- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2020-02-05
- Bylos Nr.
- eAN2-72-576/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-04466-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Panaikinti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti
- Teisėjas
- Nida Vigelienė (pirm.)
- Institucija
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Antanas Jonikaitis
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. A. atstovo advokato Antano Jonikaičio (toliau – ir pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1400 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019 m. spalio 17 d. gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškimas, kuriame prašoma iškelti administracinio nusižengimo bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui A. A. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį ir paskirti 2200 Eur dydžio baudą.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartimi nutarta pradėti administracinio nusižengimo bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui A. A. pagal 120 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu ir žinodamas apie šios bendrovės finansinę padėtį (neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turi susidariusią mokestinę nepriemoką) ir finansinius įsipareigojimus VMI, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikytasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tačiau operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė veiklą, gavo pajamas ir vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais. nesilaikydama nustatyto eiliškumo.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarime nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. A. 2018 m. gruodžio 31 d., patenkindamas kreditoriaus A. A. reikalavimą išmokėti 67 620, 90 Eur paskolą, praleidžiant trečiosios eilės kreditorių VMI, ir padarydamas bendrovę beturte, nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytos atsiskaitymų atlikimo eiliškumo tvarkos, tokiu būdu buvo pažeistos VMI, kaip Bendrovės kreditoriaus, turėjusio pirmenybės teisę prieš kitus Bendrovės kreditorius, teisėtus interesus. Akivaizdu, kad A. A. žinojo savo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį, tačiau tyčia atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, ir taip pažeidė kreditorių reikalavimų atsiskaityti eiliškumą. Šiais savo veiksmais padarė nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. A. A. atstovo advokato Antano Jonikaičio apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti arba, teismui nusprendus nenutraukti iškeltos administracinio nusižengimo teisenos, pakeisti minėtą nutarimą ir paskirti švelnesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali bauda.
4.1. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. A. 2018 m. gruodžio 31 d. patenkindamas kreditoriaus A. A. reikalavimą išmokėti 67 620, 90 Eur paskolą, praleidžiant trečiosios eilės kreditorių VMI, ir padarydamas bendrovę beturte, nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytos atsiskaitymų atlikimo eiliškumo tvarkos. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskolos sutartį laikė kreditoriniu reikalavimu, o paskolos gavėją A. A. laikė kreditoriumi. Pareiškėjo vertinimu, vadovaujantis CK 6.870 straipsniu bei formuojama kasacinio teismo praktika (nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-191-687/2019, e3K-3-184378/2018, 3K-7-430/2013) dėl paskolos sutarties kaip realinės sutarties, pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pagal paskolos sutartį atsirado prievoliniai teisiniai santykiai, kurių viena šalis (UAB „(duomenys neskelbtini)") privalo atlikti kitos šalies (A. A.) naudai tam tikrą veiksmą, t. y. A. A. šiam paprašius suteikti paskolą, kad A. A. yra vertintinas kaip kreditorius, yra nepagrįsti.
4.2. Pareiškėjo teigimu, kasacinis teismas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-351-611/2017, e3K-3-5041075/2018), aiškindamas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad tam, jog atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu pagal aptartą normą, turi būti nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą.
4.3. Skunde nurodyta, kad 2018 m. gruodžio 31 d. Bendrovės kasoje buvo 59817,46 Eur, lėšų buvo banko sąskaitose. Suma viršijo skolos VMI sumą 7946,07 Eur, viršijo pradelstų mokėjimų sumą. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo ir pareigos prieš atliekant minėtą operaciją taikyti CK 6.930¹ straipsnyje numatytą mokėjimų eiliškumą, nes lėšų buvo pakankamai patenkinti visiems pradelstiems reikalavimams. Vien faktas, kad buvo skola VMI, savaime nereiškia CK 6.930¹ straipsnio pažeidimų. CK 6.930¹ straipsnyje numatytas reikalavimas nėra taikomas operacijai, po kurios atlikimo bendrovė gali neturėti lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo vertinimu, nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
4.4. Apeliaciniame skunde, be kita ko, prašoma, pripažinus, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo padarė administracinį nusižengimą, peržiūrėti paskirtos nuobaudos dydį ir skirti švelnesnę nei sankcijoje numatyta nuobauda. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas prisidėjo prie tyrimo, bendradarbiavo su VMI. Byloje esantys banko išrašai patvirtina, kad papildomai nuo 2019 m. sausio 1 d. A. A. įnešinėjo pinigų į įmonę (2019 m. sausio 15 d. įnešė 2590 Eur, 2019 m. sausio 28 d. įnešė 1190 Eur, 2019 m. vasario 6 d. įnešė 1900 Eur, 2019 m. vasario 26 d. įnešė 2690 Eur, 2019 m. kovo 7 d. įnešė 1790 Eur, 2019- m. kovo 8 d. įnešė 1000 Eur, 2019 m. kovo 20 d. įnešė 1340 Eur, iš viso įnešė 12 500 Eur), iš kurios buvo atsiskaitoma su VMI ir Sodra. Taigi, pasak pareiškėjo, buvusi skola VMI buvo dengiama.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime VMI nurodė, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jis turi būti atmestas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje paliktas galioti nepakeistas.
5.1. Atsiliepime nurodyta, kad CK 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo CK 6.930¹ straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad projektu siūloma nustatyti, jog nuostatos dėl mokėjimų eiliškumo turėtų būti taikomos tik tokiu atveju, kai skolininkas, įvertinus jo turimus grynuosius pinigus ir lėšas bankų sąskaitose, neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Tokiu būdu būtų nustatyta, kad asmuo, turintis finansinių sunkumų, visų pirma turėtų atlikti atsiskaitymus pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo, antrąja eile atsiskaitytų pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių, trečiąja – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo), ketvirtąja – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti ir penktąja – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Toks atsiskaitymų eiliškumas turėtų užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą.
5.2. VMI nurodė, kad CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, taip pat įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Atsiliepime nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėdama įsiskolinimą VMI ir turėdama pakankamai pajamų atsiskaityti su VMI, suteikė buvusiam UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui A. A. paskolą, dėl ko buvo pažeista VMI pirmumo teisė gauti atsiskaitymą. Atsiliepime taip pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4696-643/2019 iškėlė nemokumo (bankroto) bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 28 d.
5.4. Pasisakydama dėl administracinės nuobaudos, VMI pažymėjo, kad paskirta nuobauda nėra per griežta, ji proporcinga padarytam administraciniam teisės pažeidimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
A. A. atstovo advokato Antano Jonikaičio apeliacinis skundas tenkinamas
Dėl ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo
6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis), neblogindamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties, nesant institucijos arba nukentėjusiojo skundo, neblogindamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (ANK 652 straipsnio 2 dalis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas, todėl naikinamas.
8. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Nagrinėjamu atveju A. A. buvo nubaustas už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. CK 6.930¹ straipsnyje numatyta skolininko prievolė, nustatanti atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tais atvejais, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Taigi, pirmiausia, pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, antra, kai yra daugiau nei vienas kreditorius, trečia, kai yra pareikšti reikalavimai, ketvirta, kai yra pagrindas tenkinti tokį pareikštą reikalavimą, penkta, kai tenkinant pareikštus reikalavimus yra nesilaikoma minėtame CK straipsnyje nustatytos tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik esant minėtų sąlygų visumai gali būti konstatuotas ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas.
9. Apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas, kad A. A. negali būti laikomas kreditoriumi, priešingai nei padarė išvadą pirmosios instancijos teismas.
10. CK 6.1 straipsnyje numatyta, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Paskolos sutartis taip pat yra vienašalė sutartis, nes iš šios sutarties kylančios pareigos grąžinti paskolos dalyką ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).
11. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolos sutarties su A. A. kontekste yra laikytina kreditoriumi (paskolos davėju), o A. A. – skolininku (paskolos gavėju). Taigi ne A. A. turi reikalavimo teisę įmonei dėl paskolos jam suteikimo, tačiau įmonė turi reikalavimo teisę A. A. dėl paskolos grąžinimo. Be kita ko, pačioje paskolos sutarties Nr. 201706, sudarytos 2017 m. birželio 1 d., kopijoje matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (paskolos davėjas) turi teisę (bet ne pareigą) sumokėti paskolos gavėjui bet kurią įmoką (t. 1, b. l. 38). Taigi paskolos sutarties šalis – gavėjas, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, negali būti laikomas kreditoriumi, kadangi paskolos sutartis yra vienašalė sutartis, nesukurianti jos šalims priešpriešinių reikalavimų viena kitos atžvilgiu. Atitinkamai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalo A. A., jam paprašius, suteikti paskolą.
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo kreditoriaus, pareiškusio reikalavimus, kadangi, kaip jau nurodyta aukščiau, A. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu buvo skolininkas, o ne kreditorius. Atitinkamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. A. negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Be kita ko, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad asmuo yra traukiamas administracinėn atsakomybėn už kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumo pažeidimą, o ne už vengimą ar atsisakymą sumokėti mokesčius (kasacinė nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-3-697/2018). Vengimas ar atsisakymas mokėti mokesčius nėra šios administracinio nusižengimo bylos dalykas.
13. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra naikinamas ir A. A. atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena yra nutraukiama, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti, nes jie neturi įtakos priimamam sprendimui.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį A. A. atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.