- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-20
- Bylos Nr.
- ATP-606-658/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-05-3-00689-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Kategorijos
- 50.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. P. (buvusi B.) apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarties D. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Žaliakalnio policijos nuovados įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą D. B. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo už tai, kad D. B., gyv. (duomenys neskelbtini), savavališkai pakeitusi rūsio duris ir spyną, neleidžia J. K. patekti į bendras rūsio patalpas, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, numatytos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.75 straipsnyje, neleidžia J. K. naudotis bendromis rūsio patalpomis.
Žemesnės instancijos teismas
Administracinės komisijos prie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012-01-03 nutarimu D. B. už pažeidimo, numatyto ATPK 188 straipsnyje, padarymą skirtas įspėjimas.
Nesutikdama su šio nutarimu, D. B. pateikė skundą Kauno miesto apylinkės teismui. Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-04 nutartimi skundas netenkintas. Nutartyje nurodyta, jog kadangi šiuo atveju teismo sprendimu naudojimosi ginčo patalpa tvarka nenustatyta, D. B., J. K. ir J. U. joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį rūsį privalėjo valdyti, naudoti ir disponuoti jų bendru sutarimu, nepaisant atliktos patalpos rekonstrukcijos. Teisminio proceso metu nepateikta jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų D. B. teisę neįsileisti į rūsį bendrasavininkės J. K., kol be teismo sprendimo nebus padalintas turtas ar nustatyta ir tinkamai įregistruota naudojimosi juo tvarka. D. B., realizuodama teisę į nuosavybę, piktnaudžiavo teise, kliudė J. K. patekti į rūsį, taip suvaržydama šios teisę laisvai naudotis jai priklausančiu turtu. Tokiu pasirinktu elgesio modeliu D. B. nesilaikė bendro gyvenimo taisyklių nuostatų, geros moralės principų.
Šalies argumentai
D. P. (B.) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-04 nutartį, Administracinės komisijos prie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012-01-03 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti; apklausti liudytojais J. U., Kauno miesto savivaldybės Centro seniūną V. P.. Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai interpretavo administracinės bylos medžiagą, duotus teisme parodymus, neteisingai ir neobjektyviai vertino išdėstytas aplinkybes, neįsigilino į faktines aplinkybes, nepatikrino administracinėje byloje surinktų duomenų, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą nutartį.
Apeliantė nurodo, kad pagal senąją rūsio naudojimosi tvarką jai teko apie 7 kv. m. sandėliuko, J. K. (jos motinai N. – V.) teko apie 5 kv. m., J. U. apie 2 kv. m., kadangi patekimui į rūsį yra laiptinė ir vandentiekio įvadai, visas kitas plotas buvo katilinė. 2009 metais ji su J. U. atliko naudojamų butų atskirų turtinių vienetų formavimo procedūras, suformuojant rūsio patalpą su jai priklausančia laiptine, buvusia katiline bei vandentiekio įvadais, bendras rūsio plotas - 32,13 kv. m. Suformuoti turtiniai vienetai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atidalijant turtą natūra, siekta jį padalyti taip, kad savininkai galėtų laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti kiekvienai iš jų tekusia turto dalimi, netrukdomai įgyvendinti savininko teises ir pareigas. Bendraturtės nusprendė, kad J. K. netrukdomai naudosis pastoge, o ji su J. U. rūsiu. J. K. galimai siekia materialinės naudos, kadangi iki šios dienos teigia, jog reikia įregistruoti palėpę, jai su J. U. atsisakant teisėtai priklausančios palėpės dalies, tačiau neįregistruojant rūsio. J. K. konkliudentiniais veiksmais patvirtina, kad toks susitarimas buvo, nes pastoge faktiškai tik ji ir naudojasi. Esant tokiam susitarimui, ji su J. U. parengė projektus, kuriuos suderino su atsakingomis institucijomis, savo rūsio dalims įrengiant atskirus įėjimus iš savo kiemų pusės. Pertvarkyti rūsį davė žodinį sutikimą tiek J. K., tiek J. U.. J. K. parengė projektus pagal jai naudingus paskaičiavimus, kur faktinis palėpės plotas yra apie 70 kv. m, o įregistruota 29,26 kv. m. Apeliantė nurodo, kad ji su bendraturte J. U. 2009-08-03 raštu susitarė dėl konkrečių rūsio patalpų naudojimosi, rašant susitarimą dalyvavo ir J. K. bei jam pritarė. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus vyr. specialistas A. B. 2009-08-21 patvirtino planą, kuriame įtvirtintas rūsio atidalijimas į du turtinius vienetus - jai priskirtos patalpos R-l (17,87 kv. m.) ir R-2 (4,77 kv. m.). Byloje pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog buvo susitarta dėl naudojimosi rūsiu tvarkos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog ji siekė savavališkai uždrausti J. K. naudotis rūsio patalpomis bei tokiu būdu padarė administracinį teisės pažeidimą. Durų bei raktų ji nepakeitė savavališkai ir po durų įrengimo dar kurį laiką rūsio patalpomis naudojosi bendrai su J. K.. Tai, jog šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, kadangi šioje administracinėje byloje buvo pateikti visi įrodymai, jog buvo susitarimas dėl naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymo, be to, pati nukentėjusioji naudojasi visa gyvenamojo namo palėpe.
Nutartyje yra prieštaravimų. Pradžioje teismas teigė, jog D. B., J. K. ir J. U. joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį rūsį privalėjo valdyti, naudoti ir disponuoti jų bendru sutarimu, nepaisant atliktos patalpos rekonstrukcijos, o vėliau jau teigė, jog naudojimosi rūsiu tvarka privalo būti įregistruota.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad jos veiksmuose nėra būtino administracinio teisės pažeidimo sudėties požymio – tyčios. Nukentėjusioji J. K. niekada neišreiškė valios naudotis rūsio patalpomis bei niekuomet rūsio raktų neprašė. Be to, faktas, jog buvo sudarytas bei teisiškai įformintas susitarimas dėl naudojimosi rūsiu tvarkos, patvirtina aplinkybę, jog ji nesiekė savavaldžiauti, neva piktybiškai neleisdama J. K. naudotis rūsio patalpomis, o siekė įgyvendinti savo teisę į asmeninės nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį. Jos veiksmai neprieštarauja galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių naudojimosi bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nuostatoms. Šiaulių apygardos teismo 2011-06-30 nutarime byloje Nr. ATP-147-354/2011 buvo nagrinėjama bene identiška situacija, kaip ir dabar susiklosčiusi, byla buvo nutraukta. Todėl ir jos atveju byla turėtų būti nutraukta.
Tai, kad tarp J. K., D. P., J. U. buvo susitarimas dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) rūsio ir palėpės patalpų naudojimosi tvarkos bei tai, jog J. K. iš D. P. nereikalavo rūsio rakto, o 2008-08-03 apie 17.00 val. pati atidavė rūsio raktą, patvirtindama, jog daugiau jokių nesusipratimų nebus, gali paliudyti J. U.. Kad buvo susitarimas dėl rūsio ir palėpės patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo, patvirtintų ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Centro seniūnas V. P..
Atsiliepimas
Administracinė komisija prie Kauno miesto savivaldybės tarybos atsiliepimu į D. P. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
D. P. apeliacinis skundas netenkinamas, nutartis paliekama galioti nepakeista.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus bei patikrinęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisės aiškinimo, taikymo bei įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Nors D. P. neigia padariusi jai inkriminuotą pažeidimą, tačiau byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, jog D. P. kalta dėl ATPK 188 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo, t.y., kad pakeitusi namo (duomenys neskelbtini), rūsio duris ir spyną neleidžia J. K. naudotis bendromis rūsio patalpomis.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad rūsio patalpos yra bendro naudojimo, priklauso D. P., J. U., J. K.. D. P., J. U. ir J. K. yra šio nekilnojamojo turto bendraturtės.
Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, yra įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Nagrinėjamu atveju bendraturtės nesutaria dėl naudojimosi rūsiu tvarkos. D. P. ir J. U. pasidalijo rūsį, pasidarė atskirus įėjimus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad J. K. būtų tam pritarusi. Byloje yra tik 2009-08-03 sutikimas, patvirtinantis, kad D. B., J. U. ir J. K. sutinka, jog (duomenys neskelbtini) būtų įrengti du atskiri butai, verandoje įrengiant dušą, virtuvę, sanitarinį mazgą, pastatant atskirą dujinį katilą ir jam kaminą bei vandens ir kanalizacijos įvadus (b.l. 16). Tuo tarpu dėl rūsio pasidalinimo susitarė tik D. B. ir J. U. (b.l. 17). J. K. patvirtino, kad buvo tartasi, jog ji atsisakys rūsio mainais į palėpę, tačiau to įgyvendinti nepavyko, kadangi pirmiausia reikia nusistatyti dalis, tačiau ji negali patekti į rūsio patalpas. Taigi, dėl naudojimosi rūsio patalpomis yra kilęs ginčas. Kadangi teismo sprendimo dėl naudojimosi ginčo patalpomis nėra, susitarimas dėl naudojimosi atitinkamomis rūsio dalimis notariškai nepatvirtintas, jokiuose viešuose registruose naudojimosi tvarka neįregistruota, laikoma, jog visos bendraturtės turi teisę naudotis joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu rūsiu, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Nei viena iš bendraturčių negali sudaryti kliūčių kitoms patekti į bendro naudojimo patalpas. Tad D. P. neturėjo teisės be bendraturtės J. K. sutikimo pakeisti spyną, užrakinti bendro naudojimo rūsio patalpą ir neleisti J. K. patekti į šią patalpą, J. K. prašant rakto, jo neduoti. Kad D. P. vengė įleisti J. K. į rūsio patalpas, kad turėjo raktus nuo rūsio, bet jų nedavė J. K., be nukentėjusiosios parodymų patvirtina ir byloje esantis rašytinis J. U. paaiškinimas (AD-6/2012 b.l. 22). Kadangi D. P. realizavo savo teisę nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, pažeisdama J. K. teisę netrukdomai naudotis rūsio patalpomis, jos veiksmai atitinka ATPK 188 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėtį. Todėl ji pagrįstai nubausta dėl šio pažeidimo padarymo.
Apeliaciniame skunde prašant nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, remiamasi Šiaulių apygardos teismo nutarimu Nr. ATP-147-354/2011, tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad šioje byloje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, esančios faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamam atvejui, o precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose.
Šalies argumentai
Apeliantės prašymas apklausti liudytojais J. U. ir V. P. atmestinas. Pirmosios instancijos teisme šis klausimas buvo svarstomas ir nutarta, kad šiuos liudytojus kviesti netikslinga. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų išvadoms pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad D. P. administracinėn atsakomybėn buvo patraukta pagrįstai.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta išsamiai ištyrus bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). D. P. Administracinės komisijos prie Kauno miesto savivaldybės tarybos nutarimu pagrįstai buvo pripažinta kalta padarius pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą ir D. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.