Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Zinos Mickevičiūtės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-402-589/2016 pagal pareiškėjo R. J. skundą dėl Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2015-10-20 nutarimo Nr. 13.12-72, kuriuo atsisakyta panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros 2015-08-25 nutarimą Nr. VI-36 dėl atsisakymo taikyti viešojo intereso gynimo priemones, teisėtumo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas R. J. prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015-10-20 nutarimą Nr. 13.12-7 ir perduoti jo skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015-08-25 nutarimo Nr. VI-36, kuriuo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, teisėtumo patikrinimo šiai institucijai nagrinėti iš naujo.

2. Nurodė, kad Generalinė prokuratūra, ištyrusi jo prašymą bei anksčiau prokuratūroje gautų jo pareiškimų medžiagą, taip pat su tuo susijusius teismų sprendimus, nustatė, kad ginčo teritorijos dalis, esanti (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., bendrosios nuosavybės teise priklauso K. G. kartu su valstybe, o 2006-08-02 statybos leidimas Nr. 45.247 bei 2006-07-31 Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimosi sutartis apima tik žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, K. G. įgytą 1992-12-01 pirkimo pardavimo sutartimi. Teigė, jog prokurorams buvo pagrindas ginčo teisinį santykį laikyti viešuoju interesu ir kreiptis su ieškiniu į teismą. Nurodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-13 nutartimi buvo pripažinta negaliojančia 2005-04-08 sklypo 0,0524 ha (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartis bei su ja sietini administraciniai aktai, tame tarpe Panevėžio apskrities viršininko 2005-06-23 įsakymas Nr. Ž-2275, kuriuo patvirtintas žemės sklypų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) sujungimo projektas. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota aplinkybė, kad skirti žemės sklypą konkretiems nustatytiems visuomenės poreikiams tenkinti galima tik subjektams, kurių vykdoma ūkinė veikla yra nukreipta konkretiems nustatytiems visuomenės poreikiams tenkinti. Tai atitinka ir LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas, kuriomis pateiktas baigtinis sąrašas asmenų, turinčių teisę panaudos pagrindais naudotis valstybei ar savivaldybei priklausančiu turtu, principai, tačiau į šį sąrašą fiziniai ar juridiniai asmenys nepatenka. Nurodė, jog analogiškas išvadas buvo padariusi Generalinė prokuratūra 2015-07-17 nutarime Nr. 13.12-46, tačiau 2015-10-20 nutarimu nevertinti teisiniai argumentai, teismų nustatytos aplinkybės, jog Susisiekimo komunikacijų sutartimi turėjo būti įgyvendintas detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis, kad šios sutarties teisėtumo klausimas yra viešojo intereso dalis, kuri pagal CPK 49 straipsnio nuostatas priskirta prokurorui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

4. Nustatė, kad 2015-05-19 pareiškėjas R. J. pateikė prašymą Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui, prašydamas kreiptis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą, kad būtų panaikinti neteisėti aktai ir nutraukti neteisėti veiksmai. Pareiškėjas prašė, jog prokuroras, kreipdamasis į teismą, prašytų panaikinti: 2006-07-31 Susisiekimo komunikacijos statybos ir naudojimo sutartį, sudarytą tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G.; Panevėžio savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006-08-02 K. G. išduotą statybos darbų leidimą Nr. 45.247; Nekilnojamojo turto registre Nr. 44/401092 įregistruoto žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius įrašus: 1.3.1. dalyje 2.1: užstatyta teritorija 0,1147 ha, statusas: suformuotas sujungus daiktus, 1.3.2 dalyje 7.2 hipoteka daiktas: 524/1604 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini).

5. Teismas nurodė, kad pareiškėjas jau buvo pateikęs ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2006-07-31 Susiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, sudarytą tarp Panevėžio miesto savivaldybės ir K. G., taip pat prašė panaikinti Panevėžio savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006-08-02 K. G. išduotą statybos darbų leidimą Nr. 45.247. Nurodė, jog Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo pareiškėjo ieškininius reikalavimus ir 2009-10-02 sprendimu juos atmetė. Lietuvos Apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka 2012-09-13 sprendimu Panevėžio apygardos teismo 2009-10-02 sprendimą panaikino iš dalies ir pripažino negaliojančia 2005-04-08 žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058, valstybinės žemės sklypo perdavimo priėmimo 2005-04-08 aktą Nr. 27/05-0058, Panevėžio apskrities viršininko 2005-06-23 įsakymą Nr. Ž-2275 „Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“, grąžino iš valstybės K. G. sumokėtas pagal 2005-04-08 žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058 sumas, panaikino nuosavybės teisės K. G. registraciją į 0,0524 ha žemės sklypo dalį 0,1604 ha bendro ploto žemės sklype, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), panaikino 2005-07-28 įregistruotą hipotekos pakeitimą (hipotekos pakeitimas kodas 04120050002570), paliekant galioti 2003-10-02 įregistruotą hipoteką. Kita Panevėžio apygardos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Teismas konstatavo, jog šiuose teismo sprendimuose buvo išspręsti reikalavimai, kuriuos pareiškėjas nurodė kreipdamasis į prokuratūrą ir prašydamas šiose konkrečiose dalyse ginti viešąjį interesą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, kaip privatus asmuo gindamas savo teises, buvo pateikęs analogiškus reikalavimus dėl kurių prašė prokuroro kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, teismas darė išvadą, jog ginčas jau buvo išspręstas. Nurodė, jog norėdamas ginti viešąjį interesą, prokuroras turėtų pateikti prašymus dėl proceso atnaujinimo.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismas pasisako tik dėl to, ar prokuroras, spręsdamas pareiškėjo pateiktą prašymą, nepažeidė tokio prašymo nagrinėjimo procedūros, bet nepasisako dėl viešojo intereso pažeidimo iš esmės.

7. Darė išvadą, jog prokuroras susipažino su pareiškėjo pateiktu skundu, pateikta rašytine medžiaga, panaikinus Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimą, papildomai išsireikalavo medžiagą ir konstatavo, jog prokuroras, priimdamas nutarimą, proceso teisės normų nepažeidė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. J. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir skundą patenkinti.

9. Nurodo, kad nei teisme, nei prokuratūroje nebuvo išnagrinėti reikalavimai dėl Susisiekimo komunikacijų sutarties, Statybos leidimo panaikinimo ginant viešąjį interesą skunde nurodytais pagrindais, todėl sprendimo motyvas, jog teismų įsiteisėjusiais sprendimais jau pasisakyta dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nėra pagrįstas.

10. Mano, jog prokurorui tik nustačius, kad viešojo intereso pažeidimas yra, atsiranda pareiga kreiptis į teismą, o prokuroras šiuo atveju to nenustatinėjo. Teigia, jog išnagrinėtoje civilinėje byloje reikalavimai dėl minėtų sandorių ir administracinių aktų bei kitų reikalavimų nagrinėti nebuvo, kadangi ieškovai neturėjo subjektinės teisės juos pareikšti bei neturėjo teisės ginti viešąjį interesą.

11. Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-13 sprendimu reikalavimui, susijusiam su pareiškėjų teise atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją natūra, atmesti nepakako vien tik anksčiau teismų konstatuotos aplinkybės dėl detaliuoju planu nustatyto visuomenės poreikio, nes teismas nagrinėjo, ar minėta anksčiau nustatyta aplinkybė yra išlikusi, ir tai siejo su Susisiekimo komunikacijų sutarties sudarymu, bet ne su jos galiojimu ar teisėtumu, todėl prokurorui nustačius pagrindą ginti viešąjį interesą ir kreipiantis į teismą nereikėtų prašyti atnaujinti išnagrinėtos civilinės bylos.

12. Teigia, jog teismas prokuroro veiksmų teisėtumo, proceso normų pažeidimo aspektu faktiškai netikrino, t. y. ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino motyvuodamas savo išvadą, nes sprendime šiuo klausimu teikė motyvus tik susijusius su kitose išnagrinėtose bylose nustatytais faktiniais duomenimis, kurie šiam ginčo santykiui nėra prejudiciniai.

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Panevėžio apygardos prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti.

14. Nurodo, kad apeliantas nenurodė jokių naujų argumentų, aplinkybių, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Byloje nėra duomenų, jog prokuroras būtų pažeidęs proceso teisės normas, reglamentuojančias prašymo tyrimo tvarką. Be to, mano, jog byloje ginčas iš esmės yra kilęs ne dėl viešojo, o dėl privačių interesų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinis skundas atmestinas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

17. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl LR Generalinės prokuratūros 2015-10-20 nutarimo pagrįstumo. Pareiškėjas R. J. nurodė, kad prokurorai netyrė, ar savivaldybė turėjo teisę sudaryti 2006-07-31 Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį bei tuo pagrindu išduoti 2006-08-02 statybos leidimą, ar teisėtai ginčo teritorija perduota K. G., ar šis galėjo vykdyti nustatyto viešojo intereso užtikrinimą, o nustačius, jog sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0524 ha dalies Nacionalinės žemės tarnyba aukciono tvarka išnuomoti neplanuoja, turėjo patikrinti jo skundo argumentus ir Nekilnojamojo turto registre užfiksuotų faktų teisėtumą dėl ginčo teritorijos dalies užstatymo dydžio, teritorijos suformavimo statuso, hipotekos įregistravimo 524/1604 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) daliai. Mano, jog prokuratūros nutarime nepagrįstai vadovautasi aplinkybe, jog sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0524 ha dalį K. G. bendrosios nuosavybės teise valdo su Lietuvos Respublika, nes sklypo dalis K. G. faktiškai skirta panaudai. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad ginčas jau buvo išspręstas, nes pareiškėjas, kaip privatus asmuo gindamas savo teises, buvo pateikęs analogiškus reikalavimus dėl kurių prašė prokuroro kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėjas nesutinka su minėta teismo išvada .

18. Pažymėtina, jog viešasis interesas yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014). Pagal CPK 49 straipsnio 1 dalį įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Prokuroras, spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. Bet kokiu atveju prokuroras turi pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą viešajam interesui ginti, net jei egzistuoja visos trys nurodytos sąlygos ieškiniui paduoti (pvz., ar egzistuoja konkuruojantis viešasis interesas, kuris būtų pažeistas pateikiant ieškinį, ar svarbiau užtikrinti teisinių santykių stabilumą nei galimo pažeisto viešojo intereso gynimą, ar gauta nauda bus proporcinga bylinėjimosi kaštams, kokie bus tikrieji ieškinio tenkinimo padariniai ir pan.). Galiausiai, ar viešasis interesas iš tiesų egzistuoja ir ar jis buvo pažeistas, nustato teismas, nagrinėjantis bylą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014).

19. Kasacinio teismo praktikoje dėl prokuroro kompetencijos ginant viešąjį interesą yra konstatuota, jog Prokuratūros įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog tiriant R. J. skundą Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2015-06-16 nutarimu atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Nutarime buvo konstatuota, jog pareiškėjo prašymai dėl K. G. išduotų 2006-07-31 Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties bei 2006-08-02 Statybos leidimo panaikinimo prokuratūroje jau buvo nagrinėti anksčiau surinktose medžiagose, konstatuota, jog pareiškėjas siekia įgyvendinti savo privatų interesą, o šio intereso įgyvendinimui viešojo poreikio nėra. Be to, nurodoma, jog R. J. yra kreipęsis į teismą ir dėl šio dalyko yra pasisakę visų instancijų teismai. LR Generalinės prokuratūros 2015-07-17 nutarimu aukščiau minėtas 2015-06-16 nutarimas buvo panaikintas ir medžiaga grąžinta Panevėžio apygardos prokuratūrai papildomam nagrinėjimui, nurodant, jog medžiagoje nėra duomenų ar 0,0524 ha žemės sklypas yra užstatytas kitiems asmenims (K. G.) nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Panevėžio apygardos prokuratūra papildomai rinko medžiagą ir 2015-08-25 nutarimu pakartotinai atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Tiriant R. J. skundą, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2015-10-20 nutarimu atsisakyta tenkinti R. J. skundą. Šiame nutarime nurodoma, jog Statybos leidimas išduotas K. G. prekybos-verslo centro ir automobilių parkavimo aikštelės statybai jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, įgytame 1992-12-01 pirkimo pardavimo sutartimi, o 2006-07-31 Sutartyje nėra nurodyta kokiame žemės sklype ketinama įrengti automobilių stovėjimo aikštelę (ar nuosavybės teise priklausančiame sklype ar valstybei jau grąžintame sklype). Konstatuota, jog pareiškėjo argumentai, jog Leidimas ir Sutartis yra panaikintos 2005-04-08 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pasekmės, yra nepagrįsti. Nurodoma, jog Nacionalinė žemės tarnyba yra pateikusi informaciją, kad valstybei priklausantį žemės sklypą išnuomoti aukciono tvarka neplanuojama. Iš bylos bei apeliacinės instancijos teismo išreikalautų prokuratūros bylų pagal R. J. pareiškimus duomenis darytina išvada, jog prokurorai rinko įrodymus pagal pareiškėjo skundą ir tiek Panevėžio apygardos prokuratūra, tiek Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūra juos iš esmės analizavo, vertino ar pareiškėjo nurodomas kaip pažeistas interesas patenka į viešojo intereso sritį, motyvavo savo išvadą.

21. Pažymėtina, jog prokuroras turi pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, o Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, negali netirti gautos informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Kadangi teismai, nagrinėdami skundą dėl prokuroro atsisakymo ginti viešą interesą pagrįstumo, turi teisę pasisakyti tik dėl to ar prokuroras, spręsdamas pareiškimą nepažeidė nagrinėjimo procedūros, todėl negali pasisakyti dėl viešo intereso iš esmės. Dėl paminėto teismas neturi teisės analizuoti ir prokurorų surinktų įrodymų. Įvertintina aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2014-01-31 įsakymu Nr. 1-25 patvirtintų Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 23 punktu nustatyta, jog papildoma medžiaga gali būti nerenkama ir pareiškėjo ar jo atstovo pateikti teisiniai argumentai neanalizuojami, jeigu prokuroras, susipažinęs su prašyme išdėstytomis aplinkybėmis, remdamasis teismų praktika padaro išvadą, kad ginčo teisinio santykio akivaizdžiai nėra pagrindo laikyti viešuoju interesu. Šiuo atveju priimamas nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones vien tuo pagrindu, kad ginčo teisinio santykio nėra pagrindo laikyti viešuoju interesu. Dėl paminėto darytina išvada, jog pagal R. J. pareiškimus surinktose medžiagose esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams, tame tarpe ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-13 sprendimui, kuriame nuspręsta ir dėl nekilnojamojo turto registre esančių įrašų (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), prokuroras turėjo teisę nerinkti papildomos medžiagos ir neanalizuoti pareiškėjo teiginių dėl įrašų teisėtumo.

22. Kadangi Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūra iš esmės pasisakė, jog Statybos leidimas išduotas K. G. vykdyti darbus jam nuosavybės teise priklausančiame sklype bei nurodė, jog Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartyje, pagal kurią K. G. įsipareigojo savo lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę skirtą bendram naudojimui bei atlikti kitus darbus, nenurodoma, jog darbai bus atliekami valstybei grąžintame sklype, konstatuoti, jog minėti klausimai nebuvo tirti nėra pagrindo. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyrius pateikė prokurorui informaciją, jog valstybei priklausančiame žemės sklype registruotų pastatų (statinių) nėra. Dėl paminėto motyvų konstatuoti, jog pareiškėjo R. J. pareiškimas nebuvo tinkamai tirtas, nesiaiškinta dėl aukščiau minėtų leidimo, sutarties teisėtumo ir tiek Panevėžio apygardos prokuratūros, tiek ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokurorų procedūriniai veiksmai neatitiko proceso normų nustatytų procedūrų, nėra pakankamo pagrindo. Ta aplinkybė, jog apeliantas yra kitos nuomonės dėl viešojo intereso egzistavimo, nei padarė prokuroras, savaime nesudaro pagrindo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2015-10-20 nutarimą pripažinti neteisėtu.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad prokuroras nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių prašymo tyrimo tvarką, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.