Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Atkreipia dėmesį, kad 2022 m. vasario 11 d. Migracijos departamentui pateikė dar vieną prieglobsčio prašymą, kuris buvo grindžiamas šiomis aplinkybėmis: Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos atsisako išduoti pareiškėjui užsienio valstybės piliečio pasą, todėl jis negalėjo įgyvendinti Lietuvos Respublikos Prezidentės 2018 m. dekreto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pareiškėjo atžvilgiu sąlygos – per 2 metus atsisakyti Rusijos Federacijos piliečio pilietybės ir priimti Lietuvos Respublikos piliečio priesaiką. Be kita ko, paminėjo baimę grįžimo į kilmės šalį atveju būti įkalintas, bei tai, kad galimai būtų mobilizuotas atlikti karinę tarnybą Ukrainoje vykstančiame kare.

Atkreipia dėmesį, kad Rusijos prezidentas 2022 m. rugsėjo 21 d. pasirašė dekretą, patvirtinantį dalinę mobilizaciją šalyje, tačiau, kaip ir pats Migracijos departamentas nurodė Sprendime, įsakymas dėl dalinės mobilizacijos yra viešai kritikuotinas dėl skaidrumo stokos, nes „nepateikia tikslių apibrėžimų, pagal kuriuos rezervistų šaukimas būtų apribotas pagal įgytas žinias ar specializacijas“, be kita ko, minėtame dekrete nenurodomas tikslus šaukiamų karių skaičius, o tai reiškia ne ką kitą, kaip tikimybę, jog būtų mobilizuoti net ir Rusijos Federacijos federaliniame įstatyme Nr. 31-F3 „Apie mobilizacinį pasirengimą ir mobilizaciją“ įtvirtintų kriterijų mobilizuojamiesiems neatitinkantys asmenys.

Pažymi, kad net ir skundžiamame Sprendime nurodyta, jog viešumoje matoma daug atvejų, kuomet nuo mobilizacijos turėjusieji būti atleisti asmenys ne tik gavo mobilizacinius šaukimus, bet ir buvo atrinkti tarnauti kariniuose daliniuose. Pastebi, kad žiniasklaidos pranešimuose nurodoma, jog mobilizuojami net ir karinės tarnybos neatlikę vyrai, taip pat sergantys įvairiomis ligomis, asmenys po operacijų, patyrę širdies smūgį ar insultą bei fiziškai traumuotieji. Teigia, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra suprantama dėl kokių priežasčių atsakovas padarė su kilmės valstybės informacija nesuderinamą išvadą, jog pareiškėjo nuogąstavimai būti pašauktam kariauti Rusijos kare prieš Ukrainą, yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjo nuomone, tokia Migracijos departamento išvada parodo, kad atsakovas netinkamai kvalifikavo pareiškėjo atžvilgiu egzistuojančias aplinkybes. Kitaip tariant, Migracijos departamentas nedėjo maksimalių pastangų išsiaiškinti pareiškėjo nurodomas papildomas faktines aplinkybes ar detales bei surinkti pakankamai kilmės valstybės informacijos, todėl visus galimus netikslumus paprasčiausiai vertino pareiškėjo nenaudai, taip pažeisdamas bendradarbiavimo pareigą prieglobsčio motyvų nustatymui.

Atkreipia dėmesį, kad yra teistas, todėl kilmės valstybėje jam vis dar kyla grėsmė būti priverstam atlikti įkalinimo bausmę. Pažymi, kad jam kyla grėsmė būti priverstam vykti kariauti į Ukrainą, kadangi būtent asmenys su teistumu labiausiai rizikuoja būti priversti vykti kariauti į Ukrainą, dažniausiai jie šaukiami į privačią karinę grupę „Vagner“. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas paminėtų aplinkybių Sprendime nevertino ir netyrė.

Atkreipia dėmesį, kad Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 22 punkte nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų.

Nurodo, kad tyrimo metu Migracijos departamentas įvertino karo tarnybos ir (dalinės) mobilizacijos grėsmę prieglobsčio prašytojo atžvilgiu tam, kad nustatytų, ar pareiškėjas atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Atkreipia dėmesį, jog vertinant prieglobsčio prašytojo individualią situaciją pabėgėlio teisės kontekste, karo tarnybos vengimas bei nenoras atlikti karo tarnybą, savaime nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ir nesudaro pagrindo konstatuoti persekiojimo Konvencijos prasme. Pažymi, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo profilį kilmės valstybės informacijos kontekste, t. y. kad jis yra 47 metų vyras ir neatitinka pirminių kriterijų būti šaukiamas atlikti karo tarnybą, t. y. nėra šaukiamo amžiaus vyras, padarė išvadą, jog pareiškėjo baimė būti šaukiamu atlikti karo tarnybą nėra tikėtina. Remiantis Migracijos departamento tyrimo metu surinktais duomenimis, pareiškėjas yra ribinio amžiaus, be karinio išsilavinimo, t. y. jis nėra rezervistų sąraše, iš Čeliabinsko miesto, neatlikęs karo tarnybos ir praeityje nutraukęs karo tarnybą Kazachstano Respublikos kariuomenėje dėl sveikatos sutrikimo, neatitinka kriterijų būti šaukiamas mobilizacijai kaip rezervistas jeigu tokių veiksmų jo kilmės valstybėje būtų pakartotinai imtasi, taigi pareiškėjo tiesioginis dalyvavimas Rusijos kare su Ukraina yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nėra pagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Atitinkamai, jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Atsakydamas į pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su jo teistumu ir su tuo siejama grėsme būti priverstam atlikti įkalinimo bausmę, nurodo, kad šios aplinkybės jau yra ištirtos galutiniame ir neapskųstame Migracijos departamento 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendime Nr. (15/6-5)12PR-64, kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį.

Pažymi, kad pareiškėjo baimė yra grindžiama išskirtinai bendrine kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjo deklaruotina baimė dėl karo yra jo subjektyvus situacijos vertinimas ir tai savaime nėra laikoma diskriminaciniu veiksmu kaip tai yra suprantama „pabėgėlio“ sąvokos kontekste. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, taigi, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą.

Proceso dalyvių paaiškinimais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas, V. M., gim. 1976 m. spalio 18 d., pirmą kartą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė 2016 m. Pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini), Kazachstano Respublikoje. Apklausų metu papasakojo, kad 1997 m. jam buvo suteikta Rusijos Federacijos pilietybė, todėl neteko Kazachstano pilietybės. Atkreipė dėmesį, kad turi Migracijos departamento išduotą lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Paaiškino, kad prieš išvykdamas iš kilmės valstybės gyveno Čeliabinsko m. (Čeliabinsko sritis). Nurodė, kad grįžti į Rusiją jam yra pavojinga dėl neteisėto persekiojimo ir jo atžvilgiu galimai sufabrikuotos bylos. Paklaustas, kas konkrečiai jam gresia kilmės valstybėje, jeigu tektų grįžti, atsakė, jog Rusijos Federacijoje jam iškeltos baudžiamosios bylos bei paskelbta tarptautinė paieška už veikas, kurių jis neatliko. Raštu pateiktame prašyme, nurodė, kad Rusijos Federacijoje yra persekiojamas nuo 2009 m. dėl vykdyto verslo turizmo srityje. Pareiškėjo teigimu, po tuometinio šalies prezidento D. M. nurodymo ,,įvesti tvarką“ turizmo versle, jam buvo iškeltos 25 baudžiamosios bylos. Vengdamas bausmės, jis pabėgo į Ukrainą, kurioje 2011 m. buvo suimtas ir jo atžvilgiu pradėtas ekstradicijos procesas, kurį kuravo Rusijos Federacijos generalinio prokuroro pavaduotojas A. G. Z.. Sulaikymo Ukrainos Respublikoje metu, apytiksliai 6 mėn. buvo laikomas 7 skirtinguose kalėjimuose, nukeliavo virš 3 000 km atstumą ,,stolypino“ vagonuose. Baudžiamojo proceso Rusijoje metu patyrė tiek fizinio, tiek psichologinio pobūdžio kankinimus. Pažymėjo, kad nepaisant to, jog teismas pripažino, kad jis buvo sulaikytas neteisėtai, teisėsaugos institucijų pareigūnai, atlikę neteisėtas veikas, jį „paslėpė “ kalėjime, nes nenorėjo pripažinti pažeidę įstatymus. Pasak pareiškėjo jis buvo priverstas prisiimti kaltę dėl jam keliamų kaltinimų sukčiavimu, nes norėjo išsaugoti savo gyvybę. Jam buvo skirta 3 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, 2012 m. rugpjūčio 7 d. jis buvo išsiųstas į griežto režimo kalėjimą, kuriame buvo išnaudojamas, t. y. turėjo dirbti nuo 5 val. iki 23 val. ir už šį darbą jam mokėjo 4 Eur per mėnesį. Pareiškėjo byla 2012 m. spalio 17 d. buvo atnaujinta dėl žmogaus teisių pažeidimų, nors pareiškėjo teigimu, jis niekur nesikreipė. Nors pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas buvo panaikintas ir jis išleistas į laisvę, jis ir toliau buvo persekiojamas. Grįžęs į laisvę, vėl ėmėsi verslo turizmo srityje, be to, aktyviai reiškė savo nuomonę dėl Krymo okupacijos, taigi juo pradėjo domėtis Rusijos Federacijos žvalgybos institucijos - paskelbta jo tarptautinė paieška dėl 2012 m. nagrinėtos bylos. Laikotarpiais - 2015 m. spalio 4 d. ir 2016 m. kovo 2 d. - buvo sulaikytas Minsko m. (Baltarusija), tačiau paleistas į laisvę, nes Baltarusijos vidaus reikalų valdyba bei rajoninis vidaus reikalų skyrius buvo informuoti, jog pareiškėjas nėra ieškomas asmuo ir jo atžvilgiu nėra pradėta jokia byla. Pareiškėjo nuomone, paminėtos aplinkybės įrodo, kad jis yra persekiojamas Rusijos teisėsaugos institucijų, todėl baimindamasis dėl savo ateities pareiškėjas 2016 m. kovo 23 d. atvyko į Lietuvos Respubliką prašyti prieglobsčio.

Migracijos departamentas 2016 m. rugsėjo 1 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5) 12PR-64 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo Migracijos departamentui pateikto prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų bei nėra priežasčių pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas 2022 m. vasario 11 d. Migracijos departamentui pateikė paskesnį prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame nurodė, jog prašo išnagrinėti prašymą ir suteikti man pabėgėlio statusą kaip laikiną apsaugą dėl aplinkybių, kurios buvo anksčiau ir kurios gali pasikartoti jam sugrįžus į Rusijos Federaciją. Pažymėjo, kad nenori būti šalyje, kurioje jį gali priskirti prie neapsaugotų gyventojų sluoksnių ir kurioje jį nuo 2009 m. nuolat persekioja valstybinės institucijos ir žmonės, kurie atstovauja šioms institucijoms, naudodami jas asmeniniais tikslais, nuolat primindami apie visus kankinimus, kuriuos jam teko patirti šioje šalyje. Prašyme taip pat pateikė argumentus, kurie pareiškėjo nuomone pagrindžia prašyme nurodomus argumentus: 1) neteisėtas tarptautinės paieškos paskelbimas praeityje NVS šalyse; 2) neteisėtas areštas; 3) kankinimai, šantažas, spaudimas, kai teko prisipažinti padarius nusikaltimus, kurių pareiškėja nepadarė; 4) spaudimas dukteriai, kuri tuo metu buvo nepilnametė, daromas policijos pareigūnų ir teismo darbuotojų, siekiant priimti sprendimą, kad pareiškėjas dingo be žinios, nors buvo kalėjimuose ir „Stolypino vagonuose“ . Toks sprendimas buvo priimtas; 5) kai buvo paskelbtas dingusiu be žinios, pareiškėjui skyrė bausmę 3,6 m. specialiojoje gyvenvietėje, bet buvo išsiųstas į Čeliabinsko srities Kopeisko griežto režimo koloniją Nr. 1, kur tuo metu vyko kalinių masiniai žudymai; 6) tik dėl daugybės procesinių normų pažeidimų nuosprendis buvo atšauktas, nors jau buvo praėję 1,5 m. po jo paskelbimo; 7) gyvendamas Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į Rusijos konsulatą ir nuo tada susiduria su problemomis. Atkreipė dėmesį, kad 2 metus bandė atsisakyti Rusijos pilietybės, pasinaudoti Lietuvos Respublikos prezidento dekretu ir tapti Lietuvos piliečiu, bet Rusijos konsulatas 2 metus visaip trukdė ir nenagrinėjo pareiškėjo dokumentų. Vėliau dekretas neteko galios. Pasak pareiškėjo, visi paminėti Rusijos valstybinių institucijų veiksmai ir neveikimas rodo šališką požiūrį į pareiškėją, taip pat dabartinė situacija Rusijoje rodo, kad, atvykęs į Rusiją, bet kuriuo metu jis gali patirti naują persekiojimą, tai gali būti nesaugu mano dukrai, kuri gyvena Rusijos teritorijoje. Pabrėžė, kad neturi visas paminėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, tačiau viskas, kas prašyme nurodyta, yra tiesa.

Pareiškėjas 2022 m. vasario 11 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio Nr. 2202-AS-0015, kuriame nurodė: gimė (duomenys neskelbtini).; yra lietuvių tautybės Rusijos pilietis; įgijęs specialųjį vidurinį išsilavinimą; nevedęs; krikščionis; profesija – virėjas; jam 2018 m. kovo 22 d. išduotas Rusijos Federacijos pasas 51 Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojęs iki 2023 m. kovo 21 d.); gimtoji kalba – rusų; kita mokama kalba – lietuvių (silpnai); paskutinės gyvenamosios vietos kilmės valstybėje adresas - (duomenys neskelbtini), lėšų pragyvenimui turi. Pažymėjo, kad negali grįžti į Rusiją, nes gali būti persekiojamas, Rusijoje jaučiasi nesaugiai, neturi artimųjų. Paaiškino, kad iš kilmės valstybės išvyko 2017 m. lapkričio mėn., iš Maskvos vyko į Minską, o iš ten autobusu atvyko į Lietuvą. Nurodė, kad jį persekiojo kilmės valstybės atitinkamos institucijos, jis buvo nuteistas, neteisėtai paskelbtas dingusiu be žinios, neteisėtai buvo paskelbta jo tarptautinė paieška. Nors kreipėsi į Rusijos ambasadą, naujo paso jam neišdavė ir neleido atsisakyti pilietybės. Negali grįžti į Rusiją, kadangi ten nieko nebeturi, viskas atimta. Rusijoje yra likusi pareiškėjo dukra, tačiau pareiškėjas nenori kelti jai problemų. Pažymėjo, kad turi pažįstamų ir (ar) kitų kontaktų Lietuvoje (V. K., R. Ž.-Č.), taip pat, kad prašo suteikti papildomą apsaugą, nes neturi kur vykti ir neiškęstų kankinimų, kuriuos teko patirti.

Apklausos, vykusios 2022 m. sausio 12 d. metu, pareiškėjas nurodė, kad nuo to laiko, kai praėjusį kartą kreipėsi dėl prieglobsčio (2016 m.) atsirado naujų aplinkybių, susijusių su karu Ukrainoje. Paaiškino, kad viskas prasidėjo nuo to, kad 2016 m. apsigyveno Lietuvoje ir kreipėsi į Rusijos Federacijos konsulatą dėl užsieniečio paso išdavimo, tačiau jį buvo atsisakyta išduoti. Pasak pareiškėjo, pareigūnai vis nepriimdavo jo pateiktų dokumentų, vilkindavo laiką, kol galiausiai baigėsi pareiškėjo užsieniečio paso bei tuo pačiu ir leidimo gyventi galiojimo laikas. Taip pat nurodė, kad 2018 m. tuometinė Lietuvos Respublikos prezidentė buvo priėmusi dekretą pareiškėjo atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Atkreipė dėmesį, kad sąlygos įgyti naują pilietybę buvo dvi: per 2 metus atsisakyti Rusijos Federacijos piliečio pilietybės ir tada priimti Lietuvos Respublikos piliečio priesaiką, tačiau pasak pareiškėjo, jis negalėjo įgyvendinti pirmosios sąlygos, nes Rusijos kompetentingos institucijos atsisakė priimti jo prašymą, t. y. Rusijos federacijos diplomatinė atstovybė atsisakė priimti pareiškėjo Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymą ir vertė pareiškėją grįžti į Rusiją. Akcentavo, kad jei teks grįžti į Rusijos teritoriją, pareiškėjas bus priverstas kreiptis į policiją (iš pradžių turi gauti pasą) ir ten jam bus įteiktas šaukimas į kariuomenę, teks dalyvauti kare, nors tai ir prieštarauja pareiškėjo įsitikinimams. Jei pareiškėjas atsisakys, jam vėl bus užvesta baudžiamoji byla, jis pateks į kalėjimą. Atkreipė dėmesį, kad jaučiasi nuolat stebimas ir yra nuolat tikrinamas. Su dukra, kuri liko Rusijoje, praktiškai nebendrauja. Pasak pareiškėjo Rusijoje jo gyvenimas buvo sužlugdytas, tačiau šiuo metu neturi jokių dokumentų, kurie tai patvirtintų, nes viskas buvo atimta.

Migracijos departamentas 2023 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą Nr. 23S40651, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 86-87 straipsniais ir Tvarkos aprašo 105.4 papunkčiu, nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes pareiškėjas, pateikęs paskesnį prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje nepateikė naujos, esminės informacijos ar duomenų, dėl kurių labai padidėtų tikimybė, kad prieglobsčio prašytojas gali atitikti Įstatymo 86 ar 87 straipsniuose nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualizuota persekiojimo rizika.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtu Sprendimu, kreipėsi su skundu į teismą.

Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatyme, kurio 76 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamento tyrimas, nagrinėjant Prašymą, buvo atliktas paviršutiniškai. Atitinkamai atlikto tyrimo pagrindu priimta išvada, kad mažai tikėtina, jog pareiškėjas būtų siunčiamas kariauti Rusijos neteisėtame ginkluotame konflikte prieš Ukrainą, visiškai nepagrįsta. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas vertino tik Rusijos teisės aktų turinį, tačiau visiškai neatsižvelgė į realiai egzistuojančias aplinkybes.

Migracijos departamentas, remdamasis Rusijos Federacijos Konstitucijos 59 straipsniu, Sprendime nurodė, kad jame įtvirtinta, jog visi šalies piliečiai turi pareigą ir teisę ginti valstybę. Tame pačiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad kiekvienas Rusijos pilietis privalo atlikti karo tarnybą kaip tai yra numatyta 1998 m. kovo 28 d. įsigaliojusiame teisės sąvade Nr. 53-FZ „Dėl karinių pareigų ir karo tarnybos“ (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas). Teisė atlikti alternatyviąją karo tarnybą garantuota federalinis įstatymas. Migracijos departamentas, remdamasis kilmės valstybės informacija, Sprendime nurodė, kad vienerių metų trukmės karo tarnyba yra privaloma visiems nuo 18 iki 27 metų vyrams. Vyrų, tinkamų būti pašauktiems į kariuomenę, skaičius kiekvienais metais siekia apie 1,2 mln., iš kurių maždaug pusė gauna pranešimus su reikalavimu prisistatyti kariniame komisariate. Karo tarnybos įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad karinis šaukimas organizuojamas tik prezidento įsakymu ir vykdomas kas pusmetį: nuo balandžio 1 d. iki liepos 15 d., ir nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad daliai visuomenės, šaukimas, dėl išskirtinių aplinkybių, yra teikiamas individualiai: 1) vietinių tautų gyventojams Tolimuosiuose Rytuose (šaukimas vykdomas dukart per metus, nuo gegužės 1 d. iki liepos 15 d., ir nuo lapkričio 1 d. iki gruodžio 31 d.); 2) asmenims, gyvenantiems kaimo vietovėse ir dirbantiems sėjos ar derliaus nuėmimo darbus (šaukimas vykdomas tik kartą per metus, nuo spalio 15 d. iki gruodžio 31 d.); 3) švietimo darbuotojams (šaukimas vykdomas tik kartą per metus, nuo gegužės 1 d. iki birželio 15 d.). Vadovaujantis Karo tarnybos įstatymo 31 straipsniu, šaukimas atvykti į karinį komisariatą asmeniui įteikiamas asmeniškai. Pilietis, gavęs šaukimą, privalo pasirašyti patvirtindamas faktą, kad apie privalomosios karo tarnybos procedūras buvo informuotas. Nustačius, kad pilietis yra tinkamas atlikti karo tarnybą ir paskyrus tokį asmenį tarnybai, šauktinis pirmiausiai gauna vieno ar dvejų mėnesių bazinius mokymus. Remdamasis 2022 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros parengtoje ataskaitoje „Rusijos Federacija: Karo tarnyba“, nurodytais duomenimis, pažymėjo, kad, ne visi šauktiniai vėliau į paskiriami į ginkluotąsias pajėgas. Tam tikrais atvejais, piliečiai, kurie atlieka karo tarnybą, gali būti siunčiami tarnauti į nepaprastųjų situacijų ministeriją ar „Rosgvardija“, o šauktinių skaičius skiriasi priklausomai nuo tarnybos tipo ir padalinių, tačiau įprastai šauktiniai sudaro apie ketvirtadalį specialiųjų pajėgų.

Remdamasis kilmės valstybės informacija Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 21 d. Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė dekretą, kuriuo patvirtino dalinę mobilizaciją šalyje. Remiantis šiuo dekretu, Rusijos piliečiai, kurie yra kviečiami dalinei mobilizacijai, prilyginami kariams pagal kontraktą. Mobilizacija yra laikoma „daline“ dėl to, kad asmenys, kurie šaukiami atlikti pareigą, yra anksčiau jau atlikę karo tarnybą ir įgiję karinę specializaciją, kaip, pavyzdžiui, šauliai, šarvuotos technikos operatoriai, artileristai, vairuotojai ir vairuotojai-mechanikai. Remdamasis oficialiai šaltiniais pažymėjo, kad mobilizacijai buvo kviečiami 300 000 karių, kurie yra įtraukti į rezervą (mobilizacija turėjo paveikti eilinius karius iki 35 metų, jaunesniuosius karininkus iki 50 metų ir vyresniuosius karininkus iki 55 metų). Pirmieji rezervistai, kurie buvo pašaukti, pirmiausia apėmė karius, kurie turi būtiniausius karinius įgūdžius ir kovinės patirties. Remdamasis 2022 m. spalio 13 d. Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos raštu Nr. 1S-2986 nurodė, kad po mobilizacijos paskelbimo 2022 m. rugsėjo 21 d. Rusijos Federacijoje yra mobilizuojami ginkluotųjų pajėgų rezervistai, t. y. žmonės, anksčiau atlikę profesinę arba privalomąją karo tarnybą. Dauguma mobilizuojamųjų yra vyrai iki 50 metų amžiaus, gyvenantys Rusijos Federacijos provincijos regionuose, neįgiję aukštojo išsilavinimo, dirbantys žemesnės kvalifikacijos darbus. Atkreipė dėmesį, kad Dalinės mobilizacijos įsakymas sulaukė viešos kritikos dėl skaidrumo stokos, nes, nepaisant to, jog mobilizacija buvo pavadinta „daline“, galiojantys įstatymai nepateikia tikslių apibrėžimų, pagal kuriuos rezervistų šaukimas būtų apribotas pagal įgytas žinias ar specializacijas. Prezidento Vladimiro Putino priimtame dekrete dėl dalinės mobilizacijos nėra nurodytas tikslus šaukiamų karių skaičius.

Atsižvelgdamas į Rusijos Federacijoje galiojantį teisinį reglamentavimą, Migracijos departamentas Sprendime atkreipė dėmesį, kad Mobilizacijos tvarka ir mobilizuojamų asmenų atrankos kriterijai oficialiai yra apibrėžti Rusijos Federacijos federaliniame įstatyme Nr. 31-F3 „Apie mobilizacinį pasirengimą ir mobilizaciją“ ir trijuose Vladimiro Putino įsakuose: 1) rugsėjo 21 d. įsake Nr. 647 „Dėl dalinės mobilizacijos paskelbimo Rusijos Federacijoje “; 2) rugsėjo 24 d. įsake Nr. 664 „Dėl atleidimo nuo mobilizacijos“ ir 3) spalio 5 d. įsake Nr. 712 „Dėl prezidento įsako Nr. 664 „Dėl atleidimo nuo mobilizacijos“ pakeitimo“. Remiantis jais, nuo mobilizacijos atleidžiami šių kategorijų rezervistai: 1) sulaukusieji ribinio karo tarnybos amžiaus; 2) netinkantys karo tarnybai dėl sveikatos būklės; 3) privalantieji atlikti laisvės atėmimo bausmę; 4) prižiūrintieji neįgalius šeimos narius (tėvus, sutuoktinius, brolius/seseris, senelius, įvaikius), jeigu nėra kitų jais pasirūpinti galinčių artimųjų; 5) globojantieji nepilnametį brolį/seserį, jeigu nėra kitų jais pasirūpinti galinčių artimųjų; 6) auginantieji keturis ir daugiau vaikų iki 16 metų amžiaus ir vieniši tėvai, auginantys vieną ir daugiau vaikų iki 16 metų amžiaus; 7) besilaukiančios moterys (nuo 22 nėštumo savaitės); 8) vienišos motinos auginančios keturis ir daugiau vaikų iki 8 metų amžiaus; 9) Federacijos Tarybos ir Valstybės Dūmos nariai; 10) dieninių ir vakarinių studijų studentai, kurie mokosi pagal Rusijos Federacijos akredituotas profesinio-vidurinio ir aukštojo mokslo studijų programas, įskaitant mokslo, medicinos ir meno krypčių doktorantūros studijas (originale - aspirantūrą, ordinatūrą, asistentūrą-stažuotę), religines studijas; 11) tam tikrų profesijų/specialybių asmenys, kurie atleidžiami nuo mobilizacijos Vyriausybės ir jai pavaldžių institucijų sprendimu. Šiuo metu į Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas nemobilizuojami karo pramonės įmonių darbuotojai. Atleidimus nuo mobilizacijos prioriteto tvarka taip pat gali gauti aukštos kvalifikacijos specialistai, aptarnaujantys Rusijos Federacijos informacinių technologijų ir finansų rinkos infrastruktūras, dirbantys ryšio paslaugas teikiančiuose subjektuose, duomenų centruose, visuomenės informavimo priemonėse.

Įvertinusi pareiškėjo Prašyme nurodytas aplinkybes, apklausos Migracijos departamente metu išsakytus argumentus, atsižvelgdama į Prašymo nagrinėjimo metu atlikto Migracijos departamento tyrimo metu surinktus duomenis apie pareiškėjo kilmės valstybėje susiklosčiusią situaciją, susijusią su Rusijos Federacijos piliečių mobilizacija, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyta grėsmė dėl įtraukimo į karines pajėgas ar karinius veiksmus yra paremta tik prielaidomis ir jo asmeniniu subjektyviu situacijos vertinimu ir nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Kaip, remiantis tyrimo metu surinkta informacija, Sprendime pažymėjo Migracijos departamentas, nuo 2022 m. lapkričio-gruodžio mėn. duomenų apie tai, kad Rusijos Federacija planuotų pakartotinai skelbti ar plėsti šaukiamų rezervistų sąrašus, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas yra 47 metų vyras, įgijęs specialųjį vidurinį išsilavinimą ir virėjo profesiją, turi socialinių ryšių Rusijoje (pilnametė dukra gyvena kilmės valstybėje), neatitinka pirminių kriterijų būti šaukiamas atlikti karo tarnybą kaip tai nustatyta Karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio a dalyje, neturi karinio išsilavinimo, t. y. nėra rezervistų sąraše, neatliko karo tarnybos, praeityje nutraukė karo tarnybą Kazachstano Respublikos kariuomenėje dėl sveikatos sutrikimo, neatitinka kriterijų būti šaukiamas mobilizacijai kaip rezervistas. Šiame kontekste paminėtina, jog karo tarnybos vengimas bei nenoras atlikti karo tarnybą savaime nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ir nesudaro pagrindo konstatuoti persekiojimą Konvencijos prasme.