Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. (L. V.) gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 4 (keturiems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 23 d., ikiteisminiu tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas UAB „Duomenys neskelbtini“ direktoriumi, UAB NORD/LB lizingas patalpose, esančiose Vilniuje, Basanavičiaus g. 26, sudaręs nuomos sutartį Nr. Duomenys neskelbtini su UAB „NORD/LB lizingas“, pagal kurią kaip lizingo gavėjas naudojimuisi gavo keturis motociklus: „MAS AI L150“ – 9190 Lt vertės (identifikavimo Nr. duomenys neskelbtini), „MASAI L150“ – 9190 Lt vertės (identifikavimo Nr. duomenys neskelbtini), „YAMAHA YFM 350 R“ – 21500 Lt vertės (identifikavimo Nr. duomenys neskelbtini ) ir „YAMAHA BRUIN 350“ – 21900 Lt vertės (identifikavimo Nr. duomenys neskelbtini ), 2005 metais sumokėjęs vieną lizingo įmoką, toliau sutarties sąlygų nevykdė, o lizingo davėjui – UAB „NORD/LB lizingas“ 2006 m. sausio 12 d. sutartį nutraukus ir pareikalavus grąžinti minėtą turtą, L. V. svetimo turto negrąžino, taip užvaldė jam patikėtą svetimą didelės – 61780 Lt (įskaitant ir PVM) – vertės turtą.

Pirmiausia teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.), nes nuteistojo veika nebuvo pavojinga.

Nuteistojo gynėjas nurodo, jog svetimo turto valdymas yra reguliuojamas civilinės teisės normomis ir sutarčių pagrindu. Tam, kad civilinės teisės pagrindu valdomas turtas būtų pripažintas neteisėtai ir neatlygintinai paverstas savu, turi būti atlikti neteisėti veiksmai, kurie patvirtintų kaltininko sumanymą jo dispozicijoje esantį turtą paversti savu. Baudžiamosios teisės priemonės yra kraštutinės priemonės, kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant grąžinti turtą) civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra apsunkintas (kasacinė nutartis Nr. 2K-526/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.34 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, jog valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo atlyginimo. Tačiau byloje nėra duomenų, jog AB DNB lizingas kreipėsi į teismą dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo iki baudžiamojo persekiojimo pradžios. Bendrovė kreipėsi į teismą dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo tik 2011 m.

Nuteistojo gynėjas pažymi, jog AB DNB lizingas teisės apgintos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimu. Sprendime konstatuota, jog AB DNB lizingas nereikalavo grąžinti turto ir priteisti žalos, reikalavimas buvo grąžinti susidariusią skolą. Tokiu būdu gynėjo nuomone, AB DNB lizingas pripažino, jog L. V. nėra padaręs delikto, dėl ko AB DNB lizingas kilo neigiamos pasekmės (žala). AB DNB lizingas savo teises galėjo apginti 2006 metais ir kitomis teisinėmis priemonėmis, todėl nuteistojo veika nepagrįstai pripažinta pavojinga.

Toliau gynėjas skunde teigia, jog nuteistojo L. V. veikoje nėra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymio – neteisėtos veikos.

Gynėjas nurodo, jog AB DNB lizingas turtas buvo patikėtas ne L. V. , bet UAB „Duomenys neskelbtini“ (skunde klaidingai nurodoma UAB ,,Duomenys neskelbtini“) pagal 2005-05-25 lizingo sutartį Nr. Duomenys neskelbtini. Pagal 2005-05-31 pirkimo-pardavimo sutartį tarp tų pačių bendrovių lizingo objektas buvo parduotas ir perleistas UAB „Duomenys neskelbtini“ nuosavybėn. 2005-05-31 pirkimo-pardavimo sutartis nėra panaikinta ar kaip kitaip nuginčyta. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Todėl, remiantis CK 4.47 straipsnio 1 punktu, kad nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius, L. V. , galiojant 2005-05-31 pirkimo-pardavimo sutarčiai negalėjo pasisavinti AB DNB lizingas turto, nes minėtas turtas AB DNB lizingas nuo 2005-05-31 nepriklausė. Keturračių motociklų savininke nuo 2005-05-31 buvo UAB „Duomenys neskelbtini“, kurios turto pasisavinimu nuteistasis nėra ir nebuvo kaltinamas. Akivaizdu, kad AB DNB lizingas nuosavybės teisės negalėjo būti pažeistos. Todėl nepagrįstos skundžiamo nuosprendžio išvados, jog gavus pranešimą apie lizingo sutarties nutraukimą, nei nuteistasis, nei UAB ,,Duomenys neskelbtini“ motociklais naudotis negalėjo. Galiojant 2005-05-31 pirkimo-pardavimo sutarčiai, pagal kurią keturračiai motociklai nuosavybės teise buvo perleisti UAB „Duomenys neskelbtini“, nuteistojo L. V. veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais, nes L. V. minėtas turtas nebuvo svetimas, tuo tarpu pasisavinti galima tik kaltininkui svetimą turtą.

Paskutinėje skundo dalyje aptarus CK 6.249 straipsnį teigiama, jog byloje nėra duomenų, kad AB DNB lizingas neteko kokio nors turto. Nurodoma, kad AB DNB lizingas pagal 2005-05-31 pirkimo-pardavimo sutartį perleidus UAB „Duomenys neskelbtini“ ginčo turtą pastarosios nuosavybėn bei pareiškus ieškinį dėl skolos, joks turtas ir negalėjo būti prarastas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-06-27 sprendime nustatyta, kad AB DNB lizingas savo reikalavimą grindė finansinės pareigos neįvykdymo faktu, bet ne žalos atsiradimu. AB DNB lizingas įsiteisėjusiu sprendimu buvo priteistas įsiskolinimas, bet ne žala iš UAB „Duomenys neskelbtini“ ar L. V. . Nuosprendyje nepagrįstai skola prilyginta žalai.

Teismo posėdyje nuteistojo L. V. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. V. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

L. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą, AB DNB lizingas priklausiusį, didelės vertės turtą – 61780 Lt. Apelianto nuomone, L. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, be to, nuteistojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymio – neteisėtos veikos. Šie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. L. V. kaltė pasisavinus jam patikėtą didelės vertės turtą įrodyta byloje surinktais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo objektas – visų formų nuosavybė, taip pat nuosavybės teisės subjektų turtinės teisės. Šio nusikaltimo dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu, taip pat teisė į svetimą turtą, kurios pagrindu išsaugomi turtiniai interesai ar vykdoma turto priežiūra. Svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savu turtu. Šis nusikaltimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2005-05-25 buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. Duomenys neskelbtini tarp AB DNB lizingas (sutarties sudarymo metu UAB ,,NORD/LB lizingas“) ir UAB ,,Duomenys neskelbtini“, kuria UAB ,,Duomenys neskelbtini“ įsipareigojo naudotis ir valdyti lizingo objektą, gauti iš jo naudą savo nuožiūra ir rizika, užtikrinti tinkamą jo apsaugą ir nustatytais terminais mokėti lizingo mokėjimus. Lizingo gavėjui griežtai draudžiama perleisti teisę naudotis lizingo objektu be Lizingo davėjo sutikimo. Nutraukus šią sutartį, bendrovė prarandą teisę naudotis lizingo objektu. Lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti Lizingo davėjui visus likusius lizingo mokėjimus už lizingo objektą prieš terminą ir netesybas, arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, Lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, sumokėti Lizingo davėjui skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, o taip pat sumokėti 30 procentų neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudą. Lizingo gavėjas privalo grąžinti lizingo objektą. Vengiant jį perduoti arba jo neperduodant, Lizingo gavėjas turi teisę jį atsiimti vienasmeniškai be teismo, prieš tai pranešęs apie tai Lizingo gavėjui paštu paskutiniu žinomu adresu (t. 1 b. l. 13-16). Sutartis Nr. Duomenys neskelbtini patvirtina, jog L. V. (L. V. ) kaip laiduotojas įsipareigojo įvykdyti pagal Lizingo sutartį Lizingo gavėjui atsiradusias prievoles Lizingo davėjo naudai, jei Lizingo gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių, atsirandančių pagal minėtą sutartį. Jis įsipareigojo Lizingo bendrovei raštu per penkias darbo dienas pranešti apie savo adreso, telefono numerio pasikeitimą (civilinė byla Nr. 2-9637-779/2011 b. l. 13).

Iš byloje esančios lizingo sutarties 10.5. punkto matyti, kad AB DNB lizingas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį nesikreipiant į teismą, jei klientas ilgiau kaip vieną mėnesį vėluoja sumokėti bent vieną lizingo mokėjimą ar ilgiau kaip mėnesį nesumoka lizingo sutartimi nustatytų baudų. Pagal sutarties 10.6. punktą, kai lizingo sutartis nutraukta Lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, o lizingo gavėjas privalo grąžinti Lizingo davėjui lizingo objektą. Lizingo gavėjui neatvykus perduoti lizingo objektą, vengiant jį perduoti arba jo neperduodant, Lizingo davėjas turi teisę jį atsiimti vienasmeniškai be teismo, prieš tai pranešęs apie tai Lizingo gavėjui paštu, paskutiniu žinomu adresu. Su visomis šiomis sutarties sąlygomis L. V. buvo asmeniškai supažindintas, nes pats šią sutartį ir jos priedus pasirašė (t. 1 b. l. 15, 16, 18, 19). Iš bylos duomenų matyti, kad UAB ,,Duomenys neskelbtini“ sumokėjęs pirmąją lizingo įmoką 2005 m. birželio mėnesį, toliau lizingo mokėjimų nemokėjo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog L. V., žinodamas sutarties sąlygas, jog nesumokėjus bent vieno lizingo mokėjimo AB DND lizingas gali vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti lizingo objektą, galėjo ir privalėjo suvokti, kad nesumokėdamas nustatytų įmokų jau nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio (paskutinė įmoka turėjo būti sumokėta liepos mėnesį + mėnuo) galimai valdo jam patikėtą turtą neteisėtai. 2005-11-10 L. V. buvo išsiųsta pretenzija dėl įsiskolinimo (t. 1 b. l. 11), tačiau L. V. visiškai nesidomėjo AB DNB lizingas veiksmais, vengė susitikti su AB DNB lizingas atstovais ir toliau naudojosi svetimu turtu, jau tuomet suprasdamas, jog tokiu būdu veikia neteisėtai. AB DNB lizingas, nesulaukęs įsipareigojimų vykdymo, sutartį nutraukė tik 2006-01-12. Nuo šios dienos praėjus 5 darbo dienoms, t. y. iki 2006-01-17 L. V. privalėjo grąžinti lizingo objektą – keturis motociklus, nes tolimesnis jo valdymas ir disponavimas tapo akivaizdžiai neteisėtu. Taigi, nuo šio momento, remiantis tiek nuteistojo subjektyviu suvokimu, tiek ir objektyviaisiais duomenimis, L. V. veiksmai tapo neteisėti ir nusikalstami, kadangi negrąžindamas svetimo turto jis jį valdė kaip savą neteisėtai, t. y. savinosi svetimą turtą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog L. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalį, sudėties. Tokio teiginio argumentai yra tai, kad pagal 2005-05-31 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp AB DNB lizingas ir UAB ,,Duomenys neskelbtini“, lizingo objektas buvo perduotas ir perleistas UAB ,,Duomenys neskelbtini“, galiojant minėtai sutarčiai L. V. pasisavinti AB DNB lizingas turto negalėjo, nes keturių motociklų savininke nuo 2005-05-31 buvo UAB ,,Duomenys neskelbtini“, be to, skundžiamame nuosprendyje skola nepagrįstai prilyginta žalai, nes Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendime nustatyta, jog AB DNB lizingas savo reikalavimą grindė finansinės pareigos neįvykdymo faktu, bet ne žalos atsiradimu.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog priešingai nei teigia apeliantas, 2005-05-31 pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp UAB ,,Duomenys neskelbtini“ (Pardavėjas) ir UAB ,,NORD/LB lizingas (Pirkėjas), kurios pagrindu Pardavėjas pardavė, o Pirkėjas nupirko keturis motociklus tikslu perduoti jį lizingo sutarties pagrindu valdyti ir naudotis Lizingo gavėjui, t. y. UAB ,,Duomenys neskelbtini“. Šis faktas nereiškia, kad UAB ,,Duomenys neskelbtini“ įgijo nuosavybės teisę sandorio sudarymo pagrindu (CK 4.47 str. 1 p.). Pažymima ir tai, kad teisėje galioja principas, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. - ex injuria jus non oritur). Šis principas įtvirtintas ir CK 4.47 straipsnyje, nustatančiame nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, tarp kurių nėra nurodyta, kad nuosavybės teises būtų galima įgyti veikiant neteisėtai. Todėl galima teigti, kad neteisėtu būdu įgijus daiktą nuosavybės teisės į šį daiktą tokiam įgijėjui nepereina. Toks asmuo gali tik turėti daiktą savo dispozicijoje ir jį neteisėtai valdyti. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas (CK 4.23 str. 3 d.). Valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią (CK 4.25 str. 2 d.). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog BK 183 straipsnio prasme pasisavinimas, t. y. daikto pavertimas savo turtu nereiškia jo pavertimo savo nuosavybe įstatyme numatytais būdais, bet reiškia jo užvaldymą, turint galimybę tą daiktą paveikti pagal savo valią. Šią išvadą iš esmės patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Šio teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo bylose“ 11 punkte teismams išaiškinta, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.

Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, iš pradžių L. V. valdė jam patikėtus daiktus teisėtai – lizingo sutarties pagrindu. Tačiau nutraukus šią sutartį ir L. V. negrąžinus lizingo objekto – keturių motociklų, kaip tai buvo numatyta sutartyje, kurią jis pats ir pasirašė, motociklų valdymas tapo neteisėtu. Žinoma, toks neteisėtas valdymas savaime negali būti pripažintas nusikaltimu. Šiuo atveju būtina nustatyti, ar lizingo sutarties pagrindu atsiradę civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius teisinius santykius. O tai galima padaryti įvertinus asmens, neteisėtai užvaldžiusio turtą, psichinį valinį santykį su padaryta veika. Svetimo turto pasisavinimas yra padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Taigi, norint pripažinti, kad L. V. pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, būtina nustatyti, kad jis negrąžindamas motociklų suprato, jog veikia nusikalstamai, t. y. savinasi svetimą turtą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis (šiuo atveju lizingo bendrovė) netenka savo turto ir patiria žalos, bei norėjo tokių pasekmių.

Byloje nepakanka įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, kad jau pasirašydamas lizingo sutartį ir teisėtai užvaldydamas motociklus L. V. iš anksto numatė ir ketino juos pasisavinti. Pagal pasirašytą sutartį buvo įmokėtas pradinis įnašas ir viena lizingo įmoka. Tik vėliau įmokų mokėjimas buvo nutrauktas, o motociklai, nutraukus lizingo sutartį, negrąžinti AB DNB lizingas. Pats nuteistasis tvirtino, kad bendrovė neturėjo pinigų mokėti lizingo įmokas, o 2006 metais išvyko į Prancūziją tam, kad uždirbtų pinigų sumokėti lizingo įmokas. Tokie nuteistojo teiginiai nelogiški ir neatitinka byloje surinktų duomenų. Kaip minėta, AB DNB lizingas vienašališkai nutraukus lizingo sutartį, nuteistasis L. V. , žinodamas, kad motociklų naudojimas ir valdymas yra neteisėtas, kad jo vadovaujama bendrovė jokios veiklos nevykdo ir neturi pinigų mokėti lizingo įmokas, atsisakė grąžinti lizingo objektą – keturis motociklus ir nesiekė sumažinti AB DNB lizingas daromą žalą ir bendrovės įsiskolinimus. Be to, nuteistasis motociklus nuvežė į savo garažą, apie jų buvimo vietą AB DND lizingas nepranešė, todėl Lizingo davėjas neteko galimybės atgauti savo turtą. Galiausiai 2006 metais nuteistasis išvyko į Prancūziją ir, kaip nurodė pats L. V. , motociklus nuvežė pas tėvą ir paliko. Tokiu būdu L. V. akivaizdžiai apsunkino Lizingo davėjo nuosavybės teisių gynimą į lizingo objektą bei nuosavybės teisių atkūrimą civilinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog paskelbus nuteistojo paiešką ir jį suradus, nuteistasis L. V. pats gera valia žalos neatlygino, neatvyko ir į civilinės bylos nagrinėjimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju AB DNB lizingas civilinis ieškinys dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių šalių išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9637-779/2011, todėl AB DNB lizingas, pasinaudodamas BPK 112 straipsnio 3 dalyje suteikta teise ieškinio baudžiamajame procese atsisakė. Apeliaciniame skunde teigiama, jog išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatyta, kad AB DNB lizingas savo reikalavimą grindė finansinės pareigos neįvykdymo faktu, bet ne žalos atsiradimu. Iš tokio nuteistojo gynėjo skundo galima suprasti, jog taip AB DNB lizingas paneigė turtinės žalos buvimą, o turtinės žalos atsiradimo sąlyga yra būtina svetimo turto pasisavinimo veikos sudėtis. Tačiau kolegijos manymu, tai, kad dėl L. V. nusikalstamų veiksmų patirta turtinė žala buvo išspręsta civilinio proceso tvarka AB DND lizingas pareiškus ieškinio pareiškimą dėl 57309,2 Lt skolos priteisimo, jokiu būdu nepaneigia padarytos turtinės žalos fakto, kas jau yra aptarta aukščiau išdėstytais argumentais.

Pirmiau aptarti duomenys leidžia teigti, kad L. V. nusikalstamais veiksmais užvaldęs jam patikėtą AB DNB priklausantį turtą – keturis motociklus, suprato, kad tokiais savo veiksmais daro AB DNB lizingas materialinę žalą ir norėjo tokių pasekmių, taigi veikė tiesiogine tyčia. Tai leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog L. V. pagrįstai nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – keturis motociklus MASAI L150, MASAI L150, YAMAHA YFM 350 R, YAMAHA BRUIN 350.

Apygardos teismas, skirdamas L. V. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, t.y. į kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (BK 11 str. 5 d.), padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, kaltininko asmenybę (neteistas, turi mažametį vaiką, baustas administracine tvarka), artimą sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Tokia bausmė, teisėjų kolegijos nuomone, nelaikytina akivaizdžiai per griežta ir jos paskyrimas, teisingumo ir protingumo principams neprieštarauja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. V. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.