrindu atsakovai, būdami juridinio asmens dalyviais, įsipareigojo atsakyti būtent juridiniam asmeniui dėl jam pareikštų reikalavimų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė nuostolius patyrė dėl iki minėtų sutarčių sudarymo atliktų neteisėtų veiksmų, todėl spręstina, kad mokesčių administratoriui pareikalavus sumokėti nesumokėtus mokesčius, delspinigius ir baudas, tokiu būdu atsiradus reikalavimui ieškovės atžvilgiu, atsakovai kaip buvę įmonės akcininkai yra atsakingi už šių įsipareigojimų valstybei tinkamą įvykdymą, kadangi laisva savo valia prisiėmė šiuos įsipareigojimus.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Civilinės bylos teismingumo konkrečiam teismui nustatymas yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla yra neteisminga teismui, teisėjas turi atsisakyti pareiškimą priimti (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 6 p. yra nurodytas atvejis, kai teismas išnagrinėja bylą pažeisdamas bylų rūšinio teisingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles. Šiuo konkrečiu atveju yra keliamas klausimas tik dėl bylos teritorinio teismingumo, dėl ko absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nėra. Pažymėtina, kad pagal bendrąjį principą, ieškinys yra pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Šiuo konkrečiu atveju atsakovų gyvenamosios vietos skyrėsi ir pagal jų gyvenamąsias vietas byla galėjo būti teisminga keturiems rajonų apylinkių teismams. CPK 30 str. įtvirtintas alternatyvusis teritorinis teismingumas, kuriam esant ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš teismų, kuriuose gali būti nagrinėjama byla. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinį reiškė dėl žalos atlyginimo ir remdamasi CPK 30 str. 6 d. jį pareiškė pagal savo buveinę Kauno miesto apylinkės teismui. CPK 30 str. 6 d. nurodyta, kad ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją (buveinės) vietą arba žalos padarymo vietą. Pripažįstama, kad visais deliktinės atsakomybės atvejais, kai tiek turtinė, tiek neturtinė žala padaryta fiziniam ar juridiniam asmeniui, ieškinys gali būti pareiškiamas ne tik pagal ieškovo fizinio asmens ar juridinio asmens gyvenamąją ar buveinės vietą, bet ir pagal žalos padarymo vietą. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinį reiškė dėl turtinės žalos atlyginimo grįsdama reikalavimą deliktine atsakovų atsakomybe, dėl ko spręstina, kad teismas pagrįstai ieškinį priėmė jį pareiškus pagal ieškovės buveinės adresą. Net ir tuo atveju, jei atsakovai nesutinka su tokiu nurodytu CPK 30 straipsnio 6 dalies aiškinimu, pažymėtina, kad pagrindas panaikinti teismo sprendimą dėl kitų teismingumo pažeidimų atsiranda tik tuomet, kai teismas pripažįsta, jog pažeidus teismingumo taisykles byla buvo išspręsta neteisingai. Jokių argumentų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas būtent dėl galimo teismingumo pažeidimo būtų priėmęs neteisingą sprendimą, apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta, todėl naikinti skundžiamą teismo sprendimą vien šiuo argumentu nėra pagrindo.

Kaip nepagrįstas vertintinas atsakovų argumentas dėl to, jog tarp UAB „Mažeikių bioenergija“ ir ieškovės UAB „TOIRENTA“ nebuvo jokių sutartinių ryšių. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro išrašu (b.l. 22-30, t. 2) pagrįstai nurodė, kad UAB „Mažeikių bioenergija“ ir ieškovė yra vienas ir tas pats asmuo, t. y. ieškovės pavadinimas laikotarpiu nuo 2001 m. spalio 10 d. iki 2007 m. kovo 26 d. buvo UAB „Mažeikių bioenergija“, nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d. – UAB „TOIFOR“, o šiuo metu yra UAB „TOIRENTA“, todėl jokių sutartinių ryšių tarp vieno ir to paties juridinio asmens negali būti. Pasisakant dėl apeliacinių skundų argumentų dėl to, kad atsakovai nėra susiję su ieškove, pritartina pirmosios instancijos teismo nurodytoms aplinkybėms. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovai procesiniuose dokumentuose nepagrįstai maišo ieškovę, kaip juridinį asmenį ir jos akcininkus, kaip juridinio asmens dalyvius. Atsakovai nurodė, jog ieškovė, įsigydama UAB „TOIRENTA“ žinojo apie mokestinių prievolių atsiradimą, tačiau pažymėtina, kad UAB „TOIRENTA“ ir „Mažeikių bioenergija“ yra vienas ir tas pats juridinis asmuo, kurio keitėsi tik pavadinimai. Sutapatinti juridinio asmens ir jo akcininkų negalima, dėl ko nepagrįstais laikytini atsakovų argumentai dėl to, kad jie nėra tinkami atsakovai, kadangi jie neturi jokių ryšių su UAB „TOIRENTA“.

Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Įrodinėjimo pareiga yra numatyta šalims, kadangi jos turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Įrodymus teismui pateikia būtent šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas rėmėsi tikimybių pusiausvyros principu, tačiau tam tikrų faktų realumo nustatymas dar nereiškia esant atsakovų civilinę atsakomybę. Teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, tačiau tik teismas sprendžia, ar byloje esančių įrodymų pakanka tam tikroms aplinkybėms nustatyti ar ne. Pažymėtina, jog išvadą dėl tam tikrų aplinkybių egzistavimo ar neegzistavimo teismas gali padaryti ir nesant įsitikinimo dėl to, t. y. teismui tik tikėtinai manant, kad tam tikros aplinkybės egzistavo ar neegzistavo. Remiantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius atsakovų atsakomybę dėl ieškovės patirtų nuostolių.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, kaip neturinčių reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegijai nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl nuostolių dydžio ir atsakovų A. C. ir M. D. atsakomybės dėl ieškovės patirtų nuostolių atlyginimo, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodant, kad ieškovės patirti nuostoliai iš viso 87 211,37 Lt priteistini solidariai iš atsakovų G. R., V. P., M. D. ir A. C..

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Remiantis byloje esančiais įrodymais (b.l. 10, t. 1) nustatyta, kad ieškovė už pareikštą ieškinį sumokėjo 2 619 Lt žyminio mokesčio. Už advokatės Rasos Gradauskienės teisines paslaugas (teisines konsultacijas, susipažinimą su byla, ieškinio surašymą bei atstovavimą civilinėje byloje) sumokėjo 2 800 Lt (b.l. 15-16, t. 2), už advokatės Brigitos Pauliukevičienės teisines paslaugas (konsultaciją, susipažinimą su byla, atstovavimą teisme) – 1 000 Lt (b.l. 17-21, t. 2). Ieškovė už pareikštą apeliacinį skundą yra sumokėjusi 1 557 Lt žyminio mokesčio (b.l. 75, t. 3). Taip pat nustatyta, kad ieškovė už konsultacijos, apeliacinio skundo parengimą bei atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra sumokėjusi iš viso 1 500 Lt išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovų. Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas iš viso 99,90 procentų, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai ieškovei priteistinos jos pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – 2 616,38 Lt žyminio mokesčio ir 3 796,20 Lt išlaidų už advokato teisines paslaugas. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas priklausomai nuo jos prašytos priteisti ir priteistos sumos yra patenkintas 99,83 procento, proporcingai priteistina ieškovei 1 554,35 Lt sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 1 497,45 Lt išlaidų už advokato teisines paslaugas. Iš viso ieškovei priteistina iš atsakovų 9 464,38 Lt, iš kiekvieno iš atsakovų po 2 366,09 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų apeliaciniai skundai nepatenkinti, pagrindo priteisti jiems iš ieškovės sumokėto žyminio mokesčio už pateiktus apeliacinius skundus nėra.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Kadangi ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teisme patenkintas 99,90 procentų, o valstybės išlaidos buvo 129,22 Lt, laikytina, kad 129,09 Lt išlaidų turėtų atlyginti atsakovai, todėl iš jų valstybei priteistina po 32,27 Lt.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Ieškovė apeliaciniu skundu pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis prašymas netenkinamas dėl sekančių argumentų: Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 10 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovų turtą ieškinio ribose (t.1, b.l. 96-97). Atsakovai nesutiko su turto areštu. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi įpareigojo atsakovą M. D. įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 87 297,68 Lt (t.2, b.l. 166-167). Šią nutartį atsakovas M. D. įvykdė ir tai patvirtina 2012 09 13 mokėjimo nurodymas (t.2, b.l. 180). Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, įvertinęs tą aplinkybę, jog reikalaujama suma yra įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu (t.2, b.l. 185). Todėl iš nurodyto akivaizdu, jog ieškinys yra užtikrintas M. D. įmokėta pinigų suma. Kadangi ieškinys patenkintas, pinigų sumos iš atsakovų priteistos solidariai, kolegija sprendžia, kad prašymas dar kartą užtikrinti ieškinį taikant atsakovų turto areštą netenkinamas, nes jis yra perteklinis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n utaria:

Ieškovės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, atsakovų apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą.

Sprendimo dalį dėl ieškinio išdėstyti taip:

priteisti solidariai iš atsakovų G. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), M. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir A. C., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovės UAB „TOIRENTA“, juridinio asmens kodas 167363515, Vandžiogalos g.2, Kaunas, naudai 87 211,37 Lt (aštuoniasdešimt septynis litus du šimtus vienuolika litų trisdešimt septynis centus) žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. vasario 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei po 2 366,09 Lt (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt šešis litus devynis centus) iš kiekvieno iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų.

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šią dalį išdėstyti taip:

priteisti valstybei iš G. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 32,27 Lt (trisdešimt du litus dvidešimt septynis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Priteisti valstybei iš V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 32,27 Lt (trisdešimt du litus dvidešimt septynis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Priteisti valstybei iš M. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 32,27 Lt (trisdešimt du litus dvidešimt septynis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Priteisti valstybei iš A. C., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 32,27 Lt (trisdešimt du litus dvidešimt septynis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Panaikinti sprendimą dalį, kuria nuspręsta sprendimui įsiteisėjus grąžinti M. D. į Kauno miesto depozitinę sąskaitą įmokėtus 87 297,68 Lt .

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisVirginija LozoraitytėRūta Palubinskaitė