- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-26
- Bylos Nr.
- 1A-117-202/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00619-2015-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Viktoras Kažys, Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- A. L.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Algimanto Valantino,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (1129,8 Eur) dydžio bauda;
- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. L. tęsti darbą ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Bausmės vykdymo atveju laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. L. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , adresas (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir vykdydamas kasininko pareigas aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 14 str. 2 d. būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, 21 str., būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 30 p. būdamas atsakingas, kad bendrovėje būtų laikomasi šių taisyklių, pagal 1999 m. birželio 3 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 719 patvirtintų (nutarimo redakcija patvirtinta LRV 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370, įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 30 d.), patvirtintų „Inventorizacijos taisyklių” 9 p. būdamas atsakingas už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizacijos duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, teisingų inventorizacijos rezultatų bei neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į apskaitą, pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str., kuriame nurodyta, kad bendrovės apskaita turi būti tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, 6 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad buhalterinė apskaita turi būti organizuojama taip, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašyti ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu ar jiems pasibaigus ar įvykus, 9 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis, 16 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine - sistemine tvarka, apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo asmeniškai arba saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 (nutarimo redakcija patvirtinta LRV 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370, įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 30 d.) patvirtintų „Inventorizacijos taisyklių” 3 p., kuriame nurodyta, kad įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą,
1.1. neorganizavo atsargų (atsarginių dalių, medžiagų, inventoriaus, grynųjų pinigų) gautinų ir mokėtinų skolų inventorizacijų 2012-12-31 dienai ir šių inventorizacijų duomenų nepateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, tuo bendrovės 2012 m. finansinės atskaitomybės apskaitos duomenų 2012-12-31 nepagrindė trumpalaikio turto (atsargų, pinigų), mokėtinų ir gautinų sumų inventorizavimo duomenimis,
1.2. pateikė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui apskaityti registruose ūkines operacijas, kurios nepagrįstos apskaitos dokumentais, nes bendrovės buhalterinės apskaitos registruose nurodė 13 091,72 Lt didesnę atsargų vertę, negu jų buvo faktiškai,
1.3. organizavo tikrovės neatitinkančių 2013 m. gegužės 1 d. medžiagų, prekių nurašymo aktų Nr. 2013/05-01 ATD, 2013/05-02 ir 2013/05-03 INV surašymą ir pateikė šiuos aktus UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims apskaityti registruose, dėl ko registre „Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštis“ 2014-01-01“ apskaityta neįvykusi ūkinė operacija – 3 477,72 Lt atsargų nurašymas į pardavimų savikainą, nors faktiškai šios atsargos nebuvo panaudotos autoserviso paslaugoms atlikti bei tentų gamybai, tuo nepagrįstai padidinant bendrovės išlaidas ir sumažinant bendrovės turtą,
1.4. prekių perdavimo bankroto administratoriui dokumentuose nurodė kitokius kodus 17 (septyniolikos) pavadinimų atsargų, nei jie yra UAB (duomenys neskelbtini) atsargų apskaitos dokumentuose, todėl nėra galimybių įvertinti šių atsargų, t. y. nustatyti ar jos apskaitytos bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir nustatyti jų vertę,
1.5. surašė ir įtraukė į kasos apskaitos registrus 2012-06-29 kasos pajamų orderį KTS Nr. 53, ir kasos išlaidų orderį, kuriame nurodyta jam išmokėta 163 000 Lt paskola pagal 2012-06-29 sutartį Nr. 2012/06-01, tuo pateisinant susidariusį kasoje trūkumą.
1.6. Dėl šių nustatytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-06-03, iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šiais veiksmais A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.
2. A. L. nuteistas ir už tai, kad dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) direktoriumi nuo 2010-08-16 iki 2013-11-14 ir tuo metu atlikdamas kasininko pareigas, pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 (2003 m. gruodžio 11d. Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, 2010-10-29 – 2013-11-14 laikotarpiu iššvaistė jo žinioje užimamų pareigų pagrindu buvusį, didelės vertės svetimą UAB (duomenys neskelbtini) – turtą 185965 Lt (53 859,18Eur) vertės šiomis aplinkybėmis: laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. birželio 29 d. iš bendrovės kasos ūkio išlaidoms avansu gaudamas pinigines lėšas, viso 278319,14 Lt, dalį lėšų panaudojo bendrovės reikmėms ir pateikė pinigų panaudojimą pateisinančius dokumentus 120601,27 Lt sumai, likusių pinigų 157 717,87 Lt, į bendrovės kasą negrąžino, o buhalterinėje apskaitoje šių pinigų trūkumą pagrindė 2012-06-29 neva sudaryta paskolos sutartimi Nr. 2012/06-01 163000 litų sumai ir kasos išlaidų orderiu serija KTS Nr. 43;
2.1. Be to, Kauno apygardos teismui 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2232-527/2013 UAB (duomenys neskelbtini) iškėlus bankroto bylą, jis vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymo IX-216 10 str. 4 d. 6 p. bei teismo nustatytu 10 dienų laikotarpiu privalėdamas perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus, to nepadarė ir teismo paskirtam bankroto administratoriui N. S. nei per nustatytą 10 dienų laikotarpį nei vėliau neperdavė UAB (duomenys neskelbtini) turto: grynų pinigų likučio kasoje, susidariusio 2013-04-30 dienai – 7728 Lt, kompresoriaus BK Advenced su diržine pavara 400V 7,5KW 500L – 462 Lt vertės bei atsargų (atsarginių dalių, degalų, medžiagų ir kita) už 13 092 Lt taip pat 6 966 Lt avansu išduotų pinigų, jų neperduodamas bankroto administratoriui ir pagal apskaitos dokumentus nepanaudojęs bendrovės veikloje. Tokiu būdu A. L. iššvaistė didelės vertės svetimą – UAB (duomenys neskelbtini) turtą 185965 Lt (53 859,18 Eur) vertės. Šiais veiksmais A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis A. L. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, anot apelianto, byloje surinktus įrodymus vertino tik kaltinimui palankia linkme, visas abejones aiškino ne jo, kaip to reikalauja įstatymas, bet kaltinimo naudai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdė nagrinėti bylą, todėl buvo ir vis dar yra pagrindas, numatytas BPK 254 straipsnio 3 dalyje, perduoti bylą prokurorui.
3.2. Apeliantas skunde pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu jis davė išsamius paaiškinimus ir pateikė paties darytus pokalbių su kitais UAB (duomenys neskelbtini) akcininkais - K. Š. ir G. P. - garso įrašus, iš kurių akivaizdu, jog minėti akcininkai aktyviai dalyvavo bendrovės valdyme ir aktyviai jį vertė priimti tam tikrus sprendimus. Būtent, K. Š. vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Nuteistojo teigimu, jo versija, kad jis pateikdavo šiai bendrovei visus buhalterinės apskaitos dokumentus ir vykdė visus jos darbuotojų, kaip buhalterinės apskaitos vedimo specialisčių, nurodymus, jokiais objektyviais ir neginčytinais įrodymais bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta. Pirmosios instancijos teismas, anot apelianto, neįvertino tos aplinkybės, kad tarp jo ir K. Š. yra susiklostę konfliktiški santykiai, o liudytojos V. S. ir S. V. dirba K. Š. vadovaujamoje įmonėje, kuri buvo atsakinga už UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl yra priklausomos nuo K. Š.. Šių liudytojų parodymų negalima vertinti kaip neginčijamų ir objektyvių. Visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo saugomi UAB (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nors ir nustatė, jog K. Š. organizavo tokį buhalterinės apskaitos vedimą elektroniniu būdu, kad neįmanoma nustatyti, kas, kada padarė kokius nors įrašus ar jų pakeitimus, tačiau į šią svarbią aplinkybę, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgė.
3.3. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog UAB (duomenys neskelbtini) nevedė dvigubos UAB (duomenys neskelbtini) buhalterijos. Byloje yra ne vienas dokumentas, patvirtinantis, jog tuo pačiu numeriu ir data buvo surašomi net keli dokumentai, kurie K. Š. nurodymu vėliau buvo sukeičiami. Nuteistojo teigimu, tuo pačiu numeriu surašyti skirtingus finansinius duomenis atspindintys dokumentai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad įmonėje buvo vedamos dvi skirtingos buhalterinės apskaitos ir, kad ši veikla buvo vykdoma ne tik su K. Š. žinia, bet ir pastarojo iniciatyva.
3.4. Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtą nusikalstamą veiką jis padarė neatsargia kaltės forma dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliantas pažymi, jog jis neturi jokių buhalterinės apskaitos vedimo pagrindų, todėl sudarė sutartį su buhalterinę apskaitą tvarkančia bendrove, pasitikėjo kitu akcininku, todėl visiškai nesuprantama, kaip jis pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti kokius nors padarinius, juolab, kad tuo metu abejoti K. Š. geranoriškumu neturėjo jokio pagrindo. Šioje vietoje, anot apelianto, nėra jokio jo nerūpestingo elgesio požymių, kadangi buhalterinės apskaitos vedimas buvo sutarties pagrindu pavestas UAB (duomenys neskelbtini) akcininko K. Š. vadovaujamai įmonei.
3.5. Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis yra nuteistas už svetimo turto iššvaistymą, nors teisme buvo kaltinamas ne iššvaistymu, o svetimo turto pasisavinimu. Anot nuteistojo, prokuroras neprašė teisme kaltinimo pakeisti, todėl tokiu būdu buvo žymiai apribota jo teisė į gynybą, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.
3.6. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tik jam vienam inkriminavo įmonės turto trūkumą, kadangi tiesioginės naudos iš šios veiklos turėjo bendrovės akcininkas G. P., nes dalis ūkinių operacijų, kurios nebuvo fiksuotos UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje, nešė tiesioginę naudą G. P. vadovaujamai įmonei (duomenys neskelbtini) , kuri tokiu būdu išvengdavo mokėjimų už suteiktas paslaugas. Apelianto teigimu, UAB (duomenys neskelbtini) turto trūkumas paaiškinamas netinkamai UAB (duomenys neskelbtini) vesta buhalterine apskaita, susidariusia sunkia finansine padėtimi – turtas buvo pervežamas, saugomas netinkamomis sąlygomis. Anot apelianto, nei vienas iš jo veiksmų negali būti vertinamas kaip pavojingas veikimas ar neveikimas, nes visi jo veiksmai buvo suderinti su bendrovės akcininkais K. Š. ir G. P., arba šių asmenų inicijuoti, kadangi tiek K. Š., tiek G. P. betarpiškai dalyvavo UAB (duomenys neskelbtini) valdyme.
3.7. Nuteistojo nuomone, jeigu vis dėlto būtų konstatuota jo kaltė padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, visiškai neatsižvelgė į jo asmenybę, t. y. į tai, kad jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, po nusikalstamų veikų inkriminavimo nėra padaręs jokių pažeidimų, dirba, išlaiko šeimą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Susipažinus su baudžiamosios bylos duomenimis, matyti, jog ši baudžiamoji byla į teismą buvo perduota su kaltinamuoju aktu, kuriame A. L. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir vykdydamas kasininko pareigas, apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, taip pat A. L. buvo kaltinamas tuo, jog dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. ir tuo metu atlikdamas kasininko pareigas, pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 (2003 m. gruodžio 11d. Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą, 2010 m. spalio 29 d. – 2013 m. lapkričio 14 d. laikotarpiu pasisavino jo žinioje buvusį, užimamų pareigų pagrindu patikėtą, didelės vertės svetimą - UAB (duomenys neskelbtini) turtą 191248 Lt (55389,25 Eur), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
7. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog A. L. veikoje yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje bei 184 straipsnio 2 dalyje sudėčių požymiai bei A. L. skundžiamu nuosprendžiu pripažino kaltu aplaidžiai tvarkius UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą bei iššvaisčius didelės vertės svetimą – UAB (duomenys neskelbtini) – turtą.
8. Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde neigia padaręs tiek kaltinamajame akte jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tiek nusikalstamas veikas, už kurių padarymą jis yra nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino vienpusiškai tik kaltinimui palankia linkme, be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie trukdė nagrinėti bylą, todėl yra pagrindas, numatytas BPK 254 straipsnio 3 dalyje, bylą perduoti prokurorui.
9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo išvadų argumentavimu. Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas, nustatęs atskirų informacijos šaltinių nepatikimumą ar neleistinumą, negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą teisiamojo kaltumui nustatyti. Įrodinėjant asmens kaltumą, vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Nei viena įrodymų rūšis teismui neturi pranašumo prieš kitas, ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka, teismo nuosprendis turi būti grindžiamas patikimais įrodymais. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir, ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
10. BPK 254 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Konstatuojama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veika, jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas), ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme. Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsiduria teisinėje aklavietėje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-556/2012, 2K-146/2012, 2K-1-696/2016). Šioje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas yra pakankamai konkretus, pirmosios instancijos teismas nenustatė BPK 219 straipsnyje nurodytų pažeidimų, kurie būtų sutrukdę nagrinėti bylą ir priimti sprendimą byloje. Kaltinamojo akto trūkumų, trukdančių nagrinėti bylą, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, jokie konkretūs BPK 219 straipsnyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai nenurodyti ir nuteistojo A. L. apeliaciniame skunde. Todėl apelianto teiginys, jog baudžiamoji byla turėtų būti perduota prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto atmestinas kaip deklaratyvus.
11. Nuteistasis A. L., apeliaciniame skunde ginčydamas savo kaltę aplaidžiai tvarkius UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, akcentuoja tai, jog buhalterinės apskaitos vedimas jo vadovaujamoje UAB (duomenys neskelbtini) sutarties pagrindu buvo pavestas K. Š. vadovaujamai UAB (duomenys neskelbtini), jis pats neturi jokių buhalterinės apskaitos vedimo pagrindų, todėl nei pagal veikos aplinkybes, nei pagal savo asmenines savybes nesuprato, nenumatė ir negalėjo suprasti bei numatyti, kad buhalterinė apskaita bendrovėje vedamas netinkamai. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, A. L. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, įrodyta byloje surinktais ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai įvertintais įrodymais.
12. BK 223 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali. Baudžiamajai atsakomybei už nurodytos veikos padarymą kilti būtini BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, o kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009). Vadinasi, net ir tais atvejais, kai buhalterinė apskaita netvarkoma ir dokumentai nesaugojami tyčia, toks neveikimas kvalifikuotinas pagal BK 223 straipsnį.
13. Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad buhalterijos tvarkymui UAB (duomenys neskelbtini) buvo pasamdžiusi įmonę UAB (duomenys neskelbtini) , tačiau A. L. buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktorius bei vykdė kasininko pareigas, todėl turėjo Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas, tokias kaip inventorizacijos atlikimas ir šių duomenų pateikimas buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui; ūkinių operacijų, kurios būtų pagrįstos apskaitos dokumentais, pateikimas apskaityti registruose; medžiagų, prekių nurašymo aktų surašymas ir pateikimas apskaitą tvarkiusiems asmenims apskaityti registruose; tikslus bankroto administratoriui perduodamų prekių dokumentų surašymas. Nuteistasis A. L. viso proceso metu tvirtino, jog inventorizacija būdavo atliekama, visus reikiamus dokumentus jis pateikdavo UAB (duomenys neskelbtini) buhalterėms, kurios tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, pasitikėdamas buhalterėmis, pasirašydavo dokumentus jų netikrindamas. Tokia nuteistojo pozicija leidžia daryti išvadą, kad jis neneigia visiškai nesidomėjęs savo vadovaujamos bendrovės buhalterine apskaita, nors pagal savo užimamas pareigas turėjo atlikti jau minėtas Buhalterinės apskaitos įstatymu jam nustatytas funkcijas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, A. L., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ne tik, kad nesiėmė priemonių, kad jam būtų suteiktas asmeninis slaptažodis, bet pats jungėsi prie bendrovės buhalterinės apskaitos kompiuterinės sistemos tuo pačiu slaptažodžiu, kaip ir buhalterės tuo eliminuodamas galimybę nustatyti kieno būtent veiksmais buvo pakeisti ar panaikinti vieni ar kiti pirminiai UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentai. Pats nuteistasis A. L. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta, kad elgėsi neatsakingai, kadangi pasitikėjo K. Š., kurio vadovaujama įmonė tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie K. Š. ir jo vadovaujamoje UAB (duomenys neskelbtini) dirbusių buhalterių V. S. ir V. V., galimą nesąžiningumą bei vestą UAB (duomenys neskelbtini) dvigubą buhalteriją nėra šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas. Teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. L. dėl savo nerūpestingumo neorganizavo atsargų (atsarginių dalių, medžiagų, inventoriaus, grynųjų pinigų), gautinų ir mokėtinų skolų inventorizacijų 2012 m. gruodžio 31 dienai ir šių inventorizacijų duomenų nepateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui; pateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui apskaityti registruose ūkines operacijas, kurios nepagrįstos apskaitos dokumentais dėl 13 091,72 Lt didesnės atsargų vertės, negu jų buvo faktiškai; organizavo tikrovės neatitinkančių medžiagų, prekių nurašymo aktų Nr. 2013/05-01 ATD, 2013/05-02 ir 2013/05-03 INV surašymą ir pateikė šiuos aktus UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims apskaityti registruose, dėl ko registre apskaityta neįvykusi ūkinė operacija – 3 477,72 Lt atsargų nurašymas į pardavimų savikainą; prekių perdavimo bankroto administratoriui dokumentuose nurodė kitokius kodus septyniolikos pavadinimų atsargų, dėl ko nėra galimybių jų įvertinti, t. y. nustatyti ar jos apskaitytos ir nustatyti jų vertę. Dėl tokių veikų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 3 d., iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. A. L. veikos atitinka objektyvų aplaidaus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo požymį. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad A. L. nors pats tiesiogiai netvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos, tačiau, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, buvo atsakingas ir už tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, ir nors ir nenumatė, jog dėl jo veiksmų ar neveikimo iš dalies negalima bus nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tačiau pagal veikos aplinkybes bei asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. A. L. veika skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
14. Nuteistasis A. L., apeliaciniame skunde nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tik jam vienam inkriminavo UAB (duomenys neskelbtini) turto trūkumą, kadangi visi jo veiksmai buvo suderinti su bendrovės akcininkais K. Š. ir G. P. arba šių asmenų inicijuoti. Taip pat apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nesant prokuroro prašymo, perkvalifikuodamas jo veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 184 straipsnio 2 dalį, žymiai apribojo jo teisę į gynybą.
15. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1848 redakcija) nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-102/2014). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme. Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).
16. Iš byloje esančio 2017 m. birželio 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, baigiantis teismo posėdžiui, A. L. informavo, jog jis yra kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto pasisavinimo, bet yra galimybė svarstyti dėl A. L. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (svetimo turto iššvaistymo) bei išaiškino A. L., jog jis turi teisę gintis ir nuo šio kaltinimo, t. y. pasiruošti gynybai bei pasisakyti šiuo klausimu kitame teismo posėdyje. Taigi teisė žinoti, kuo A. L. yra kaltinamas, bei teisė į gynybą šiuo atveju nebuvo pažeistos. Esminė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostata, jog kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, nepažeista. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą ir A. L. pripažino kaltu pagal kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį nesant prokuroro prašymo, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kadangi pateikti prašymą kaltinime nurodytas aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis yra prokuroro teisė. Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva keisti kaltinimą, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo.
17. Objektyviai turto pasisavinimas, kurio padarymu buvo kaltinamas A. L. bylą atiduodant teismui, reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pavertimu savo turtu ar turtine teise taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui, o baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnį, pagal kurį buvo nuteistas A. L., kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto pasisavinimo ir iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę paverčia savo turtu ar turtine teise arba juos perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialios, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Esminis turto pasisavinimo (kaip ir iššvaistymo) požymis, skiriantis šias nusikalstamas veikas nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms, yra tas, kad kaltininkas svetimam turtui (turtinėms teisėms) turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, kylančius iš pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ir pan. Kai kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu elgiasi kaip su nuosavu, pažeidžia turimus įgaliojimus ir neteisėtai paverčia jį savo turtu, tai objektyviai reiškia pasisavinimą. Jei iš įmonės neteisėtai paimtu turtu disponuojama šios įmonės naudai (interesais), turtinė žala, būdinga turto pasisavinimui, nėra padaroma, tokia veika pagal BK 183 straipsnį paprastai nekvalifikuotina. Antra vertus, padariniai – turtinė žala, padaroma turto savininkui bendrovei dėl priešingų teisei jos vadovo veiksmų, gali atsirasti ir tuo atveju, jei šis turtą paima ne sau, o perleidžia, pavyzdžiui, tretiesiems asmenims, kai bendrovė praranda turtą dėl jos vadovo veiksmų, pažeidžiančių jam suteiktus įgaliojimus, šiam neturint naudos. Tokiu atveju tai galėtų būti vertinama kaip turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis).
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. L. nuo 2010 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. iššvaistė jo žinioje užimamų pareigų pagrindu buvusį didelės vertės svetimą – UAB (duomenys neskelbtini) turtą – 185965 Lt (53859,18 Eur), iš jų – avansu iš bendrovės kasos ūkio išlaidoms gavo 278319,14 Lt, iš kurių dalį – 120601,27 Lt panaudojo bendrovės reikmėms ir pateikė tą pateisinančius dokumentus, o 157717,87 Lt į bendrovės kasą negrąžino; 7728 Lt grynųjų pinigų likučio kasoje, kompresoriaus BK Advanced 462 Lt vertės bei atsargų (atsarginių dalių, degalų, medžiagų ir kita) už 13092 Lt, 6966 Lt avansu išduotų pinigų neperdavė bankroto administratoriui. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ir pats nuteistasis iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. to, jog iš UAB (duomenys neskelbtini) paimti pinigai buvo panaudoti nesilaikant nustatytos tvarkos, dėl ko susidarė turto trūkumas bendrovėje, A. L. tik tvirtina, jog nustatytas turto trūkumas susidarė ne dėl jo vieno kaltės, bet ir dėl kitų dviejų bendrovės akcininkų K. Š. ir G. P. veiksmų. Kaip minėta, baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nei pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs šią baudžiamąją bylą iš esmės, nei apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą tik pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą, negali svarstyti asmenų, šiuo atveju K. Š. ir G. P., kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, kaltės klausimo. Apeliacinės instancijos teismas, šioje teisinėje situacijoje negalėdamas pabloginti nuteistojo teisinės padėties (kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą), taip pat neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas dėl A. L. kaltės bei jo veikos juridinio įvertinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, tačiau, susipažinus su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais grindžiamos šios išvados, akivaizdu, jog jie yra prieštaringi.
19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog A. L. nors ir nepateisino iš kasos paimtų pinigų, tačiau realiai jie buvo panaudoti įmonės veiklai. Tokios nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, jog turtinė žala įmonei nebuvo padaryta. Tačiau toliau skundžiamame nuosprendyje pirmosios teismas nurodo, jog UAB (duomenys neskelbtini) buvo remontuojami kito šios bendrovės akcininko G. P. įmonės (duomenys neskelbtini) automobiliai, už kurių remontą įmonė (duomenys neskelbtini) buvo įsiskolinusi UAB (duomenys neskelbtini). Priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šios aplinkybės nepagrindžia iš kasos paimtų pinigų panaudojimo įmonės reikmėms fakto, bet laidžia daryti išvadą, kad A. L., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu ir leisdamas neatlygintinai remontuoti kitos bendrovės automobilius, tokiais veiksmais padarė žalą savo vadovaujamai bendrovei, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) šiuo atveju prarado turtą dėl jos vadovo veiksmų, tokiu būdu A. L. iššvaistė jo žinioje užimamų pareigų pagrindu buvusį svetimą turtą.
20. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir įvertinęs tiek A. L. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, padarė iš esmės teisingas išvadas dėl nuteistojo kaltės bei jo veikų kvalifikavimo, tačiau ne visai teisingai aiškino nusikalstamų veikų - turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis) ir turto iššvaistymo (BK 184 straipsnis) atribojimo požymius. Pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatė, jog už dalį A. L. inkriminuotų UAB (duomenys neskelbtini) lėšų remontavus kito įmonės akcininko G. P. įmonės (duomenys neskelbtini) automobilius, už kurių remontą nebuvo atsiskaityta, taip pat nesiėmus priemonių tinkamai apsaugoti kompresorių ir atsargas, kuriuos A. L. turėjo perduoti bankroto administratoriui, buvo iššvaistytas A. L. žinioje užimamų pareigų pagrindu buvęs svetimas - UAB (duomenys neskelbtini) turtas. Tuo tarpu, aplinkybės, ar kaltininkas iš įmonės neteisėtai paimtu turtu disponuojama šios įmonės naudai, ar šį turtą paverčia nuosavu turtu, yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnį (turto pasisavinimas). Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šis reikalavimas ne tik apibrėžia apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas, bet ir nustato apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti skundžiamo nuosprendžio – išteisinamojo ar apkaltinamojo – pagrįstumą bei teisėtumą. Bylų apeliacinio nagrinėjimo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami. Apeliacinės instancijos teismas, reikiamais atvejais atlikęs įrodymų tyrimą ir nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, privalo jas ištaisyti, priimdamas atitinkamą sprendimą, kurio rūšys, priėmimo pagrindai ir turinys yra reglamentuoti BPK 326 straipsnyje. Svarbu ir tai, kad ši apeliacinės instancijos teismo paskirtis turėtų būti įgyvendinama taip pat atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje garantuojamą kaltinamojo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
21. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).
22. Remiantis išdėstytomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą klaidą bei pašalinti nuosprendyje esančius prieštaravimus. Dėl šios priežasties šalintina skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog A. L., nors ir nepateisino paimtų iš kasos paimtų, bet realiai jie buvo panaudoti įmonės veiklai.
23. Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, prašo švelninti jam paskirtą bausmę.
24. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
25. A. L. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena – numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nenustatyta nei A. L. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. L. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, dirbantis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam A. L. už jo padarytas nusikalstamas veikas, į visas nurodytas aplinkybes atsižvelgė, įvertino šių aplinkybių visumą bei už nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, apsprendusios galutinės bausmės dydį, padarymą paskyrė nuteistajam bausmę, mažesnę už baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteitajam A. L. bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek nustatydamas galutinės bausmės dydį, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajam A. L. paskirta bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. A. L. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių A. L. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas A. L. už jo nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas A. L. atžvilgiu taikė BK 75 straipsnio nuostatas bei nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą atidėjo. Todėl dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį nėra teisinio pagrindo.
26. Nuosprendis apeliacinio skundo ribose teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nuosprendį pakeisti.
Pašalinti iš nuosprendžio nustatyta pripažintą aplinkybę, jog A. L. nors ir nepateisino paimtų iš kasos pinigų, tačiau realiai jie buvo panaudoti įmonės veiklai.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.