- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-01
- Bylos Nr.
- 2-2521-587/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Žemaitienė
- Ieškovas
- R. Č.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- U. Č., L. R. Viešame, L. R.
- Advokatai
- Mindaugas Vagonis
Kauno apylinkės teismo teisėja Lina Žemaitienė, sekretoriaujant R. P., dalyvaujant ieškovei R. Č., jos atstovui advokatui Mindaugui Vagoniui, atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui Giedriui Tunkevičiui, trečiajam asmeniui U. Č., nedalyvaujant trečiajam asmeniui L. R.
Viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ , trečiajam asmeniui U. Č., trečiajam asmeniui L. R. dėl draudimo išmokos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
Nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškinyje nurodė bei ji ir jos atstovas paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 23 d. apie 20.59 val. Kaune, prie IX forto, automobiliui CITROEN C3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam L. R., važiuojant gatve, jam iš kairės, iš šalutinio kelio, sukdamas į kairę, išvažiavo R. Č., priklausantis, jos sūnaus U. Č. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ko pasėkoje kilo eismo įvykis. Šio eismo įvykio metu buvo sugadintas R. Č. priklausantis automobilis. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto 2011-12-06 nutarimu kaltu dėl eismo įvykio kilimo buvo pripažintas ieškovės sūnus U. Č.. Eismo įvykio metu galiojo tarp ieškovės ir atsakovo 2011 m. gegužės 2 d. sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis. Pagal sudarytos sutarties nuostatas, šalių teises ir pareigas apibrėžė ir transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021. Minėtųjų taisyklių 13.6.2. punktas numato, kad draudikas privalo gavus visą informaciją, reikšmingą nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį, ne vėliau kaip per 15 darbo dienų išmokėti draudimo išmoką. Pretenzija dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo buvo pateikta 2011 m. lapkričio 24 d., tačiau padaryta žala iki šiol nėra atlyginta. Per visą tą laiką ne kartą ieškovė kreipėsi į draudimo bendrovę dėl jai padarytos žalos apskaičiavimo ir išmokėjimo, tačiau pradžioje jai buvo aiškinama, kad nėra išsiaiškintos visos įvykio aplinkybės, tad reikia palaukti. Vėliau buvo nurodyta, kad yra atliekamas ekspertinis tyrimas ir kuomet bus gauti jo atsakymai tuomet bendrovė spręs dėl išmokos mokėjimo. Galiausiai buvo pasakyta, kad atsakovas nemokės draudimo išmokos, nes eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas ieškovei priklausantis automobilis, yra fiktyvus, todėl draudimo bendrovė rengiasi kreiptis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo jos sūnaus atžvilgiu pradėjimo, nes buvo pasikėsinta sukčiavimo būdu gauti draudimo išmoką. Taip pat buvo pasakyta, kad jei bus nustatyta, jos sukčiavimo nebuvo – tuomet atsakovas išmokės draudimo išmoką. 2013 m. sausio 11 d. atsakovas kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą U. Č. ir L. R. atžvilgiu dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. t.y. pasikėsinimo sukčiauti įgyjant draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariate buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio metu įtarimai, buvo pareikšti U. Č. ir L. R., o pabaigus tyrimą byla buvo perduota teismui. Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-599-240/2014 ieškovės sūnaus U. Č. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras pateikė apeliacinį skundą. Kauno apygardos teismas išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-649-317/2014 apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Transporto priemonės draudimo sutarties šalių teises ir pareigas apibrėžiančių transporto priemonių draudimo taisyklių 9.16.2. punktas numato, kad draudikas turi teisę atidėti draudimo išmokos išmokėjimą jei draudėjui dėl įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, reiškiamas civilinis ieškinys ar keliama baudžiamoji byla, ar pradėtas teismo procesas - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ar nutraukimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-649-317/2014 įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos, todėl šiuo atveju draudikui išnyko pagrindai, kuriais remiantis jis turėjo teisę atidėti draudimo išmokos išmokėjimą. Tuo pačiu baudžiamąją bylą nagrinėję teismai paneigė atsakovo iškeltą versiją dėl fiktyvaus eismo įvykio. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui kyla pareiga išmokėti eismo įvykio metu padarytą žalą. Vadovaujantis atlikto ikiteisminio tyrimo medžiaga, o būtent ikiteisminio tyrimo tyrėjai atsakovo pateikta informacija apie automobiliui (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą, laiko, kad ieškovei buvo padaryta 10986,95 LT (3182,04 EUR) žala, kurią ir prašo priteisti iš atsakovo. Prašo priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ R. Č., a/k (duomenys neskelbtini), naudai įstatymines 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Pateikdama ieškinį ieškovė laiko, kad įstatymo nustatyto senaties termino pareikšti ieškinį nėra praleidusi, nes kaip buvo teigiama draudimo bendrovės atstovų, kad bus atliekamas tyrimas dėl jos sūnaus galimai padarytos nusikalstamos veikos - galimo sukčiavimo siekiant įgyti draudimo išmoką, tačiau šiom aplinkybėm nepasitvirtinus - draudimo išmoka bus išmokėta. Todėl laiko, jog draudimo bendrovė pasinaudojo Transporto priemonių draudimo taisyklių 9.16.2. punkte numatyta teise - atidėti draudimo išmokos išmokėjimą kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas, išnagrinėta baudžiamoji byla ir įsiteisės priimtas nuosprendis. Tačiau jei teismas laikys, jog ieškinio senaties terminą ieškovė yra praleidusi, prašo šį terminą atnaujinti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių, t.y. teisinių žinių stokos, nes ieškovė manė, kad į teismą su ieškiniu galima kreiptis per dešimt metų nuo žalos padarymo. Taip pat ieškovės elgesį sąlygojo ir draudimo bendrovės nesąžiningi veiksmai jos atžvilgiu, o būtent draudimo bendrovės tikinimai, jog paaiškėjus, kad R. Č. sūnus jokio sukčiavimo nepadarė draudimo išmoka bus išmokėta.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo bei teismo posėdyje paaiškino, kad automobilis (duomenys neskelbtini) (v/n (duomenys neskelbtini)) iš tikrųjų yra apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ (draudimo apsauga galiojo nuo 2011 05 03 iki 2012 05 02). Ieškovės atstovas kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ ir pranešė, kad 2011 11 23 (duomenys neskelbtini) buvo sugadintas ieškovei priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini) (v/n (duomenys neskelbtini)). Kai kurios nurodomo įvykio aplinkybės paskatino AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojus ypač kruopščiai atlikti to pranešimo tyrimą. Tyrimo metu buvo apžiūrėtos autoįvykyje dalyvavusios transporto priemonės ir apklausti asmenys. AB „Lietuvos draudimas“ pagal autoįvykio dalyvių parodymus ir kitą turimą medžiagą, siekdama nustatyti autoįvykio mechanizmą, atliko jo autotechninį tyrimą. Autotechninio tyrimo (Ekspertinės pažymos) išvados vienareikšmiškos: „Padaryto tyrimo rezultatai įgalina teigti, kad automobiliai CITROEN C3 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (v/n (duomenys neskelbtini)) buvo sugadinti ne vairuotojų U. Č. ir L. R. nurodomomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis“. Atsižvelgdama į tai ir remdamasi „Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021“ I dalies Draudimo sąlygų 11.1.4. p. pagrindu AB „Lietuvos Draudimas“ pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. 2012 01 13 raštu apie tai buvo informuota ieškovė. AB „Lietuvos draudimas“ siekdamas pasitikrinti savo pozicijos pagrįstumą papildomai kreipėsi į Lietuvos Teismo Ekspertizių centrą su prašymu taip pat atlikti ginčo įvykio tyrimą. Šio tyrimo išvados analogiškos jų įmonės specialistų atliktam tyrimui, t. y. kad ginčo įvykis įvyko ne ginčo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Kauno apylinkės teismo baudžiamosios bylos ikiteisminiame tyrime buvo atliktas dar vienas (jau trečiasis) ekspertinis tyrimas, kuris iš esmės patvirtino anksčiau minėtų ekspertinių tyrimų išvadas, kad ginčo įvykis įvyko ne ginčo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Minėtoje baudžiamojoje byloje kaltinamieji buvo išteisinti nepašalinus abejonių paskiausiai atlikto ekspertinio tyrimo patikimumu. Visi trys dėl ginčo įvykio atlikti eismo įvykio - trasologiniai tyrimai nustatė, kad ginčo įvykis įvyko ne ginčo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, todėl mano, jog ši aplinkybė yra įrodyta. Todėl AB „Lietuvos draudimas“ priimtas sprendimas nemokėti draudimo išmokos yra logiškas, teisėtas ir pagrįstas. Dėl senaties, tai LR CK 1.125 str. 7 d. numato, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Pabaigus pranešimo apie žalą administravimą AB „Lietuvos draudimas“ buvo priimtas aiškus ir nedviprasmiškas sprendimas nemokėti draudimo išmokos. Apie priimtą sprendimą ieškovė buvo informuota 2012 01 13 dienos raštu. Tai, kad ieškovė šį pranešimą tikrai gavo ir subjektyviai suprato jo esmę patvirtina tas faktas, kad ieškinyje ji pati tai pripažįsta. Atsižvelgiant į tai, ieškininės senaties terminas pasibaigė 2013 metų sausio mėnesį. Ieškinys yra pareikštas 2014 metų lapkričio mėnesį, t. y. netoli dveji metai po ieškininės senaties termino pabaigos. Ieškovės teiginiai kad neva tai ji nepraleido ieškininės senaties, nes AB „Lietuvos draudimas“ buvo tik atidėjęs draudimo išmokos išmokėjimą neatlaiko kritikos, kadangi ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai buvo informuota 2012 01 13 dienos raštu, kad yra priimtas galutinis sprendimas nemokėti draudimo išmokos; ieškovė pati netiesiogiai pripažįsta, kad yra praleidusi ieškinio senatį, nes prašo atstatyti praleistą ieškinio senatį. Atstatyti praleistą ieškinio senatį irgi nėra jokio pagrindo, nes LR CK 1.131 str. 2 d. numato, kad ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas, tik jei jis praleistas dėl svarbios priežasties. Patikslintame ieškinyje nėra nurodoma, kokia ta svarbi priežastis trukdė pareikšti ieškinį nepraleidus ieškininės senaties. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo irgi niekaip netrukdė Ieškovei pareikšti ieškinį, taigi, nėra jokių svarbių priežasčių atstatyti praleistą ieškininės senaties terminą. Prašo ieškinio netenkinti.
Trečiasis asmuo U. Č. atsiliepime nurodo bei posėdyje paaiškino, kad ieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtina, prašo ieškinį tenkinti.
Trečiasis asmuo L. R. į posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant.
Nustatyta, kad 2011-11-23 Kaune, (duomenys neskelbtini) įvyko autoįvykis, kurio metu U. Č., vairuodamas automobilį Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini), priklausantį ieškovei, atsitrenkė į automobilį Citroen C3, v.n. (duomenys neskelbtini) priklausantį A. Ž., kurį vairavo L. R. ir jį apgadino. Buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas, o 2011-12-06 nutarimu U. Č. nubaustas administracine bauda. Šis nutarimas yra įsiteisėjęs, galiojantis. Šios aplinkybės matyti iš Kauno apskrities VPK informacijos apie eismo įvykį (b.l. 72, 73). Ieškovės automobilis 2011-05-03 buvo draustas pas atsakovą transporto priemonių draudimu, kurio pagrindu (to neneigia ir atsakovo atstovas įvykus tokiam autoįvykiui ieškovei priklauso išmoka už jos automobilio sugadinimą) (b.l. 9). Ginčas tarp šalių kilo todėl, kad atsakovas laiko, jog autoįvykis buvo surežisuotas, ko pasėkoje išmoka nepriklauso. Po autoįvykio, per įstatymo nustatytą terminą ieškovė, per atstovą, kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, ir paprašė jai išmokėti draudimo išmoką, tai patvirtina prašymas (b.l . 10). Atsakovas išmokėti draudimo išmoką atsisakė, motyvuodamas, kad draudėjas suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį (b.l. 74), vadovavosi ekspertizės aktais ( b.l. 62-69, 75-81), t.y. dėl to, kad automobiliai Citroen ir Peugeot buvo apgadinti ne vairuotojų U. Č. ir L. R. nurodytomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Atsakovas kreipėsi į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Buvo iškelta baudžiamoji byla (t.1, b.l. 58, 76, 77).
Atsakovas apžiūrėjo automobilį Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini), surašė išvadą apie automobilio likutinę vertę, kuri sudarė 3190 Lt, skirtumas tarp vardinės ir likutinės vertės 6110 Lt (b.l. 71). 2013-08-09 rašte dėl informacijos pateikimo nurodo, kad šio automobilio sugadinimai galėjo sudaryti 10986,95 Lt (b.l. 73).
Kauno apylinkės teismo 2014-05-27 nuosprendžiu (b.l. 19-25) L. R. ir U. Č. buvo išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Šis nuosprendis Kauno apygardos teismo 2014-11-10 nutartimi buvo paliktas galioti (b.l. 16-18). Išteisinimo motyvai yra tokie: įvertinus byloje surinktų duomenų visetą, konstatuotina, jog nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad autoįvykio dalyviai pateikė draudikui suklastotus dokumentus, suteikiančius galimybę gauti draudimo išmoką; autoįvykyje nukentėjęs L. R. iki įvykio nebuvo pažįstamas su U. Č.; kad L. R. vairuojamas automobilis iki 2011-11-23 autoįvykio nebuvo apgadintas. Autoįvykį tyrę policijos pareigūnai paliudijo, kad jiems įtarimų apie inscenizuotą autoįvykį nekilo. Byloje esančias AB „Lietuvos draudimas“ užsakymu atliktą 2012-12-07 konsultacinę išvadą Nr. 11-2219(12) ir 2013-06-25 specialistų V. L. ir V. M. parengtą specialistų išvadą Nr. 11-849(13) teismas vertino kritiškai, nes šios išvados yra neišsamios, paremtos prielaidomis, prieštarauja byloje esančių įrodymų visetui, todėl teismas, priimdamas nuosprendį jomis nesivadovavo. Įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje yra konstatuota, kad konsultacinė ir ekspertų išvados, kuriose kalbama, kad autoįvykis įvyko ne tomis aplinkybėmis, kurios buvo užfiksuotos 2011-11-23, nėra objektyvios. Teismo posėdyje apklaustas specialistas V. L. paneigė suformuotas specialisto ir ekspertų išvadas, kad eismo įvykio metu kaltinamojo U. Č. vairuotas automobilis Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini) stovėjo.
Motyvuojamoji dalis
CK 6.987 straipsnis nustato, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. CK 6.996 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta ko kita. Atsakovas pripažino, kad jis buvo apdraudęs civilinės atsakomybės draudimu automobilį Peugeot 307, v.n.(duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį ieškovei. Atsakovas po 2011-11-23 autoįvykio priėmė ieškovės prašymą išmokėti draudimo išmoką už apgadintą automobilį, atsakovas pripažino, kad tarp jo ir automobilio Peugeot draudėjo egzistuoja draudimo teisiniai santykiai, tai patvirtina draudimo liudijimas.
Vadovaujantis Transporto priemonių draudimo liudijimu (b.l. 9) bei Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (b.l. 34-45) 13.6.2 punktu, draudikas privalo gavus visą informaciją, reikšmingą nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes bei pasekmes bei draudimo išmokos dydį, ne vėliau kaip per 15 dienų išmokėti draudimo išmoką.
Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir aukštesnės instancijos nutartimi konstatuota, kad 2011-11-23 Kaune, (duomenys neskelbtini) įvyko autoįvykis, kurio metu U. Č., vairuodamas automobilį Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini), priklausantį ieškovei, atsitrenkė į automobilį Citroen C3, v.n. (duomenys neskelbtini) priklausantį A. Ž., kurį vairavo L. R. ir jį apgadino. Atsakovas mano, kad nurodytų automobilių faktinio susidūrimo 2011-11-23 nebuvo, nes tai yra užfiksuota specialisto 2012-12-07 konsultacinėje išvadoje Nr. 11-2219(12) ir specialistų 2013-06-25 išvadoje Nr. 11-849(13) bei analogiškoje baudžiamoje byloje duotoje išvadoje. Mano, kad teismas neturėtų vadovautis baudžiamoje byloje nustatytais faktais, nes tai nėra prejudiciniai faktai, bet turėtų vadovautis nurodytomis specialistų išvadomis ir ieškinį atmesti. Teismas atmeta šiuos atsakovo atstovo motyvus, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 3 punktu, kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamoje byloje (prejudiciniai faktai). Atsakovas teigia, kad ieškovas ir autoįvykio dalyviai buvo susitarę gauti nepagrįstą draudimo išmoką, dėl to inscenizavo autoįvykį. Šį faktą paneigė baudžiamoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai, kurie buvo įvertinti išteisinamajame nuosprendyje ir aukštesnės instancijos teismo nutartyje. Atsakovas neįrodė savo atsikirtimų į ieškinį, kad autoįvykio, dėl kurio prašoma atlyginti žalą, nebuvo (CPK 178 straipsnis). Dėl to daroma išvada, kad 2011-11-23 įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovei priklausantis automobilis Peugeot 307, v.n.(duomenys neskelbtini). Kadangi automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu nuo nelaimingų atsitikimų (kas nurodyta draudimo liudijime), todėl atsakovas privalo ieškovei išmokėti draudimo išmoką vadovaujantis draudimo liudijimu bei Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021 (CK 6.987)
Pats draudikas 2013-08-09 rašte dėl informacijos pateikimo tyrėjai L. A. nurodė, kad draudimo išmoka dėl automobilio Peugeot 307, v.n. (duomenys neskelbtini) sugadinimo galėjo sudaryti 10986,95 Lt (3182,04 Eur). Dėl šios prašomos priteisti sumos dydžio atsakovas ginčo nekėlė, todėl teismas daro išvadą, kad ji yra pagrįsta paties draudiko skaičiavimais, nes jis tokią draudimo išmoką nurodė, todėl teismas daro išvadą, kad turi tam pagrindimą, todėl ši suma priklauso išmokėti ieškovui iš atsakovo (CK 6.987).
Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, ieškovė mano jos nepraleidusi, tačiau prašo ją atstatyti jei teismas laikys ją praleista. LR CK 1.125 str. 7 d. numato sutrumpintą 1 metų ieškinio senaties terminą taikomą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.
Teismas laiko, kad ieškovė 1 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl draudimo išmokos priteisimo praleido, tačiau jis atnaujintinas. Kaip matyti autoįvykis įvyko 2011-11-23, prašymas išmokėti išmoką pateiktas 2011-11-24 (b.l.10), o 2012-01-13 atsakovas ieškovei nurodo, kad atsisako išmokėti draudimo išmoką (b.l. 74), 2013-01-11 kreiptasi dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo dėl šio autoįvykio (b.l. 12). Akivaizdu, kad nuo 2012-01-03 ieškovei ir tapo žinoma, kad draudimo išmoka nebus mokama. Transporto priemonės draudimo sutarties šalių teises ir pareigas apibrėžiančių transporto priemonių draudimo taisyklių 9.16.2. punktas numato, kad draudikas turi teisę atidėti draudimo išmokos išmokėjimą jei draudėjui dėl įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, reiškiamas civilinis ieškinys ar keliama baudžiamoji byla, ar pradėtas teismo procesas - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ar nutraukimo dienos. Šiuo atveju ieškovei nebuvo raštu nurodyta, kad išmokos mokėjimas atidedamas, buvo nurodyta, kad išmoką atsisakoma mokėti. Tačiau taip pat tikėtina, kad atsakovui kreipusis dėl ikiteisminio tyrimo, ieškovei, neturinčiai teisinių žinių, galėjo atrodyti, kad teigiamai pasibaigus baudžiamajai bylai, t.y. neįrodžius jos sūnaus kaltės, draudimo išmoka bus išmokėta ar klausimas bus bent jau pakartotinai svarstomas. Tikėtina, kad ją taip informavo atsakovo darbuotojai, ką ji nurodė posėdyje, nes taip pat tikėtina, kad ji klausė, kas bus dėl draudimo išmokos pasibaigus baudžiamajai bylai. Teismas taip pat laiko, kad ieškovė atsakovo atžvilgiu yra vartotoja bei silpnesnioji pusė, todėl kiekvienas neigiamas atsakymas ar sprendimas turėjo būti išaiškintas, taip pat išaiškintas galimas tolimesnis procesinis elgesys gavus atsakymą apie neigiamą jos atžvilgiu sprendimą. Kaip matyti iš 2012-01-13 atsisakymo išmokėti draudimo išmoką (b.l. 74), rašte nenurodoma, kokios yra tolimesnės ieškovės galimybės ginant savo teises, jei ji nesutinka su atsakovo sprendimu – skųsti sprendimą tam tikra tvarka, kreiptis į teismą ar kt. Neesant tokio išaiškinimo raštu, toliau galimos įvairios interpretacijos, kas, kaip ir ką jai aiškino apie tolimesnę įvykių ar procesų eigą po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo ir pan. Taigi teismas iš pateiktų įrodymų, šalių paaiškinimų daro išvadą, kad ieškovė atsakovo atžvilgiu yra vartotoja, silpnesnioji šalis, neturintis teisinių žinių asmuo, kuriam tolimesnių galimų veiksmų, gavus neigiamą sprendimą dėl draudimo išmokos, ieškovas nepaaiškino, todėl pagrįstai galėjo tikėtis, kad draudimo išmokos klausimas bus pakartotinai sprendžiamas po baudžiamosios bylos pasibaigimo, ir esant išteisinamajam nuosprendžiui išmoka bus išmokėta. Todėl teismas daro išvadą bei pripažįsta, kad ieškinio senaties terminą ieškovė praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas (CK 1.131 str. 2 d.).
Ieškovas tai pat prašo priteisti įstatymines 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Šis prašymas tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (3182,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2014-11-28 (b.l.3) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6. 210 str.)
Patenkinus ieškinio reikalavimus visiškai, iš atsakovo ieškovei priteistinos visos jos turėtos šios bylos vedimo išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Išlaidas sudaro 95,46 Eur žyminio mokesčio išlaidos (b.l. 7, 8, 102) ir 600 EUR advokato atstovavimo išlaidos (b.l. 123, 124). Advokato atstovavimo išlaidos atitinka rekomenduojamas priteisti sumas, nustatytas teisingumo ministro įsakymu, bylos sudėtingumą, jos trukmę, todėl visos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl tenkintinos visiškai.
Iš atsakovo nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes jos neviršija CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyto dydžio.
Esant nustatytoms šioms aplinkybėms bei surinktiems įrodymams ieškinys tenkintinas pilnai. Ieškovei R. Č. atnaujintinas ieškinio senaties terminas (CK 1.131 str. 2 d.). Priteistina ieškovei R. Č. a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ į.k. 110051834, 3182,04 EUR (10986,95 Lt) draudimo išmoka (CK 6.987), 95,46 EUR žyminio mokesčio ir 600 EUR advokato atstovavimo išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Priteistina ieškovei R. Č. a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo AB Lietuvos draudimas, į.k. 110051834, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (3182,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2014-11-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6. 210 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį patenkinti pilnai.
Atnaujinti ieškovei R. Č. a.k. (duomenys neskelbtini) ieškinio senaties terminą.
Priteisti ieškovei R. Č. a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo AB Lietuvos draudimas, į.k. 110051834, 3182,04 EUR (10986,95 Lt) (tris tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus 95 ct ) draudimo išmoką, 95,46 EUR (devyniasdešimt penkis eurus 46 ct) žyminio mokesčio ir 600 EUR (šešis šimtus eurų) advokato atstovavimo išlaidų.
Priteisti ieškovei R. Č. a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ į.k. 110051834, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3182,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2014-11-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.