Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (15/6-11)12PR-123 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

24. 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (15/6-11)12PR-123 atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, kadangi atlikus prieglobsčio prašytojo apklausą buvo identifikuoti pasakojimo trūkumai, o jokių kitų tariamų ar realių grėsmių kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojas nenurodė, todėl konstatavo, kad jo baimė patirti jo nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta. Taip pat skundžiamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, be to, šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Skundžiamu Sprendimu atsakovas taip pat nusprendė įsigaliojus sprendimui išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti VSAT Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjo išsiuntimą į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. K. skundą. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo pasakojimus, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo prašymas grindžiamas aplinkybe, jog jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes ten būtų persekiojamas dėl tėvo paieškos, tačiau Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo tėvo M. K. prieglobsčio prašymą, 2019 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-48 nesuteikti jam prieglobsčio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3522-331/2019 atmetė M. K. skundą dėl pastarojo sprendimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-5415-520/2019 minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vadinasi, teismai pritarė atsakovo išvadai, kad prieglobsčio prašytojo tėvo pasakojimas apie 2016 metais naujai jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl bankui negrąžintos paskolos bei paskelbtą paiešką dėl pasakojimo trūkumų nelaikytinas nustatytu faktu.

26. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

27. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

28. LVAT suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018).

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

31. Pareiškėjas A. K. 2019 m. rugsėjo 1 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. 2019 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas A. K. buvo apklaustas antrą kartą (byla (duomenys neskelbtini), b. l. 27–32) ir nurodė, kad 2018 m. žmonės, kurie dirbo banko apsaugoje, du kartus atvyko pas pareiškėją į universitetą pakalbėti dėl tėvo paimtų paskolų ir nuvedė jį policijos nuovadą. 2019 m. birželio mėnesį minėti asmenys vėl atvyko į universitetą ir išsivedė pareiškėją. 2019 m. rugpjūčio 1 d. minėti asmenys, kurie dirbo banke, atėjo į universitetą su policininkais ir išsivedė pareiškėją į teismą. Jis jame praleido vieną dieną, paskui pamotės prašymu jį paleido. Vėliau apklausos metu pareiškėjas patikslino, kad minėtą dieną jis buvo nuvestas į teismo rūmus ir jam pasakė, kad turės likti, kol jo tėvas grąžins pinigus. Banko valdytojas turi giminaičių, kurie glaudžiai susiję su KGB, pasinaudojo tais kontaktais ir tokiu būdu pareiškėją nuvedė į teismo rūmus. Taip pat papasakojo, kad tėvas negali grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi banko vadovas tėvo vardu pasiėmė paskolą ir jeigu tėvas grįžtų, jį sulaikytų. Paaiškino, kad teismo rūmai buvo (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau tikslaus adreso jis nežino. Jo teigimu, tai buvo maždaug 100 metrų už universiteto, kuriame jis mokėsi.

32. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo prašymas grindžiamas aplinkybe, jog jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten būtų persekiojamas dėl tėvo paieškos, tačiau Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo tėvo M. K. prieglobsčio prašymą, 2019 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-48 nesuteikti prieglobsčio užsieniečiui. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – ir LITEKO) esančių duomenų matyti, kad pareiškėjo tėvas M. K. šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir šis teismas 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3522-331/2019 pareiškėjo tėvo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-5415-520/2019 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui savo statusą grįsti savo tėvui prieglobsčio prašytojui M. K. 2016 m. iškelta baudžiamąja byla dėl bankui negrąžintos paskolos bei paskelbta paieška.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu ir teismo posėdžio metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo (taip pat ir Departamento) padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pabrėžia, kad byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį jam išnagrinėti, o Departamento atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Departamentas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo taikyti abejonės privilegiją, nes byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje ir Aprašo 116 punkte numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus ir prieštaringas, dėl ko negali būti vertinamas kaip patikimas. Taikant Aprašo 116 punktą pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju iš prieglobsčio prašytojo byloje esančių pareiškėjo apklausos protokolų matyti, kad jo pasakojimai pasižymėjo trūkumais, kadangi pareiškėjas pasakojo apie kvietimus į „teismo rūmus“, kuriuose buvo atliktos keturios jo apklausos ir jis visada buvo kviečiamas į tą pačią vietą. Migracijos departamento darbuotojui pasiteiravus, kas yra pareiškėjo apibūdinami „teismo rūmai“ ir kaip jis suvokia šią vietą, pareiškėjas teigė, kad tai vieta, susijusi su banko valdytoju ir jo KGB giminaičiais. Tuomet buvo paprašyta nupasakoti šią vietą - kokiai institucijai priklausė šie „teismo rūmai“, kas buvo parašyta įeinant į juos ir pan. Prieglobsčio prašytojas negalėjo pateikti atsakymo, ir galiausiai nurodė, jog šie „teismo rūmai“ iš tiesų buvo policijos nuovada. Migracijos departamento darbuotojui paklausus apie šios vietos tikslų adresą, prieglobsčio prašytojas nurodė, kad ši vieta (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau tikslaus adreso jis nežino. Jo teigimu, tai buvo maždaug 100 metrų už universiteto, kuriame jis mokėsi. Pareiškėjo pasakojimo prieštaringumas atsispindi ir jo pasisakymuose apie asmenis, kurie ateidavo pas pareiškėją ir jį išsivesdavo, nes vienu metu jis teigė, kad tai buvo „žmonės, kurie dirbo banko apsaugoje“, kitu atveju „policijos pareigūnai“, dar kitu „ žmonės iš saugumo departamento“ ar „KGB darbuotojai“. Pastebėtina ir tai, jog iš pareiškėjo apklausų matyti, kad jis vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, teikė lakoniškus, pamatuotus atsakymus. Antros pareiškėjo apklausos metu Migracijos departamento darbuotojas pastebėjo, kad prieglobsčio prašytojas turi kitų vyresnių brolių ir seserų (duomenys neskelbtini), todėl paklausė, ar jie nesusidūrė su netinkamu elgesiu dėl tėvo. Pareiškėjas nurodė, kad šie asmenys su niekuo nesusidūrė, nes jie su tėvu negyveno. Apklausos pradžioje jis buvo nurodęs, jog nuo tada, kai jam buvo penki metai, jis gyveno su tėvu ir pamote. 2016 m. prieglobsčio prašytojo tėvas išvyko į (duomenys neskelbtini), pats prieglobsčio prašytojas kartu su tėvu į (duomenys neskelbtini) nevyko. Migracijos departamento darbuotojui pastebėjus, jog pareiškėjas, kaip ir vyresni broliai bei seserys, nebegyvena su tėvu, paklausė - kodėl šiuo atveju domimasi būtent prieglobsčio prašytoju. Prieglobsčio prašytojas (pareiškėjas) negalėjo pateikti atsakymo į šį klausimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad prieglobsčio prašytojo (pareiškėjo) pasakojimo negalima laikyti nuosekliu ir patikimu, todėl prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui) pagrįstai nebuvo taikomas abejonės privilegijos principas.

35. Vadovaujantis UTPĮ 87 straipsnio 1 dalimi, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal UTPĮ 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio e punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

36. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas neįrodė jokių UTPĮ 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

37. Darytina išvada, kad Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. (15/6-11)12PR-123 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį panaikinti. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.