Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-03-07 nuosprendžio, kuriuo

R. G. buvo išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį, konstatavus, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. buvo kaltinama tuo, kad pasisavino jai patikėtą svetimą turtą, o būtent: ji 2012-07-30, apie 21.18 val., Šiauliuose, Metalistų g. 6I, įsikūrusiose UAB „G4S Lietuva“ patalpose, dirbdama UAB „G4S Lietuva“ kasos operacijų perskaičiavimo skyriaus kasininke ir pagal paraišką būdama įpareigota sukrauti 220000 litų į H247 bankomato kasetes, neįdėdama 20000 litų į bankomato kasetę, o juos paslėpdama po stalu, tokiu būdu pasisavino jai patikėtą svetimą, AB „Swedbank“ priklausantį turtą, tai yra 20000 litų, tuo padarydama AB „Swedbank“ 20000 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti 2014-03-07 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. G. pripažinti kalta padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 str. 1 d. ir skirti 180 val. viešųjų darbų juos atliekant per 6 mėnesius. Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš R. G. UAB „G4S Lietuva" naudai 20000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių. Pagrindinis teismo nuosprendžio motyvas yra subjektyvinės pusės - tiesioginės tyčios R. G. veikoje nebuvimas. Dėl kitų nusikaltimo sudėties požymių teismui pagrįstų abejonių nekilo.

Apeliantas akcentuoja, kad teismo išvada dėl tiesioginės tyčios R. G. veikoje nebuvimo iš esmės padaryta vertinus ir analizavus tik pačios kaltinamosios nurodytą galimą įvykių versiją, fragmentiškai vertinant kitus bylos įrodymus, neanalizuojant nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių viseto. Apeliantui akivaizdu, kad byloje kaltinamoji, nesako tiesos apie realų psichinį santykį su veika, savo poelgio tikslus ir motyvus, nors jie ir neturi šioje veikoje savarankiškos teisinės reikšmės, todėl subjektyviesiems veikos sudėties požymiams nustatyti naudojami kiti duomenys, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Tik palygindamas nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, užfiksuotus byloje, su kaltinamosios bei liudytojų parodymais, teismas gali padaryti išvadą apie subjektyviuosius požymius. Tai atlikęs teismas būtų padaręs pagrįstą išvadą, kad R. G. nusikalstamą veiką padarė veikiant tiesiogine tyčia, tai yra ją darydama suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir jų norėjo.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, jog R. G. paaiškėjus trūkumui, pati pranešė vadovams apie tai, tačiau teismas neįvertino tai, jog pinigų trūkumo ir nebuvo įmanoma nuslėpti, nes pagal įmonėje galiojančią tvarką, pildomas ataskaitas bei grąžinamus nesukrautus į bankomato kasetes pinigus, trūkumas būtų tuoj pat paaiškėjęs, tai patvirtina ir apklausti liudytojai J. Ž., R. K. bei A. L.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog šiukšlės buvo tikrinamos praėjus kelioms dienoms po įvykio, kai grįžus bankomato kasetėms buvo nustatytas trūkumas, tai yra šiukšlių maišai nebuvo visą laiką stebimose patalpose, todėl jei teismas priima kaip tikėtiną versiją, jog pinigai buvo išmesti į šiukšlių dėžę, tai nepaneigtina versija, jog tuo R. G. galėjo ir pasinaudoti. Tai, kad R. G. taip pat dalyvavo šiukšlių tikrinime su kitais įmonės darbuotojais, vertintina kaip bendrovės darbuotojų atsakingumas ir įžvalgumas siekiant eliminuoti bet kokio pobūdžio galimas interpretacijas dėl pinigų dingimo, ir tai negali būti priskirtina, kaip aplinkybė pagrindžianti subjektyviosios pusės - tiesioginės tyčios - nebuvimą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visetą. Kad veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, pagrindžia ir tai, jog tokio kiekio kupiūrų numestų ant grindų nepastebėti būtų neįmanoma, kaip ir išmestų į šiukšlių dėžę, nes kaip nurodė liudininkai, šiukšlės pinigų skaičiavimo patalpoje būna skaidrios arba baltos, o 200 Lt kupiūros mėlynos spalvos ir jų buvo didelis kiekis. Teismas kaip tikėtiną versiją nurodo, jog pinigai buvo įmesti į šiukšlių dėžę, nes R. G. darbo vietoje - po stalu, yra tuščia ertmė, ir numetus 100 kupiūrų po 200 Lt, kurie nėra surišti, šie pinigai pasklistų po stalu, tačiau tai nebuvo fiksuota. Bet atkreiptinas dėmesys, jog nei viena iš patalpoje esančių kamerų nefiksuoja vaizdo po stalu, todėl tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Vertinant ne atskirus epizodus, o vieningą veiksmų tąsą, būtent jau po pinigų paslėpimo po stalu, R. G. palindusi po stalu buvo apie 10 sekundžių, tai pakankamas laiko tarpas surinkti ir paslėpti prie savęs pinigus ir, kuris yra per ilgas norint paimti tik kempinę iš po stalo (tai vienareikšmiškai patvirtina liudytojai R. K. bei A. L.). Apeliantas tvirtina, kad byloje nustatyta, kad R. G. atliko visus būtinus veiksmus, dėl kurių minėta pinigų suma prarastų ryšį su bendrove. Tai yra visos šios aplinkybės patvirtina, jog R. G. veiką padarė veikiant tiesiogine tyčia, tai yra ją darydama suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir jų norėjo.

Konstatavus R. G. kaltę, ir atsižvelgus į visas svarbias aplinkybes, apeliantas prašo skirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, t. y. viešųjų darbų bausmę.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintoji teigia neatmetanti tos galimybės, kad 20 000 Lt dingo dėl jos klaidos darbe, tačiau ji pabrėžia, kad nesiekusi pasisavinti ir nepasisavino svetimo turto.

Išteisintoji ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro skundą, daro išvadą, kad R. G. išteisinta pagrįstai konstatavus, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatyta kaltinamosios R. G. veikoje tiesioginės tyčios, būtinos baudžiamajai atsakomybei atsirasti, todėl R. G. pagrįstai buvo išteisinta dėl turto pasisavinimo.

Kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad sugretinus byloje nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius su išteisintosios bei liudytojų parodymais bei kita byloje surinkta medžiaga, seka akivaizdi išvada, kad R. G. veikė tiesiogine tyčia.

Nors iš byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų matyti, jog R. G., paėmusi ant pinigų skaičiavimo aparato dugno gulėjusias 100 kupiūrų po 200 litų nuleidžiant ranką numeta juos po stalu, pačiai R. G. nežymiai pasilenkiant. Pati išteisintoji šį veiksmą paaiškino kaip padarytą mašinaliai per klaidą dėl didelio darbo krūvio ir nuovargio. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji tuos pinigus pasisavino. Tokių įrodymų nėra nurodyta ir prokuroro apeliaciniame skunde. Tai, kad R. G. buvo trumpam pasilenkusi po stalu neįrodo jos kaltės dėl pinigų pasisavinimo, kadangi šis veiksmas buvo būtinas darbinėms funkcijoms atlikti, t. y. paimti kempinėlę, naudojamą kasetei su specialiais dažais padėti kad būtų išvengta bet kokio smūgio. Apie tokią darbo praktiką paliudijo liudytojais apklausti R. K., A. L., J. Ž.. Iš vaizdo įrašų, kurie yra daromi per visą R. G. darbo laiką, taip pat nebuvo nustatyta, kad išteisintoji ką nors būtų rinkusi iš šiukšlių maišo ar išbarstytus pinigus rinkusi nuo grindų ir kur nors slėpusi. Prokuroro apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kad pačios R. G. dalyvavimas pranešant apie pinigų trūkumą, vėliau jos dalyvavimas ieškant pinigų negali būti laikomi ją teisinančiomis aplinkybėmis, taip pat nepatvirtina jos kaltės. Tai, kad didelio kiekio kupiūrų numestų ant grindų nepastebėti būtų neįmanoma, kaip ir išmestų į šiukšlių dėžę, bei tai, kad išteisintoji galėto užsikišti juos už prijuostės, yra tik prielaida, kurios nepatvirtina jokie faktiniai duomenys. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nesurinkta jokių duomenų, jog R. G., įvykio metu laikytus rankoje 20000 Lt pavertė savo turtu ir to siekė. Apie tai, kur buvo padėti pinigai, galima daryti tik prielaidas, tačiau grįsti kaltinimo prielaidomis negalima, o išnaudojus visas galimybes, ir nepavykus pašalinti spėjimų bei abejonių, visos šios aplinkybės pagrįstai buvo aiškintos išteisintosios naudai.

Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. G. kaltės ir taikytos atsakomybės, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.